2016 m. sausio 29 d., penktadienis

Mano norai vasariui



Mano norai vasariui

dangų nešantis
vasario samanotas vėjas
atneša jūrą į mano kiemą
jo kalbų neatlaikiusios
glamonėjamos ir drėgnos linksta pušys
jis ne draugas mano
braškančiam stogui ir nukarusiai žinių antenai
bet aš stoviu
pamiškėj vis giliau
ir giliau kvepiu
pasiduodu šaukdama nebyliai
kviečiu jį mane pasiimti taip tyliai
pilve bangas kelia uraganas
ir aš dužčiau į vėją
palikus kaminą nevalytą ir juodą uždusti
ir pelkę po kojom
palikčiau namus išdžiūti aš
būčiau pavasario vėjas
atnešantis jūrą į tavo kiemą keliautojas
už nieką neatsakingas
neščiau tik dangų
aš noriu grįžti kariauti
karus vandenų ir saulės
mylėtis su pilnatimi ir užmigti
tylai ant rankų bėgant
per jūras sušalus alsuoti speigu
ir būti sušildytam elektros laidų
pavargus puodeliui prisiėsčiau kavos
šalipais skaitovo ant kopos
pavartyčiau sudominusį tomą
ir vėl keliaučiau atsipūtęs
bet norėčiau grįžti
kiekvieną kartą
kiekvieną vasarį
į tavo pasmerktą kiemą

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Naujienų apžvalga



Naujienų apžvalga

ir vakaras diena užkandžiavo
ir krantas mušės į jūros bangas
ir tyla ūžė vakarų vėjams
ir langai akmenis daužė
ir seniai lazdoti smėlyje žaidė
ir meilė šoko ant širdgėlos tako
ir citrinmedis matavos saldumą
ir penkiamečiai mokė Kristų
ir mylimieji nemylėjo
ir pilnatis mirė horizonte
ir akys tekėjo palikdamos ašaras
ir karui baigės degalai
ir karštis šaltyje nutirpo
ir į dangų leidos vandens plunksnos

- - kai tu manim tikėjai - -



2016 m. sausio 14 d., ketvirtadienis

Žiemos saulė rudenio žemėj



Žiemos saulė rudenio žemėj

žiemos saulė rudenio žemėj
gyvena užsimiršę vaikai
miškų rūke baltame
paskendusi jaunystės pasaka
malūno sparnams suktis neleidžia
*
be vėjo gyvena
pasimetę žemės vaikai
žiemos saulę garbindami
šaukia iš pažliugusių griovių
šalikėlėje apsistojusį laiką
*
miško vaikai sutrikę
ne dovanų, ne tėvų, bet vėjo
malūno sparnams reikalauja
jaunystės pasakoms plukdyti
už žiemos saulės
per rudenio žemę

2016 m. sausio 5 d., antradienis

Savo gyvenimo rašytojas



Aš nebuvau pasiruošusi. Tiesą sakant, kas būną? Mes niekada nesame pasiruošę. Tik ruošiamės. Ruošiamės mesti tą kvailą darbą ir susirasti tokį, kuris būtų prie širdies; ruošiamės palikti nieko įdomaus neveikiančią antrąją pusę, bet tada leidžiamės užvaldomi klaidingo gelbėtojo vaidmens: o kas bus su ja, jei aš išeisiu? Dar atkakliau mes ruošiamės nebeatsakinėti į žemyn tempiančių draugų kvietimus pasibūti kartu, bet per dažnai atrandame save bare kilnojančius bokalą grupėje draugų, kuriai visai netinkame. Tikriausiai, kasryt sakome sau, kad pagaliau išmesime drabužius, kurių nenešiojame, pradėsime sportuoti, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, nebešvaistysime savo laiko, bet ar kada prisiruošiame? Ar kada prisiruošime?

Štai šis klausimas mane labiausiai ir neramina. Ar kada pasiruošime? Kaip pasiruošti ir pradėti gyvenimą, kokį norėtum gyventi? Kokį įsivaizduoji. Ruošimasis, tai lyg priklausomybė nuo narkotikų – kasryt tu sau sakai, kad tai padarysi, bet nepadarai. Juk visi mus įspėja, kad taip nutiks, – kad tau nepasiseks, net jei ir ryšiesi keisti(s). Nes nėra tokio dalyko, kaip gyvenimas, kurį norėtum gyventi. Yra tik toks, kokį gauni. Vienas nulis jų naudai. Tad kaip po galais išsivaduoti iš šios „ruošimosi“ rutinos? Vidinio noro pradėti ir išorinės baimės suklupti, nepasiteisinusių vilčių baimės. Galbūt ir ruošiamės taip ilgai, nes vėliau bijome būti išjuokti?

Bet mano klausimas jums – kodėl mes paliekame, atidedame, kodėl „ruošiame“ savo svajonę? Ar tikrai dėl kitų? Nes tėvai sako, kad tie mokslai nieko neduos – reikia rinktis kitus. Nes ką gi darytų mano antroji pusė, jei aš nuspręsčiau išpildyti seną savo norą ir apkeliauti pasaulį? Ką pasakytų mano draugai, jei iškeisčiau juos į įdomią knygą ar galeriją? Ką darytų jie visi, jei nuspręsčiau gyventi savo gyvenimą, o ne būti Jėzumi Kristumi? Dėl to visai nereikia kvaršinti galvos – kitų visada bus, jie keičiasi kartu su manimi. Vieni išeina, kiti ateina. Man gali pasisekti, gali ir ne, bet bent jau žinosiu, kad klausiau savo balso.

Juk tai mano gyvenimas. Ir jis bus toks, kokio noriu, jei turėsiu pakankamai drąsos išlaisvinti savo balsą. Nes nuolat klausant ir bijant kitų nuomonės ir patarimų, tu gauni tik tokį gyvenimą, kokį gauni. 

2016 m. sausio 4 d., pirmadienis

Tracy Chevalier "Dama su vienaragiu"



Šiandien apie Tracy Chevalier romaną Dama su vienaragiu (Versus Aureus, 2006).
Kalbą reikėtų pradėti nuo to, kad Tracy Chevalier – puikiai žinomo, ekranizacijos susilaukusio, romano Mergina su perlo auskaru autorė. Rašytojos kūrinių centre dažniausiai atsiduria jei ne patys menininkai, tai jų kūriniai.
Ne išimtis ir šis romanas, kuriam akstiną davė apie 1500 metus išausti šeši gobelenai, gavę  Damos su vienragiu (The Lady and the Unicorn) pavadinimą. Kadangi gobelenai austi viduramžiais, tamsa liko pasiglemžusi jos autorius ir audėjus. Težinoma, kad jie turėjo būti austi šiaurės audėjų; tikriausiai, Briuselio, kurie garsėjo savo milflero (gėlių fono) raštais.
Kad šie gobelenai pasiekė mūsų dienas ir buvo tinkamai įvertinti, turėtume padėkoti 1841 metais juos atradusiam– kaip teigia pati autorė – istorinių paminklų inspektoriui Prosper Mérimée ir visuomenės dėmesį į juos atkreipusiai George Sand.  Nuo 1882 metų gobelenai yra saugomi Prancūzijos Kliuni muziejuje.
Grįžtant prie romano – sužavi Tracy Chevalier gebėjimas austi istoriją, turint tik vieną žinomąjį – gobelenus. Pradėdama nuo merginų numylėto, ir jų norus pildančio, prancūzų dailininko autorė užmezga pagrindinę romano apie aistras, gyvenimo darbą, klaidas ir melancholiją giją. Gobelenų atsiradimą supa kerštas, nepatenkinti norai ir laikas – labai sąlygiškas, bet tuo pat paisantis savo sakralumo ir ritualų, o kartais juos išduodantis dėl pasaulietinių tikslų.
Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį, tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.
Dama su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis, jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai?
Jei subjektyviai, knygos didžiausias pliusas yra jos suprantamai pateikta ir plačiosioms masėms pritaikyta vieno įstabiausių pasaulyje meno kūrinių istorija, kurią skaitytojui papasakoja patys personažai. Knyga – puikus ir nebeprasmis savaitgalio skaitinių pasirinkimas.

2016 m. sausio 3 d., sekmadienis

Žaidimų...



Žaidimų...

plastelininės medžių šakos
netikros be lapų
gatvės grindinys lenta
su šachmatų figūrų
šešėliais
miesto rajonas
skaičiuotuvas
nutrintų lego kubelių
mėnuo ir tas 
pirštais šešėliuotas
vaiko pieštas aptrintas
tik kontūrai likę
žaislinė tamsoj tikras
tik pats žaidimas
kvailių mintimis