Lady Gaga "Venus"

Nagi, pasirodė dar viena Lady Gaga daina „Venus“. Ar jau klausėte?

„Venus“ tikrai daug keistesnė daina nei „Applause“. Čia išgirsime kelis kart pakintant muzikos melodiją ir tempą; toks sprendimas tikrai geras, nes daina nepabosta taip greitai ir labiau įtraukia. „Venus“ savyje turi daug elektronikos, sintetikos ir dundesio – kas patiks šiuolaikinės elektroninės šokių muzikos gerbėjams.

Visgi, daina skiriasi nuo dabartinių pop gabalų, sintezatoriaus darbas, antrame plane girdimi balsai, dainą artina prie praeito šimtmečio pabaigoje vyravusių disco kūrinių.

Tikrai neblogas, lengvas dainos tekstas. Žodžiu, linksma, pirmadienio rytui tinkama daina.

Vis galvoju, ar buvo verta „Venus“ išmesti iš antrojo singlo vietos, pakeičiant jį „Do What U Whant“, nes, bent jau man „Venus“ paliko didesnį įspūdį, kadangi nėra tokia monotoniška. Bet, galbūt, dėl to taip ir buvo pasielgta. 

Kaip ir daugelis Lady Gaga kūrinių, "Venus" energetiškai yra labai stipri daina, turinti kažkokios keistos magijos.

Taigi, daug neaušinusi burnos, palieku Jums patiems įvertinti „Venus“.

"Adore" 2013

Patikėkit, žmogus yra žuvęs, jei savaitę planuoja aprašyti matytą filmą, bet niekaip neištaiko tam galimybės. Tuo ir baisūs sekmadieniai, todėl prižadėjau sau daugiau sekmadienio naktimis nežiūrėti jokių gerų filmų.

O dabar apie tai, ką mačiau prieš savaitę, bet ko nepamiršau. Mano dėmesio centre 2013-ųjų australų-prancūzų darbas, filmas „Adore“, kurį režisavo Anne Fontaine (geriausiai pažystama kaip „Coco prieš Chanel“ režisierė). „Adore“ remiasi britų autorės Doris Lessing novele „Two Grandmothers“ („Dvi senelės“).

Filmas debiutavo šiuometiniame Sundance festivalyje pavadinimu „Two Mothers“ („Dvi motinos“), bet pavadinimas buvo pakeistas, nors, tiesą pasakius, nesugalvoju kodėl. Galbūt jis per daug paprastas ir akivaizdus? Gal. Vienaip ar kitaip, „Adore“ („Dievinti“) pavadinimas filmui tikrai tinka ne ką mažiau, ir, asmenine mano nuomone, užgauna net gilesnę istorijos giją.

Taip, šis filmas tikrai ne apie dvi motinas, o apie dievinimą.

Įsivaizduokite dvi drauges, kurių draugystė tęsiasi visą gyvenimą. Jos neatskiriamos. Šnekasi ir kartu būna nuolatos, gyvena vos ne viena kitos panosėje ir net nesusimąsto, kad kada nors kuri galėtų palikti gimtąjį jų miestelį. Jos sukuria šeimas, pasigimdo du sūnus, kurie taip pat auga kaip geriausi draugai. Žinoma, gyvenimas atneša ir smūgių: miršta Lilės vyras ir moteris lieka našle. O kai berniukai išauga į jaunus vyrus, Rouzės namus taip pat aplanko neikėtumas, kai vyras gauna darbą Sidnėjuje ir išvyksta dirbti ten, laukdamas atvykstant jos ir sūnaus Tomo.

Tada ir pradeda dėtis dalykai, kuriuos išgirdusios senosios kartos atstovės imtų žegnoti rankas ir bėgtų į bažnyčią. Lilės sūnus Ianas vieną vakarą atsiduria geriausios motinos draugės lovoje, o įpykęs Tomas nulekia į Lilės patalus. Draugių sūnūs tampa jų meilužiais.

Filmo tema sukelia daug prieštarų ir probleminių klausimų. Ar aistra pavaldi – ar turėtų būti pavaldi – amžiui? Ar gali vidutinio amžiaus moteris varžytis su jauna? Kiek ilgai trunka jauno vyro aistra vyresnei moteriai? Ir kas turėtų nuspręsti ar ji galima? Lilė ir Rouzė dalinasi savais sūnumis ir, pirmiausia nepaisydamos nieko, mėgaujasi jų jaunais kūnais, o vėliau manosi galinčios nuspręsti, kada viską užbaigti. Tačiau kiek vertas draugės žodis? Ar galima atsispirti aistrai? Ar būdamas sąžiningas gali laimėti? O kur dar klausimas apie sveiką protą: šie draugių santykiai atrodė per daug prieraišūs, o tai, kad sūnūs tampa viena kitos meilužiais, dar sustiprina jų ryšį ir, tiesą sakant, prideda kaži kokio kraujomaišiško atspalvio santykiams, dėl ko jie neatrodo tokie jau nekalti. Kaip pavadinti tarp šio kvarteto susiklosčiusius santykius, grystus motinų savitarpio sutartimi?

Tiesą sakant, nuo pat tada, kai sužinojau filmo išleidimo datą, žinojau, jog tai bus geras filmas, bet kad toks geras tikrai nesitikėjau. Nežinau, galbūt perdedu, bet „Adore“ tikrai buvo kaip tyro vandens gurkšnis padžiūvusioje kinematografinėje dykumoje. Tokiu jį padarė tikrai originali istorija ir, žinoma, vaidyba. Ooo, Dieve, vaidyba!

Geriausių draugių vaidmenys buvo patikėtos tokioms moterims, kurių profesionalumu nesuabejotų net retas – Lilę vaidino Naomi Watts, o Rouzę įkūnijo Robin Wright. Aktorių natūra puikiai atitiko personažus ir čia buvo filmo laimėjimas. Bet nereikėtų pamiršti ir sūnų – James Frecheville įkūnijo Tomą, o Iano vaidmuo buvo patikėtas iš „Saulėlydžio“ sagos pražystamam Xavier Samuel, tai jo ir Robin Wright sukurti personažai man paliko didžiausią įspūdį, net šiurpuliukai bėgo. Ypač Wright, kuriai nereikėjo nei rėkti, nei skeryčiotis, kad perteiktų potraukį, aistrą ir skaudų savosios laimės atsisakymą.

Viena neabejoju – „Adore“ tikrai keliauja į geriausių šiais metais mano matytų filmų sąrašą. O visi, kam patinka A kokybės ženklu pažymėta vaidyba, dramos, nuo kurių po kūną, ne blogiau negu per siaubiaką, bėginėja šiurpuliukai, skubėkite pamatyti šį filmą.

Lady Gaga "Do What U Want"

Pora greitų eilučių apie:

Keletą dienų prieš pasirodant naujai Lady Gaga dainai visi jau plakė liežuviais apie įspudingą jos pasirodysiančios dainos viršelio apipavidalinimą, susilaukusį įvairiausių įvertinimų, ir tikrai, manau, prisidėjusį prie didėjančio susidomėjimo belaukiant pačio kūrinio.

Jau vakar dieną šviesą išvydo nauja Lady Gaga daina „Do What U Want“, kurią ji įrašė kartu su atlikėju R. Kelly. Netrukus pasirodysiančiame atlikėjos albume „ARTPOP“, bent kiek pavyko permesti akimis, daina startuos septintuoju numeriu, o kol kas dar laukime laukimeJ.

Kritikų "Do What U Want" apibūdinta kaip „pure pop heaven“, jie sakosi, kad Lady joje skamba kaip Christina Aguilera, o dainos stilistika artima devintajam dešimtmečiui (gerai tai ar blogai - spręskit patys).

 Na, Lady Gaga, niekas nepaprieštaraus, moka būti madinga. Ji puikiai įvaldžiusi paslaptį: kad būtum originalus, tereikia mėgdžioti tai, kas nebemadinga. 

Ar daina gera? Gera. Ar labai? Nepasakyčiau, kad žadėtų palikti ryškesnę žymę muzikos istorijoje, bet paklausyti tikrai verta:  kam patinka R&B stilius liks visai patenkinti.

Taigi, laukiu nesulaukiu naujojo Lady Gaga albumo, o kol kas skubu palikti Jus - „Do What You Want“.

"Atspindys - - -"

Atspindys - - -

Aš...

Aš nejautri.

Blogai nejausti, neprisirišti.

Bet ką reiškia neprisirišti?

Aš prisirišusi prie rytmečio saulės

spindulių slystančių langų stiklais,

gimtųjų medžių ošimo. Prisirišusi prie oro.

Rudens ir pavasario. Mirties. Atgimimo. Buvimo.

Argi to neužtenka gyvenimui?

Tuščia ir pilna tuo pat metu.

Pilna, nes man nieko netrūksta.

Tuščia, - nes man nieko ir nereikia. Bejausmė. Baimė.

Kartais kankinimas, tarsi sakąs,

Kad blogai tokia būti, kai kiti kenčia

gyvenimo smulkmes, o tavęs jos neveikia.

Kartais pasitenkinimas. Meilė. Džiaugsmas.

Dėl to, kokia esu. Pranašesnė.

Turiu tam laiko: matau daug, o pasakau – ne.

Sugeriu kitus. Užpildau save. - -

Veidrodi, tu, manęs niekada nesuprasi.

Neatspindėsi, nes aš – atspindžiu tave, o ne save.

Aš nesurasta.

Aš...

Karščiuoj(-u) (-uosi)...

Gerai sako tas Šekspyras, kad vieną ugnį kita sunaikina liepsna. Dabar štai, atsisėdau prie kompiuterio ekrano norėdama perrašyti ryte į galvą šovusį tekstą, bet apsidairiusi niekur neberadau TO lapelio. O dabar, Šekspyro žodžiais tariant, vieną ugnį naikina kita – išsiaiškinau, kad mano parašytas tekstas kepa orkaitėje. Žodžiu, literatūrinė ugnis buvo paaukota kaip paklotas iškepti modelino menui (ir dar neaišku ar naudingai, nes modelinas buvo jau sugedęs):DDD

Tikriausia neverta sakyti, kad karščiuojant geriau gulėti lovoje. Tačiau aš nežinau ar karščiuoju – neturiu termometro karščiui nustatyti, todėl ir elgiuosi kaip „sveikas“ žmogus.

Šeštadienio vakaras (?), bet esu kažkokiame nebūties laike.

Kaip dažnai taip jaučiatės? Nebūties laikas – tikra žodžių priešprieša. Juk nėra laiko ten, kur nebūtis...

Šiandien mane apėmęs kažkoks nenumaldomas tinginio ir darbštuolio sindromas, kai negali imtis nieko, ko turėtum, bet darai viską, ko nereikia. Matyt pilnatis veikia.

Kaip norėčiau būti vientisa!!!

Norėčiau nesimėtyti nuo vienos ugnies prie kitos. Norėčiau sugebėti užsiimti ir domėtis tik viena veikla; norėčiau mokytis ne todėl, kad viena ar kita mane sudomino, o dėl rezultatų. Juk galiausiai visiems žmoniems tik jie ir terūpi – rezultatai. Jiems nė velnio nerūpi, kas tu esi. Vertinamas esi ne pagal ką kitą, o tik pagal juos. Klaida.

Būtų gerai, kad rezultatai (plačiąja prasme) atspindėtų bent pusę to, kas iš tikrųjų yra žmogus; pavyzdžiui aš, visada susimaunu jų siekdama. Bet ar dėl to aš prastesnis žmogus? Kartais norėtųsi, kad aplinkiniai nežiūrėtų į tave kaip į kaži kokį subjektą, kurį reikėtų vertinti pagal pasiekimus, bet pamatytų tavyje žmogų, nepriklausomai nuo jų. Man sekasi tik ten, kur nereikia, o kur reikia – susimaunu. Bet ar turėčiau jaustis dėl to kalta?

Esu kokia esu.

P.S. matyt tikrai karščiuoju, nes nebesuseku savo pasąmonės srauto.

P.P.S. pamiršau, ką iš tikrųjų norėjau čia parašyti...

James Blunt "Moon Landing"

Šiandien daugelio šalių prekybos vietose pasirodo naujas James Blunt albumas „Moon Landing“. Tai ketvirtasis atlikėjo albumas, pasirodęs po trejų metų tylos. Jei kam kyla klausimas, kas tas Blunt, tai išgirdus tokius pavadinimus kaip „1973“, „Goodbye My Lover“, „She Will Be Loved“, klausimų nebekyla.

Apkalbant pirmuosius atlikėjo albumus verta pažymėti, kad šie buvo gan melancholiški, savyje nešantys kažkokį žmogišką slogutį ir apdainuojantys patirtis, kurios ne visada yra malonios, bet dėl to jie ir išgarsėjo – esam žmonės, mėgstantys klausytis apie skaudžius išgyvenimus ir dūžtančias širdis. Visgi, jau 2010-aisiais pasirodęs James Blunt albumas buvo įgavęs šiek tiek šviesesnių ir švelnesnių spalvų savo skambesyje.

Naujasis albumas panašesnis į „Some Kind Of Trouble“, negu į kitus pirmtakus savo skambesiu, tik dar pustoniu pakilesnis, viena dalimi dvelkiantis ramiu lyrizmu ir atliepiantis, greičiau, kažkokią nostalgiją, negu melancholiją, buvimą pasaulyje, negu išgyvenimų sunkumą, kažką kas yra miela ir bendra mums visiems.

Žodžiu, kūrinių tematika, kam patinka James Blunt, pakito nelabai, bet pateikime galime pastebėti skirtumų. Geri jie ar blogi, parodys laikas, nors, atvirai sakant, nežinau ar beįmanoma permušti tuos hitus, kurie mus užkariavo dar pirmaisiais albumais.

Išklausius „Moon Landing“, visgi, turiu pasakyti, kad jis man patiko. Mielas ir nusisekęs albumas, kuris puikiai tinka spalio vakarais šildantis namie.

Na, o paliksiu Jus su keliomis dainomis iš albumo, kurios jau anksčiau pasirodė internete: singlu „Bonfire Heart“,  „Satellites“, „Face The Sun“ bei Withney Houston atminti skirta – „Miss America“.

"Hotel California"

Paaagaliau turiu šildytuvą ir mano butukas, tiek ištroškus šilumos, virto tikra krosnim... (Žmogiškas nesusivaldymas.) Vakare atsigulus su dviem kaldrom ir dviem pledais, ryte jaučiuosi kaip iškepusi bandelė... (Tiesa, tiek to džiaugsmo su šildytuvu, nes ir šildymą įjungė – kai gerai, tai gerai.)

Šiandien vakarojant tvarkausi namus ir stebiu krentančius ir nukritusius lapus – geltonu sniegu padengtas parkas, nejudrios mašinos ir keliai. Kai tokia ramybė tvyro lauke, nenorėjau jos teršti ir pas save, todėl pradėjau knisti savo „kietąją“ muzikinę dėžę, ieškodama ramesnių muzikinių takelių...

Apsistojau ties vienu iš geriausių amerikiečių roko grupės „The Eagles“ kūrinių – „Hotel California“.

„Hotel California“ pasirodė kaip singlas, grupės 1977-ųjų metų albume, tokiu pat pavadinimu. Naujas singlas netruko užkopti į hitų sąrašus ir, vos per tris mėnesius  tapti auksiniu, kai jo pardavimai viršijo vieną milijoną kopijų. Už šią dainą 1977-ųjų Grammy apdovanojimuose grupė pelnė metų įrašo apdovanojimą. Taip pat, vienas garsiausių pasaulio žurnalų, Rolling Stone savo sudarytame 500 visų laikų geriausių dainų sąraše „Hotel California“ skyrė 49-ąją vietą.

Jau ketvirtą dešimtį skaičiuojanti daina, dabar yra tapusi, tarsi, grupės štampu, be kurio apsieina retas Eagles‘ų koncertas. Tokios sėkmės dainai (ir grupei) gali pavydėti daugelis atlikėjų. Teigiamai ją vertina tiek klausytojai, tiek ir muzikos kritikai savo kalbose, tiesa, kad ir kaip ji bebūtų vertinama, vis dar yra svarstoma, apie ką ši daina yra iš tikrųjų, nes jos eilutės ne vienoje vietoje gali kelti klaustukų. Neišsiplečiant šia tema, geriausia atsakyti taip, kaip atsakė pats grupės lyderis ir pagrindinis vokalistas Don'as Henley, kuris viename interviu pasakė, jog daina yra apie kelionę nuo nekaltybės iki patirties, ir tai būsią viskas.  

Daina puikiai tinka tiek tamsiam rudens vakarui, tiek tyliai ir saulės nutviekstai sekmadienio popietei. Man pačiai ji asocijuojasi, būtent, su paskutiniu vaizdiniu. Tai patraukianti ir prikaustanti daina, kurią tokia paverčia nuostabus gitaros skambesys (beje, gitaros darbas taip pat neliko neįvertintas: Guitare Magazine, savo sudarytame geriausių gitarų solo sąrašiuke, paskyrė 8-ąją vietą) bei ramus Don‘o Henley vokalas. Tiesiog klausyk ir klausyk...

Būtent to daryti ir paliksiu šį sutemusį rudens vakarą.

"Nukirpti plaukai" ir/arba Motina

Nukirpti plaukai

Ruduo, bet vasaros dejonių atgarsiai pavakariais dar iškyla mintyse. Kvapas. Žemė prisigėrusi drėgmės, ir menanti kadais sugertą kraują. Vanduo tyliai srūva man po kojom, – be priedangos, nuoga, slenku drenažo grioviu, – nejaučiu sąvasties, esu tuščia ir pilna tuopat metu. Kokios tik panorėsi. Esu laisva, bet tai tik iliuzija, keliama sutemų. Įbridusi lyg nebūtoji – nepaliekati esamybės pėdsakų – slenku, kol prieinu dirvas. Neseniai nukirpti plaukai... ir mano, ir jų – žmonės tuo pasirūpino. Nukirpo kiekvieną ataugą, išrovė su šaknim, su syvais... Man gaila dirvose subrandintų syvų. Kai dėsim juos burnon, kramtysim, užliesim seilėm, tikėsimės amžinybės pažado savo suteptam, švinkstančiam kūnui, jūs lauksit... Žiūriu į dirvą, kuri visa mena: pradžią, Adomo sėklą, brolystės karą, savęs išdavystę ir pasimetimą... nukirpti plaukai... Išlipusi iš pavandenėjusio griovio atsistoju plikoje dirvoje. Įrausiu pėdas į žemę. Jos aplimpa juodais žemės gumulais, - jie tarsi raupai, ataugos – iš tavęs, o tu iš jų. Įaugu. Išskečiu drėgmės sustingdytus pirštus. Krentu į žemę, delnais sugriebiu josios kūną. Pasilaidoju. Užplūsta neišpasakytas lengvumas. Akimirką paskiri vaizdai mano galvoje vėl įgauna suvokimo prasmę. Matau, prieš mane atsiveria pasimigloję dangūs; po manimi – plūsta esaties tikruma. Susijungus su dirva, manęs neberanda vėjai. Garsai nuo kurių bėgau – aš nematoma pasaulio horizonte. Pasilaidojusi. Įsiliejusi. Aš esu – manęs nėra – aš nesvarbi. Mano kūnas nyksta, į save jį priima motina. Atsiduodu savo valia.

Šalta - dėmesį nukreipia "The Cure"

ŠŠŠŠŠŠaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaalllllllllllltttttttttttaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa. 

Sėdžiu čia prie kompiuterinės burnos ir bandau rašyti, bandau mokytis, bandau sportuoti, badau piešti, bet tikriausiai teks pasiduoti ir lysti po patalais su puodeliu arbatos ir susiraičius žiūrėti filmą, nes skaityti iškišus rankas iš patalų būtų per daug mazochistiška.

Šventas Dieve, kaip norėčiau turėti šildytuvąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą. 

Mane guodžia tik mintis, kad aš ne vienintelė šąlanti šioje žemės planetoje, šioje žemės platumoje, šioje Lietuvos teritorijoje ir šioje Šiaulių apskrityje. Pradėjau rimtai galvoti, ar tik nepersikelti miegoti į balkoną, juk vis tiek jokio skirtumo tarp ten ir ččččiiiaaa.

Apsupta šio kraują gyslose stingdančio šaltuko, dėmesį nuo suledėjusių kojų pirštų nukreipinėju klausydamasi „The Cure“ muzikos, kuri, bent jau, šiek tiek, padeda.

„The Cure“ yra viena iš tų roko grupių, kurių kūryba visada mėgstu pasiskaninti tamsėjančiais rudens vakarais. Kas metai ji grįžta pas mane į playlist‘ą ir yra sutinkama su nemažesniu entuziazmu. Kas nėra pažįstamas su šios grupės kūryba, norėčiau labai trumpai perbėgti per jos istoriją. Taigi „The Cure“ anglų roko grupė susikūrė 1976-aisiais. Jos įkūrėjas ir daugelio dainų kūrėjas yra mano bendravardis Robert Smith. Nors grupė įsikūrė aštuntajame dešimtmetyje, tačiau populiarumas neatėjo taip greitai. Pirmoji gyvavimo dekada grupei buvo sunki, nes ji orientavosi į new-wave, post punk skambesį, kuris tikrai negali susilaukti didelės komercinės sėkmės, todėl tikro populiarumo grupė susilaukė tik devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, kada ji pas save įsileido kiek pop muzikos skambesio. Būtent tada pasirodė tokie žinomi jos singlai kaip „Friday I‘m In Love“, „Just Like Heaven“ ar „Lovesong“, - visos dainos yra ne kartą perdainuotos jaunesniosios kartos atlikėjų tokių kaip Adele ar Katie Melua, todėl Jums, jei ir nesate senojo roko gerbėjas, šios turėtų būti žinomos.

„The Cure“ per savo gyvavimo daugiausia įkvėpimo sėmėsi, ir kūrybai ją įkvėpė, Alex Harvey, kuris blizgėjo scenoje galmour roko laikais, todėl nieko keista, kad grupės lyderis daug ką perėmė iš savo dievaičio.

Dabar „The Cure“ jau yra žinoma kaip viena iš populiariausių roko grupių, kuri yra pardavusi daugiau nei 30 milijonų įrašų visame pasaulyje. Šią grupę minint galime pamatyti ir kalbant apie gotikinio roko ištakas, nes tai ji padėjo šiai roko atmainai pamatus.

 Pati "The Cure" kūrybos dažniausiai klausausi nuo tokių albumų kaip "The Head On The Doors" ar "Disintegration", - taigi jau pasirodžiusių po lūžio, tačiau nesakau, kad ankstesnioji grupės kūryba kuo prastesnė, tiesiog vėlesnis skambesys man labiau priimtinesnis, brandesnis. 

Iš „The Cure“ repertuaro mane labiausiai, bent jau šiuo metu, traukia tokios dainos kaip „Disintegration“, „Picture Of You“, „The Love Cat“, „Facination Street“, „To The Sky“ ar „Lullabay“, todėl šį šaltąąąą vakarą ir palieku Jus su jomis.

Franҫoise Sagan "Sveikas, liūdesy."

Praeitą žiemą čia pristačiau Franҫoise Sagan romaną „Nuostabūs debesys“, o dabar norėčiau vėl sugrįžti prie šios autorės ir šį kartą pakalbėti apie patį pirmąjį jos blyną – romaną „Sveikas, liūdesy.“ (1969 m.).

Vos pasirodęs romanas sukėlė gana nemaža atgarsių prancūzų literatūros pasaulyje, nes, būdama vos devyniolikos, autorė kūriniu privertė visus, tiek kritikus, tiek skaitytojus, spėlioti ar tai bus tik dar vienas laiku ir vietoje pasirodęs romaniūkštis, o galbūt, prancūzai savo XX a. literatūrą gali papildyti nauju literatūriniu talentu?

Kaip parodė laikas, antrasis variantas buvo arčiau tiesos – Sagan tapo žinoma ne tik Prancūzijoje, tačiau plačiai skaitoma ir už jos ribų. Labai džiaugiuosi, kad leidykla „Baltos lankos“ jau kuris laikas verčia ir leidžia šios autorės kūrinius (jie visi guli pas mane lentynose laukdami savo eilės), tačiau šiandien pristatomą autorės kūrinį radau, ne karštųjų naujienų skyriuje (jo ten, bent jau kol kas, ir negalima būtų rasti), o Šiauliuose esančiame knygyne „Siela“, kaip tik tada, kai jau buvau beprarandanti viltis, kada nors jį perskaityti (sakiau, ar ne, bet nemėgstu imti knygų iš bibliotekų, nes vėliau jas tenka gražinti, o mano savanaudiškai širdelei tai yra TIESIOG nepriimtina). Taigi „Sveikas, liudesy.“ lietuvių kalba pirmą kartą pasirodė 1979-aisiais, dešimtmečiu vėliau, negu originalas. Tada romaną išleido leidykla „Vaga“, bet į mano rankas pakliuvo ne pirmasis, o antrasis, „Šviesos“ leidykloje išleistas, knygos leidimas, kuriame „Sveikas, liūdesy.“ išleistas kartu su vėlesniu autorės darbu „Truputis saulės šaltam vandeny“, - šį dar tik teks skaitytiJ.

Kalbant apie „pažintį“ su Sagan, galima sakyti nuo jos pradžios, mane pradėjo dominti, koks tas pirmasis autorės darbas, kurį visi tiek dievagoja ir garbina. Taigi ieškojau, radau, nusipirkau, perskaičiau.

Ir kokie įspūdžiai? Antrą kartą likau sužavėta: 63 puslapiai teksto, o pasakyta daugiau, negu kitas sugeba sukišti į savo beverčius -nnn puslapių traktatus, kur skaitai, skaitai ir paaiškėja, kad nieko nepaaiškėjo. Sumanu, jauna, ciniška, tiesu.

Knyga pasakoja apie septyniolikmetės Sesilės ir jos tėvo vasarą; šiai slenkant nusistovėjusį, neįpareigojantį, truputėlį į lėbavimus bei per dideles laisves teikiantį jų gyvenimo būdą sutrikdo pašaliniai žmonės, pretenduojantys ten, kur nereikėtų. Sesilės tėvas – tikras palaidūnas, todėl ji nebekreipia dėmesio į šalia jo stovinčių moterų kaitą. Nepasirodo keista, kai viena iš jų – gera mirusios mamos draugė – atvažiavusi atostogauti sugula su tėvu, Sesilė eilinį kartą pamano, jog tai tik dar viena trumpalaikė tėvo aistra, tačiau kai kalbos pasisuka apie vestuves, leistinos ribos tampa peržengtomis.

Kai Ana pradeda kištis į nusistovėjusius judviejų su tėvu santykius, reguliuoti laisvą pačios Sesilės gyvenimo būdą, jauna mergina įsižeidžia ir jos viduje kyla keršto planas: ji įskiepys tėvui aistrą senajai meilužei ir taip atsikratys Anos. Tam ji pasitelkia buvusią tėvo meilužę Elzę, kurią šis metė dėl Anos ir savo meilužį Sirilį; šiems Sesilė įsako vaidinti įsimylėjėlius. Jaunuoliai, tampa marionetėmis jaunosios Sesilės rankose, o pati Sesilė neranda jokio pasitenkinimo tame savo suplanuotame plane.

Nors knygos apimtis ir trumpa, o siužetas atrodo nesunkus, tačiau čia galime išskaityti daug pamatinių problemų: komplikuotas vaiko (su)(iš)augimas be motiniškos meilės ir priežiūros, neįgalumas mylint kitą, nepriėmimas kito žmogaus ten, kur jo niekada ir nematyta būnant – tuščios vietos laikymas, perdėtas prisirišimas prie tėvo ir bejausmiškumas, per didelis nepriklausomumas, nevaldomi tėvo lėbavimai, jų įtaka bręstančios asmenybės formavimuisi.

Nors knyga rašyta Sesilės balsu, atrodo, kad joje kalbėtų ne septyniolikmetė, o daug vyresnė, gyvenimo mačiusi, ciniška moteris. Dar keisčiau tai pasirodo žinant, kad rašydama romaną Sagan buvo ne ką vyresnė už pačią Sesilę, - tokie faktai kalba apie ankstyvą rašytojos brandą, gilią įžvalgą, puikų žmonių charakterių perpratimą, psichologinę įžvalgą. Na o jos iškristalizuotas rašymo stilius kalba apie aštrų ir skaidrų protą, tikslų numanymą, kas ir kaip turi būti išsakyta.

„Sveikas, liūdesy.“ man patiko, nes Sesilėje radau – reikia būti atvirai – dalį savęs, ji man pažįstama asmeniškai. Skaitant kai kurias autorės išrašytas mintis kartais sustodavau ir pagalvodavau, argi man taip nebuvo, argi nesijaučiau taip pat, negalvojau taip pat?

Romaną perskaityti neužima daug laiko, šia prasme jis puikiai pasitarnauja kaip puikūs traukinio-autobuso skaitiniai, kas studentui aktualu. Jis patiks tiems, kurie yra augę nepilnoje šeimoje, ar, tiesiog, tiems, kuriems įdomi linija, skirianti suaugėlį nuo nesubrendėlio – Sesilė šią ribą peržengs vasarą ir tik prisiminimai apie ją, apie Aną, jos likimą, praradimą, kels jos viduje kažką, į ką kreipiamasi: sveikas, liūdesy.

Baigiu su keliomis ištraukomis iš romano:

„– Ana, - staiga tariau aš. – Kaip jums atrodo, ar aš protinga?

Ji nusijuokė nustebinta tokio tiesaus klausimo.

- Na, žinoma! Kodėl jūs klausiat?

- Jei būčiau kvaila, jūs sakytumėt tą patį, - atsidusau aš. – Aš taip dažnai jaučiu jūsų pranašumą...

- Tai dėl amžiaus, - tarė ji. – Būtų labai liūdna, jei neturėčiau kiek daugiau pasitikėjimo savimi negu jūs. Pakliūčiau jūsų įtakon!

Ji ėmė juoktis. Pasijutau įžeista:

- Gal ir nebūtų taip jau blogai.

- Tai būtų katastrofa, - pasakė ji.“

„Tuo tarpu mūsų gyvenimas tekėjo laimingai: aš nepraleisdavau progos pakurstyti tėvo aistrą Elzei. Anos veidas nebekėlė sąžinės graužaties. Kartais man atrodydavo, kad ji susitaikys su įvykusiu faktu, ir mes gyvensime kartu ne tik pagal jos, bet ir pagal savo skonį. Antra vertus, aš dažnai matydavausi su Siriliu, ir mes slapčia mylėdavomės. Pušų kvapas, jūros ošimas, jo kūnas... Jį pradėjo graužti sąžinė, vaidmuo, kurį paskyriau  jam labai nepatiko, ir jis vaidino tik todėl, kad įtikinėjau, jog tai būtina mūsų meilei. Nuolat teko veidmainiauti, raminti savo sąžinę, bet nedėjau jokių pastangų, nemelavau. (Aš jau sakiau, kad teisdavau save tik už poelgius.)...“

Emile Zola "Grobis"

Šiandien noriu pristatyti dar vieną perskaitytą knygą. Tai bus natūralisto ir ekspermentinio romano šalininko Emile Zola „Grobis“ iš jo 20 knygų serijos apie Rugonų-Makarų šeimą. Prancūzas Emile Zola (1840 – 1902) yra ne tik natūralizmo literatūroje pradininkas, bet taip pat ir žymiausias šios krypties atstovas literatūroje.

Savo parašyta knygų serija Zola parodo, kaip skirtingai gali pasisukti likimai žmonių, išnešiotų tos pačios motinos, kiek mūsų sėkmės nulemia genai, temperamentas bei kiek mus ir mūsų veiksmus įtakoja aplinka ir instinktai. Kiek žmoguje yra gyvulio, o kiek socialaus prado?

„Grobis“ – antroji knyga, Zola parašytoje Rugonų-Makarų knygų serijoje, o pats jos pavadinimas tarsi mena tai, kas tuo metu ir vyko Prancūzijoje: grobio dalybos, šalyje įvykus perversmui.

„Grobis“ nukelia mus į Antrosios Imperijos laikus Paryžiuje ir seka Rugonų atžalos Aristido Sakaro kelią į sėkmę. Iš provincijos atvykęs į sostinę Aristidas stengiasi praturtėti, patenkinti savo turtų troškimą, tačiau viskas klostosi ne taip lengvai, jam tenka kautis už būvį taip, kaip turintis tvirtą moralę žmogus niekada nesikautų, tačiau ne paslaptis, kad Zola manierai būdinga gilintis į žmogaus instinktus, kurių mes negalime nugalėti, ir parodyti jos niekuo nepridengtus.

Dar stovint prie merdinčios žmonos lovos, įvykęs apsitarimas dėl naujos santuokos sudarymo, finansinės machinacijos, valstybės bei naujosios žmonos, apgaudinėjimas, jos kraičio išvogimas – štai kaip, be jokių skrupulų, Sakaras tenkina savo turto troškimą.

O jo jaunutė žmona Renė, patekusi į Paryžiaus turtuose skendinčią aplinką, kurioje laisvai gali tenkinti savo viduje verdančias aistras, taip pat, ne šventoji. Nuobodulys ir aplinka, kurion pateko, priverčia, sugundo, ją mestis į nuodėmę, o vėliau dėl to atgailauti, niekada nejausti ramybės širdyje. Knyga pasiekia kulminaciją, kai Renė, ieškodama dar neišragautų aistrų, užmezga kraujomaišinį ryšį su savo posūniu Maksimu iš pirmosios Sakaro santuokos. Jiedu nevaržomai mėgaujasi savų geismų tenkinimu, tačiau, kai Sakaras panorsta vėl atgaivinti santuokinius (lovos) santykius su Renė, moteris pasimeta, jos nuodėmė jai pradeda atrodyti per daug nederama; visai kitaip atrodo Sakarui, kuris mielai pritaria, ar bent jau nesumano komentuoti, tokių ryšių, kad tik gautų žmonos turtą, lygiai taip pat mąsto ir išlepintas, jokių skrupulų nejaučiantis Maksimas.

Mane labai paveikė paskutiniai knygos puslapiai, ir juose Renė išreikštos mintys apie tai, kas ją sužlugdė, kas privertė ją apsinuoginti: tai visuomenė, aplinka, į kurią buvo įvesta ir parduota tarsi koks žaisliukas; tai buvo vyrai, kurie žaidė su ja tarsi su marionete ir naudojo, kad galėtų patenkinti savus interesus. Niekam ji nerūpėjo tame aistrų ir pinigų valdomame pasaulyje.

Lenkiu galvą Zola, kuris šiuo romanu puikiai parodė, ne tik mūsų silpną, instinktų valdomą, kūną, bet ir atskleidė, kad visi žmonės vieni su kitais žaidžia, kad visi ryšiai remiasi instinktų, poreikių tenkinimu. Retai mes užmezgame ryšius su žmogumi, nieko iš jo nesitikėdami sau.

Kadangi tai buvo pirmas į mano rankas patekęs Zola kūrinys, tai turiu paminėti, kad autoriaus rašymo stilius man tikrai buvo priimtinas, graži, poetiška ir žodinga proza. Skaityti kūrinį buvo nelengva, bet nesakyčiau, kad dėl to kaltas rašymo stilius; greičiau, sunkus pats knygos turinys.

Kalbant apie personažus, kiekvienas jų turėjo savo aurą, ydas, aistras, kurioms pasiduoda, todėl sunku išskirti, kuris veikėjas ir istorija knygoje mane paveikė labiausiai. Ar tai savo perdėtą turto instinktą bandantis patenkinti Sakaras, ar vis sušmėžuojanti apsukrioji jo sesuo Sidonija; gal aplinkos sužlugdyta Renė, o gal visą tuometinį Paryžiaus iškrypimą, epochos moteriškumą, manieringumą savyje talpinantis ir perėmęs, išpaikintas bei bevalis Maksimas?

Turiu pasakyti, kad Renė istorija, visgi, kažką stipriai užkabino mano viduje – dar vienas galvos nulenkimas autoriui, nes reta knyga taip užkabina ir (už)graužia. Tos Renė mintys, išsakytos knygos pabaigoje, vis dar sukasi ir sukasi galvoje. Manau, kad, po kurio laiko, prie šios knygos tikrai grįšiu.

Skaityti knygą patariu tiems, kurie nebijo tiesos, kurie nebijo stoti prieš ir kritikuoti visuomenę, kurioje sukamės, kurie nebijo pažvelgti į save veidrodyje, bet pažvelgti taip, kad pasimatytų visa, ką slepiame giliai viduje, ką laikome užrakintą net nuo savęs pačių.

Įprastai, palieku visus su citata iš "Grobio":

„Visas gyvenimas vėrėsi jai prieš akis. Iš naujo ji blaškėsi pasimetusi, iš naujo grimzdo į aukso ir kūniškų malonumų sietuvą – iš pradžių ligi kelių, paskui ligi juosmens, galiausiai ligi lūpų, o šit dabar jautė, kaip bangos verčiasi per galvą, kaip vis stipriau daužo pakaušį. It nuodingų syvų pritvinko visas kūnas, pakirto jėgas, ir širdyje atsivėrė gėdingos meilės piktžolės, protą aptemdė liguisti užgaidai ir gyvuliški instinktai. Šie syvai gėrėsi per pėdas iš puskarietės kilimo, iš kitų kilimų, iš aksomų ir šilkų, kuriais ji vaikščiojo ištekėjusi. Kitų kojos, matyt, užnešė tenai nuodingas sėklas, sudygusias jos kraujyje ir gyslomis išnešiotas po visą kūną. Renė gerai prisiminė vaikystę. Kai ji buvo maža, gyveno vien smalsumu. Net vėliau, po tos nešlovės, pastūmėjusios ją nuodemėn, ji iš tolo kratėsi blogio. Žinia, ji būtų pasitaisiusi, jei būtų likusi tetos Elizabetės globoje...“