Didysis šeštadienis. Pajūryje
sninga. Ryte atsibudusi, jei kalendorius neprimintų teisingai, pagalvočiau, jog
Kalėdos jau netoli. Taigi, tokios bus tos ankstyvos ir baltos lietuviškos
Velykos...
Bet, kad ir koks tas oras bebūtų,
depresija manęs nepaims!
Ypač kai vakar vakare teko taip
skaniai pasijuokti prisimenant paauglystės metus, kuriuose, kaip žinoma, mūsų
karta neapsiėjo be Stephenie Meyer įtakos. Taip taip...pasaulį užkariavusios
vampyrų sagos apie kurią geros ir blogos nuomonės leidosi ir kilo lyg
važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais, autorės. Bet šį kartą ne vampyrus
turiu omenyje kalbėdama apie ją, o kitą Meyer kūrinį – „Sielonešę“. Knyga
lietuvių kalba pasirodė 2010 metais, vos baigus leisti vampyrų seriją, o dabar,
štai, sulaukėme ir kūrinio ekranizacijos kine.
Jau beveik penkerius metus
pasaulio paaugliai nerimo, laukdami dar vieno filmo, paremto jų literatūros „idol‘u“:
jie kūrė fanų puslapius, internete dažnai atsirasdavo pačių sumontuotų plakatų,
anonsų ir kt., belaukiant kol sielonešė Klajoklė atmerks akis.
Ir štai ji atsimerkė. Ir
atsimerkė ne šiaip sau, o talentingosios Saoirse Ronan, kūne. O kur dar kiti
aktoriai: Max Irons. Diane Kruger, Williams Hurt, epiloge sušmėžuojanti Emily
Browning bei, kol kas dar jaunas atradimas, Chandler
Canterbury. Ir visus šiuos varžtus sutepa ne tik Andrew Niccol („Karo
dievas“, „Įkalinti laike“) plunksna, bet ir režisūra.
Filmas
mus nukelia į pasaulį, kuriame žmonių rasė yra užvaldoma „sielų“; jos įsikuria
mūsų kūne, jį užvaldo ir, tokiu būdu, daro mūsų pasaulį geresnį, - tai jų
pagrindinė misija.
Įsikūrusi
žmogaus kūne „siela“ nepripažįsta smurto, nemoka meluoti ir šventai tiki
viskuo, ką jai pasako jos gentainiai. Tačiau šitokia infiltracija į žmogaus
kūnus ne visada apsieina nesukėlusi problemų. Ne visada žmogus, jo esatis, taip
lengvai užleidžia savo kūną „sielai“. Taigi, atsitinka taip, jog viename
žmogaus kūne talpinasi dvi atskiros būtybės: jis pats ir jį valdanti „siela“.
Taip nutinka ir Melani, kuri vieną naktį užklumpama „ieškotojų“ ir į ją
įsodinama „siela“. Prabudusi ji jau ne Melani, o Klajoklė, pirmiausia turinti
informuoti „ieškotojus“ apie savo kaip žmogaus gyvenimą: kur slapstėsi, su kuo
slapstėsi, kaip vertėsi? Pirmiausia Klajoklė mielai bendradarbiauja su
gentainiais, bet vėliau, pajutusi savyje Melani, pajutusi tai, ką jautė jauna,
besislapstanti mergina, Klajoklė nusprendžia palikti jos kūną, tačiau tam
reikia pasirūpinti, kad kai ji iškeliaus Melani, vėl virtusi žmogumi, liktų
sveika. Todėl Klajoklė, vedama Melani, ryžtasi laužyti taisykles ir bėga, kaip
pati manosi, pas daktarą, kuris gali joms padėti, tačiau jos kūne sustiprėjusi
Melani turi kitų planų...
Taip
Klajoklė, atvesta Melani, atsiduria besislapstančių žmonių bendruomenėje,
kurioje sutinka Melani dėdę, jos vaikiną, brolį ir daug kitų žmonių. Vieni jos
nekenčia, nes yra sielonešė, kiti tiki, kad jos viduje dar gyva Melani. Dėl
šios vienintelės priežasties Klajoklė ir lieka nenužudyta.
Taip
prasideda jos gyvenimas besislapstant milžiniškoje oloje: pirmiausia kaip
įkaitės, vėliau kaip pritapėlės. Čia ji susiduria su stipriais Melani jausmais jos vaikinui Džeradui bei broliui ir išgyvena pirmąją sudėtingą žmogiškąją meilę humanistiškajam Janui. Bet kiek
ilgai du gyvi sutvėrimai gali dalintis vienu kūnu? Ir kaip ilgai Klajoklė gali
likti nesurasta maniakiškos „ieškotojos“?
Suprantu,
žiūrint paprastu žvilgsniu, tai tik dar viena fantastinė nesąmonė, kurių
pastaruoju metu mėtosi ant kiekvieno kampo, tačiau šis filmas tikrai nėra
prastas. Su „Saulėlydžio“ saga nėra ir ko lyginti, nors ir čia dominuos
keistųjų akių atstovai. Bet tai tik vienintelis panašumas. Istorija nėra banali,
o kapstantis giliau jos struktūroje, galime atrasti apie ką ir padiskutuoti.
Pavyzdžiui apie taiką. Kiek ilgai ji gali nešti gėrį, kiek tokia nesavanaudiška
sistema yra naudinga ir ar iš vis įmanoma gyventi taikiai ir, kaip komunistai
sakė, lygiai? Kiek ilgai tokia santvarka gali išsilaikyti nesugriauta? Kiek
ilgai neatsiras perbėgėlių, apgavikų, kurie nebetiki net tuo, ką atstovauja?
Taigi, realių pavyzdžių turime į valias.
Filmo
ekranizacija man patiko, nors ir nedėjau į ją jokių per didelių vilčių ir
apskritai, ėjau į ją tik todėl, kad kažkada perskaičiau Meyer knygą, - kaip gi,
dabar nepamatysi į ką ji virto?
Pamatyti
ar nepamatyt šį filmą? Jei skaitėte knygą, vienareikšmiškai sakau pamatykite,
nenusivilsite. Jei neskaitėte, bet patiko „Bado žaidynės“, nueikite. Neikite,
jei negalite „atsijungti“ nuo pasaulio, kuriame gyvenate. Neikite ir tada, jei
esate iš anksto nusistatę prieš Meyer kūrybą. Ta2iau mano nuomone apie nieką negalima susidaryti
išankstinės nuomonės, nieko negalima kritikuoti, kol pats neįsigilinai į šį
dalyką.