Taigi lapkritį užbaigiu su
Jaroslavo Melniko neseniai pasirodžiusia knyga „Maša, arba postfašizmas“. Ant
knygos nugarėlės puikuojasi nemažai komentarų ir pagyrų rašytojui ir, turiu
pasakyti, - jie visi tiesa. Taip, Jaroslavas Melnikas tikrai tas rašytojas,
kuris į mūsų, sakykime, kiek vienatonišką, išklerusį ir nuo grynos realybės
(santvarkos) nesugebantį pabėgti, atsiskirti, literatūros pasaulį sugeba įnešti
kažką, kas pakvimpa tikru ir grynu nepriklausomumo oru. Tai fantazijos pilna
proza, bet tokios fantazijos, kuri yra visiškai mūsų, kuri atliepia ir iškelia
kiekvieną žmogišką jausmą; tai per ją mes gauname šansą pasiekti tai, ką
skubėdami realybėje pražiopsome, apie ką net nesusimąstome.
„Maša, arba postfašizmas“ – knyga
bomba. Sakau visiškai rimtu veidu - tai neabejotinai geriausia, kas man pateko į
rankas šiais skaitymo metais. Ir neabejotinai blogiausia, - nes kad ir kaip
baisu buvo skaityti šį tekstą, tiesiog neįmanoma užduotis buvo ir nuo jo
atsitraukti.
Kaip knygos įžangoje sako pats
autorius, „Maša, arba postfašizmas“ yra knyga apie meilę. Apie meilę žmogui.
Žmogui, kuris yra „žemesnės“ rasės už tave; tokiam, kurį laikai gyvuliu, kurį
verti dirbti ir net nesusimastai, kad išnaudoji sau lygų žmogų – juk tai
gyvulys. Tačiau kas atsitinka, kai tu suabejoji pasaulio, kuriame gyveni tiesa?
Kas atsitinka, kai buvęs aklas, staiga praregi?
Knyga mus nukelia į ketvirto
tūkstantmečio pabaiga, kai pasaulis gyvena po humanistiškojo Reicho sparnu:
žmonės gyvena pasiturinčiai, dirba savo malonumui ir niekas neišnaudoja žmonių.
O žmonių neišnaudojama todėl, kad kažkuriuo ateities periodu naciai pavertė
dalį žmonių gyvuliais ir jie prarado savo žmogiškumą, neteko to, kas daro žmogų
žmogumi. Jie tapo gyvuliais, kurie nekalba ir nepuoselėja jokių žmogiškųjų
jausmų. Žmonės juos melžia kaip karves, pjauna – kaip kaiules, o jų mėsą valgo
su malonumu, net nesusimąstydami.
Tačiau vienądien ši postfašistinė
santvarka gauna smūgį, kai žmoniems yra pakišama „idee fixe“. O kas, jei šie „gyvuliai“
nėra gyvuliai? Kas jei mes juos tokiais paverčiame, laikydami tvartuose ir
sudarydami sąlygas pasireikšti tik jų gyvuliškumui? Kas jei iki šiol buvo
valgyti žmonės?
Knyga yra parašyta pirmuoju
asmeniu. Istoriją mums pasakoja Reicho gyventojas, žurnalistas, kurio viduje vyksta praregėjimo procesas – jis pradeda
suprasti, kad jo, kaip „gyvulys“ laikoma, Maša taip pat yra žmogus, tik iki
šiol laikytas tvarte. Kartas nuo karto tarp pasakotojo skyrių įsiterpia
ištraukos ir straipsniai iš laikraščių: „Reicho balso“ bei idee fixe
palaikančio „Tiesos paieškos“. Sakyčiau labai sėkminga idėja ir pasirinkimas
knygos turinį pateikti būtent taip, kaip padarė J. Melnikas. Asmeninė istorija
leidžia skaitytojui įkristi į knygos puslapius, į autoriaus sukurtą pasaulį, ir
užsikabinti; sekdami ją mes puikiai perprantame, kokioje nepavydėtinoje
situacijoje atsidūrė knygos veikėjas, ir kokius sudėtingus jausmus jis
išgyvena. Na, o pateikiami straipsniai iš laikraščių padeda svarstyti apie autoriaus
iškeltą pasaulio problematiką iš paukščio skrydžio, jie įtikina ir leidžia
pajusti, – tikrai pajusti, patikėti, – jog problema liečia ne tik vieną asmenį,
bet visą pasaulio rutulį.
Knyga man sukėlė daug minčių. Originali
fašizmo, ir to, į ką šis gali (iš)virsti, interpretacija. Įdomios mintys apie
žmonės: vienus paverstus gyvuliais, kitus manančius, kad pirmieji tikrai yra
gyvuliai (ne paversti jais). Daug susimąsčiau ne tik apie istorinę pusę, bet ir
apie dabartį, ateitį, kuri mūsų laukia. Ir pradėjau tirpti, supratusi kiek daug
teisybės, knyga mums pasakė Melnikas. Tarsi pats tikriausias futuristas jis
atskleidė tai, į ką ateityje galėtų išvirsti civilizacija, kas jai gręsia
kiekvieną gyvavimo akimirką; kūrinys - tai tikras perspėjimas.
Riba tarp žmogiškumo ir
gyvuliškumo yra be galo trapi ir dviveidiška. Mūsų, žmonių, sąmonė nėra pilnai
sąmoninga, kasdien mes turime ją saugoti nuo užmigimo, nuo nebematymo, nuo
nebejudėjimo. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip pajusti, kad ji silpsta ir kad
leidžiame – didžiąja dalimi dėl teikiamo komforto – ją valdyti praėjusiųjų
kartų sąmonei, jos suformuotai tradicijai, net nesusimąstydami, ar tai
teisinga, ar tai iš tiesų TEISINGA.
„Mašos“ perskaityti tikrai
nepatarsiu visiems, pirmiausia todėl, nes žmonės nemėgsta, kai jiems pataria. Neskaitykite
jos, nes tada galėsite ramiau miegoti ir sočiau valgyti. Būsite apsaugoti nuo
Jaroslavo Melniko iškeltų minčių apie kitokią ir nebūtą (ar tikrai kitokią ir
nebūtą) civilizaciją, ir būdų, panaudotų toms mintims iškelti. Jums nereikės
pajusti skausmo dėl skerdžiamo žmogaus ir skerdžiamo žmogaus skausmo, kai
peilis nepataiko. Nereikės gyventi pasimetime, supratus, kad visa, kuo tikėjai,
ir ką laikei tiesa, gali griūti. Jūs galėsite negalvoti, apie tai, ką rasite
knygoje, nes, apskritai paėmus, didžioji dalis Lietuvos baisiai nemėgsta šio –
galvojimo – proceso. Galėsite toliau neabejoti tradicijomis ir tuo, ką mums palieka senoliai vien todėl, nes tai užtikrina komfortišką būvį ir nereikia galvoti apie teisybę; juk dėl patogumu žmogus dažnai ryžtasi, prieš šią Teisybę, net kovoti.
Lenkiu galvą Melnikui, ir palieku
Jus su trumpute ištrauka iš „Mašos“:
„Gulėjau Mašai ant kelių. Kad
būtų patogiau, ji prilaikė mano galvą. Kai ėmiausi antros krūties, Maša pradėjo
man glostyti plaukus. Akimirką pasirodė, kad einu iš proto. Tarsi ji būtų ne
gyvūnas, o moteris.
Lioviausi žysti ir žvilgtelėjau į
ją. Maša laukiamai ir klausiamai žiūrėjo į mane. Iš viršaus žemyn.
- Maša...- ištariau.
Velnias, aš varžiausi. Gyvulio.
Jaučiausi mažas, kone jo valdžioje...“