Šiandien apie Tracy
Chevalier romaną Dama su vienaragiu (Versus Aureus, 2006).
Kalbą reikėtų pradėti
nuo to, kad Tracy Chevalier – puikiai žinomo, ekranizacijos susilaukusio,
romano Mergina su perlo auskaru
autorė. Rašytojos kūrinių centre dažniausiai atsiduria jei ne patys menininkai,
tai jų kūriniai.
Ne išimtis ir šis
romanas, kuriam akstiną davė apie 1500 metus išausti šeši gobelenai, gavę Damos su
vienragiu (The Lady and the Unicorn)
pavadinimą. Kadangi gobelenai austi viduramžiais, tamsa liko pasiglemžusi jos
autorius ir audėjus. Težinoma, kad jie turėjo būti austi šiaurės audėjų; tikriausiai,
Briuselio, kurie garsėjo savo milflero (gėlių
fono) raštais.
Kad šie gobelenai pasiekė
mūsų dienas ir buvo tinkamai įvertinti, turėtume padėkoti 1841 metais juos
atradusiam– kaip teigia pati autorė – istorinių paminklų inspektoriui Prosper
Mérimée ir visuomenės dėmesį į juos atkreipusiai George Sand. Nuo 1882 metų gobelenai yra saugomi
Prancūzijos Kliuni muziejuje.
Grįžtant prie romano – sužavi
Tracy Chevalier gebėjimas austi istoriją, turint tik vieną žinomąjį – gobelenus.
Pradėdama nuo merginų numylėto, ir jų norus pildančio, prancūzų dailininko
autorė užmezga pagrindinę romano apie aistras, gyvenimo darbą, klaidas ir
melancholiją giją. Gobelenų atsiradimą supa kerštas, nepatenkinti norai ir
laikas – labai sąlygiškas, bet tuo pat paisantis savo sakralumo ir ritualų, o
kartais juos išduodantis dėl pasaulietinių tikslų.
Autorės žodis lengvas,
neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis,
nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius –
kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį,
tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo
siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.
Dama
su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos
knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis,
jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi
Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir
siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy
Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar
blogai?
Jei subjektyviai,
knygos didžiausias pliusas yra jos suprantamai pateikta ir plačiosioms masėms
pritaikyta vieno įstabiausių pasaulyje meno kūrinių istorija, kurią skaitytojui
papasakoja patys personažai. Knyga – puikus ir nebeprasmis savaitgalio
skaitinių pasirinkimas.