Melody Gardot „The Absence“

Už lango – pirmoji pavasario diena. Sekmadienis. O pas mane – kosulys ir arbatos.

Kadangi nelinksma visai sergant ir žvelgiant pro langą į pravirus šiukšlių konteinerius bei bandant rašyti kursinį darbą, tematiškai, turiu pasakyti, nelabai nutolusį nuo tuose konteineriuose esančio  turinio, pagalbos šaukiuosi muzikoje.

Šį kartą ją randu amerikiečių džiazo atlikėjos Melody Gardot 2012-aisiais pasirodžiusiame albume „The Absence“.

Albumas – trečiasis autorės darbas. Jis turi daugiau šviesos ir gyvybės, negu jo pirmtakai ir, nors nesu gerai susipažinusi su amerikiečių džiazo tradicijomis, tačiau iš to, ką žinau, esu linkusi teigti, jog šis darbas netaiko į tradicijos rėmus. Jame atliepia prancūziška džiazo maniera („So We Meet Again My Heartache“, „Impossible Love“), ir kaži ko mintyse iškyla brazilų muzikos atgarsiai („Iemanja“, „Mira“).

Albumo kūriniai – manieringa atgaiva nuo buvimo pavargusiam protui. Jie tarsi nebūties prieskoniai, kurių kartais taip pasigendame esamybės kasdienybėje.

Palieku su labiausiai mane žavinčia albumo daina: „So We Meet Again My Heartache“

The Smiths "Barbarism Begins At Home"

Šį vakarą namai pas mane pilni grupės „The Smiths“ melodijų. Senos geros melodijos: „Asleep“, „Shakespeare‘s Sister“, „The Queen is Death“ ir kt.

Jei kas nelabai domitės roko istorija, tai trumpai pristatysiu „The Smiths“. Tai anglų roko grupė, per savo gyvavimo laiką išleidusi 4 albumus. Joje grojo tokios įžymybės kaip dainininkas ir dainų kūrėjas Morrissey bei gitaristas Johnny Marr. Grupė  gyvavo nuo 1982-ųjų iki 1987-ųjų, bet net per šį, palyginus trumpą, laikotarpį sugebėjo įsirašyti roko muzikos istorijos albumuose. Jei paklaustume nusimanančio muzikos istorijoje žmogaus ar kritiko, jis, tikriausiai, net nesuabejojęs įvardintų „The Smiths“, kaip vieną iš grupių, kurios devintajame dešimtmetyje darė didžiausią įtaką ir paliko dramblio pėdos dydžio įspaudą britų muzikos istorijoje. „The Smiths“– tai, neabejotinai, klasika.

Pati grupę priskirčiau prie tų keistųjų savo mėgiamų grupių, kurių niekas nelinkęs klausytis (kaip ir daugelio mano turimų įrašų), nesvarbu kaip bepratinčiau... Man patinka muzika, kurią galima pavadinti poezija, ar bent jau tokia, kuri turi pretenzijų tokia tapti, taigi, – ne „bumčikai“ (nors ir jų negalima atmesti), o normalūs žmonės linkę kitaip rinktis savo mėgiamus „gabalus“...

Tačiau prieikime prie esmės – šiandien mano tikslas čia buvo ne grupę pristatyti (kiekvienas moka naudotis Wikipedia), tačiau vieną iš jos dainų.

Tebūnie šiandien tai bus daina iš Smithų 1985-ųjų antrojo grupės albumo „Meat Is Murder“. Jau iš pačio albumo pavadinimo galima spręsti, kad šis esti politiškai aktyvus, pasisakantis prieš žudymus ir už vegetarizmo idėjas. Žodžiu, renesansinis kūnas, kaip pasakytų T. Šinkariukas (atleiskit, literatūriniai tyrinėjimai daro savo – asociacijos iškyla nesąmoningai). Šiame albume aštuntuoju numeriu užžymėtą randame dainą, pavadinimu „Barbarism Begins At Home“, kuri šįvakar mane ir sudomino, nors anksčiau jos tekstas tiesiog praplaukdavo pro ausis neišgirstas.

„Barbarism Begins At Home“ – mažiau žinoma grupės daina, tačiau mane, kaip sakiau, prie jos patraukė ne jos muzikinė vertė, o pats tekstas. Politiškai aktyvus. Net daugiau –  socialiai aktyvus. Ir paprasčių paprasčiausias. Žodžiu, daina įrodymas, kiek daug galima pasakyti sakant paprastai. O ką manote Jūs?

Barbarism Begins At Home

Unruly boys
Who will not grow up
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not settle down
They must be taken in hand

A crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking

Unruly boys
Who will not grow up
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not settle down
They must be taken in hand

A crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking

No, a crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking

A crack on the head
Is just what you get
Why? Because of who you are

And a crack on the head
Is just what you get
Why? Because of what you are

A crack on the head
Because of those things you said
Things you said
The things you did

Unruly boys
Who will not grow
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not grow
They must be taken in hand

No, oh, no
No, oh, no

No, no, no, no
No, no, no, no
No, no, no, no
...

Conchita Wurst „Rise Like A Phoenix“

Šiandien džiaugiuosi Conchitos Wurst pergale Eurovizijoje. Nesu nesuvaldoma šios muzikinės olimpiados gerbėja, nes visos ten pasirodančios dainos dažniausiai būna paprasčiausi kičai (apie vieną ir tą patį – nieką), todėl visų dainų klausau tik transliuojamų pusfinalių metu. Ir kai to pusfinalio metu išgirdau Conchitą atliekant „Rise Like A Phoenix“ nekilo abejonių, jog tai daina nugalėtoja.

Nervinausi tik dėl žmonių požiūrio. Kas jiems svarbiau – menas ir gera daina, ar tai, jog Conchita neatitinka nė vieno fakto, kuris mums buvo diegtas nuo vaikystės apie lyčių skirtumus... vyras apsirengęs moterimi, o ta moteris dar ir su barzda...

Iš vienos pusės Conchitos pergale Eurovizijoje netikėjau (ar bent bandžiau save įtikinti, kad ji nelaimės), būtent dėl jos visas klišė laužančios išvaizdos, iš kitos tikėjau, nes europiečiai mėgsta staigmenas.

Na, Wurst laimėjimas tikrai įeis į Eurovizijos istoriją, juk Conchita – pirmasis transvestitas laimėjęs šį šou. O už šou ribų laimėjimas taip pat daug reiškia; ypač homoseksualų mažumoms, jų lygiateisiškumui bei tolerancijos Europoje ugdymui, kurios, kai kuriose šalyse, vis dar, oi, kaip trūksta.

Pabaigai pasinaudosiu pačios Conchitos žodžiais apie Euroviziją ir dalyvavimą joje, man nesvarbu ar aš patinku ar ne, sakė ji, svarbu ar mano pasirodymas sukelia diskusijų ir abejonių. Pritariu jos požiūriui – diskusija, tai variklis, kuris traukia pasaulį priekin ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje su vienu koloritu ir vadovaujantis viena tiesa.

Džiaugiuosi, kad Euroviziją laimėjo žmogiškumas, žinia pasauliui, o ne tuščia ir bereikšmė daina su tokiu pat tuščiu ir bereikšmiu atlikėju, kurį prabėgus metams vargiai beatmename. Nemanau, kad toks likimas lauktų ir Conchitos; gal ir pamiršime jos dainą, bet ne pačią Conchitą.

Dar kartą Rise Like A Phoenix su Conchita Wurst...

Amos Lee „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“

Pagaliau galime pasakyti – žiema ant medžių prisnigo. Ir ačiū dievui, nes nekenčiu juodos spalvos:D

Šaltukui maloniai žnaibantis lauke, klausausi ir šildausi su Amos Lee balsu ir jo naujuoju, praeitą rudenį pasirodžiusiu, albumu „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“. 

Tai penktasis atlikėjo albumas, pasirodęs po labai sėkmingo 2011-ųjų „Mission Bell“. Pastarasis buvo pirmas Billbord‘o 200.

Daug ko apie „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“ pasakyti negaliu, tik tiek, kad tai kiek lyriškas, šiltas, gerai nuteikiantis albumas, kurį sudaro dvylika dainų, o deliux versijoje – penkiolika.

Amos Lee stilius albume, kaip ir kituose jo kūriniuose, svyruoja ties soul, rock, folk ribomis, keistai apimdamas ir sujungdamas šiuos muzikinius stilius, kurie susilieja savotiškuose ir mieluose kūriniuose.

„Mountains of Sorrow, Rivers of Song“, kitaip negu pirmtakai, buvo įrašinėjamas kantri sostinėje, Našvilyje, todėl neturėtų būti keista, jei Lee mylimai Filadelfijai būdingą soul ir rock liniją, kai kur, kiek papildė Amerikos šaknų, lengvas, kantri prieskonis.

Kaip ir sakiau, albumas tikrai mielas, neką prastesnis už pirmtaką, ir vertas būti klausomas pavakariais, kai aplinkiniuose namuose lėtai įsižiebia šviesos.

Palieku su keletu kūrinių iš albumo: "Mountains of Sorrow", "Stranger", "The Man Who Wants You", "Johnson Blvd", "Chill In the Air".

Nick Cave & The Bad Seeds „No More Shall We Part“

Jau keletą vakarų leidžių kartu su Nick Cave & The Bad Seeds 2001-ųjų albumu „No More Shall We Part“. Tai vienuoliktasis albumas šios grupės istorijoje, kuris pasirodė po ketverių metų nuo įrašymo pradžios. Pats Cave 1999-2000 kovojo su priklausomybe nuo narkotikų bei alkoholio, tad nieko keista, kad albumo įrašinėjimo darbai buvo numesti į šalį.

„No More Shall We Part“ tikrai nėra, bent jau kritikų manymu, pats geriausias grupės darbas, tokiu dažnai laikomas 1997-aisiais pasirodęs grupės albumas  „The Boatman‘s Call“. Ir visgi, „No Shall We Part“ turi kaži kokio stipraus magnetizmo, kuris sugeba patraukti tavo dėmesį ir nepaleisti tol, kol albumo dainos neskambės tavo galvoje, net išjungus grotuvą.

Tai keistas albumas, išsiskiriantis iš kitų grupės albumų savo instrumentiniu skambesiu, dainų tekstais ir, galiausiai, pačio Nick Cave balsu, kuris albume skamba aukštesniu tembru, kitaip, nei ankstesniuose darbuose. Būtent šio albumo išskirtinumas ir patraukia, - na, bent jau mane, jis tikrai paperka.

„No More Shall We Part“ puikiai tinka tykiam vakarui, belaukiant, kol šventės užsuks į mūsų namus.

Kaip įprasta, paliksiu Jus su keliomis dainomis iš albumo: „Hallelujah“, "Fifteen Feet of Pure White Snow", "As I Sat Sadly by Her Side", "And No More Shall We Part","The Sorrowful Wife".

Celine Dion "Loved Me Back To Life"

Lapkritį pradedu, ir dieną skaidrinu su nauju Celine Dion albumu „Loved Me Back To Life“.

Kas sekate, rugsėjį aprašiau jos ką tik pasirodžiusį, to paties pavadinimo, singlą, o, štai, dabar pristatau albumą.

Na ką, kaip ir tikėjausi – gyvybingas, skoningas ir dioniškas albumas, skirtas moteriškosios auditorijos įnoriams patenkinti. Yra greitų, yra lėtesnių, gabalų, kurie visi tarsi skęsta modernioje, kiek prancūziškoje, tai fatališkoje, tai romantiškoje melodijoje ir ritmikoje. Atvirai – apie albumą yra daug ko pasakyti, bet, kad ir ką sakyčiau, atrodo, kad niekas nebus taip gerai, kaip turėtų (?). Geriau perklausyti patiems.

Su Celine Dion balsu aš užaugau, tai buvo balsas, kurį girdėjau ir pagal kurį stypčiodavau, kol mama su draugėmis plepėdavo prie saldumynais ir šampanu nukrauto stalo. Atsižvelgiant į tokius kriterijus, negaliu būti nešališka kalbant apie šios atlikėjos darbus. Visi jie man atrodo geri ir kartais tenka susimąstyti: ar jie geri for real, ar tik dėl to, kad su jais siejasi mano geros vaikystės dienos.

Jei klausysite mano nešališkos nuomonės (pridedant dar ir faktą, jo esu mergina), patarčiau perklausyti albumą. Kažko, kas būtų nauja ar netikėta, albume priklausančiame Dion, kaži ar rasite, nors pirmosios albumo dainos ir bylotų apie tokį užmojį. Visgi, su šiuo albumu Dion tęsė tai, ką pradėjo su 2007-aisiais pasirodžiusiu "Thaking Chances" albumu - įžengimą į XXI amžiaus areną, kuriame daugiau dėmesio skiriama skambesiui ir bumčikams - šiame albume dėmesys jiems taip pat pastebimas, tačiau, ačiū dievui, ne tiek, kiek, pavyzdžiui, neseniai pasirodžiusiame Cher albume. Dion jaučia saiką ir tai yra tai prisideda prie jos sėkmės.

"Loved Me Back To Life", nors dainose ir būtų verkšlenama, ar kabama apie dužusias širdis ir pan., džiugus ir gyvenimo sunkumus verčiantis nutolti darbas, puikiai tinkantis savaitgalio atostogoms, per kurias norime nustumti stresą dėl nepadarytų darbų į antrą planą, ir pasimėgauti esamu laiku.

„Loved Me Back To Life“ (deliux‘so versijoje) rasite 15-lika dainų, iš kurių keletas yra duetai: „Overjoy“ su Stevie Wonder bei „Incredibile“ su Ne-Yo – abu verti dėmesio.

Man pačiai albume patiko Celine Dion greitesnės ar griežtesnės ritmikos dainos kaip „Wather And A Flame“, „Somebody Loves Somebody“, „Save Your Soul“, „Breakway“, „Unfinished Songs“, jau neminint „Loved Me Back To Life“.

Sekmadienį, palieku Jus, su šiomis dainomis iš naujojo Celine albumo.

Lady Gaga "Venus"

Nagi, pasirodė dar viena Lady Gaga daina „Venus“. Ar jau klausėte?

„Venus“ tikrai daug keistesnė daina nei „Applause“. Čia išgirsime kelis kart pakintant muzikos melodiją ir tempą; toks sprendimas tikrai geras, nes daina nepabosta taip greitai ir labiau įtraukia. „Venus“ savyje turi daug elektronikos, sintetikos ir dundesio – kas patiks šiuolaikinės elektroninės šokių muzikos gerbėjams.

Visgi, daina skiriasi nuo dabartinių pop gabalų, sintezatoriaus darbas, antrame plane girdimi balsai, dainą artina prie praeito šimtmečio pabaigoje vyravusių disco kūrinių.

Tikrai neblogas, lengvas dainos tekstas. Žodžiu, linksma, pirmadienio rytui tinkama daina.

Vis galvoju, ar buvo verta „Venus“ išmesti iš antrojo singlo vietos, pakeičiant jį „Do What U Whant“, nes, bent jau man „Venus“ paliko didesnį įspūdį, kadangi nėra tokia monotoniška. Bet, galbūt, dėl to taip ir buvo pasielgta. 

Kaip ir daugelis Lady Gaga kūrinių, "Venus" energetiškai yra labai stipri daina, turinti kažkokios keistos magijos.

Taigi, daug neaušinusi burnos, palieku Jums patiems įvertinti „Venus“.

Lady Gaga "Do What U Want"

Pora greitų eilučių apie:

Keletą dienų prieš pasirodant naujai Lady Gaga dainai visi jau plakė liežuviais apie įspudingą jos pasirodysiančios dainos viršelio apipavidalinimą, susilaukusį įvairiausių įvertinimų, ir tikrai, manau, prisidėjusį prie didėjančio susidomėjimo belaukiant pačio kūrinio.

Jau vakar dieną šviesą išvydo nauja Lady Gaga daina „Do What U Want“, kurią ji įrašė kartu su atlikėju R. Kelly. Netrukus pasirodysiančiame atlikėjos albume „ARTPOP“, bent kiek pavyko permesti akimis, daina startuos septintuoju numeriu, o kol kas dar laukime laukimeJ.

Kritikų "Do What U Want" apibūdinta kaip „pure pop heaven“, jie sakosi, kad Lady joje skamba kaip Christina Aguilera, o dainos stilistika artima devintajam dešimtmečiui (gerai tai ar blogai - spręskit patys).

 Na, Lady Gaga, niekas nepaprieštaraus, moka būti madinga. Ji puikiai įvaldžiusi paslaptį: kad būtum originalus, tereikia mėgdžioti tai, kas nebemadinga. 

Ar daina gera? Gera. Ar labai? Nepasakyčiau, kad žadėtų palikti ryškesnę žymę muzikos istorijoje, bet paklausyti tikrai verta:  kam patinka R&B stilius liks visai patenkinti.

Taigi, laukiu nesulaukiu naujojo Lady Gaga albumo, o kol kas skubu palikti Jus - „Do What You Want“.

James Blunt "Moon Landing"

Šiandien daugelio šalių prekybos vietose pasirodo naujas James Blunt albumas „Moon Landing“. Tai ketvirtasis atlikėjo albumas, pasirodęs po trejų metų tylos. Jei kam kyla klausimas, kas tas Blunt, tai išgirdus tokius pavadinimus kaip „1973“, „Goodbye My Lover“, „She Will Be Loved“, klausimų nebekyla.

Apkalbant pirmuosius atlikėjo albumus verta pažymėti, kad šie buvo gan melancholiški, savyje nešantys kažkokį žmogišką slogutį ir apdainuojantys patirtis, kurios ne visada yra malonios, bet dėl to jie ir išgarsėjo – esam žmonės, mėgstantys klausytis apie skaudžius išgyvenimus ir dūžtančias širdis. Visgi, jau 2010-aisiais pasirodęs James Blunt albumas buvo įgavęs šiek tiek šviesesnių ir švelnesnių spalvų savo skambesyje.

Naujasis albumas panašesnis į „Some Kind Of Trouble“, negu į kitus pirmtakus savo skambesiu, tik dar pustoniu pakilesnis, viena dalimi dvelkiantis ramiu lyrizmu ir atliepiantis, greičiau, kažkokią nostalgiją, negu melancholiją, buvimą pasaulyje, negu išgyvenimų sunkumą, kažką kas yra miela ir bendra mums visiems.

Žodžiu, kūrinių tematika, kam patinka James Blunt, pakito nelabai, bet pateikime galime pastebėti skirtumų. Geri jie ar blogi, parodys laikas, nors, atvirai sakant, nežinau ar beįmanoma permušti tuos hitus, kurie mus užkariavo dar pirmaisiais albumais.

Išklausius „Moon Landing“, visgi, turiu pasakyti, kad jis man patiko. Mielas ir nusisekęs albumas, kuris puikiai tinka spalio vakarais šildantis namie.

Na, o paliksiu Jus su keliomis dainomis iš albumo, kurios jau anksčiau pasirodė internete: singlu „Bonfire Heart“,  „Satellites“, „Face The Sun“ bei Withney Houston atminti skirta – „Miss America“.

"Hotel California"

Paaagaliau turiu šildytuvą ir mano butukas, tiek ištroškus šilumos, virto tikra krosnim... (Žmogiškas nesusivaldymas.) Vakare atsigulus su dviem kaldrom ir dviem pledais, ryte jaučiuosi kaip iškepusi bandelė... (Tiesa, tiek to džiaugsmo su šildytuvu, nes ir šildymą įjungė – kai gerai, tai gerai.)

Šiandien vakarojant tvarkausi namus ir stebiu krentančius ir nukritusius lapus – geltonu sniegu padengtas parkas, nejudrios mašinos ir keliai. Kai tokia ramybė tvyro lauke, nenorėjau jos teršti ir pas save, todėl pradėjau knisti savo „kietąją“ muzikinę dėžę, ieškodama ramesnių muzikinių takelių...

Apsistojau ties vienu iš geriausių amerikiečių roko grupės „The Eagles“ kūrinių – „Hotel California“.

„Hotel California“ pasirodė kaip singlas, grupės 1977-ųjų metų albume, tokiu pat pavadinimu. Naujas singlas netruko užkopti į hitų sąrašus ir, vos per tris mėnesius  tapti auksiniu, kai jo pardavimai viršijo vieną milijoną kopijų. Už šią dainą 1977-ųjų Grammy apdovanojimuose grupė pelnė metų įrašo apdovanojimą. Taip pat, vienas garsiausių pasaulio žurnalų, Rolling Stone savo sudarytame 500 visų laikų geriausių dainų sąraše „Hotel California“ skyrė 49-ąją vietą.

Jau ketvirtą dešimtį skaičiuojanti daina, dabar yra tapusi, tarsi, grupės štampu, be kurio apsieina retas Eagles‘ų koncertas. Tokios sėkmės dainai (ir grupei) gali pavydėti daugelis atlikėjų. Teigiamai ją vertina tiek klausytojai, tiek ir muzikos kritikai savo kalbose, tiesa, kad ir kaip ji bebūtų vertinama, vis dar yra svarstoma, apie ką ši daina yra iš tikrųjų, nes jos eilutės ne vienoje vietoje gali kelti klaustukų. Neišsiplečiant šia tema, geriausia atsakyti taip, kaip atsakė pats grupės lyderis ir pagrindinis vokalistas Don'as Henley, kuris viename interviu pasakė, jog daina yra apie kelionę nuo nekaltybės iki patirties, ir tai būsią viskas.  

Daina puikiai tinka tiek tamsiam rudens vakarui, tiek tyliai ir saulės nutviekstai sekmadienio popietei. Man pačiai ji asocijuojasi, būtent, su paskutiniu vaizdiniu. Tai patraukianti ir prikaustanti daina, kurią tokia paverčia nuostabus gitaros skambesys (beje, gitaros darbas taip pat neliko neįvertintas: Guitare Magazine, savo sudarytame geriausių gitarų solo sąrašiuke, paskyrė 8-ąją vietą) bei ramus Don‘o Henley vokalas. Tiesiog klausyk ir klausyk...

Būtent to daryti ir paliksiu šį sutemusį rudens vakarą.

Šalta - dėmesį nukreipia "The Cure"

ŠŠŠŠŠŠaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaalllllllllllltttttttttttaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa. 

Sėdžiu čia prie kompiuterinės burnos ir bandau rašyti, bandau mokytis, bandau sportuoti, badau piešti, bet tikriausiai teks pasiduoti ir lysti po patalais su puodeliu arbatos ir susiraičius žiūrėti filmą, nes skaityti iškišus rankas iš patalų būtų per daug mazochistiška.

Šventas Dieve, kaip norėčiau turėti šildytuvąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąąą. 

Mane guodžia tik mintis, kad aš ne vienintelė šąlanti šioje žemės planetoje, šioje žemės platumoje, šioje Lietuvos teritorijoje ir šioje Šiaulių apskrityje. Pradėjau rimtai galvoti, ar tik nepersikelti miegoti į balkoną, juk vis tiek jokio skirtumo tarp ten ir ččččiiiaaa.

Apsupta šio kraują gyslose stingdančio šaltuko, dėmesį nuo suledėjusių kojų pirštų nukreipinėju klausydamasi „The Cure“ muzikos, kuri, bent jau, šiek tiek, padeda.

„The Cure“ yra viena iš tų roko grupių, kurių kūryba visada mėgstu pasiskaninti tamsėjančiais rudens vakarais. Kas metai ji grįžta pas mane į playlist‘ą ir yra sutinkama su nemažesniu entuziazmu. Kas nėra pažįstamas su šios grupės kūryba, norėčiau labai trumpai perbėgti per jos istoriją. Taigi „The Cure“ anglų roko grupė susikūrė 1976-aisiais. Jos įkūrėjas ir daugelio dainų kūrėjas yra mano bendravardis Robert Smith. Nors grupė įsikūrė aštuntajame dešimtmetyje, tačiau populiarumas neatėjo taip greitai. Pirmoji gyvavimo dekada grupei buvo sunki, nes ji orientavosi į new-wave, post punk skambesį, kuris tikrai negali susilaukti didelės komercinės sėkmės, todėl tikro populiarumo grupė susilaukė tik devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, kada ji pas save įsileido kiek pop muzikos skambesio. Būtent tada pasirodė tokie žinomi jos singlai kaip „Friday I‘m In Love“, „Just Like Heaven“ ar „Lovesong“, - visos dainos yra ne kartą perdainuotos jaunesniosios kartos atlikėjų tokių kaip Adele ar Katie Melua, todėl Jums, jei ir nesate senojo roko gerbėjas, šios turėtų būti žinomos.

„The Cure“ per savo gyvavimo daugiausia įkvėpimo sėmėsi, ir kūrybai ją įkvėpė, Alex Harvey, kuris blizgėjo scenoje galmour roko laikais, todėl nieko keista, kad grupės lyderis daug ką perėmė iš savo dievaičio.

Dabar „The Cure“ jau yra žinoma kaip viena iš populiariausių roko grupių, kuri yra pardavusi daugiau nei 30 milijonų įrašų visame pasaulyje. Šią grupę minint galime pamatyti ir kalbant apie gotikinio roko ištakas, nes tai ji padėjo šiai roko atmainai pamatus.

 Pati "The Cure" kūrybos dažniausiai klausausi nuo tokių albumų kaip "The Head On The Doors" ar "Disintegration", - taigi jau pasirodžiusių po lūžio, tačiau nesakau, kad ankstesnioji grupės kūryba kuo prastesnė, tiesiog vėlesnis skambesys man labiau priimtinesnis, brandesnis. 

Iš „The Cure“ repertuaro mane labiausiai, bent jau šiuo metu, traukia tokios dainos kaip „Disintegration“, „Picture Of You“, „The Love Cat“, „Facination Street“, „To The Sky“ ar „Lullabay“, todėl šį šaltąąąą vakarą ir palieku Jus su jomis.

Celine Dion "Loved Me Back To Life"

Geriausia pasaulio atlikėja tituluojama Celine Dion, po beveik septynerių metų pertraukos – tiek laiko praėjo nuo paskutinio jos albumo anglų kalba išleidimo, - vėl beldžiasi į mūsų duris. Jos naujas albumas pasirodys jau lapkričio pradžioje, o kol kas galime pasimėgauti pirmuoju šio albumo singlu „Loved Me Back To Life“. Bepasirodąs Celine albumas vadinsis taip pat.

Vos išgirstame Celine Dion vardą prieš akis mums pradėda šmėžuoti vaizdai iš „Titaniko“, prisimename „Becouse You Loved Me“ ar „I‘m Alive“ ir, sutikime, tai nėra dainos, kurias gali lengvai imti ir prašokti. Didžiulė grėsmė, kad kažkada sėkmę pasiekęs žmogus ir įstrigs tame „kažkada“, taip ir nesukūręs nieko naujo ar įsimintino. Prieš kelias savaites Dion dalyvavo garsioje Amerikoje Ellen pokalbių laidoje, kurioje pasakojo apie tokią save persekiojančią grėsmę su kuria tenka kovoti laužant galvas, ką čia naujo besugalvojus.

Dion nebūtų Dion, jei nepralenktų savęs pačios, man ji tarsi moteriška James‘o Cameron‘o versija, kuri pasiekusi viską, vėl lipa pati per save, ir sakau tai ne iš blogosios pusės. Reikia vertinti žmonės, kurie sugeba sunkiai ir profesionaliai dirbti, nes tokių mūsuose vis mažėja, mažėja...

Naujasis dainininkės singlas man tikrai paliko įspūdį, tad, manyčiau, jai nėra ko stresuoti dėl įstrigimo „kažkada“ metuose, nes ji eina į priekį. Man patiko skambesys, o ir taip, jau buvau pasiilgusi šios balso muzikos korifėjuose. Jei ir likusios albumo dainos bus bent per pus tokios, kaip singlas, sugrįžimas bus vertas šampano.

Taigi, daug neaušinusi klaviatūros-burnos, palieku Jus su „Loved Me Back To Life“.

Newton Faulkner "Studio Zoo"

Sveiki. Kažkaip pastaruoju metu nebespėju nei vienur nei kitur, matyt, dar nepripratau prie naujo ritmo, pasibaigus vasarai. Atsispindi tai ir šioje erdvėje, kadangi į ją užsuku vis rečiau ir rečiau, nes, nors yra pilnos saujos apie ką kalbėti, tačiau, rankos rašyti nenori kilti ir viskas...

Šiandien pajūryje nuostabi rudens diena, todėl ir dabar mąstau, kodėl apatiškai sėdžiu kambaryje, vietoj to, kad ja pasimėgaučiau? Tikrai keista. Kad ir kaip bebūtų nežadu pasiduoti šiam kolapsui ir pasiėmusi tuoj keliausi fiksuoti besikeičiančios gamtos. O kol galinėsiuosi su savimi bandydama prisikelti naujai pradžiai, siūlau šią saulėtą popietę praleisti su Newton‘o Faulkner‘io naujuoju, prieš nepilną mėnesį pasirodžiusiu, albumu „Studio Zoo“, kurio garsai taip maloniai vibruoja iš mano kolonėlių.

Tai ketvirtasis šio anglų atlikėjo albumas, kurį jis įrašinėjo savo namų studijoje. Newton‘o studijoje buvo sumontuotos keturios kameros, kurios leido visą įrašinėjimo procesą, ištisas dvidešimt keturias valandas per parą, stebėti visiems norintiems internete gyvai; kaip sakė jis pats, „Studio Zoo“, tai gyvos muzikos dokumentika, ir būtent dėl tokios idėjos albumu gali susidomėti tiek profesionaliai atliekamos muzikos gerbėjai, tiek visada visur nosį mėgstantys kaišioti smalsuoliai.

Albumas UK topuose debiutavo ir užėmė 10 vietą, kiek žemesnę, negu jo pirmtakai, bet tai nereiškia, kad šis albumas yra prastesnis, negu ankstesnieji. Sakyčiau „Studio Zoo“, greičiau, kitoks albumas, ne toks, kokio reikėtų komerciniams topams.

Taigi, palieku Jus su Newton‘u Faulkner‘iu ir jo „Studio Zoo“ singlu „Losing Graund“ bei „Waiting On You“ ir „Plastic Hearts“.

LeAnn Rimes "Spitfire"

Na ką, ruduo jau Lietuvoje. Pradėjom-tęsiam savo darbus taip, jog atrodo, kad vasaros nė nebuvo. Tai verčia kiek suirzti – kaip greit geri dalykai pasimiršta...

Kad ir kaip bebūtų, reikia judėti į priekį ir šią rudens popietę aš tai darau su šįmet pasirodžiusiu LeAnn Rimes albumu „Spitfire“. Jei prisimenate, šią žiemą pristačiau jos 2011-ųjų albumą „Lady & Gentelman“, tačiau jame buvo surinkti kitų atlikėjų kantri hitai, o šiame, po nemažos pertraukos, ir vėl susiduriame su pačios Rimes kūryba – daugelis dainų parašytos būtent jos.

„Spitfire“ pasisekimo susilaukė tiek Australijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiesa, Amerikoje jam sekėsi kiek prasčiau. Kritikų nuomonė dėl šio albumo nėra vienareikšmė: vieniems tai vienas geriausių Rimes darbų, kiti linkę jį kritikuoti dėl LeAnn subjektyvių eilučių. Jei kas sekate geltonosios spaudos puslapius, tai žinote, jog prieš keletą metų visa Amerika buvo pastačiusi ausis dėl Rimes ir Eddie Cibrian romano, kuris užsimezgė abiems filmuojantis 2009-ųjų Noros Roberts romano ekranizacijoje „Northern Lights“. Tuomet jie abu buvo nelaisvi: LeAnn susituokusi, taip pat ir Eddie, kuris su žmona augino du vaikus. Eddie ir LeAnn ryšiui peraugus į rimtus santykius griuvo abi šeimos ir, juk pažystame žmonės, visi buvo greiti smerkti, kištis ir apkalbinėti. Visas to meto asmenines ir intymias patirtis bei išgyvenimus LeAnn ir sudėjo į albumą. Ypač tai atsispindi klausantis tokių albumo dainų kaip „What Have I Done“ ar „Borrowed“.

LeAnn vokalo visada malonu pasiklausyti, todėl, nepaisant miksuotų nuomonių, man albumas patinka. Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, Jums ji gali nepatikti, gali nepatikti jos stilius ar dainų lyrika, bet vieno nenuneigsim – LeAnn yra apdovanota puikiu, stipriu ir gerai išdirbtu vokalu bei puikia dainos kolorito jausena, todėl jos įrašytos dainos atgyja ir tu gali jas atrasti iš naujo, pajusti šalia savęs.

Taigi, vakarėjant palieku Jus su trejais „Spitfire“ singlais: :What Have I Done“, „Borrowed“ bei „Spitfire“. Nesusilaikysiu ir pridėsiu LeAnn įdainuotą Missy Higgins „Wher I Stood“, kad suprastumėte, ką turiu omenyje kalbėdama apie dainos pajautą bei atgijimą. Ir, kadangi šios dainos nėra pačios linksmiausios nuotaikai pakelti pridedu: „Gasoline & Matches“, kurią LeAnn įrašė kartu su Rob Thomas bei Jeff Beck gitara.

Gražaus, vis dar žalio, bet jau geltonuoti besiruošiančio, vakaro;)

"Stumblin' In"

Paskutinę vasaros naktį pradedu ir išlydžiu su senu geru Suzi Quatro ir Chris Norman duetu „Stumblin' In“. Daina pasirodė 1979 metais ir užkopė į ketvirtą Billbord‘o šimtuko vietą.

Nežinau kaip Jūsų tėvai, bet mano mamai ši daina labai patinka, o aš jos nuomonei ir neprieštarauju – man Suzi ir Chris duetas aštuntojo dešimtmečio pažiba: paprastas, priimtinas, greitai įsimenamas.

Vėliau Chris Norman, vietoj Suzi, šią dainą perdainavo su C C Catch, bet orginalas lieka orginalu. Be to, kas gali pakeisti Suzi?

„Stumblin' In“, kai tik ją išgirstu, man sukelia nostalgiją ir primena rudenį, su kuriu rytoj visiems teks susidurti. Tai viena iš mano „paauglystės dainų“ (kam reikia, tas žino, apie ką kalbu) su kuria mane sieja tik ankstyvo, auksinio ir nerūpestingo rudens prisiminimai, todėl ja ir noriu užbaigti vasarą, kuri šįmet, kaip ir visada, buvo per trumpa.

Šios dainos rudenėjant man niekada nėra per daug, todėl pridedu tiek seną gerą orginalą, tiek dainos "atgimimo" versiją.
Sėkmės, pabundant rudeniui;)

"At The Beginning"

Šiandien, pradedant rytą, dar vienas smagus vasaros duetas – Richard Marx ir Donna Lewis „At The Beginning“. Ši hitu abiem atlikėjams tapusi daina pasirodė 1997-aisias ir tai buvo priešpaskutinis Lewis bei paskutinis (šimtmečio) Marx‘so singlas.

„At The Beginning“ yra pirmasis singlas iš animacinio 1997-ųjų filmo „Anastazija“, kurį matėte, norite to ar ne, tikriausiai, dauguma, ypač, jei auginate namuose mažą princesę ar esate jos sesuo ar brolis.

Iš pirmaujančių vietų suaugusiųjų hitų sąrašuose „At The Beginning“ dainą, deja, išstūmė – pripažinkime – viena galingiausių visų laikų Celine Dion daina „My Heart Will Go On“.

Klausydama Marx ir Lewis dueto visada stebiuosi, kaip mes keičiamės, kokia nenuspėjama ta gyvenimo kelionė – juk su šia daina ir šiuo filmuku aš užaugau! O dabar, štai, rašinėju apie juos čia, jau suaugusi.

Kad ir kokia ciniška ir „sausa“ bebūčiau, bet man ši daina labai patinka ir visiškai nežinau kodėl. Ji turi kažkokio smagaus šarmo, kažką tokio tyro ir pakylėto nuo realybės, bet tai visai nenuostabu, prisiminus, kam ji kurta. Taip, ji man tikrai patinka, o gal patinka prisiminimai ir asociacijos, kuriuos ji sukelia. Matyt, nuo vaikystėje patirtų įtakų (kad ir kokios jos bebūtų: stilingos, kvailos, utopiškos, beprasmės...) išsigydyti neįmanoma, todėl, esamieji ir busimieji Tėveliai, stenkitės, kad vaikai jas gautų tinkamas ir be galo skirtingas – gerai, kai yra iš ko rinktis.

Taigi, kiek pačiauškėjusi, palinkėsiu, smagių sekmadienio pusryčių ir geros, jau kvepiančios rudeniu, vasaros dienos;)

Palieku Jus su „At The Beginning“.

"You And I"

Esu užvaldyta jausmo, kad rugpjūtis tuoj ims ir baigsis, man net nespėjus susivokti, todėl mėginu nežiūrėti į kalendorių, kuriame skaičiai vis didėja. Deja, žiūri į jį ar ne, laikas vis tiek bėga. Nesakau, kad nemėgstu rudens, tiesiog pagalvojus apie jį greitai sumažėja teigiamų asociacijų tinklas. Manu, daugeliui iš mūsų taip, nes suprantame, kad vėl būsime įkinkyti į darbus, įtraukti įvairiausių reikalų ir mokslų...ach, bet kam apie tai galvoti dabar? Reikia džiaugtis dabarties laiku.

Taigi, šiandien dar vienas duetas. Šįkart tai 1982-ųjų kantri daina „You And I“, atliekama Eddie Rabbitt bei Crystal Gayle. Abiems šiems atlikėjams hitas atnešė nemažą sėkmę.

Pasirodęs hitas užkopė į pirmąją vietą Billbord‘o kantri muzikos sąrašuose bei užėmė septintąją vietą Billbord‘o 100-uke. 2005-aisiais „You And I“ CMT (liet. Kantri muzikos televizija), paskelbusi 100 geriausių duetų kantri istorijoje, šiam paskyrė 7-ąją vietą.

Žymesnių versijų daina kol kas nėra susilaukusi (na, nebent minėsime serialo „Choras“ versiją, kur šioji daina buvo sujungta su Lady Gaga to paties pavadinimo singlu), taigi, šįkart pridedu tik originalo versiją.
Tai miela daina, apie meilę bei su ja susijusius prisiminimus ir jausmus puikiai tinkanti sentimentaliam prisiminimų vakarui ar vestuvių metinėms (kad ir kaip baisiai šis žodis skambėtų) pažymėti.

Yra taip karšta, kad net jaučiu kaip karštis degina mano smegenų ląsteles, todėl sunkiai įsivaizduoju „gerą“ vakarą. Bet, visgi, jei kam ta tvankuma netrukdo - linkiu gero vakaro :DDD

"You're The One That I Want"

Na, metas atsisveikinti su liepa. Ją palydžiu su dar vienu vasarišku duetu – John Travolta ir Olivija Newton-John. Kaži ar reikia pristatinėti šią dainą, kuri iki šiol lieka vienu didžiausių hitų, kada nors drebinusių radijo stotis. Taip, tai „You're The One That I Want“.

Daina buvo sukurta John Farrar 1978-ųjų metų filmui „Grease“, bet net ir nematę šio filmo puikiai žino šią, atskirą gyvenimą gyvenančią, dainą. Amerikos Billbord‘e ji lengvai prisėdo pirmojoje vietoje, lygiai tokią pačią poziciją daina užėmė ir Anglijoje, nors filmas tuo metu dar nebuvo rodomas šalyje. Nepaslaptis – Anglijoje jis vis dar išlieka penktas pagal perkamumą hitas; na, o viso pasaulio mastu ši daina yra vertinama kaip viena iš geriausiai parduodamų – pasaulyje šio hito parduota virš 6 milijonų kopijų.

Galbūt nuvilsiu „Grease“ filmo gerbėjus, bet daina mane žavi labiau nei pats filmas. Kaži ar originalo versiją begalima peršokti; galbūt todėl sulaukiame tiek kitokių ir išieškotų šios dainos interpretacijų.

Kaip man įprasta, pridedu originalą ir dvi interpretacijas: 2004-ųjų „The Beautiful South“ bei 2012-aisiais pasirodžiusią, gan žavinčią, Angus ir Julia Stone versiją.

Gražaus, nostalgiško ir ilgo, paskutinio liepos vakaro;)

"I Finally Found Someone"

Šiandien vėl grįžtu prie savo "vasariškos" užduoties, taigi, dar viena romantiška daina šįkart atliekama Barbaros Streisand ir Bryan‘o Adams‘o. Tai 1996-ųjų metų „I Finally Found Someone“. Daina Billbord‘e pasiekė 8-ąją vietą karčiausių šimtuke bei suteikė Barbarai garbę vėl atsidurti hitų sąrašuose po beveik dešimtmečio tylos.

„I Finally Found Someone“ pasirodė ir Streisand kurtame filme „The Mirror Has Two Faces“ bei buvo nominuota Oskarui.

2001-aisiais kantri dainininkai  Lorrie Morgan ir Sammy Kershaw įdainavo dainą savo albumui ir, negaliu sakyti, kad kantri skambesys ką iš jos atėmė (jei tik nepridėjo).

Kaži ar kam nors "I Finally Found Someone" yra negirdėta bent viena ausimi: myli ir dažnai prisimena ją mūsų lietuviškosios radijo stotys. Tiesa nesakau, kad kūrinys patenka į mano pačių mėgiamiausių duetų sąrašus (man patinka patys keisčiausi dalykai – kaip daugelis pasakytų), bet tai tikrai verta klausymo daina tiems, kas mėgsta klasikinę romantiką.

Palyginimui pridedu tiek originalią, tiek Morgan bei Kershaw atliekamas dainos versijas.

"We've Got Tonight"

Ar pas Jus šiandiena lietinga? Pas mane ką tik pylė kaip iš kibiro, bet, kai pro langą veržiasi gaivūs šviežio oro gūsiai, žmogus, negali skųstis oru. Pamaniau, visai neblogai būtų vėl grįšti prie savo nevykusio sumanymo apie senus gerus duetus bei balades, daužančias (arba klijuojančias) širdis.

Taigi, nakčiai artėjant, pas mane groja 1978-ųjų Bob‘o Seger‘io parašyta baladė „We‘ve Got Tonight“. Pirmiausia daina pasirodė jo paties albume „Stranger in Town“ ir buvo atlikta kaip solo kūrinys. Vos išleistas hitas tikrai nespinduliavo sėkme, tačiau jį perleidus 1995-aisiais situacija Bob‘ui tapo palankesnė. Tiesa, reikia paminėti, jog orginale daina nebuvo pavadinta „We‘ve Got Tonight“ („Mes turim šiąnakt“), o vadinosi „We‘ve Got Tonite“, kiek žinau, tonite yra sprogstamoji medžiaga, ar kažkas panašaus, taigi, verčiant būtų kažkas panašaus į „mes turim sprogmenų“ (cha, cha, cha).

Kur gi aš nuklydau...A, taip. Visgi, didžiausios sėkmės Amerikoje daina buvo susilaukusi 1983-aisiais, kai ją sudainavo ir savo albumą taip pavadino Kenny Rogers; šią dainą kantri romantikas sudainavo su pop žvaigždute Sheena Easton ir kūrinys tuomet pasiekė pirmąją vietą Billbord‘o kantri singlų lentelėje.

2002-aisiais „We‘ve Got Tonight“ vėl atgimė, tik šį kart jau už Atlanto; ją kartu su Lulu sudainavo Ronan‘as Keating‘as, visiems gerai pažystamas, jei ne kaip solo atlikėjas, tai kaip vienas iš „Boyzone“ vyrukų. Šiųdviejų versija tapo tarptautiniu hitu: Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Australijoje, Anglijoje ir t.t. Tik ne visur daina buvo atliekama kartu su Lulu. Kartu su šia atlikėja įdainuotas įrašas buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje; su Jeanette Biedermann - Vokietijoje, o Italijoje jas dvi pakeitė Giorgia.

Ką galiu apie šią dainą pasakyti pati, nenupildinėdama sausų faktų? Hmmm... Jei jau nusprendžiau apie ją parašyti čia, tai tikrai nemanau apie ją nieko blogo. Tai geras kūrinys (ypač jei priimsime jį originaliu pavadinimu).

Kaip įprasta, pridedu visas kūrinio versijas, apie kurias papostringavau. Pati lieku prie Rogers ir Easton versijos, o Jūs?