2014 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Sonetas: ale Šekspyru sekant...


Universitete šiandien buvo minimos 450-osios Šekspyro gimimo metinės. Jų proga studentai ir dėstytojai buvo prašomi sukurti po sonetą. Šekspyras - mano pirmasis tikras autorius, po visų vaikystės pasakų apie princeses ir princus; baigusi jas iš karto nėriau į "Romeo ir Džiuljetos" puslapius. Dar prisimenu, kaip būdama ketvirtoje klasėje, nusprendžiau skaityti šios dramos prologą skaitovų konkurse. Gaila, kad mano užmačia buvo nekaip sutikta komisijos...
Nepaisant nesėkmių, šiandien neatsispyriau progai, pabandyti sukurti soneto formos eilėraštį, nors pati manau, kad soneto žanras priklauso Šekspyrui. Visgi, prisiminusi, senus gerus laikus, nusprendžiau pagerbti žmogų, kuris pirmasis įkvėpė mane kūrybai.
Taigi, mano eilėraštis ale Šekspyru sekant:

Dusinantis troškimas apakimo,
Troškimas meilės didelės, bet ar
Sutiktum ne imti, o dalytis taip,
Kad savęs tau būtų negailu?

Tarsi pabūgęs šuo sprunki nuo to,
Ko nori, ko geidi, – manais išgelbėt
Tuščią savo sielą. Bet troškis lieka
įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis.

Jis primena ką savanaudiškai myli, ir
Perkaręs, sulysęs, inkšdamas grįžti, –
Kad nepatenkinantis noras leistų tau
Gyvent, o ne marintų alkio duona.

Išsekęs supranti, kad meilę atidavęs
Kitam, pamaitinai ir goslią savo sielą.

2014 m. gegužės 27 d., antradienis

Jeanette Winterson "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai"


Štai ir gegužė rieda link pabaigos. Link pabaigos pavasaris... Darbų ir veiklų daug, sunku benutaikyti valandėlę ką nors beparašyti, bet labai jau sąžinė dėl to graužia... Šį pavasarį esu sulindusi į „Kitos knygos“ leidyklos darbus (tai rodo ir „Jamam“ pirkiniai – stirta šios leidyklėlės knygų, paruoštų vasarėlei) – pasiilgau geros ir žmogiškos, kiek kairuoliškos, literatūros. Sekmadienio popietę, riedėdama traukiniu į mokslų pasaulį, suspėjau sušlamšti Jeanette Winterson knygą Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai. Ką galiu pasakyti – skani knyga.
Apie knygą reikėtų pradėti kalbėti, kalbant apie jos autorę. Jeanette Winterson gimė 1959 m. Mančesteryje ir buvo įvaikinta evangelikų šeimos. Autorės vaikystė prabėgo Šiaurės Anglijos miestuke – Arlingtone; čia mergaitė buvo ruošiama pastorės darbui. Laisvai skaityti ir mokytis Jeanette galėjo tik iš Biblijos, tačiau slapta mergina skaitė daug literatūros bei savarankiškai pasiruošė mokslams vidurinėje mokykloje. Sulaukusi 16-likos ji prisipažino, kad yra lesbietė ir jai teko palikti namus.
Nuo to laiko mergina dirbo įvairiausius darbus, kol, sėkmingai išlaikiusi mokyklos egzaminus, įstojo į Oksfordo universitetą ir baigė angų kalbos ir literatūros studijas. Nuo tada ji tapo žinoma kaip žurnalistė. Pirmoji jos knyga „Apelsinai“ parašyti 1983-1984 metais, kai moteris nusprendė atsidėti rašytojos darbui.
Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai nebuvo iš tų afišinių knygų, kurios grobstomos dėl savo skandalingumo. Ne, greičiau tai buvo knyga, plintanti rekomendacijomis, kadangi leidyklos viršininkai, neįžvelgę šio romano vertės, išleido jį minkštais viršeliais ir nesiėmė jokių reklaminių gudrybių norint parduoti. Tik kai knyga 1985-aisiais laimėjo Vaitbredo premiją, kūrinį susiprasta perleisti.
Apie ką ši knyga? Jei perskaitysite knygos nugarėlę, joje išvysite parašytą veik tą patį, kas jau pasakyta apie pačią autorę: įvaikinimas, ruošimasis tapti pastore, savęs kaip lesbietės suvoktis ir noras išlaisvinti dvasią. Visai lauktai kyla klausimas ar kūrinys autobiografinis. Į jį atsakydama, jei leisite, pasinaudosiu pačios autorės žodžiais: „Ar „Apelsinai“ – autobiografinis romanas? Ne, visiškai ne ir taip, žinoma.“ Prašom, jei nuo to pasidarė aiškiau.
Viena aišku, nereikėtų šios knygos skaityti kaip lesbietės istorijos – nusivilsite. Tai istorija ne apie homoseksualus, bet apie asmenybės laisvę, apie draudimus ir meną, kultūrą ir tiesą. Apie pažinimą ir išsivadavimą. Bent taip ją perskaičiau aš.

„Nuo pat gimimo maniau, kad pasaulyje viskas vyksta labai parastai, kaip mūsų bažnyčioje. O dabar ėmiau suvokti, kad ir bažnyčia kartais sutrinka. Tai buvo bėda.“

Knyga man labai patiko. Visų pirma techniškai. Spiralės formos pasakojimas, aiškiai dėliojamos mintys ir žinoma, ką norima jomis pasakyti. Pasakojama – negaliu sakyti rašoma – gyvai, taip, kad nejučia su pagrindine veikėja imi svarstyti ir vartalioti rankose laikomus apelsinus, galvoti kiek esti jų rūšių, kodėl kiti vaisiai ne taip vertinami, kaip mutavo tas Biblijoje sutinkamas pirmosios nuodėmės obuolys.
Knygos mintys, jau truputėlį minėtos, lekia socialinių, dvasinių problemų vingiais: rasime pasvarstymų apie diskriminaciją, istoriją, teisėtvarkos sistemą, santuoką ir moters padėtį visuomenėje, kuri ją apgaudinėja.
Knyga – sultingas apelsinas geros literatūros mėgėjams: puikios mintys, humoras, turinga kalba (čia puikiai pasidarbavo ir knygos vertėjas poetas M. Burokas). Kad ir kaip Lietuvoje bemažėtų žmonių su galvomis ant pečių, tikiuosi, kad dar yra ir tokių, kurie vis dar čia, ir vis dar su galvomis – jiems šią knygą ir rekomenduoju.
O dabar, įprastai, palieku su ištrauka iš kūrinio. Pasirinkau mane pralinksminusią ir visišką teisybę pasakančią knygos ištrauką apie moterį, linkusią aukotis ir būti aukojamai, tokią, kuri dėl šios ydos dažnai lieka apgauta:

„Susiradau pasakų knygą ir perskaičiau vieną pasaką pavadinimu „Gražuolė ir pabaisa“.
Šioje pasakoje jauna mergina tampa nedoro jos tėvo sudaryto sandorio užstatu. Todėl jai tenka ištekėti už bjauraus gyvulio arba amžiams suteršti šeimos gerą vardą. Kadangi mergina gera, ji paklūsta. Vestuvių naktį gulasi į lovą su gyvuliu ir, gailėdamasi, kad viskas turi būti taip bjauru, pabučiuoja jį. Gyvulys tučtuojau pavirsta gražiu jaunu princu ir jie gyvena ilgai ir laimingai.
Pagalvojau, ar moteris, ištekėjusi už kiaulės, skaitė šią pasaką. Jei skaitė, turbūt jautėsi labai nusivylusi. O dėdė Bilis? Jis siaubingas, visas apžėlęs gaurais, o sprendžiant iš paveikslėlio atvirtę princai visiškai neplaukuoti.
Lėtai užverčiau knygą. Buvo akivaizdu, kad užtikau siaubingą sąmokslą.
Šiame pasaulyje esama vyrų.
Esama moterų.
Ir esama gyvulių. Ką reikia daryti, kai išteki už gyvulio?
Bučinys ne visada padeda.
Be to, gyvuliai klastingi. Jie apsimeta tavimi ir manimi.
Kaip vilkas „Raudonkepuraitėje“.
Kodėl man to niekas nesakė? Nejaugi niekas daugiau to nežino?
Nejaugi visame Žemės rutulyje visiškai nieko nenutuokdamos moterys išteka už gyvulių?“

2014 m. gegužės 20 d., antradienis

"Tiesa", arba daugelis klysta


Tiesa

Pas mane nežydės ir nežydi –
Nenužydės gėlės raudonos,
Mylinčios geltonos ir
Kvailos purpurinės.

Nėra čia saulės pievų derlingų –
Pakvimpančių džiūvant,
Kvėpuojančių sulytų.

Nėra čia ir paletės spalvų,
Kuria spalvint norėtųs:
Tas lytų perlytas pievas,
Tas gėlynų vagas ir
Išdegusius asfalto
Grumstus.

Kokia prasmė?

Nerasi pas mane laiko –
Vieningo, ciklinio gamtai,
Negrįžtančio istorijai ir
Vaikystei.

Pas mane tuščia meilės,
Kurios neįdėjai ir stebuklu
Nebūsiu.

Nesu išgelbėtojas Kristus,
Paralelių ir tikėtis 
Nereikia. 

Ieškok manyje tik chaoso –
Chameleono akių, klouno
Kalbų, triksterio išdaigų ir
(ne)Abejok, kad tos apgavystės –
Mana tiesa.

Nes daugelis klysta.

2014 m. gegužės 13 d., antradienis

"Naktiniai skaitiniai", arba ko neatminti...


Naktiniai skaitiniai

Apie naktinius skaitinius
Rytojaus rytą nebeprisiminsiu –
Nieko.

Neaiškios bus mylinčiųjų
Dvasios, kančios ir vargai –
Nepažinti.

Aš ir tavęs neatminsiu
Rašiusio man vakar nakty –
Žvaigždėmis.

2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

John Fante "Paklausk dulkių"


Neseniai baigiau skaityti garsaus amerikiečių autoriaus John Fante romaną „Paklausk dulkių“. 1939-aisiais pasirodęs romanas jau yra radęs savo skaitytojus, kuriuos įkvėpia – tarp jų ir pats garsusis bytnikas Ch. Bukowskis.
Knyga pasakoja apie jauną badmiriaujantį rašytoją Los Andžele, kuris, kaip ir visi jauni žmonės, siekia pripažinimo. Gyvendamas pigiame Los Andželo viešbutyje jis tempia savo vėjavaikiškas dienas: leidžia pinigus prostitutėms, tačiau nesusimoka už butą, myli meksikietę Kamilą ir tuo pačiu jos nekenčia, nes ji myli kitą; kartais Arturas Bandinis rašo ir gauna už tai pinigus, tiek, kad nereikėtų rašyti graudžių laiškų motinai prašant sušelpti...
Tai gyvenimiška istorija su viena kitą keičiančiomis stipriomis ir apgalvotomis scenomis, o vienas didžiausių jos pliusų – rašymo stilius: atviras, nestokojantis humoro, nuoširdus.
Sužavi Arturo Bandinio portretas, jo prieštaringumas, nepasidavimas buičiai, mintys, jo ryšys su padavėja Kamila, kurį greičiau galėtume priskirti vaizduotės pagimdytiems, nei tikriems santykiams.
Tiek Kamila, tiek Bandinis – abu jauni, ambicingi, nenuolaidūs, klystantys žmonės, kurių gyvenimus sunkina užsibrėžti tikslai, idėjos, norai, visiškai neatitinkantys jų realybės. Bandinis trokšta šlovės ir Kamilos, o Kamila negali atsisakyti meilės, kuria gyvena ir kuri ją (pra)žudo.
Knygą verta perskaityti tiems, kas bando  rašyti, taip pat jauniems, savo kelią bandantiems atrasti, žmoniems, kurie paskaitę šią istoriją, manau, turėtų apsispręsti, kas jiems priimtinau: mėnesį valgyti tik apelsinus, visus pinigus išleidus taip kaip jiems patinka, ar susimokėti už būstą, elgtis apgalvotai ir gyventi gyvenimą, kuriame nelieka vietos net bandymui pasimėgauti gyvenimu.
2006-aisiais "Paklausk dulkių" sulaukė ekranizacijos, bet, kol kas, jos dar neteko matyt; teks pasitaisyti:)

Palieku su ištrauka iš knygos:

„Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlynos dienos, jūra, o per ją plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybės apelsinų. Valgyk juos lovoje, vagyk pietums, pasilaikyk vakarienei.  Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, mano pilve gurgia saulės sultys. Japonų turguje jis pamatydavo mane ateinant, tasai apskritaveidis, besišypsantis japonas, ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkioliką, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.
„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus“ Žinoma, ir aš parsinešiau į savo kambarį rudą maišelį. Įdomi naujovė, persikai ir apelsinai...“

Conchita Wurst „Rise Like A Phoenix“


Šiandien džiaugiuosi Conchitos Wurst pergale Eurovizijoje. Nesu nesuvaldoma šios muzikinės olimpiados gerbėja, nes visos ten pasirodančios dainos dažniausiai būna paprasčiausi kičai (apie vieną ir tą patį – nieką), todėl visų dainų klausau tik transliuojamų pusfinalių metu. Ir kai to pusfinalio metu išgirdau Conchitą atliekant „Rise Like A Phoenix“ nekilo abejonių, jog tai daina nugalėtoja.
Nervinausi tik dėl žmonių požiūrio. Kas jiems svarbiau – menas ir gera daina, ar tai, jog Conchita neatitinka nė vieno fakto, kuris mums buvo diegtas nuo vaikystės apie lyčių skirtumus... vyras apsirengęs moterimi, o ta moteris dar ir su barzda...
Iš vienos pusės Conchitos pergale Eurovizijoje netikėjau (ar bent bandžiau save įtikinti, kad ji nelaimės), būtent dėl jos visas klišė laužančios išvaizdos, iš kitos tikėjau, nes europiečiai mėgsta staigmenas.
Na, Wurst laimėjimas tikrai įeis į Eurovizijos istoriją, juk Conchita – pirmasis transvestitas laimėjęs šį šou. O už šou ribų laimėjimas taip pat daug reiškia; ypač homoseksualų mažumoms, jų lygiateisiškumui bei tolerancijos Europoje ugdymui, kurios, kai kuriose šalyse, vis dar, oi, kaip trūksta.
Pabaigai pasinaudosiu pačios Conchitos žodžiais apie Euroviziją ir dalyvavimą joje, man nesvarbu ar aš patinku ar ne, sakė ji, svarbu ar mano pasirodymas sukelia diskusijų ir abejonių. Pritariu jos požiūriui – diskusija, tai variklis, kuris traukia pasaulį priekin ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje su vienu koloritu ir vadovaujantis viena tiesa.
Džiaugiuosi, kad Euroviziją laimėjo žmogiškumas, žinia pasauliui, o ne tuščia ir bereikšmė daina su tokiu pat tuščiu ir bereikšmiu atlikėju, kurį prabėgus metams vargiai beatmename. Nemanau, kad toks likimas lauktų ir Conchitos; gal ir pamiršime jos dainą, bet ne pačią Conchitą.
Dar kartą Rise Like A Phoenix su Conchita Wurst...


2014 m. gegužės 7 d., trečiadienis

Radiniai: laiškas Hitklifui



Įdomių dalykų kartais atrandi besiknaisiodamas senuose užrašuose... Štai, kad ir paauglystės metų laiškutį rašytą Emily Brontë liūdnajam knygos "Vėtrų kalnas" herojui Hitklifui. Tokių laiškų literatūriniams personažams mokykloje buvau sukūrusi ne vieną, tačiau visi kažkur pražuvę. Galbūt, bus metas - atsiras. 
O dabar, keista, prisiminti...


Hitklifai,


Ketė buvo kvaila. Ji nesuprato, ką daro, ir prasižudė. Naktimis jai šalta dėl to. Dėl to tu jos nerandi. Dėl to naktyje staugia vėjai.
Keisčiausias dalykas pasauly yra meilė. Reikmė, kurios tu negali valdyti. Ketė bandė pažaboti tavo jausmus. Tikėjos, kad visi klausys jos tuštybės, dangstomos gerais tikslais. Ji norėjo suvaldyti dvi karietas vienu metu; užsėsti du balnus vienukart, jojant į ateitį. Ji galvojo turėsianti viską viešai, ir turėsianti tave slaptai. Tu nesutikai būti slaptai. Būti išlaikytas. Tu negalėjai pasitenkinti jos aistros atliekomis ir dviveidiškumu. Todėl dingai. Ji įžeidė tavo išdidumą.
O Ketės klystantis naivumas, nuvedė ją per toli – nebebuvo kur bėgti, juk pačios paliepimu buvo pakinkyta karieta. Ji leido kitam suprasti, kad jis gali tikėtis, nors nemylėjo... nors mylėti tikėjosi...
Ir tada baisiausias jos košmaras pranešė jai apie save: tu lėtai prisėdai jos svetainėje; gundei ją nusidėti, gundei ją pamesti protą. Ir ji tai padarė. Ji tapo priklausoma nuo tavęs. Nors vidus liepė jai bėgti. Ji nujautė pražūtį, kurią jai paruošei. Bet ar buvo kur bėgti?
Tu buvai jos. O tada tapai kitos. Išsitraukęs Ketės peilį sau iš paširdžių, juo pats pasmeigei ją. Ji nebuvo stipri. Ji pametė protą. Ir tada išsipildė tavo kerštas.
Ji per vėlai suprato, ką padarė. Tu supratai, ką padarei, bet per vėlai. Stovėjai prie jos langų ir daužei galvą į medį. Už nemokančią atleisti aistrą. Už išdidumą. Už abiejų naivumą, sumokėjot beprotiškom mirtim. Pirma ji. Tada tu. 
Tik taip galėjot išsilaisvinti...