2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

"Sūnus", arba mirties įrankis


Sūnus

Po rudens supūdytu krūmu aš laukiu,
Merkiamas purvino rytinio lietaus.
Kitam gale jau aušta rytas sodrus, -
Bet čia vis mirtis nesitraukia.

Stebiu žemėn kritusį paukštį,
Klampioj pelkėj mirties purtomas jis.
Laukiu priėjęs, kol išseks jo galybė –
Ir savo darbą atlikti galėsiu.

Kaskart vis blyškiau mėnulis man šviečia,
Naktis darbą užbaigt reikalauja.
Ir einu aš pagalbon motinai savo, -
Mano dantim laimėti ji gali.

Gyvybę kritusią bejausmiškai užspaudžiu,
Krauju susitepa pilkasis kailis.
Mano akyse mėnulis stingsta –
Naktis pasruvusi krauju alsuoja.

Neleidžiu rytui į save aš skverbtis,
Mano darbas – apvalyti naktį.
Esu mirties aš palydovas,
Įrankis esu aš – vilkas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą