Šiandien, mėgaudamasi rytine arbata, noriu persimesti keliais žodžiais apie neseniai baigtą skaityti Virginia
Woolf eseistikos knygą Savas kambarys.
V. Woolf persona lietuviams jau turi būti žinoma, esame sulaukę net keleto
autorės darbų leidimų ir perleidimų; tiesa, širdyje norėtųsi, kad ne tik Ponia Delovėj, Orlando ar Į Švyturį nusipelnytų lietuvių leidėjų
dėmesio, bet ir kiti V. Woolf – ne ką mažiau garsūs ir svarbūs – darbai. Bet,
kaip sakoma, matyt, viskam savas laikas...
Savą kambarį V. Woolf visuomenės akims
pravėrė 1929-aisiais. Eseistikos knygą V. Woolf rašė remdamasi dvejais savo
skaitytais pranešimais Niuhemo Meno draugijoje ir Odtaa bendruomenei Girtone
1928-ųjų spalį; pranešimai buvo per ilgi skaityti vienukart, todėl, vėliau, pataisyti
ir papildyti, pasirodė įgavę knygos pavidalą. Trumpoje, vos šimtą puslapių
siekiančioje, knygoje V. Woolf kalba apie moteris ir literatūrą. Pasirinkusi
nagrinėti Viktorijos laikų situaciją šalyje, ji klausia: kodėl moterys skursta?
kodėl moteris negalėjo rašyti Šekspyro laikais? kodėl jos pradeda rašyti, bet
bijo? kodėl vienų iš jų kūryboje randame velkantis lyties engimo šleifą, o kitų
– ne? kuri, šiuo atveju, bus geresnė rašytoja? kodėl moterys rašo romanus, o ne
poeziją? Kiek rašymas priklauso nuo lyties, o kiek nuo androgeniškumo?
Kas žingsnelis
išsikėlusi sau po krūvelę klausimų V. Woolf, bando į juos atsakyti. Štai, pasiremdama
Charlotte Brontë ir Jane Austen pavyzdžiais, ji iškelia gan įdomią hipotezę,
jog Jane Austen, nors nebuvusi tokia gera rašytoja, kaip Charlotte, visgi,
pastarąją pralenkė, nes sugebėjo rašydama atitrūkti nuo savo lyčiai skirtų
negandų, kas, deja, nepavyko Charlottei – apie tą byloja pačios Džeinės Eir eilutės apie nedėkingą
moterų dalią. Niekada negalvojau, kad ateis diena, jog pritarsiu minčiai, kad Jane
Austen geresnė už Charlotte, bet, kaip matome, niekada nesakyk niekada.
Nepaisant to, kad Austen rašė provinciškus ir pletkiškus (kaip daugelis mėgsta
juos apibūdinti) romanus, čia nerasime apgailestavimo, kad ji yra moteris, ne
vyras. Štai ką apie Austen rašo pati V. Woolf:
„Lyginant Shakespeare‘ą ir Jane
Austen galima pasakyti, kad jų abiejų dvasia ištirpdė savyje visas kliūtis;
<...> Jei Jane Austen kiek nors ir kentėjo nuo savo gyvenimo sąlygų, tai
nebent nuo įvairiausių suvaržymų: moteris viena negalėdavo niekur išeiti.
<...> Tačiau Jane Austen iš prigimties, regis, nė negeidė to, ko
neturėjo. Jos talentas ir gyvenimo sąlygos puikiai atitiko vienas kitą. Tačiau
vargu ar galima taip pasakyti apie Charlotte Brontë, pagalvojau imdama Džeinę Eir ir dėdama ją ant stalo greta Puikybės ir prietarų.“
Tik
nepagalvokite, kad šiomis dvejomis moterimis ir teapsiriboja V. Woolf moterų ir
literatūros studija – į dienos šviesą teiškėliau vieną iš rašytojos teiginių,
dėl kurio labai susimąsčiau (dar iki galo nesu juo įtikinta).
Kad ir kaip
ten bebūtų su teiginių teisumu ar ne – visa gerai, kas įplieskia diskusiją – V.
Woolf darbas kaži ar kada praras aktualumą ir šie pamąstymai dar nekartą bus
panaudoti kitų moterų (ir vyrų) darbuose kalbant literatūros ir moterų tema,
nes, pasiremiant pačia (post)moderniste Woolf, – visa kas nauja, nebūtų
atsiradę be savo pirmtakų. V. Woolf tikrai nusipelno dėmesio sava kalba (net
negaliu parašyti rašymu, nes tikrai kalba!) grakščia, sąmojinga ir žaisminga.
Darbe ji nieko nesmerkia, o, kaip tik, palikusi praeitį praeičiai kalba apie
ateitį. V. Woolf teigia, kad tuomet egzistavusiuose nevykusiuose moterų ir
literatūros santykiuose nėra vieno kalto, nors dažna moteris linkusi kaltinti
patriarchatą. Štai ką šiuo klausimu sako W. Woolf:
„...jei norime dėl viso to
ką nors apkaltinti, tai reikia kaltinti abi lytis, o ne vieną. Dėl to kalti
visi abiejų lyčių gundytojai ir reformatoriai <...> Kalti visi, kurie
sąmoningai skatino žmonės suvokti savo lytį. Būtent dėl jų kaltės aš esu
priversta peno savo dvasiai ieškoti tame laimingame amžiuje, kai panelė Davies
ir panelė Clough dar nebuvo gimusios ir rašytojai po lygiai rėmėsi abiem savo
sielos pusėmis. Tenka vėl gręžtis į Shakespeare‘ą, nes jis buvo androginiškas...“
Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje
santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią
dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia
nuosavo kambario, tinkamų pajamų ir asmeninės laisvės.
Savame kambaryje randame pasakyta daug
tiesos, bet daug, žvelgiant iš ten, kur stovime, ir abejoti verčiančių
teiginių, kurie ir turi versti abejoti: moters ir literatūros tema visada bus
prieštaringa, kol mes pačios vadinsime ją moterų
ir literatūros problema, akcentuodami lytį.
Paliksiu jus
su dar vienu ir, mano nuomone, pačiu svarbiausiu bei teisingiausiu V. Woolf teiginiu
apie moteris ir literatūrą:
„...kiekvienam rašytojui pražūtinga galvoti apie
savo lytį. Pražūtinga būti tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turime
būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška. Moteriai pražūtinga pabrėžti
bet kokį savo sielvartą ar imtis ginti kokias nors savo teises, tegu ir visai
pagrįstas, žodžiu, kaip nors sąmoningai pasirodyti esant moterimi. <...>
Kad įvyktų kūrybos aktas, rašytojo sieloje turi vienaip ar kitaip
bendradarbiauti vyras ir moteris. Turi būti sudaryta tam tikra priešybių
sąjunga.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą