2014 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Jojo Moyes "Mergina, kurią palikai"


Maždaug prieš metus (tikrai jau tiek praėjo?) čia rašiau apie Jojo Moyes knygą „Aš prieš tave“. Toji knyga, net ir prabėgus metams, man vis dar kelia gerus jausmus, prisiminus Lu ir Vilio istorijas. Būtent dėl šios knygos paliktų įspūdžių ir nusprendžiau leistis į dar vieną kelionę šios autorės rašomais puslapiais. Nepabijojau ir pasiėmiau į rankas antrąjį šios autorės darbą lietuvių kalba „Mergina, kurią palikai“.
Ši knyga pasakojo istoriją apie dvi moteris, prancūzę Sofi ir anglę Livę, kurios gyvena atskirstos šimto metų laikotarpio, tačiau jas abi jungia paveikslas – „Mergina, kurią palikai“. Nutapytas Pirmojo pasaulinio karo metais Sofi vyro, paveikslas vaizduoja pačią Sofi ir padeda jai išgyventi karo metais: kai vyras išsiunčiamas kariauti, kai skanus maistas pasirodo tik sapnuose, kai dėl išgyvenimo tenka kovoti pamynus visus principus. Sofi kovoja, o paveiksle įkūnyta jos nepalūžtanti dvasia, padeda jai neužmiršti tikėjimo.
Beveik praėjus šimtmečiui į tą patį paveikslą, kabantį savuose namuose, kasryt žvelgia Livė – jauno ir perspektyvaus architekto našlė, kuri vis dar mokosi gyventi po vyro netekties bei išvengti ją persekiojančios mokesčių inspekcijos persekiojančios ją dėl namo, kuriame ji, paprasčiausiai, negali leisti sau gyventi. Negana to, greitai Livės gyvenimas pradeda nesuvaldomu greičiu slysti iš rankų, kai dailininko – Sofi vyro – giminės pareiškia, jog jos namuose esantis paveikslas yra iš jų pavogtas dar Pirmojo pasaulinio karo metais, todėl Livė į jį neturinti jokių teisių.
Dėl „Merginos, kurią palikai“ romane užverda tikras mūšis, kuriame, visgi, svarbūs ne kieno nors principai ir norai, o tiesa. Tiesa, kurią reikia gabalėlis po gabalėlio surinkti negailint jėgų ir nepasiduodant. Kas atsitiko Sofi karo metu? Kur ji dingo? Ar paveikslas tikrai vogtas? Tai pagrindiniai paprasti klausimai, į kuriuos atsakymų, pasiėmę knygą į rankas, imsite ieškoti. Tačiau už šių paprastų ir kasdienių klausimų slypi ir kiti: kokia tikėjimo kaina? ar verta priešui atiduoti visa, ką turi ir tikėtis, kad jis tau padėtis? ką reiškia būti žmogumi žmogui? kas apibrėžia išdavystę?
Šį kartą Jojo Moyes sukūrė šiltą, puikiai atostogoms tinkantį, kiek detektyviškos gyslelės turintį pasakojimą apie dvi stiprias, gal kiek naivias, kaip pasakytų cinikai, moteris, kurios nepasiduoda ir moka pastovėti už tai, kas joms brangu, net jei visas pasaulis sako, kad jos neteisios.
Visgi, turiu pasakyti, kad iš šios autorės tikėjausi kiek daugiau. „Mergina, kurią palikai“ tikrai nemušė į širdį taip stipriai, kaip „Aš prieš tave“; ir padėjusi šią knygą į lentyną, tikrai likusią dienos dalį – ar net keletą dienų – negalvosiu apie šią knygą, kaip galvojau apie „Aš prieš tave“. Bet dėl šios kritikos ne tiek kalta autorė, kiek aš pati su klaidingomis viltimis - juk kiekviena jos knyga negali būti "Aš prieš tave".
Mergina, kurią palikai“ buvo mielai ir šiltai papasakota karo meilės istorija su moyesiškais veikėjais, kurios įdomu pasiklausyti bei skaitant pagalvoti – ar aš būčiau taip rizikavusi?
Palieku su trumpute kūrinio ištrauka:

"..Paauksuotas rėmas vietomis apsilaupęs, bet kaip tik dėl to jai visada atrodė žavus. Livei patiko kontrastas tarp senovinio, apsitrynusio, bet puošnaus paveikslo rėmo ir švarių, griežtų ją supančių linijų. Patiko, kad tas paveikslas buvo vienintelis spalvingas objektas kambaryje, senovinis, vertingas, švytintis it nedidelis brangakmenis jos lovos gale.
Tik dabar čia ne šiaip sau paveikslas, ne šiaip sau bendros istorijos, kuri suprantama tik vyrui ir žmonai, dalelė. Dabar šiame paveiksle ji mato žymaus dailininko žmoną, kuri dingo, gal net buvo nužudyta. tas paveikslas - tai paskutinė grandis, siejanti šeimą su koncentracijos stovykloje atsidūrusiu jame pavaizduotos merginos vyru. dabar tai - dingęs paveikslas, bylos objektas, tolesnio tyrimo objektas. Ji nė pati nežino, kaip turėtų jaustis dėl šios naujos informacijos; suprantama tik tiek, kad dalies paveikslo ji jau neteko."

2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

"Sūnus", arba mirties įrankis


Sūnus

Po rudens supūdytu krūmu aš laukiu,
Merkiamas purvino rytinio lietaus.
Kitam gale jau aušta rytas sodrus, -
Bet čia vis mirtis nesitraukia.

Stebiu žemėn kritusį paukštį,
Klampioj pelkėj mirties purtomas jis.
Laukiu priėjęs, kol išseks jo galybė –
Ir savo darbą atlikti galėsiu.

Kaskart vis blyškiau mėnulis man šviečia,
Naktis darbą užbaigt reikalauja.
Ir einu aš pagalbon motinai savo, -
Mano dantim laimėti ji gali.

Gyvybę kritusią bejausmiškai užspaudžiu,
Krauju susitepa pilkasis kailis.
Mano akyse mėnulis stingsta –
Naktis pasruvusi krauju alsuoja.

Neleidžiu rytui į save aš skverbtis,
Mano darbas – apvalyti naktį.
Esu mirties aš palydovas,
Įrankis esu aš – vilkas.

2014 m. sausio 13 d., pirmadienis

Amos Lee „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“


Pagaliau galime pasakyti – žiema ant medžių prisnigo. Ir ačiū dievui, nes nekenčiu juodos spalvos:D
Šaltukui maloniai žnaibantis lauke, klausausi ir šildausi su Amos Lee balsu ir jo naujuoju, praeitą rudenį pasirodžiusiu, albumu „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“
Tai penktasis atlikėjo albumas, pasirodęs po labai sėkmingo 2011-ųjų „Mission Bell“. Pastarasis buvo pirmas Billbord‘o 200.
Daug ko apie „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“ pasakyti negaliu, tik tiek, kad tai kiek lyriškas, šiltas, gerai nuteikiantis albumas, kurį sudaro dvylika dainų, o deliux versijoje – penkiolika.
Amos Lee stilius albume, kaip ir kituose jo kūriniuose, svyruoja ties soul, rock, folk ribomis, keistai apimdamas ir sujungdamas šiuos muzikinius stilius, kurie susilieja savotiškuose ir mieluose kūriniuose.
Mountains of Sorrow, Rivers of Song“, kitaip negu pirmtakai, buvo įrašinėjamas kantri sostinėje, Našvilyje, todėl neturėtų būti keista, jei Lee mylimai Filadelfijai būdingą soul ir rock liniją, kai kur, kiek papildė Amerikos šaknų, lengvas, kantri prieskonis.
Kaip ir sakiau, albumas tikrai mielas, neką prastesnis už pirmtaką, ir vertas būti klausomas pavakariais, kai aplinkiniuose namuose lėtai įsižiebia šviesos.
Palieku su keletu kūrinių iš albumo: "Mountains of Sorrow", "Stranger", "The Man Who Wants You", "Johnson Blvd", "Chill In the Air".





2014 m. sausio 10 d., penktadienis

"Tėvas ir motina", arba troškimas versus realybė


Tėvas ir motina

Tu užmušei savo tėvą ir motiną.
Jie liepė tau nešt ginklą ir žudyt
Nekaltus; tai jie teigė, kad visa
Reikia laikyti atitinkamai –
lentynose, o kai ką tokiose,
kurių niekam nekiltų pasiekti.
Tu užmušei tėvą ir motiną –
Išsilaisvinai iš  sąžinės pančių,
Išmetei lentynas – norėjai nebeslėpti
Minčių, tikėjimo. Slaptų malonumų.
Norėjai apsivalyti ir būti nekaltas.
Tu numetei kruviną ginklą žemėn,
Bet nenustojai kariaut – nemokėjai,
Negalėjai, todėl tęsei karą savyje:
Tavo laisvė prieš laisvės kainą.
Laisvė buvo priimtinesnė tau,
Tačiau jos nepakako, kad užpildytum
Tuštumą rankose, kad pamirštum
Ginklo svorį, – užmušei tėvus,
Bet pamiršai skiepus, kurie tavyje...
Ir vėl, tu, pakėlei ginklą, tik šį kart
Nutaikei į save – užmušei save,
leisdamas laimėti tėvui ir motinai –
jų kadais pradėtam karui.

2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

John Fowles "Kolekcionierius"


Dar viena sukrimsta knyga. Vėl iš XX a. lobynų, tik šį kart ne amerikiečių, o anglų – John Fowles „Kolekcionierių“ (1963) norėjau perskaityti dar paauglystėje, kai užsivedusi verčiau „Prancūzų leitenanto moters“ puslapius, tačiau šansas tai padaryti nusišypsojo tik dabar. Ir galbūt gerai, kad dabar, nes Fowles tikrai nėra toks rašytojas, kurį patarčiau skaityti nesulaukus bent kiek brandesnio amžiaus (pripažįstu anksčiau padariusi klaidą). Ne todėl, kad jis šokiruotų, ar darytų „blogą“ įtaką, o todėl, kad norint pasinerti ir suprasti apie ką autorius rašo, kokias idėjas iškelia, reikia turėti šiek tiek gyvenimiškos patirties – ne vien tik teorijas – galvoje.
Fowlesas yra vienas iš originalesnių balsų XX a. Europos literatūroje. „Kolekcionierius“ buvo antrasis šio autoriaus kūrinys, kurį skaičiau, ir iš šios patirties jo darbus galiu apibūdinti kaip klasikos (veikia angliška prigimtis?) ir naujojo meno, originalumo (prancūzų įtaka?) samplaikas: aukštas, kone elitiškai lengvas, rašymo stilius ir naujos, postmodernios mintys susilieja į vientisus kūrinius, kuriuos gali skaityti lėtai, o gali ir suryti per naktį.
Taigi „Kolekcionierius“. Turinys gan paprastas. Miesčionis Frederikas, peteliškių kolekcionierius, išlošia pinigų ir nusprendžia, savo kolekciją papildyti dar vienu – ypatingu – egzemplioriumi. Jo kolekciją papildo Miranda – dvidešimtmetė meno studentė. Jis laiko ją uždarytą rūsyje, tarsi peteliškę po stiklu, ir sakosi, ją mylintis bei tikintis, kad ir ji jį pamils, - kai pažins, todėl jis duoda Mirandai viską, ko ši tik įsigeidžia. Bet Mirandai nesuvokiama jo dirbtinė meilė, ji nesupranta kaip žmogus gali šitai nežmoniškai elgtis, būti toks šaltas, nesugebantis tikrai jausti, stabarus, nemokšiškas ir neturintis nė kruopelytės empatijos jausmo. Frederikas, kuris nori būti Ferdinandu, bet yra, - taikliai Mirandos pavadinamas, -  Kalibanu iš Šekspyro "Audros", taip pat, negali suvokti Mirandos pasaulio: tikrojo meno ir grožio, nekaltybės ir nepriklausomumo, ryžto iki paskutinės akimirkos neišsižadėti meilės gyvenimui bei nenumalšinamo laisvės, laisvės mylėti, troškio.
Kolekcionierius“ savo natūra yra psichologinis trileris, bet čia nemaža minčių apie meną, Dievą, priešingų pasaulėjautų susidūrimus, humaniškumą, kurį, nepaisant aplinkybių, turime išlaikyti nepažeistą, nes tik gailestis ir atjauta kitiems skiria žmonės nuo kalibanų; šios mintys praplečia kūrinio žanrą ir jis tampa ne tik aukos ir pagrobėjo istorija, bet metonimija pasaulio, kuriame egzistuojame. 
Iki pat pabaigos Miranda išlieka, nors gan prieštaringai ir ne be kovos, žmogumi: „Šįryt įsivaizdavau, kad man pavyko pabėgti ir kad Kalibanas stojo prieš teismą. Aš kalbėjau jo naudai. Pasakiau, kad jo atvejis tragiškas, jam reikia užuojautos ir psichiatro pagalbos. Atleidimo“.
Visgi Klibanas knygoje nėra tipiškas pagrobėjas-šeimininkas, o Miranda paprasta auka. Jie abu yra tiek aukos, tiek ir šeimininkai, kadangi Mirandos išprusimas, lengvas jaunystės snobizmas ir pasikėlimas, netrukdo jai naudotis Kalibanu ir jo pinigais, - įsitikinęs, kad ją myli ir dėl savo ribotumo jis tampa laikina auka.
Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga parašyta lengvu ir įtikinamu stiliumi, naudojant pirmąjį asmenį: pirmoji, trečioji ir ketvirtoji knygos dalys į mus prabyla Frederiko (Ferdinando) balsu, o antrąją dalį sudaro Frederiko atrastas Mirandos dienoraštis.
Kolekcionierius“ paliekantis įspūdį ir atviras diskusijoms darbas, kuris nepaliks skaitytojo abejingo. Vienaip ar kitaip, jūs susidarysite apie šį kūrinį nuomonę - arba jis jums patiks, arba sakysite, kad tai pernelyg šaltas ir apgalvotas darbas. Spręsti Jums, todėl bėkite į bibliotekas, nes norint nuspręsti, reikia perskaityti.
Palieku su trumputėmis ištraukomis iš kūrinio (Frederiko ir Mirandos mintys):

"Ir visą tą laiką aš nemaniau, kad ruošiuosi rimtai. suprantu, tai gali pasirodyti keista, bet taip ir buvo. Aš, žinoma, vis kartodavau sau, kad niekada to nepadarysiu, tik tariuosi padarysiąs. Ir niekad nebūčiau taip leidęs įsisiūbuoti fantazijai, jei nebūčiau turėjęs tiek pingų ir laisvo laiko. Mano galva, daugelis žmonių, kurie, atrodo, gyvena sau patenkinti, pasielgtų lygiai taip pat, jeigu jiems taip būtų nuskilę ir jeigu jie turėtų tiek laiko. Noriu pasakyti, duotų sau valią, liautųsi apsimetinėję ir darytų, ką nori. Galia tvirkina, mėgdavo kartoti vienas mano mokytojas. O pinigai - tai Galia."


"Nekenčiu neišsiauklėjimo ir neišsilavinimo. Nekenčiu pasipūtėliškumo ir apgaulės. Nekenčiu pavydo ir pagiežos. Nekenčiu irzlumo, menkystės, smulkmeniškumo. Nekenčiu vidutinių nykių žmogelių, kurie nesigėdija, kad yra nykūs ir pilki. Nekenčiu tų, kuriuos D.P. vadina „naujaisiais žmonėmis“, tų naujųjų iškilėlių su savo automobiliais, pinigais, televizoriais, nekenčiu jų kvailo vulgarumo, šliaužiojimo prieš senąją buržuaziją ir noro ją pamėgdžioti...Myliu sąžiningumą, laisvę, norą duoti. Myliu kūrimą, darbą, myliu visavertį gyvenimą, myliu viską, kas yra priešinga sėdėjimui, stebėjimui, mėgdžiojimui, sielos sustabarėjimui."

2014 m. sausio 4 d., šeštadienis

William Faulkner "Triukšmas ir įniršis"


Dar atostogų pradžioje baigiau kirsti, amerikiečių legendos, William‘o Faulkner‘io romaną „Triukšmas ir įniršis“, bet kažkaip dėl apėmusio letargo nekilo rankos apie jį parašyti, kad ir kelias eilutes. Vis dėlto, tai buvo per geras kūrinys, kad taip paprastai nuleisčiau jį į laiko kanalizaciją. Taigi trumpai keletas žodžių apie šią knygą tiems, kas svarstote, ar kada svarstysite, imti šią knygą į rankas ar ne.
„Triukšmas ir įniršis“ pasakojo apie vienos šeimos gyvenimą: jos kraują, genus ir degradaciją. Kas yra šeima? Ką reiškia ją išduoti jos narių akimis? Savo akimis? Ką laikyti pilnateisiu šeimos nariu, o ką ne? Kas turi teisę nutraukti šeimos ryšius? Kas yra teisinga, kas ne? Kas yra gera, o kas bloga? Kur ribos? Kaip praeitis atliepia dabartį? Ir dar daugelis ne ką įdomesnių, atkastų ir dar neatrastų, klausimų mėtėsi užmaskuoti žodingame Faulkner‘io tekste.
Turiu pasakyti, jog „Triukšmas ir įniršis“ nėra lengva knyga – joje vyrauja pasąmonės srautas, kur ne kur mintys nerišlios, sakiniai neužbaigti, kai kur tekstas be skyrybos, bet nevertėtų išsigąsti. Ir tikrai nebandykite pasiėmę į rankas šią knygą numesti į šalį perskaitę tik keletą puslapių ir nutarę, kad tai kažkoks š...., kuriame nieko neįmanoma supaisyti, – skaitant toliau pasakojimas darosi vis aiškesnis, tarsi atsispyrus nuo vandenyno dugno ir pradėjus plaukti aukštyn – tikrąja to žodžio prasme.
Kad neišsigąstumėte pradžios ir dėl aiškumo, nukreipkime temą, ir pakalbėkime apie veiksmą: knygoje, nepaisant logiškos chronologijos sekos, yra aprašomos keturios dienos: 1928-ųjų balandžio septintoji, 1910-ųjų birželio antroji, 1928-ųjų balandžio šeštoji ir, galiausiai, – tų pačių metų balandžio aštuntoji. Kiekvienos dienos įvykiai kūrinyje yra pasakojami skirtingų balsų: pirmoje dalyje girdime Bendžaminą, antroje – Kventiną, trečiojoje – Džeisoną, o ketvirtojoje – autorių. Taigi istorija knygoje papasakojama išimtinai vyrų: trijų brolių balsais ir autoriaus, ignoruojant ketvirtąją seserį (sąmoningas veiksmas ar užmačia?), kurios likimas padaro didžiulę įtaką visos šeimos santykiams ateityje.
Sunkiausiai skaitoma yra pirmoji kūrinio dalis, kadangi ji ne tik parašyta pasąmonės srautu, bet dar parašyta dauno žmogaus pasąmonės srautu. Visgi, kaip ir patariau, nesileiskite jos užmušami ir skaitykite toliau, nes autoriaus sukurta istorija yra tokia įtraukianti ir intriguojanti, kad vėliau sunkiai galėjau paleisti knygą iš rankų.
Faulkner‘io tekstas labai žodingas, melodingas, natūralus ir paprastas. Jis tiesiog užhipnotizuoja ir atrodo, kad skaitai ne grožinės literatūros kūrinį, o tiesiog atsiduri kito žmogaus galvoje, kito žmogaus gyvenime ir tai taip tikroviška, kad sunku apsakyti: Bendžamino mintis sunku sugaudyti, jos šokinėja didžiuliais metų intervalais, Kventinas intravertiškas, įstrigęs ties vienu, vis grįžtantis mintimis, kurios nutrūksta... Džeisono mintys aiškios, jis įskaudintas, jo garbė ir vyriškumas pažeisti, jis nori keršto, neapkenčia...
Knyga labai tvirta. Būtent – tvirta. Žodžiai, mintys, istorija – viskas taip, kad nieko nesinori pakeisti. Šią knygą skaityti nutariau impulsyviai, bet ji neprivertė gailėti jai paskirto laiko. Tiesa, norint pasigirti, kad tikrai skaičiau Faulkner‘į, manau, vertėtų šį kūrinį dar kartą atidžiai permesti akimis:DDD
Triukšmas ir įniršis“ sėkminga pirmoji pažintis su William‘o Faulkner‘io kūryba, kuri ne tik, kad nenuvylė, bet net įžiebė norą perskaityti ir kitus šio rašytojo darbus. Telieka tikėtis, kad laikas bus man palankus.
Palieku Jus su lengva ištrauka iš knygos (šeimos motulė kalba):


„ ką gi aš padariau kad susilaukia tokių vaikų Bendžaminas buvo jau pakankama bausmė o dabar ji visai negerbia manęs savo motinos aš kentėjau dėl jos svajojau planavau aukojau nusileidau į slėnį bet nuo pat tos dienos kai atsimerkė ji nė karto nepagalvojo apie mane nesavanaudiškai kartais žiūriu į ją ir klausiu savęs ar ji mano duktė tik vienas Džeisonas nesuteikė man nė trupučio liūdesio nuo pat tos akimirkos kai paėmiau jį pirmąsyk ant rankų...tu visad rasdavai pasiteisinimų savo kraujo giminei tau tiktai Džeisonas atrodo prastas nes jis veikiau Beskombas negu Kompsonas o tuo tarpu mano mergyte ne geresnė nei tos kai buvau vaikas jaučiausi nelaiminga dėl menkos mūsų Beskombų kilmės bet buvau mokoma kad vidurio nėra kad moteris arba dama arba nėra ja tik aš nė nesvajojau kai laikiau ją ant rankų kad mano dukrelė galėtų sau leisti šitaip...“

"Filth" 2013


Ką tik vakarienei sukirtau 2013-aisiais pasirodžiusią tragikomišką dramą „Filth“ („Purvas“). Filmą režisavo ir scenarijų jam rašė Jon S. Baird‘as remdamasis žymiojo škoto Irvine‘o Welsh‘o to paties pavadinimo knyga. Pagrindinį vaidmenį filme atliko James McAvoy, kurio kažkaip jau spėjau pasiilgti rimtesniuose darbuose.
Filth“ pasakoja apie Edinburgo policininką: psichiškai nestabilų narkomaną, alkoholiką, rasistą, įvairaus plauko iškrypėlį ir šiaip korumpuotą šiknių, kuris galėtų padaryti bet ką, kad tik gautų šiltą inspektoriaus vietelę. Tačiau paniręs į intrigų ir sekso liūną, pasimetęs eižėjančios sąmonės užkaboriuose bei pamiršęs pirmines savo pareigas – tirti įvykdytą nusikaltimą – Briusas sulauks gan netikėtos (bet neišvengiamos) įvykių atomazgos.


Po filmo peržiūros galiu pasakyti: ooojjjojoiiiii, teisus buvo James McAvoy viename iš savo interviu sakydamas, kad „Filth“ yra vienas iš tokių filmų, iš kurių kai kuriems žiūrovams neabejotinai norėsis išeiti, o žiūrintiems namie nuspausti „close“ mygtuką. Deja, nesu iš tų, kurie taip pasielgtų. Filmą surijau taip pat smagiai, kaip James McAvoy smagiai sukūrė jame iš vienos pusės šlykštų, atgrasų, nepateisinamą ir amoralų, bet iš kitos pusės – vienišą, (pasi)klystantį, nesuprastą herojų.
Filth“ tai tarsi degtukas, kuris prikištas prie degalų (mūsų mielos visuomenės) akimirksniu plieskia neišvengiama ugnimi. Mano nuomone toks ir turi būti menas, menas ne forma, bet turiniu: skeliantis diskusijas, šokiruojantis, sukeliantis davatkų nepasitenkinimą ir parodantis tai, kuo mes dabar gyvename – kokiose balose skęstame.
Ši kino juosta patiks tiems, kurie nebijo pūlinių estinčių visuomenėje, kuriems tinka žvelgti į viską atvirai ir tiems, kurie žodį tabu, norėtų išgyvendinti iš visų žodynų vien dėl principo.