Baigta.
Nepaisant atsipūsti retai beleidžiančių darbų darbelių, visgi išpuolė akimirka
ir sau, praleista su Lindos Olsson romanu Dainuosiu
tau švelnias dainas. Linda Olsson – švedų rašytoja, apkeliavusi daugelį
kraštų, o dabar gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Jos pirmoji knyga Dainuosiu tau švelnias dainas pasaulio
šviesą išvydo 2005-aisiais, o 2010-aisiais leidykla Svajonių knygos pristatė jį ir Lietuvos skaitytojams.
Veronika,
jauna, ketvirtą dešimtį pradėjusi, rašytoja, atvyksta į mažą Švedijos kaimelį, kur
pasislėpusi tikisi atsigauti po paslaptingos ją ištikusios tragedijos bei
parašyti knygą. Ją sudomina priešais jos namą įsikūrusi senyvo amžiaus moteris,
kurią kaimelio gyventojai vadina ragana, moteriai parūpsta sužinoti šios moters
istoriją. Netikėtai susirgusią Veroniką, apsiima paslaugyti ne kas kitas, kaip
kaimelio ragana Astrida; ir taip susipažįsta dvi moterys: vienai gyvenimas dar
prieš akis, kitai – jau išgyventas, viena – apkeliavusi daug pasaulio kraštų,
kita – niekada neiškišusi nosies iš gimtojo kaimelio; nė viena dar numano, kaip
stipriai jos gali viena kitai padėti...
Knyga – tai
keisto dviejų moterų ryšio balsas. Ryšio, kuris galbūt niekada nebūtų
užsimezgęs, jei ne kiekvienos gyvenimuose patirta aistra ir meilė, – tempiamos įsivėlusios
paslapčių ir skausmo tinkluose. Iš šio ryšio, tyloje gimsta draugystė, knygoje suvešinti
kartu su Švedijos kaiman ateinančia vasara. Knyga – tai šių moterų išpažintis
viena kitai, išpažintis, kurią moteris patiki kitai moteriai, apsivalydama ir tikėdamasi
supratimo atnešto palengvėjimo.
Nors knyga apie
moters širdį, pilną tik jai žinomų paslapčių, kurios knygoje atskleidžiamos
lėtai ir tyliai (matyt turint intencijų taip sužaisti skaitytojo jausmais), kaži
ar suspenso nuotaiką galėtume laikyti stipriąja knygos puse; – bent jau man
šios paslaptys, kai nuo jų galiausiai buvo sumastyta numesti skraistes,
nesukėlė didelio įspūdžio. Kur kas didesnį įspūdį paliko pačios veikėjos,
Veronika su Astrida; tarp jų užsimezgusio ryšio išprovokuotos išpažintys ir paprasti,
bet tuo ir įtaigūs samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, apie prasmę gyventi,
gyvenimą sau ir gyvenimą kitiems – jo žlugimą.
Lindos Olsson
sukurtam tekstui netrūksta, kaip rašoma knygos nugarėlėje, santūrumo, o
žodžiams – poetikos. Įdomu, jog
kiekvieną knygos skyrių atidaro eilėraščio citata, kurioje fiksuojama
pagrindinė skyriaus mintis, taip suartinant būties poetiką ir kasdienybės prozą.
Kaži kiek
tekste gyva ir senoji literatūrinė maniera, vaizduoti įvykius tik šventinėmis
dienomis (Valpurgijos diena, vidurvasario šventė, gimtadienis, vestuvės,
Kalėdos, laidotuvės, išlydėtuvės ir sutiktuvės), arba nepraleidžiant jų
paminėti, kaip kelrodžių žmogaus būtyje ir kasdienybės tėkmėje; net tie patys
vakarienės ritualai, turėtų daug kalbėti. Galbūt apie moters ir gamtos ryšį, o
gal tai vienas ir tas pats, įprasminti ir kenčiantys visuomenės sukurtoje
kultūroje? Gal.
Dainuosiu tau švelnias dainas – rudens
knyga, atmintyje įsirėžusi kartu su pirmosiomis balomis, kurios jau nebeišdžius
iki pat pavasario. Tai tylus ir kontempliatyvus kūrinys; paprastas, tačiau ne
prastas skaitinys, kuriame panorėję galime rasti daugiau, nei kartais tikimės.
Palieku su
ištrauka:
„Vestuvių
išvakarėse sėdėjau savo kambaryje, pasidėjusi ant kelių dėžę su mamos vestuvine
suknele. Atvožiau dangtį, atsargiai išėmiau suknelę ir priglaudžiau prie kūno.
Įsikniaubiau į ją veidu, užsimerkiau ir įkvėpaiu. Neužuodžiau jokio kvapo.
Sausas šilkas šiugždėjo palei odą, bet neturėjo ką pasakyti. Užsidėjau nuotakos
šydą ant plaukų ir atisėdau nuoga priešais veidrodį. Ant pečių krito nėriniai. Žvelgiau
į veidą. Blyškų ovalą mėlynomis akimis, irgi įdėmiai dyrantį į mane. Smiliumi
perbraukiau antakius. Nosį. Lūpas. Pakėliau rankas ir žvelgiau į jas, glosčiau
kreminę vidinės pusės odą. Atrišau plaukų juostelę, iššukavau ilgus plaukus
pirštais ir leidau jiems apkristi krūtis ir pečius. Pro akis nepraslydo nė
menkiausia kūno detalė <...> Troškau įsiminti visa, prieš leisdama tam
numirti <...>
Mano vyras vedė
ūkį. Jis vedė žemę ir namą. Rugių, bulvių ir linų laukus. Vaismedžių sodą ir
pievas. Miškus ir medieną. Dar jis vedė šeimos vardą. O mano tėvas manė sulygęs
dėl savo ir ūkio ateities.
Aš ištekėjau už
mirties.“