2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas"



Taigi lapkritį užbaigiu su Jaroslavo Melniko neseniai pasirodžiusia knyga „Maša, arba postfašizmas“. Ant knygos nugarėlės puikuojasi nemažai komentarų ir pagyrų rašytojui ir, turiu pasakyti, - jie visi tiesa. Taip, Jaroslavas Melnikas tikrai tas rašytojas, kuris į mūsų, sakykime, kiek vienatonišką, išklerusį ir nuo grynos realybės (santvarkos) nesugebantį pabėgti, atsiskirti, literatūros pasaulį sugeba įnešti kažką, kas pakvimpa tikru ir grynu nepriklausomumo oru. Tai fantazijos pilna proza, bet tokios fantazijos, kuri yra visiškai mūsų, kuri atliepia ir iškelia kiekvieną žmogišką jausmą; tai per ją mes gauname šansą pasiekti tai, ką skubėdami realybėje pražiopsome, apie ką net nesusimąstome.
Maša, arba postfašizmas“ – knyga bomba. Sakau visiškai rimtu veidu - tai neabejotinai geriausia, kas man pateko į rankas šiais skaitymo metais. Ir neabejotinai blogiausia, - nes kad ir kaip baisu buvo skaityti šį tekstą, tiesiog neįmanoma užduotis buvo ir nuo jo atsitraukti.
Kaip knygos įžangoje sako pats autorius, „Maša, arba postfašizmas“ yra knyga apie meilę. Apie meilę žmogui. Žmogui, kuris yra „žemesnės“ rasės už tave; tokiam, kurį laikai gyvuliu, kurį verti dirbti ir net nesusimastai, kad išnaudoji sau lygų žmogų – juk tai gyvulys. Tačiau kas atsitinka, kai tu suabejoji pasaulio, kuriame gyveni tiesa? Kas atsitinka, kai buvęs aklas, staiga praregi?
Knyga mus nukelia į ketvirto tūkstantmečio pabaiga, kai pasaulis gyvena po humanistiškojo Reicho sparnu: žmonės gyvena pasiturinčiai, dirba savo malonumui ir niekas neišnaudoja žmonių. O žmonių neišnaudojama todėl, kad kažkuriuo ateities periodu naciai pavertė dalį žmonių gyvuliais ir jie prarado savo žmogiškumą, neteko to, kas daro žmogų žmogumi. Jie tapo gyvuliais, kurie nekalba ir nepuoselėja jokių žmogiškųjų jausmų. Žmonės juos melžia kaip karves, pjauna – kaip kaiules, o jų mėsą valgo su malonumu, net nesusimąstydami.
Tačiau vienądien ši postfašistinė santvarka gauna smūgį, kai žmoniems yra pakišama „idee fixe“. O kas, jei šie „gyvuliai“ nėra gyvuliai? Kas jei mes juos tokiais paverčiame, laikydami tvartuose ir sudarydami sąlygas pasireikšti tik jų gyvuliškumui? Kas jei iki šiol buvo valgyti žmonės?
Knyga yra parašyta pirmuoju asmeniu. Istoriją mums pasakoja Reicho gyventojas, žurnalistas, kurio  viduje vyksta praregėjimo procesas – jis pradeda suprasti, kad jo, kaip „gyvulys“ laikoma, Maša taip pat yra žmogus, tik iki šiol laikytas tvarte. Kartas nuo karto tarp pasakotojo skyrių įsiterpia ištraukos ir straipsniai iš laikraščių: „Reicho balso“ bei idee fixe palaikančio „Tiesos paieškos“. Sakyčiau labai sėkminga idėja ir pasirinkimas knygos turinį pateikti būtent taip, kaip padarė J. Melnikas. Asmeninė istorija leidžia skaitytojui įkristi į knygos puslapius, į autoriaus sukurtą pasaulį, ir užsikabinti; sekdami ją mes puikiai perprantame, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūrė knygos veikėjas, ir kokius sudėtingus jausmus jis išgyvena. Na, o pateikiami straipsniai iš laikraščių padeda svarstyti apie autoriaus iškeltą pasaulio problematiką iš paukščio skrydžio, jie įtikina ir leidžia pajusti, – tikrai pajusti, patikėti, – jog problema liečia ne tik vieną asmenį, bet visą pasaulio rutulį.
Knyga man sukėlė daug minčių. Originali fašizmo, ir to, į ką šis gali (iš)virsti, interpretacija. Įdomios mintys apie žmonės: vienus paverstus gyvuliais, kitus manančius, kad pirmieji tikrai yra gyvuliai (ne paversti jais). Daug susimąsčiau ne tik apie istorinę pusę, bet ir apie dabartį, ateitį, kuri mūsų laukia. Ir pradėjau tirpti, supratusi kiek daug teisybės, knyga mums pasakė Melnikas. Tarsi pats tikriausias futuristas jis atskleidė tai, į ką ateityje galėtų išvirsti civilizacija, kas jai gręsia kiekvieną gyvavimo akimirką; kūrinys - tai tikras perspėjimas.
Riba tarp žmogiškumo ir gyvuliškumo yra be galo trapi ir dviveidiška. Mūsų, žmonių, sąmonė nėra pilnai sąmoninga, kasdien mes turime ją saugoti nuo užmigimo, nuo nebematymo, nuo nebejudėjimo. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pajusti, kad ji silpsta ir kad leidžiame – didžiąja dalimi dėl teikiamo komforto – ją valdyti praėjusiųjų kartų sąmonei, jos suformuotai tradicijai, net nesusimąstydami, ar tai teisinga, ar tai iš tiesų TEISINGA.
„Mašos“ perskaityti tikrai nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo Jaroslavo Melniko iškeltų minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai kitokią ir nebūtą) civilizaciją, ir būdų, panaudotų toms mintims iškelti. Jums nereikės pajusti skausmo dėl skerdžiamo žmogaus ir skerdžiamo žmogaus skausmo, kai peilis nepataiko. Nereikės gyventi pasimetime, supratus, kad visa, kuo tikėjai, ir ką laikei tiesa, gali griūti. Jūs galėsite negalvoti, apie tai, ką rasite knygoje, nes, apskritai paėmus, didžioji dalis Lietuvos baisiai nemėgsta šio – galvojimo – proceso. Galėsite toliau neabejoti tradicijomis ir tuo, ką mums palieka senoliai vien todėl, nes tai užtikrina komfortišką būvį ir nereikia galvoti apie teisybę; juk dėl patogumu žmogus dažnai ryžtasi, prieš šią Teisybę, net kovoti.
Lenkiu galvą Melnikui, ir palieku Jus su trumpute ištrauka iš „Mašos“:

„Gulėjau Mašai ant kelių. Kad būtų patogiau, ji prilaikė mano galvą. Kai ėmiausi antros krūties, Maša pradėjo man glostyti plaukus. Akimirką pasirodė, kad einu iš proto. Tarsi ji būtų ne gyvūnas, o moteris.
Lioviausi žysti ir žvilgtelėjau į ją. Maša laukiamai ir klausiamai žiūrėjo į mane. Iš viršaus žemyn.
- Maša...- ištariau.
Velnias, aš varžiausi. Gyvulio. Jaučiausi mažas, kone jo valdžioje...“

2013 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

"Now You See Me" 2013



Štai, mano akiratyje dar vienas filmas, vertas žodžio. Tai šįmet pasirodęs Louis Leterrier režisuotas „Now You See Me“. Lietuviškam filmo pavadinimo variantui, kaip dažna, reikia nusilenkti – „Apgaulės meistrai“ (???). Nesakau, kad su pavadinimu nuplaukta į lankas, bet filmo esmės, jis taip gerai neatspindi, kaip originalusis.
Apskritai, mėgstu filmus apie magiją ir triukus, nes jie visada būna netikėti ir smagūs. Nenusivyliau ir „Apgaulės meistrais“. Šiems kartelę užkelia jau pavardės, kurias pamatome plakate:  Jesse Eisenberg, Mark Ruffalo, Woody Harrelson, Isla Fisher, Morgan Freeman bei Michael Caine – potencialas, charizma ir patikrinta kokybė.


Apgaulės meistrai“ pasakojo apie keturis iliuzionistus, kurie sudaro nenugalimą tendemą – „The Four Horsemen“. Šie iliuzionistai suvedami į krūvą penktojo nario, kurio jie nėra matę (štai kodėl originalus pavadinimas geresnis). Tai jis palieka jiems triukų, galinčių  atnešti pasaulinę šlovę, planus, o komanda, mąstydama tik apie jiems kliūvančią garbę, imasi juos įgyvendinti.
Las Vegaso arenoje „The Four Horsemen“ ima ir pareiškia, kad gali apiplėšti banką. Tą jie ir padaro ir pinigai ima birti sėdintiems salėje tiesiai ant galvų.
Tačiau banko apiplėšimas nėra triukas – tai vagystė. Tad Interpolo agentė bei FBI detektyvas Dylanas Hobbsas imasi tyrimo: kaip keturi iliuzionistai, būdami scenoje Las Vegase, galėjo apiplėšti banką Paryžiuje? Kaip jiems pavyko teleportuotis? Kas tai – tikra magija ar tik gerai surežisuotas triukas?


Kaip atskleisti iliuzionistų, kurie sakosi visada esantys žingsneliu pirmesni, negu likę, paslaptis? Ir kur tiesa? Kaip rasti penktąjį raitelį? Viena aišku – filmo pabaigoje visa pasirodys visiškai atvirkščia. Ir mums teks nulenkti – šį kart tikrai nulenkti – galvą scenaristams Ed Solomon bei Boaz Yakin, kuriems pavyko suvedžioti žiūrovą smagia ir intriguojančia istorija bei vedžioti jį iki pat magiškos pabaigos, kai kaukės nukrenta ir pasirodo tikrieji veidai, kai paslaptys atskleidžiamos, bet tik tam, kad raktas nuo jų nuskęstų Senos vandenyse...
Filmą patariu pamatyti. Jis prablaškys slogutį ir leis laimėti magijai.


2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

"Catching Fire" 2013


File:Catching-Fire poster.jpg

Taigi, kaip ir didžiuma Lietuvos, vakar dieną leidau Akropolio šventovėje. Mane galėjote užmatyti besistumdančią prie knygų lentynų eilių ir, - kaip būdinga studentui, - bandančią nutverti akcijos paženklintą grobį. Pavyko neblogai, bet ne apie savo sėkmę noriu čia papasakoti.
Išlindus iš Maximos mėsmalės, reikėjo atsipūsti, taigi buvo patraukta link didžiųjų kino ekranų, kurie šį savaitgalį siūlo pamatyti „Catching Fire“ – antrąją „Bado žaidynių“ dalį.
Kadangi į mano paauglystės skaitinius ši knyga kadais buvo įtraukta, tai kaip dabar nepamatysi filmo?
Daugelis kalbėdami apie „Bado žaidynes“ mėgsta viename sakinyje piktindamiesi minėti ir „Saulėlydžio“ keturlogiją lyg abi knygų-filmų serijos būtų kuo susijusios, nors vienintelė jas tiesiogiai jungianti gija – mergina besiblaškanti (abiejose gan banaliai) tarp dviejų vaikinų, tik "Bado žaidynėse" "meilės romanas" paliktas antrame plane. Bet jei vis manote, kad populiarumo faktorius leidžia susierzinus minėti šias knygas-filmus kaip sinonimus – klystate.


Brangieji, niekas nekaltas, tik mes patys – kas kitas jei ne mes patys išpūtėme iš to „Saulėlydžio“ tokį milžinišką muilo burbulą, kas jei ne mes juo žavėjomės, kol nuo to žavesio, galiausiai, pasidarė bloga. Kai kam pasidarė taip bloga, kad pradėjo niekinti visą paauglių fantastikos žanrą. Bet nereikėtų – ten galima rasti ir neblogų dalykėlių, pavyzdžiui, „Bado žaidynės“ yra tikrai neblogas dalykėlis.
Antrojoje dalyje mes vėl sutinkame Ketnę ir Pytą – praeitųjų Sostinės rengiamų žaidynių laimėtojus. Pirmojoje filmo dalyje išvykstame su jais į laimėtojų turą, kur Ketnė su Pytu pamato, kokias sukilimo sėklas pasėjo jų žaidynių arenoje parodytas nepaklusnumas Sostinei – juk laimėti turėjo tik vienas iš jų, paaukotųjų.
Persiritus į antrąją filmo dalį, Sostinė įvairiais būdais stengiasi numalšinti apygardų rengiamus maištus, bet priemonės nevaisingos. Tada, kyla genialus planas – Ketnę ir Pytą vėl grąžinti į areną, tik šįkart pasirūpinant, kad laimėtų tik vienas iš 24-ų paaukotojų. 75-ųjų Bado žaidynių proga į areną grąžinami ankstesni laimėtojai ir prasideda kova, kurioje būtina prisiminti kas tikrasis tavo priešas...


Negalima nepastebėti, kad kuriant antrą dalį buvo panaudoti žymiai didesni biudžeto kaštai, nei pirmąją. Tiesa, visa kas sunaudota, jau ir atpirkta.
Žinoma, aš, siela neabejinga spalvoms ir menui, negalėjau nesigrožėti dizainu: niūrūs ateities, ženklinamos sukilimo, vaizdai, Sostinės blizgesys, arena, paversta laikrodžiu, originalūs kostiumai ir makiažas...ah, šventė akims. Man asmeniškai, labiausiai žavintis ir akį traukiantis buvo Efės personažas su savo spalvingais kostiumėliais, įmantriomis šukuosenomis ir makiažu - nuo jo negalėjai atitraukti akių.
Kiek apie vaidybą: kaip paauglių filmui (į kurį jie patys neįleidžiami), ji buvo tikrai patikima – Efė (Elizabeth Banks), Heimičas (Woody Harrelson), Ketnė (Jennifer Lawrence) ir Snou (Donald Sutherland) antrąkart privertė patikėti savo personažų tikrumu. Deja, mano akimis žiūrint, kiek tokio pat, į personažą įliejamo, tvirtumo pritrūko jauniesiems vaikinams: Josh‘ui Hutcherson‘ui, kuris vaidino Pytą ir Geilą įkūnijusiam Liam‘ui Hemsworth‘ui, bet, galbūt, aš klystu?


Į filmą eikite, jei matėte (ar skaitėte) „Bado žaidynes“ ir jei neturite nusistatymo prieš paauglių fantastiką. Eikite, jei šioje filmų-knygų serijoje įžvelgiate ne beprasmes žudynes, o visai neblogai ir apgalvotai autorės sukurtą santvarką, kurioje naudojamas smurtas ima ir atsisuka prieš ją pačią sukilimu, - juk tokių sukilimų galime atrasti dešimtis, bevartydami istorijos puslapius. Tereikia būti pakankamai sumaniam ir atviram, kad autorės sukurtą tekstą perskaitytum ne vien kaip fantaziją, o kaip istorinį (ar dar, velniai žino, kokį) pranešimą apie tai, kas būna, kai būna.


2013 m. lapkričio 19 d., antradienis

Kava su pienu



...Kava su pienu.
Šią naktį galiu pasakyti tik viena: negerkite kavos su pienu. Tai gėrimas paradoksas. Paradoksas. Pusė turinio tave verčia dirbti, kita pusė liepia eiti miegoti. Ir galiausiai, kai naktis baigiasi, tu supranti, kad taip ir likai neapsisprendęs – dirbti ar smigti?
Kava su pienu...

2013 m. lapkričio 17 d., sekmadienis

S. Parulskis "Vėjas mano akys"



Žmonės vaidina, kad nėra laiko, o iš tiesų jo visada pilna. Nėra laiko tam, kas būtina, bet yra laiko tam, kas nėra būtina. Būtent tokiu principu ir aš spėju gyventi. Ir būtent tokiu principu vadovaudamasi, šiandien noriu pakalbėti apie baigtą skaityti lietuvių rašytojo Sigito Parulskio knygą „Vėjas mano akys“, kurią 2010-aisiais išleido „Baltos lankos“ leidykla.
Keista knyga.
Knygos nugarėlėje baltu ant juodo parašyta: „detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais“, o viršelyje, po pavadinimu, puikuojasi prierašas – atostogų romanas. Toks prierašas ir nugarėlės eilutės puikiai atskleidžia, bent iš pirmo žvilgsnio, apie ką yra knyga. Tai iš tikrųjų atostogų romanas, tik kaži ar skirtas atostogoms, o greičiau jas aprašantis. Ir aprašantis ne šiaip kokias atostogas, o tokias, kurios virsta tikra Odisėjo kelione, kurioje netrūksta nei nuotykių, nei avantiūrų ar kriminalo.
Kai minėjau Odisėją, turėjau omenyje tikrai ne Tą antikinį Odisėją, o paprastą lietuvį, kuris netekęs darbo, kentėdamas dėl motinos ir draugo savižudybių bei prarasto ryšio su tėvu, atkeliauja į Graikijos salą praleisti atostogų. Visiems sutiktiems jis prisistato esąs čiuvašas, nes, vadovaujantis paprasta logika, užsieniečiai nejaučia skirtumo tarp lietuvio ir ruso.
Vos atvykusį Odisėją įtraukia keista įvykių grandinė: tiesiog prie vairo miršta jį į salą vežantis policininkas, greitai jo piniginė dingsta kartu su sutikta prostitute Penelope, o jis, neturėdamas pinigų, leidžiasi į keistą sandėrį su valkata Homeru.
Negana to, pasirodo, kad šie, visiškai neturintys ryšio nutikimai, yra dar ir kaip susiję, o juos jungianti gija – visiškai netikėta pačiam Odisėjui.
Kadangi tai „detektyvinė istorija“, negaliu atskleisti visų kortų: kas, kaip ir kodėl. Tačiau galiu pasakyti, kad šiame kūrinyje galime rasti daug daugiau, nei detektyvinę ar avantiūristinę-nuotykinę istoriją – tai tik patrauklus apipavidalinimas.
Iš tikrųjų pasakojimo centras nėra detektyvinė istorija, o pats Odisėjas ir jo jausenos, - komplikuoti santykiai su tėvu, išgyvenamos netektys, - kurios atveda jį į salą. Tai knyga apie žmogų, kuris kenčia ir negali susidoroti su patirtomis traumomis. Apie žmogų, kuris klaidžioja kaip klaidžiojo ir tikrasis Odisėjas. Tai istorija, kurioje dar kartą aiškiai pamatome, kad mūsų likimus ir jausenas daugiausia lemiame ne mes patys, o tėvai ir mus supantys žmonės. Žmogus tėra žaisliukas Tėvo- Kūrėjo rankose. Kartais, kad susitaikytumėme su savimi ir aplinkiniais, kad įsiklausytumėme į Tiesą, atrastumėme šviesą, mums prireikia kai ką paaukoti, kai ko netekti. Kartais tenka sumokėti, nors iš tikrųjų nežinome tikrosios priežasties kodėl.
Ši Parulskio knyga parašyta lengvu stiliumi, o skyriai labai trumpi, todėl skaityti, kas nemėgsta „sunkaus“ teksto ir nesibaigiančių minčių, yra paprasta kaip tikrą „atostogų romaną“. Tačiau čia galima ir paslysti, per daug atsipalaidavus, pradėti knygą per akis leisti taip tarsi tai ir būtų paprastas atostogų romanas! Taigi, būkite atsargūs tie, kurie nuspręsite ieškoti gilesnių klodų ir ieškoti šios knygos ir Homero Odisėjos sąsajų. O dar atsargesni būkite Odisėjo pasakojimo labirintuose, kurie visai neįspėję nukelia mus tai į jo sapnų, minčių ir fantazijų pasaulį, tai gražina į realybę ir palieka išmestus ant kranto – nežinosi kas ir kaip, nes ir pats Odisėjas viskuo abejoja.
Asmeninė mano nuomonė apie knygą tikrai neprasta. Dėl autoriaus pasirinkto pasakojimo būdo, knyga patiks tiems, kurie literatūroje ieško tiesiog nepretenzingai suregztos, įdomios ir užkabinančios istorijos. O kas nori nerti giliau į tekstą, taip pat ras kur panerti, ieškodami simbolių, metaforų ir kitokių literatūrinių pretenzijų.
Kaip ir sakiau, tai keista knyga, kurią puikiai supras tiek senyva namų šeimininkė, verdanti pietus ir atsiduodanti pjaustomais svogūnais, tiek savimi linkęs pasipuikuoti ir išsikvepinęs eruditas, žinantis viską apie Odisėjo keliones.
Žinoma, kai sakau „supras“, turiu omenyje supras kiekvienas savaip. Ir būtų įdomu pamatyti, ką kiekvienas iš šių pasakytų apie knygą. Apie ką jie diskutuotų?
Palieku Jus su man patikusia citata iš knygos:

„Galbūt tai tiesa – atvykau į salą pamėginti pradėti viską iš naujo. Ši formulė skamba įtartinai, netgi gėdingai, tačiau daugelis dalykų, kurie kvailai skamba viešai ištarti, vienatvėje, kai liekame patys su savimi, jau neatrodo tokie beviltiški. Gal ne ne iš naujo – paprasčiausia pabandyti susivokti. Ką tai reiškia, nežinau. Į klausimą, kas tu esi, gali atsakyti tiktai tu pats. Reikia prarasti viską, kad galėtum vėl viską atrasti. Jobo istorija sako, kad tai visai įmanoma. Ir kad tai galbūt netgi būtina, jeigu nori eiti tobulėjimo keliu. Tik štai ką turėčiau tobulinti, nežinojau. Nė viena gyvenimo sritis manęs nedomino tiek, kad norėčiau jai paskirti visą savo laiką, dėmesį ir norą. Man visuomet atrodė kvaila susieti save su kokia nors specialybe. Mokytojas, statybininkas, muzikantas...Turi groti nuo ryto ligi vakaro, nuo vienų Naujųjų metų ligi kitų, kol galiausiai teks pakabinti instrumentą ant vinies ir laukti, kol tavęs ateis paskutinį kartą suderinti dvokianti Meistrė. Senė iš suvenyrų parduotuvės su dideliu skustuvu, apkibusiu kruvinais gyvaplaukiais.
Bandžiau daugybę darbų ir specialybių, ir nieko iš to neišėjo. Neradau tokio užsiėmimo, kuris manęs neerzintų, kurį dirbdamas negalvočiau, kad darau ne tai, ką noriu. Ko gi aš noriu? Būti savimi. Taip paprasta. Tiek nedaug. Ir taip skausmingai neįmanoma.“

Trumpas pamąstymas apie Grožį. Kam dėkoti?



Šiandien man iškilo labai įdomus, nors ir nuvalkiotas, klausimas.
Įsivaizduokime, aš pasakau žmogui, kad jis gražus, o tas, ima ir, nei iš šio, nei iš to, man padėkoja. Nežinau, kaip Jums, bet man tai tikrai atrodo keista. Kodėl tas žmogus dėkoja man?
Galimi du variantai:
Supraskime tiesiogiai: arba jis mano, kad aš ypatingas, nes tą grožį pastebėjau, - todėl man dėkoja, - nors, deja, pasakiau tik akivaizdų faktą, kuris su manimi pačiu neturi nieko bendra, kadangi vienokią ar kitokią suprastį apie Grožį man įskiepijo visuomenė, kurioje gyvenu; arba mano, - o tai dar blogiau, nes atsiduoda neatleistinu nebrandumu, nuovokos trūkumu ir klaidingu savo ego iškėlimu, - kad jis tą Grožį sukūrė. Šiuo atžvilgiu nė vienas iš mūsų nėra teisus. Nei aš vertas padėkos, nei tas žmogus turi teisę už jį dėkoti.
Žmogus neturi teisės dėkoti, nes ne jis savo nešiojamo grožio kaltininkas, ne jis sukūrė tai, kas atsispindi jo veide, kuo trykšta jo kūno linijos ir net didžioji dalis minčių. Iš esmės – jis neturi teisės dėkoti, nes ne jis yra Grožio kūrėjas. O dėkodamas, jis tarsi prisiima sau tokį vaidmenį.
Jei jau taip nori Dėkoti, vaike, tai dėkok tėvams, o tie tegul dėkoja Kūrėjui, jei taip išmano.  Ne man dėkok, o visai visuomenei, kuri tą Grožį manosi apibrėžianti; visai publikai, kuri juo grožisi.
O visų pirmiausia dėkok Menui, kuris suteikia Grožiui pavidalą, iškelia jo idealą, ir kuriuo mes pasiryžtame beatodairiškai sekti, kurį ryžtamės iliustruoti savimi pačiais ir garbinti. Menui, kuris Tavo grožį padaro matomu ir pastebimu. Nes Grožis tampa matomas tik tuomet, kai mums jį parodo Menas. Džiaukis, jei Jis rodo į Tave, naudingai išnaudok Tau suteiktas akimirkas, mėgaukis privilegijomis, kurios Tau teikiamos, bet nedėkok man - tai šventvagystė, tiek mano, tiek Tavo atžvilgiu.

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Nostalgija ir Dante Gabriel Rossetti



Vakar per literatūros paskaitą dėstytojas, apkalbėdamas prerafaelitų broliją, po auditoriją panešiojo keletą Dante Gabriel Rossetti darbų, ir visai netikėtai priminė, kaip aš paauglystėje žavėjausi šio dailininko darbais. Taigi, pamaniau, kad pasiduosiu nostalgijai ir trumpai su šiuo dailininku supažindinsiu ir Jus.
Rossetti (1828 – 1882) gimė emigrantų iš Italijos šeimoje, Londone. Dar besimokydamas mokykloje, kaip ir brolis bei seserys, Rossetti, svajojo siekti poeto karjeros, bet, taip pat, jį žavėjo ir dailininko profesija. Studijuodamas Karališkojoje Akademijoje Rosseti susižavėjo Viduramžių Italijos menu. Šis susižavėjimas Rossetti atvedė iki to, kad, kartu su savo draugu, taip pat tapytoju, Ford Madox Brown, jis prisidėjo prie prerafaelitų brolijos, kuriems būdingas ypatingas susižavėjimas viduramžių menu.
Prerafaelitai teigė, kad iki Rafaelio laikų, kiekvienas baldas buvo – meno kūrinys, nes stalius gebėjo suteikti baldui meno kategoriją, o nuo romantizmo pradėjus kurtis fabrikams, kurie perėmė baldų gaminimą ir juos atpigino, baldai ir menas tapo atskirti, kadangi baldai gaminami vienodi, laikantis standartų – jie praranda savo individualumą.
Iš prerafaelitų dailinikų Rossetti darbai mane labiausiai traukia, nors negalėčiau tikslai įvardyti priežasties.
Visuose jo nutapytuose portretuose pirmiausia į akis krenta centrinė modelio figūra, kuri būna tokia tobula ir hipnotizuojanti, kad dažnai gali pražiopsoti vien tik į ją, pamiršęs, kad darbas turi ir ne ką prastesnį foną!  Man patinka spalvos, jo pasirenkama perspektyva bei modeliai, ypač darbai, kuriuose jam pozuoja Jane Morris – jo draugo žmona, su kuria šis, kaip ir su daugeliu savo modelių, turėjo meilės intrigą – bei Elizabeth Siddal.
Su paskutiniąją labiausiai žavintis Rossetti darbas man yra „Beata Beatrix“ (iliustruojama Dantės, kuriuo autorius be galo žavėjosi, „Pragaro“ tematika: laukianti Beatričė), o mėgiamiausią darbą su Jane, net sunku išrinkti, kadangi ji pozavo nemažai daliai dailininko kūrinių. Visgi didelį įspūdį palieka „Pia de' Tolomei“, „The Blue Silk Dress“, „Whater Willow“ ir „The Day Dream“.
Dar vienas modelis, su kuriuo autorius pasiekė nuostabių rezultatų buvo Alexa Wilding. Su šiąja išskirčiau tokius autoriaus tapytus darbus kaip „Veronica Veronese“ ir „La Ghirlandata“.
Jei kalbėsime apie autoriaus įtaką tolesniam menui, vertėtų paminėti, jog jo darbai – tiek tapyba, tiek rašytos poemos – turėjo nemažos įtakos Europos simbolistų kūrybai. Taip pat Rossetti darbai minimi ir kalbant apie estetizmo ištakas kaip vieni iš tų, kurie ir davė paskatas kurtis minėtojo meno krypčiai.
Prieš palikdama Jus su Rossetti darbais, turiu pastebėti, kad tapytinė jo kūryba nėra vientisa – pirmieji autoriaus darbai yra tapyti kiek kitokia maniera ir naudojant kiek blankesnius spalvų derinius, todėl manęs jie tiek netraukia, kiek vėlesnieji, kuriuos – jau anksčiau pavardintus – jums ir siūlau peržiūrėti.

Beata Beatrix
Pia de' Tolomei“

 „Whater Willow“

 „The Blue Silk Dress“

„The Day Dream“

 Veronica Veronese“

„La Ghirlandata“

Dar vienas žavintis darbas, šį kart pozuojant Marie Ford:

"The Beloved"


Ir keletas ankstyvojo periodo kūrinių, kad pajustumėte tapybos skirtumą, apie kurį kalbėjau:

"The Wedding of St George and the Princess Sabra"


"Ecce Ancilla Domini!"

"The Girlhood of Mary Virgin"


"Hanging the Mistletoe"

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Tuščias veidas



Kai pagalvoji, visas gyvenimas – prabėgų žaidimas. Prabėgam per įsipareigojimus artimiem, šokliuojame per mokslus ir darbus, truputėlį sulėtiname ties draugais, pasimėgaujame laisvalaikiu, ir vėl bėgame, tarsi ko genami. Tik kur ir ko? Kur manomės nubėgti, ir ką gauti? Kodėl prabėgom nežvilgtelim į save?
Ne apie į veidrodį akies užmetimą prabėgant aš kalbu, o apie pažvelgimą į savo vidų. Kartais kalbiesi su žmogum ir pagalvoji, kodėl tu toks tuščias? Tuščias tuščias.
Ne todėl, kad jam trūktų išsilavinimo ar erudicijos, ne todėl, kad laikytumėm jį prastesniu, ne todėl, kad jis laikytų Tave prastesniu, o todėl, kad jame nebėra kažko svarbaus. Nebėra to, kas jo veidą darytų jo, nebėra šilumos, nebėra atvirumo, nebėra pasitikėjimo. Likę tik storas blizgus marmuras, kandumas, cinizmas ir nemeilė.
Žiūrint į tokį veidą atrodo, kad jis niekada nepatiria jokių stipresnių emocijų, niekada nesileidžia į apgailėtiną avantiūrą vien dėl smagumo, niekada nesijuokia iš savęs, niekada neužverda kaip vanduo katile ir jau tikrai niekada giliai nesusimąsto, ką, po velnių, jis ČIA veikia? Ką mes visi čia veikiam? Atrodo, jam svarbi tik egzistencija, bet paremta kuo? 
Materialumu.
Vienintelis tikras sunkumas tokiam veidui – asmeninė materialinė negerovė. Vienintelė jo veikimo paskata – ar gausiu už tai pinigų? Vienintelis jo draugiškumo rodiklis – Tavo teikiama nauda. Vienintelė jo tikra meilė – pinigai.
Šiam veidui nerūpi merdintys tėvai, griūvanti valstybė ar chaosas, kol iš to gali išpešti naudos.  
Tas veidas per daug bukas ir dehumanizuotas. Jis priklauso tik sau, o ne šeimai, giminei, bendruomenei. Jis nekovoja dėl jų, tik dėl savęs. Tiesą pasakius, jis dėl nieko nekovoja – kova būtų per daug emocingas žodis šiam veidui. Jis tik įtariai žvelgia į viską, skundžiasi ir stebi, kad tik nepražiopsotų geresnės progos perbėgti kitur.
Toks veidas niekada, niekada tikrai nemyli. Meilė reiškia šališkumą, įsipareigojimą, atsidavimą – visa, kas nėra palanku, siekiančiam naudos. Visa, kas kelia sunkumus, kurių jis stengiasi vengti kaip save gyvą matot!
Jis nejaučia užuojautos ir neverkia dėl žmonių, neverkia kai Tu jį palieki, nes jo meilė apskaičiuota, ir jis niekada neatiduos tiek, kiek negalėtų lengva ranka atsiimti, padėjęs ant stalo.
Tuštiems veidams nebesuprantamos Tavo elgesio paskatos, jei jos nesusijusios su materialumu, jie stebisi, ir tuo pat visiškai nevertina, Tavo meilės gyvenimui, kurią dalini nemokamai - dėl jos jiems atrodai tik kaip naivus kvailelis, kuriam gyvenime reikia dar daug ką perkainoti.
...Gaila, kad jie nemato savo tuščio veido.
Ir gaila, kad pinigai laimi, kad besirūpindami paviršiumi tapome tušti. Gaila, kad mes vienas kitam neberūpim ir nebepalaikom, nebemylime nuoširdžiai. Tai abiejų šalių nelaimė. O labiausiai man gaila Tavęs, kuriam skauda labiausiai; nes Tu, kitaip nei tas tuščias veidas, supranti, kad jis nesupranta, kur tikroji laimė. 
Jau niekda nebesupras.

2013 m. lapkričio 7 d., ketvirtadienis

Būna dienų 2.




Būna dienų, kai noriu jas užbaigti.
Užbaigti dienas aršiai klykdama ant tavęs, nekęsdama kiekvienos tavo frazės, kurią atgaminu atmintinyje. Rėkdama sakyčiau tiesą, kuri būtų visų mūsų tiesa, bet dėl kurios niekas nesiryžta kovoti. Išsiliečiau ant tavęs, kad nėra teisybės; kad niekas nesako „ačiū“ už darbus, kuriuos darai, nes esi kvailė, atvira širdimi. Išliečiau tulžį dėl karų, politinių strategijų, kultūros nuvertėjimo ir to, jog nepažįstu – nenoriu pažinti – tavęs; dėl to, kad nepažįstu savęs.
Būna dienų, kai noriu jas užbaigti.
Užbaigti dar tikėdama kažkuo. Tikėdama, kad nors kartą sulauksiu nuoširdžios šypsenos. Tikėdama, kad rytojus tinkamai sėjamas vaikuose; kad mes turime ateitį, ir kad tu mane priimi žmogumi, o ne preke. Užbaigčiau dieną su viltimi, kad atsikelsiu laimingenė, nes kasdien atiduodu save tau. Norėčiau užbaigti dieną tikėdama, o ne abejodama savimi ir tuo, kuo esame – kuo virstame. Tu ir aš.
Būna dienų, kai noriu jas užbaigti.
Užbaigti tyliai. Taip tyliai, kad niekas negirdėtų. Noriu išnykti ir dingti. Taip atkeršyčiau savanoriškai akliems ir kurtiems, kai jie staiga praregėtų ir imtų manęs ieškoti – suprastų, koks kiekvienas vertingas. Norėčiau nusišalinti tyliai, ne tik keršydama, bet ir išsekusi – neberasdama jėgų kabintis. Nebematydama į ką kabintis. Užbaigti dieną padusdama ir pajausdama palengvėjimą.
Būna dienų, kai noriu jas užbaigti.
Tai savanaudiška, bet kartais...
Būna dienų, kai visi norime jas užbaigti.


2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Celine Dion "Loved Me Back To Life"


Lapkritį pradedu, ir dieną skaidrinu su nauju Celine Dion albumu „Loved Me Back To Life“.
Kas sekate, rugsėjį aprašiau jos ką tik pasirodžiusį, to paties pavadinimo, singlą, o, štai, dabar pristatau albumą.
Na ką, kaip ir tikėjausi – gyvybingas, skoningas ir dioniškas albumas, skirtas moteriškosios auditorijos įnoriams patenkinti. Yra greitų, yra lėtesnių, gabalų, kurie visi tarsi skęsta modernioje, kiek prancūziškoje, tai fatališkoje, tai romantiškoje melodijoje ir ritmikoje. Atvirai – apie albumą yra daug ko pasakyti, bet, kad ir ką sakyčiau, atrodo, kad niekas nebus taip gerai, kaip turėtų (?). Geriau perklausyti patiems.
Su Celine Dion balsu aš užaugau, tai buvo balsas, kurį girdėjau ir pagal kurį stypčiodavau, kol mama su draugėmis plepėdavo prie saldumynais ir šampanu nukrauto stalo. Atsižvelgiant į tokius kriterijus, negaliu būti nešališka kalbant apie šios atlikėjos darbus. Visi jie man atrodo geri ir kartais tenka susimąstyti: ar jie geri for real, ar tik dėl to, kad su jais siejasi mano geros vaikystės dienos.
Jei klausysite mano nešališkos nuomonės (pridedant dar ir faktą, jo esu mergina), patarčiau perklausyti albumą. Kažko, kas būtų nauja ar netikėta, albume priklausančiame Dion, kaži ar rasite, nors pirmosios albumo dainos ir bylotų apie tokį užmojį. Visgi, su šiuo albumu Dion tęsė tai, ką pradėjo su 2007-aisiais pasirodžiusiu "Thaking Chances" albumu - įžengimą į XXI amžiaus areną, kuriame daugiau dėmesio skiriama skambesiui ir bumčikams - šiame albume dėmesys jiems taip pat pastebimas, tačiau, ačiū dievui, ne tiek, kiek, pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusiame Cher albume. Dion jaučia saiką ir tai yra tai prisideda prie jos sėkmės.
"Loved Me Back To Life", nors dainose ir būtų verkšlenama, ar kabama apie dužusias širdis ir pan., džiugus ir gyvenimo sunkumus verčiantis nutolti darbas, puikiai tinkantis savaitgalio atostogoms, per kurias norime nustumti stresą dėl nepadarytų darbų į antrą planą, ir pasimėgauti esamu laiku.
Loved Me Back To Life“ (deliux‘so versijoje) rasite 15-lika dainų, iš kurių keletas yra duetai: „Overjoy“ su Stevie Wonder bei „Incredibile“ su Ne-Yo – abu verti dėmesio.
Man pačiai albume patiko Celine Dion greitesnės ar griežtesnės ritmikos dainos kaip „Wather And A Flame“, „Somebody Loves Somebody“, „Save Your Soul“, „Breakway“, „Unfinished Songs“, jau neminint „Loved Me Back To Life“.
Sekmadienį, palieku Jus, su šiomis dainomis iš naujojo Celine albumo.