Marguerite Duras "Meilužis"

Šiandien apie prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ (leidykla „Vaga“, 2014), kuris pelnė Goncourt‘ų premiją ir vis dar yra vienas iš labiausiai skaitomų prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas,  poetiški sakiniai, pasvertas žodis... „Meilužis“ – tai trumpas, per vakarą perskaitomas, romanas, kuris tikrai neturėtų priversti jūsų užmigti prie naktinės lempos šviesos.

Romano veiksmas nukelia į egzotišką 1930-ųjų Indokiniją, kurioje prabėgo rašytojos jaunystė. Gyvenimas šioje šalyje Duras paliko gilius įbrėžius, ir net prabėgus daugeliui metų, pamačius kitokį pasaulį, ji vis grįždavo prie prisiminimų apie šią Prancūzijos koloniją. Romano ašis –penkiolikmetės prancūzaitės romanas su kinų turtuoliu. Tik viskas daug sudėtingiau nei atrodo.

Knygoje susiduriame su savarankiška, kiek arogantiška ir anksti subrendusia Duras, besimokančia licėjuje: net nededant jokių pastangų, jai puikiai sekasi mokslai, ji žino, kad nori rašyti, tačiau jos ir motinos nuomonės apie Duras ateitį išsiskiria: „Aš noriu rašyti. Jau sakiau motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Iš pradžių patylėjo. Paskui paklausė: ką rašyti? Knygas, romanus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada man nesvarbu. Ji – prieš, tai nevertas užsiėmimas, tai netgi ne darbas, o kažkoks pokštas – vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės“ (p. 25).

Tokia mergina, kurios kūnas „liesas, beveik geibus, dar vaikiškos krūtys, blyški rožinė pudra ir raudoni lūpdažiai“ (p. 25), vieną dieną įsitaiso meilužį. Kodėl? Nes ji suvokia, kad yra paskutinė šeimos viltis išsikapstyti, susimokėti vyresniojo brolio, laiką leidžiančio opijaus rūkyklose, skolas, ir grįžti į Paryžių. Tai suvokia ne tik mergina, bet ir patys broliai, motina, kuri „leidžia mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai gali jai atnešti pinigų“ (p.29).

Tad kai ja susidomi turtingas kinas, mergina sutinka būti jo baltąja meiluže. Ji įsitikinusi – laiką leidžianti su juo tik dėl to, kad jai reikia pinigų. Ir šiam romanui negali sutrukdyti niekas: nei licėjaus direktorė, nei šeima. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, visiems tai naudinga.

Naudinga net pačiai merginai, kuri vyresnio meilužio glėbyje atranda ne tik malonumą, ne tik pinigų teikiamą saugumą, bet ir tylią paguodą dėl po tėvo mirties šeimą užklupusių negandų ir skurdo: „Aš sakau: tai, kas atsitiko man, – ne tik mano nelaimė. Pasakoju, kaip mums buvo sunku – maitintis, gyventi vien iš motinos atlyginimo. Man vis sunkiau ir sunkiau kalbėti. Jis klausia: o kaip jūs gyvenote? Atsakiau, kad mes gyvenome gatvėje, skurdas pagriaužė šeimos pagrindus, ir kad mes visi atsidūrėme gatvėje, ir kad kiekvienas darė, ką norėjo. Mes praradome gėdą. Štai kodėl aš čia, su tavimi <...> Aš verkiu. Jis padeda galvą man ant peties ir verkia todėl, kad aš verkiu“ (p. 51).

Tačiau romano herojė leidžia sau būti silpna ir verkti tik meilužio, kuriuo žavisi, bet nemyli, glėbyje. Kad ir kas nutiktų – namuose savo jausmų ji niekam be jo neatskleidžia. Iš vienos pusės – tai jos stiprybė, iš kitos –  atskleidžiamas begalinis jaunos moters vienišumas. Nors ir turėdama du vyresnius brolius ir motiną, ne kas kitas, o ji yra priversta savo kūnu visiems išpirkti laisvę.

Galbūt iš čia ir ta neapykanta vyresniajam broliui. Nors šeimoje labiausiai pagarbos ir meilės nusipelno dukra, tačiau motinos mylimiausias – jis. Knygoje ne kartą minima, kad mergina norėtų jį užmušti už visą skausmą, kurį jis sukelia motinai savo elgesiu: „Šitas žmogus rausdavosi spintose, turėjo uoslę, mokėjo ieškoti, surasdavo tas baltinių krūvas, kur būdavo slėptuvės. Vogė net vestuvinius žiedus, niekučius, brangenybes, maistą. Apvogė Do, tarnus, jaunesnįjį brolį. Ir mane – dar kaip! Būtų pardavęs net ją, savo motiną“ (p. 83).

Nors atrodytų, kad merginos santykiai su meilužiu ir jos nesupratimas, kaip motina gali taip besąlygiškai mylėti savo sūnų palaidūną, neturi nieko bendra, tačiau atsargiai nagrinėjant kūrinį, galėtume rasti priežastį, kodėl autorė bus pasirinkusi istoriją papasakoti būtent šitaip. Meilės nesuvaldysi. Kaip motina negalėjo nemylėti sūnaus, taip ir Duras, kad ir kiek kartų teigė, kad su savo meilužiu yra tik dėl pinigų – nemylėti jo negalėjo.

Apskritai, Duras romano siužetas, pasakojimo poetiškumas – daugiau nei galima tikėtis iš 125 puslapių kūrinio. Tai šeimos nelaimės, neapykantos, meilės ir augimo alchemija, patikima skaitytojui kaip rašytojos, kuri stebi mergaitę (save pačią) plaukiančią keltu į Saigoną, išpažintis. Ji patiks rafinuotos prancūzų literatūros mėgėjams.

Palieku su romano ištrauka:

„Dabar žinau: pačioje jaunystėje, kai man buvo aštuoniolika, penkiolika metų, mano veidas jau turėjo požymių tapti alkoholikės veidu – tokiu, kokiu jis tapo brandos metais, kai daug gėriau. Alkoholis padarė tai, ko nepadarė Dievas, jis atliko žudiko vaidmenį, norėjo mane pribaigti. Bet alkoholikės veidą aš įgijau prieš pradėdama gert. Alkoholis via tai tik išryškino. Manyje tarsi apsigyveno nuopuolis – aš tą žinojau, – bet apsigyveno stebėtinai anksti. Kaip ir geismas. Mano, penkiolikmetės, veidas buvo paženklintas geismo, bet aš jo dar nebuvau patyrusi. Ta veido išraiška labai krito į akis. Net mano motina tikriausiai ją matė. Ir broliai. Taip viskas ir prasidėjo – nuo pernelyg ryškaus, pervargusio veido, nuo įkritusių akių, prasidėjo daug anksčiau, negu tai patyriau“ (p.13).

Ir tiems, kuriems patiko romanas – vertėtų pamatyti ir 1992-ųjų šio kūrinio ekranizaciją, rezisuotą Jean-Jacques Annaud. Nors filmas iš kritikų susilaukė prieštaringų įvertinimų, "The Lover/L'Amant" tuomet lygintas su žymiąja erotikos juosta "Emmanuelle", tačiau kaži kiek ši tiesa artima... nors kino juosta neprilygsta gyliu literatūros kūriniui, tačiau nieko bloga keletą valandų pasimėgauti gana neblogu kinematografijos perlu.

Virginia Woolf "Į švyturį"

Vėl grįžtu prie literatūros. Šį kartą – prie daugiasluoksnės V. Woolf kūrybos.

Prisimenu, buvau kiek nustebusi, kai tuo pačiu metu tiek „Vagos“, tiek „Versus Aureus“ leidyklos sumanė išleisti tą patį autorės romaną „Į švyturį“ (2011). Visgi, pati pasirinkau „Vagos“ leidyklos romano leidimą. Sugundė Laimanto Jonušio vertimas, o kadangi su žodinga V. Woolf kūryba susiduriu ne pirmą kartą – rizikuoti visai nesinorėjo.

„Į švyturį“ – tai romanas, kuris pirmiausia smalsų skaitytoją gali sudominti faktu, kad jame aptinkama daug pačios autorės autobiografinių detalių. Viena mano Universiteto draugė apie taip parašė puikų tiriamąjį darbą, teigdama, kad, pasakodama apie Ramzių šeimos (bei šeimos svečių) atostogas vasarnamyje, vystydama pagrindines romano temas V. Woolf neišvengia savo pačios vaikystės prisiminimų apie savo šeimą.

Galima sakyti, kad „Į švyturį“ – tai pasakojimas apie pačios rašytojos vasaras, praleistas Sent Aivse. Atkuriamas jos tėvo (knygoje – ponas Ramzis) – mylimo, bet griežto Viktorijos laikų tirono, nuo „tikrojo“ gyvenimo nutolusio literato, kurio valiai ir sprendimams, visgi, niekas negali pasipriešinti – portretas. Įamžinamas ir motinos (knygoje – ponia Ramzi) grožis, rūpestingumas, praktiškumas ir matroniškumas – noras valdyti kitų gyvenimus ir sprendimus (juk savojo valdyti ji, aštuonių vaikų motina, jau negali).

Dėmesio verti ir kiti knygoje iškylantys personažai: visada į „stiklinę kelis lašus kažko“, t.y. opiumo, (p. 16) įsilašinusio ir dėl nelaimingos santuokos kenčiančio Augusto Karmaiklo, anksti mirusios ir tėvų numylėtos Pru bei kare gyvybės netekusio, daug žadančio matematiko Endriaus.

Ypač sudominatis Lilės Briskou portretas. Moters, kuri stengiasi tapti kūrybinga dailininke, kuri stebi viską iš šalies, kuri mąsto ir pastebi daugiau nei kiti. Lilę žeidžia vyrų despotizmas (požiūris į moterų kūrybą); paslapčia ji tarsi siekia rasti būdą iš jo išsivaduoti. Galima mąstyti, kad romane išreikštos Lilės mintys ir pasaulėžiūra artimiausia pačiai Virginijai arba jos seseriai Vanesai (taip pat dailininkei). Tiesa, romane Lilės nuotolis nuo Ramzų šeimos, feministinės mintys, susikaupimas į praeities ir realybės detales, stengiantis pro jas prasibrauti iki tikrosios esmės, man labiau priminė pačią romano autorę Woolf.

Visgi, autobiografinės detalės nėra vienintelė šio romano žinutė. „Į Švyturį“ – tai daugiasluoksnis romanas, susidedantis iš trijų skyrių. Jei pirmasis atveria langą į šviesią Ramzių šeimos praeitį, į šviesius vaikystės prisiminimus, tai antrasis skyrius tampa jo priešprieša – Ramzių vasarnamis aprašomas laikui einat, šalį siaubiant karui, šeimą niokojančių mirčių akivaizdoje. Po karo į vasarnamį grįžtama, bet prabėgęs laikas pakeitęs jo lankytojus.

„Į švyturį“ – tai nedidelis romanas, vaizduojantis Viktorijos laikotarpio šeimą, tačiau moderni temų įvairovė stebina: pasipriešinimas tironijai, neapykanta, noras valdyti laiką, grįžti amžinybėn – tai pagrindiniai mane knygos puslapiais vedę šleifai. Visgi, Woolf romanas nėra lengvai prieinamas; atrodytų – besiužetis kūrinys reikalauja rasti su juo santykį, gilintis ne į tai kas vyksta, bet į tai, kas nutylima, tad ieškantiems lengvo ir neįpareigojančio vakaro skaitinio šis romanas nebūtų geriausias pasirinkimas. Tačiau tiems, kas ieško žodingumo ir teksto gylio, polėkio – šis kūrinys kaip tik.

„Į švyturį“ – romanas, kurį skaitai kantriai: pasverdamas kiekvieną Woolf parinktą žodį, sekdamas tą pasąmonės srauto vejamą sakinį, bandydamas pagauti tą mintį, tą pagrindinę romano mintį, kuri tarsi pats švyturys – atrodo, jau pamatei švystelint jo šviesą... ji vilioja ir erzina ne tik ponią Ramzi... bet šviesa vėl dingsta... ir vėl atsiranda... Kviesdama skaitytoją ieškoti, plaukti švyturio link – dar kartą.

Palieku su romano ištrauka: 

„Štai jis priešais ją – gyvenimas. Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o kartais jiedu aiškindavosi (kai ji sėdėdavo viena), ji prisiminė buvus puikių susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas – tik suteik jam progą, tuoj šoks ant tavęs. Tos amžinos problemos – kančia, mirtis, skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris. Ir vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji atkakliai tą kartojo aštuoniems žmoniems (o sąskaita už šiltnamį penkiasdešimt svarų). Dėl šios priežasties, žinant, kas jų laukia – meilė ir užmojai, ir apgailėtina vienatvė nykiose vietose, – ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė. Jie bus visiškai laimingi“ (p. 63).  

Tracy Chevalier "Dama su vienaragiu"

Šiandien apie Tracy Chevalier romaną Dama su vienaragiu (Versus Aureus, 2006).

Kalbą reikėtų pradėti nuo to, kad Tracy Chevalier – puikiai žinomo, ekranizacijos susilaukusio, romano Mergina su perlo auskaru autorė. Rašytojos kūrinių centre dažniausiai atsiduria jei ne patys menininkai, tai jų kūriniai.

Ne išimtis ir šis romanas, kuriam akstiną davė apie 1500 metus išausti šeši gobelenai, gavę  Damos su vienragiu (The Lady and the Unicorn) pavadinimą. Kadangi gobelenai austi viduramžiais, tamsa liko pasiglemžusi jos autorius ir audėjus. Težinoma, kad jie turėjo būti austi šiaurės audėjų; tikriausiai, Briuselio, kurie garsėjo savo milflero (gėlių fono) raštais.

Kad šie gobelenai pasiekė mūsų dienas ir buvo tinkamai įvertinti, turėtume padėkoti 1841 metais juos atradusiam– kaip teigia pati autorė – istorinių paminklų inspektoriui Prosper Mérimée ir visuomenės dėmesį į juos atkreipusiai George Sand.  Nuo 1882 metų gobelenai yra saugomi Prancūzijos Kliuni muziejuje.

Grįžtant prie romano – sužavi Tracy Chevalier gebėjimas austi istoriją, turint tik vieną žinomąjį – gobelenus. Pradėdama nuo merginų numylėto, ir jų norus pildančio, prancūzų dailininko autorė užmezga pagrindinę romano apie aistras, gyvenimo darbą, klaidas ir melancholiją giją. Gobelenų atsiradimą supa kerštas, nepatenkinti norai ir laikas – labai sąlygiškas, bet tuo pat paisantis savo sakralumo ir ritualų, o kartais juos išduodantis dėl pasaulietinių tikslų.

Autorės žodis lengvas, neapkrautas smulkmenomis ir nereikalingomis viduramžių gyvenimo nuotrupomis, nors galėtume to tikėtis skaitydami apie pusės tūkstančio senumo įvykius – kiekviena šykšti smulkmena padėtų mums geriau suprasti aprašomą laikotarpį, tačiau čia svarbiausi gobelenai. Ir tik jiems skiriamas visas dėmesys: nuo siūlų dažymo, skirstymo iki jų tempimo ant staklių ir audimo smulkmenų.

Dama su vienaragiu ne pirmoji mano skaityta rašytojos knyga, tad galiu pastebėti, kad skaitant jos tekstus manęs neapleidžia mintis, jog tai, kas neparašyta žodžiais, galima jausti tarp eilučių. Šiuo atveju – justi Briuselio metų kaitą, virtuvės ir Prancūzijos gatvių kvapus, gobelenų raštą ir siūlų struktūrą; melancholiją ir liūdesį – kuriais autorė apsupo gobelenus. Su Tracy Chevalier man siejasi žodis saugumas, bet dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai?

Jei subjektyviai, knygos didžiausias pliusas yra jos suprantamai pateikta ir plačiosioms masėms pritaikyta vieno įstabiausių pasaulyje meno kūrinių istorija, kurią skaitytojui papasakoja patys personažai. Knyga – puikus ir nebeprasmis savaitgalio skaitinių pasirinkimas.

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?

Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man ši knyga buvo apie tai.

Vienturčius Hadžime ir Šimomoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta – pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje. Gaivinant šalį demografiškai, tuometinėms šeimoms buvo įprasta auginti du ar net tris vaikus, tad, galima sakyti, Hadžime ir Šimomotai nepasisekė – jie gimė ne tuo laiku ir liko nesuprasti.

„ – Klausyk – pasakė – kaip manai, ar tiesa, kad vieną vaiką teturintys tėvai nekaip sutaria? <...>

- Iš kur tai ištraukei?

- Man kažkas pasakė. Labai seniai. Kad tėvai blogai sutaria ir todėl turi tik vieną vaiką. Kai tai išgirdau, labai nusiminiau.“

Jausdamiesi paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečius vaikus išskiria gyvenimas. Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas – lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodas ir baltas.

Iš knygos pasakotojo Hadžime istorijos suprantame, kaip stipriai tolesniame gyvenime jį paveikia išsiskyrimas su Šimomoto. Net ir sukūręs šeimą jis nepamiršta Šimamoto. Jo idiliškams prisiminimams niekas nepadaro galo – jie lieka nesuteršti. Ir kai prabėgus dvidešimčiai metų ji vėl pasirodo vyro gyvenime, kelio atgal nebėra...

Tik Haruki Murakami gali kurti knygą apie du įsimylėjėlius besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat kalbėti apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime – šiame ar aname pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje? Ar tik ne mūsų fantazija tuos pasaulius maitina? Ir visgi, Hadžime teigia Šimomoto, kad jo egzistencija be jos - niekinė:

„Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.“

Ypatingo dėmesio Hadžiume atveju nusipelnytų vandens simbolika. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimus su Šimamto taip pat visada lydi lietus: ji ateina pas jį tik kai lyja, jis girdo ją sniego vandeniu, kartu jie keliauja prie upės įtekančios į jūrą išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia Gaston‘as Bachelard‘as knygoje Svajonių džiaugsmas, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį – kas tinka Hadžime ir Šimomoto atveju. Tačiau Hadžiume turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimomoto. Tik kaip tai padaryti, jei be jos jis nevisas? Haruki Murakami šį atsakymą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįsta; jis primena Hadžiume apie jo pirmąją išduotą ir paliktą merginą Izumoto. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimomoto – tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija iš praeities sugrįštanti su lietumi, o Iziumo veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžiumo – tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties: netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje:

„Kurį laiką net nesuvokiau, kas aš esu. Jaučiau, tarsi mano kūno kontūrai išsisklaido ir aš virstu klampiu skysčiu. Neturėdamas laiko nė pagalvoti, aš nesąmoningai ištiesiau ranką ir priliečiau tą langą. <...> Ką šis veiksmas reiškė, nė pats nesupratau. <...> Lėtai glosčiau anapus stiklo esantį veidą, kuris nebebuvo Izumi veidas.“

Po susitikimo su Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi, jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta (labai panašiai, kaip ir Mylimosios Sputnik veikėjas). Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą, jis turi sugrįžti gyventi į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais. Tačiau auštant kitai dienai, jis mąsto apie lietų jūroje. Vėl pacituosiu Bachelard‘ą: „Mąstyti vandenį – reiškia išsisklaidyti, ištirpti – reiškia mirti.“ Tad ar toks Hadžime likimas? Mirus jį palaikiusioms svajonėms, mirti pačiam?

Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės patarčiau į rankas paimti jauniems, nestabiliems ir nusiraminimo nerandantiems – jis suteiks peno apmąstymams ir ramybės sielai.

O čia tiems, kurie nori išgirsti keletą knygoje skambančių dainų:  

Nat King Cole Pretend: 

Duke Ellington Star-crossed lovers: 

Illinois Jacquet & His All Stars Robin's Nest:  

Clifford Brown Embraceable You:

Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Šiandien apie pirmąją pažintį su Haruki Murakami. Pradėjau ją nuo po ranka pasimaišiusio romano Mylimoji Sputnik (Baltos lankos, 2009). Ką galiu pasakyti. Pažintis: greita, žavinti ir įtraukianti.

Nors Murakami Japonijoje ir susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), jo knygos pasaulyje muša skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: kokiam žanrui priskirti jo kūrybą? Ir kas ji – išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafkidostojevskiška literatūrinė misterija?

Knygoje susiduria trys veikėjai: knygos pasakotojas, jaunas mokytojas, tylomis mylintis savo draugę, jauną, balso niekaip negalinčią rasti, rašytoją Sumirę ir merginos darbdavė, per naktį pražilusi, Miū. Sumaištis jaunuolių gyvenime kyla tuomet, kai Sumirė kartu su Miū, kuriai jaučia fizinę trauką, išvyksta į Graikijos salą. Ir dingsta palikusi viską.

Romano pasakotojas stengiasi fiksuoti Sumirės gyvenimo istoriją objektyviai, nors ir negali atsiriboti nuo savo jausmų Sumirei. Tiesą pasakius, skaitant manęs neapleido jausmas, kad kažkur šį pasakotoją jau būsiu sutikusi; – ar galėjo tai būti Nikas Keravėjus iš neprilygstamojo F. S. Fitzgeraldo Didžiojo Getsbio? Tiek Niką, tiek Mylimosios Sputnik pasakotoją kankina susižavėjimas pagrindiniu knygos herojumi. Būtent pažintis su juo inspiruoja pokyčius jų asmeniniuose gyvenimuose: priverčia susimąstyti, dvasiškai ir morališkai subręsti; taip iki šiol buvęs tik istorijos pasakotojas atsiskleidžia kaip romano protagonistas.

Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.

Mylimoji Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus. Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.

Palieku su ištrauka:

„Po to, kai netekau Sumirės, aiškiai pamačiau nebeturįs viduje daugelio dalykų.Nelyginant atslūgus potvyniui nuo kranto pranyksta kai kurie daiktai. Ten liko man jokios prasmės nebeteikiantis sudarkytas ir tuščias pasaulis. Šaltas apytamsis pasaulis. Šitame naujame pasaulyje jau nebenutiks dalykai, nutikdavę tarp manęs ir Sumirės. Man tai buvo aišku.

Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesugrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangiąją liepsnelę.“

Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Milano Kunderos romanas Nepakeliama būties lengvybė (Tyto Alba, 2010) – knyga, kurią drąsiai galima įrašyti tarp garsiausių XX a. veikalų. Tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai nepatingi teigiamai atsiliepti apie kūrinį, tvirtindami, kad tai stipriausias rašytojo darbas.

Pati negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, kadangi tai pirmasis perskaitytas Kunderos romanas. Visgi kitų skaitovų atgarsių negirdėti sunku, tad prieš pradedant skaityti kūrinį, neišvengiamai mano mintyse jau buvo sukurta šiokia tokia lūkesčių lentelė, kurią, maniau, romanas turės pateisinti.

Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra apie meilę, man tai buvo romanas, kuriame keliamas vienas pagrindinis klausimas: kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti? Meile pasinaudojama tik kaip forma, atskleidžiant turinį.

Atsakymo į klausimą variantus randame pateiktus pagrindinių knygos herojų portretuose: chirurgo pašaukimą svetimaujant realizuojančio Tomo, jo mylimosios, sunkumo ir praeities persekiojamos Terezos ir jųdviejų rutiną pamėgusio šuns Karenino; amžinosios meilužės ir lengvybės šalininkės Sabinos ir jos vaizdinį sudievinusio Franko. Rašytojas užduotis – papasakoti istoriją iš kiekvieno veikėjo perspektyvos taško, realizuojant galimybes atsakyti į kankinantį klausimą.

Pats rašytojas teigė, kad Nepakeliama būties lengvybė – knyga, kurioje ieškoma atsakymo į 25-erius metus jį kankinusį klausimą. Tai knyga sudurtytą iš dviejų prieštaravimų: Nyčės „sunkiausios naštos“ ir amžinojo sugrįžimo idėjos, kuriai priešpastatoma Parmenino idėja apie „lengvybę“ pasaulyje. Tad kurį kelią, kurią būti po saule pasirinkti? Kaip gyventi? Kaip žinoti, ar nesuklydai?

Visi šie egzistenciniai klausimai pateikiami dramatiškoje istorinėje perspektyvoje – per ir po 1968-ųjų įvykių Čekijoje. Svarstoma apie Dievą, apie istorinę tiesą, apie Sovietų Sąjungą, apie kičą, prisimenant ir jo metafizinę prasmę. Nors socialinės kritikos grūdų, skirtų sovietams, knygoje galime rasti, tačiau pagrindinis autoriaus tikslas ne ką nors pasmerkti, bet priversti vaduotis iš mus užvaldančių kičų.

Visgi, galiausiai, paaiškėja, kad, nors klausimas užduotas, o atsakymo variantai pateikti, teisingo atsakymo nėra ir negali būti - yra tik pasirinkimas, kurį padarome. Visa pasaulyje yra pasmerkta vienkartiniam laikinumui:

„Einmal ist keinmal. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. <...> Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus. Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai vėl baigsis, kaip baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebebus galima pakartoti.“

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku  stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.

Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.

Rasa Aškinytė "Žmogus, kuriam nieko nereikėjo"

Vis labiau pavasarėjant, baigiau skaityti Metų knyga išrinktą Rasos Aškinytės romaną Žmogus, kuriam nieko nereikėjo.

Ir iš karto turiu įspėti: tai ne vieną kartą skaitomas kūrinys. Taip teigdama, nenoriu pasakyti nieko bloga apie knygą, tiesiog manau, kad antrą kartą skaitant prielaidos, kurias pasidarėte pirmą kartą bus arba sumaltos į miltus, arba patvirtintos, arba atsiras naujų prielaidų, kodėl taip, o ne kitaip; nors pats pagrindinis knygos herojus teigia, kad atsakymas į klausimą kodėl jo niekuomet nedomino. Tad galbūt neturėtų dominti ir mūsų?

Palikime šį klausimą retorikai. Nors ir man pačiai, kažkodėl kalbant apie šią knygą, nesinori per daug gilintis į kodėl: kodėl toks pasaulis, kodėl toks herojus, kodėl tokia istorija. Todėl. Todėl, kad mums to reikia. Todėl, kad vieta ir laikas tinkami. Tiesiog todėl.

Autorės knyga – nuoširdus pasakojimas apie žmogų, kuriam nieko nereikėjo. Arba, kaip knygą perskaičiau aš, apie žmogų, kurio niekam nereikėjo. Man tai iš tiesų buvo istorija apie nelaimingą vaiką, virtusį nelaimingu žmogumi. (Visgi, ne taip kaip pagrindinis herojus, mėgstu kodėl). Augdamas, pirmiausia nepilnoje šeimoje, o tada, mamai susiradus kitą vyrą ir susilaukus dar vieno vaiko, herojus pradeda jaustis nepilnavertiškas. Pirmiausia jis palygina save ir brolį, kuris pažinojo savo tėvą:

“Tik tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė savo teorijas, vienas panašesnes į kitą, o aš netilpau nė į veną iš jų. Aš iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko.” (119 p.)

Dar vieną traumą jis patiria nugirdęs, motinos ir kaimynės pokalbį virtuvėje, kurio metu motina pratrūksta ir išrėkia tiesą apie jo atsiradimą:

„Aš tiesiog jo nenorėjau! Be jokios priežasties! Nenorėjau ir tiek. Neturiu tam jokio paaiškinimo. Net aiškinti nieko nenoriu. Nenorėjau, ir viskas. Nenorėjau nei tada, kai laukiausi, nei kai gimė. Vienintelis dalykas, ką galėjau galvoti visus tuos devynis mėnesius – aš nenoriu to vaiko.” (15 p.)

Tokie štai prisiminimai iš laimingos vaikystės lydį herojų knygos puslapiuose. Taip ir eina jis per gyvenimą “vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas.” ( 15 p.) O kai esi mylimas visų – reiškia tikrai nesi mylimas niekieno. Jį myli daugelis moterų, bet visos tos meilės – savanaudiškos, arba kūniškos. Tai tik trumpos (naktinės) priebėgos, situacijos, kurių neišvengsi ir į kurias įsivelsi bandydamas gyventi. Visa bėda, kad herojus paties savęs per daug nevertina, todėl rimti santykiai, jų palaikymas, jam - problema:

“Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau saves apgauti. <…> Gyvenau tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. <…> “Visada maniau, kad visus įvykius sukelia protingieji, ne tokie vėplos ir minkštakiaušiai kaip aš.” (29–30 p.)

Žinoma, saves, kaip nieko, suvokimas netrukdo reikštis (su nemaža ironijos bei humoro sauja) herojaus tuštybei ir narcizizmui: “Buvau gražus, sėkmės lydimas vyras. Pasivaliau nuo šlaunies sudžiuvusią spermą. Net mano kojų pirštai, ir tie buvo gražūs.” (63 p.) Knygoje atsirandanti autoironija tarsi pažymi mūsų (nes šis herojus ir yra niekam nereikalingi mes) apsimetinėjimą; apsimetinėjimą ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Mes dangstomės laimės paklodėmis, sėkmės šydais ir gyvenimo blizgučiais, tikindami visus (tame tarpe ir save), jog mums viskas gerai, jog mes sesame kažkas, o tada, kai nebegalime pakelti tų šydų, paklodžių ir blizgučių netikrumo, užsidarome ir verkiame, verkiame, nes žinome tiesą, kuri turi likti už tų blizgučių. Ne kitaip elgiasi ir knygos herojus, kai jį ištinga isterijos priepuolis. Užsidaręs vienas, jis verkia, kandžioja sau lūpas ir gnaibo save, o tada linksmas, grįžta žaisti netikrovės su Silvijos draugėmis.

Skaitant man už akių užkliuvo keistas herojaus pomėgis: daiktų, kurie yra nereikalingi, kurie neturi šeimininkų kolekcionavimas („Jei kam nors ko nors nereikia, duokit man, pasakiau.“ (110 p.). Tą keistą pomėgį, man norisi kildinti iš to, jog herojus jaučiasi kaip tie daiktai – nereikalingas ir nenorimas, nors to (slapčia) labiausiai trokšta; trokšta priklausyti, būti įvertintas ir tai jam pavyksta radus Silviją:

„Man patinka žinoti, kad moteris manęs nori. Truputį baisu, bet malonu. <...> Ji buvo mano, aš – jos. <...> Mano kūnas norėjo jos kūno, ir aš nieko negalėjau padaryti, negalėjau jam uždrausti. Mane pirmą kartą užvaldė protu nesuvokiama meilė. <...> Turėjau aibę moterų, buvau tikrai geras meilužis: puikūs fiziniai bei anatominiai duomenys, žinojau daug būdų moteris patenkinti. Atrodo, visos jos buvo laimingos. Tačiau tik su Silvija jaučiausi tikru vyru. Ji mokėjo parodyti, kad aš geriausias, kad jai reikia manęs, kad tik aš galiu padaryti ją laimingą. Parodyti taip, kad aš patikėčiau.“(127 p.)

R. Aškinytės kūrinys – mūsų būties Biblija, kurioje visai nesvarbios kasdienybės detalės: (neįvardijama, nei kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), dėmesį sutelkiant į pagrindinio herojaus (į mūsų) mintis. Tai nuoširdi jo (mūsų) išpažintis. Išpažintis ir pažintis su savimi. Visais intertekstais (užrašai ant herojaus marškinėlių, knygos dalių pavadinimasi), visomis situacijomis (sakau situacijos, nes tai tikrai nepanašu į nieką kitą) į kurias savo herojų sąmoningai įtraukia autorė, norima perduoti žinią. Neatsitiktinai herojus keičia darbus (pirmiausia pardavinėja orą, tada tampa aktoriumi (vaidinančiu kiaušinį), vėliau – vairuoja (kad ir trumpai ir nesėkmingai) sunkvežimį). Kiekvienas darbas, žymi ir vis naują etapą herojaus gyvenime:

„Nė kiek nesigailėjau tų laikų, kai buvau kiaušinis – sieros, anglies, azoto, fosforo, vandenilio ir deguonies junginys. Perėjau į naują etapą, naują vystymosi stadiją, naują fazę. Didžiavausi savimi.“ (161 p.)

O paskutinysis – parako sunkvežimio vairuotojo darbas, tampa ir jo iniciacijos ritualu: kelyje sutikdamas atitinkamus žmonės, herojus apmąsto savo būtį ir supranta, ko nori – nori Silvijos, nori nebebijoti mylėti, nori būti savimi:

 „Buvau pavargęs meluoti, apsimetinėti, pavargęs būti ne savimi. Papasakojau jai visą savo gyvenimą. Silvija nieko nesakė, tik glostė man plaukus, veidą, akis. Kalbėjau ir kalbėjau, negalėdamas sustoti, lyg tai būtų pirma ir paskutinė galimybė. <...> Va kaip atsitinka, kai nebijai, kai leidi sau mylėti.“ (191 p.)

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo – kūrinys vertas skaitymo. Sunku juo nesižavėti. Mane pakerėjo nuoširdus (ir žaviai atgrasus) pagrindinio herojaus portretas, ne kartą prajuokino jo požiūris į pasaulį ir „išvedinėjamos“ teorijos. Tai tikrai knyga apie žmogų kuriam nereikėjo, bet jau pats pavadinime pavartotas būtasis laikas, nurodo, kad nebūtinai taip turi ir likti.

Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris"

Jau savaitę nekantrauju ir pagaliau turi laisvą minutę pakalbėti (ar bent jau pabandyti) apie Ričardo Gavelio Vilniaus pokerį. Romanas dienos šviesą išvydo 1989 metais – kai bruzdėjimai prieš sovietų valdžią jau buvo pasiekę apogėjų. Perskaičiusi knygą, galiu patikinti – visos pagyros, kurios apie šį kūrinį yra (ar bus) parašytos – yra visiška tiesa. Tai vienas iš tų kurinių, kurie gali tapti gyvenimo palydovais, skaitomais (ir atrandamais) vis iš naujo.

Vilniaus pokeris – postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir jų versijas, papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis, Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė. Keturios skirtingos istorijos susikryžiuoja Vilniuje, kai yra nužudoma (ar nusižudo) Vytauto Vargalio mylimoji Lolita. Kiekvieno veikėjo balsas apmąsto ne tik jos mirties faktą, bet ir pateikia begalę asmeninių praeities istorijų variacijų, versdamas skaitytoją žaisti kartu: kuo tikėti? Ar iš viso reikia tai pasirinkti? O gal tiesiog turime daryti tai, į ką ir nurodo pats knygos pavadinimas – žaisti Vilniaus pokerį, neieškodami atsakymų, nes jie paprasčiausiai neegzistuoja; yra tik žaidimas:

„Beprasmis ir betikslis bepročių žaidimas: paskutinysis, likęs prie stalo, anaiptol neišloš banko. Bankas prapuls, prapuls ir pačios kortos, visi šitai žino, tačiau krauna į banką vis daugiau ir daugiau, nors ten ir taip kūpso krūvelė lavonų, bemiegių naktų, isteriškų ašarų, savižudžių ir žmogžudžių. .. Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“

Vilniaus pokerio negalėtume pavadinti siužetiniu romanu, nors jis ir turi siužetą, tačiau juo, visą laiką yra žaidžiama: veikėjų istorijos, jų tapatybės nuolat kinta, o įvykiai prisimenami vis kitaip. Šiame kintančių, mirties apimtų, formų pasaulyje lieka viena nekintanti konstanta – Niekas:

„Tad kas žino tikrąją teisybę? Manau niekas. Apie žmogų pavojinga bet ką griežtai teigti. Žmogus kur kas platesnis už bet kokius teiginius. Gal apie jį dera šnekėti vien neiginiais? Lolitos Banytės-Žilienės tėvas nebuvo batsiuvys. Ji nebuvo nuplikusi, nebuvo šluba, ji niekada nebuvo berniukas. Šitaip gali tęsti iki begalybės. O tikrųjų atsakymų vis vien nebus, nes juos težino Niekas.“

Vilniaus pokeris – genialus kūrinys, kurio aktualumas neišnyksta net laisvoje Lietuvoje. Sakyčiau atvirkščiai, įžengus į naują tūkstantmetį R. Gavelio mintys apie Vytautą Vargalį persekiojančius JUOS (kurie taip ir lieka romano mįsle, nes niekada nėra įvardijami) įgauna dar daugiau atspalvių. Kas jie š tikrųjų? Komunistai? Šuniški (padlaižiaujantys ir sugebantys apsiprasti net kariami) žmonės? Idealai? Filosofai?..

Apskritai, turiu pasakyti, jog apie Vilniaus pokerį negalima rašyti, – (šis įrašas taip pat yra klaida) bent jau tol, kol žaidimo pažadintas adrenalinas vis dar pulsuoja tavo gyslomis, kadangi susikaupti ir papasakoti kažką rišlaus labai sunku. Tai romanas, kurio turinį ir mintis galima aptarinėti metų metus, o tyrinėjant viskas imtų ne aiškėti, bet atsirastų tik dar daugiau interpretacijų ir žaidimo galimybių: postmodernumas, mitologija, tradicijos, filosofija, literatūra – romano intertekstų spektras labai platus, taip išplečiant interpretacijų ir romano supratimo lauką iki begalybių.

Vilniaus pokeris – romanas slibinas. Jis turi devynias galvas, žvelgiančias į skirtingas puses; tos galvos visos skirtingos, visos kalba kitomis kalbomis apie skirtingus dalykus, tačiau jas vienija kūnas – egzotiškas, bet kartu skaudžiai pažįstamas. Tai kūnas, kurį pažinti  turi kiekvienas save gerbiantis medžiotojas (skaitovas).

Palieku su Gedmino pamąstymais apie lietuvius ir Lietuvą:

„-... Nykus siaubas: lietuviai amžių amžius gyveno ant jūros kranto ir niekad nepanoro nuplaukt į svečias šalis, atrast ką nors visai nežinoma, bent susapnuot anuos krantus. Vien žvejojo pakrantėm. Net Lietuvos galvą atkirto Nemuno srovė. Vis ta pati mitologiška judančios vandens galia... Tauta pati sau nusikirto galvą. Taip, taip, kiekvienas kraštas turi galvą, liemenį, rankas ir kojas – kaip dogonų namas. Nemuno srautas atkirto nuo mūsų Prūsiją ir prūsus. O kaip tik ten buvo Lietuvos galva ir smegenys: religija ir šventyklos, kultūros užuomazgos ir filosofijos pradmenys. Ten buvo viskas. Net pati žemė ten magiška: vokiečiai išgalabijo ir asimiliavo prūsus, bet savo valstybei jėgų sėmėsi kaip tik Prūsijoj... Net po šimtmečių lietuvių kultūra lindo iš ten. Net nukirstos šaknys leido atžalas... Ir viskas buvo prarasta laisva valia. Niekas nesikovė dėl Prūsijos, niekas nepanoro perplaukt per srovę, į kitą krantą... Paaiškink man, kuriems galams reikėjo valdyt milijonus gudų ir rusų, dešimt kartų prarast ir vėl atkariaut kokį Vitebską, kėpestuot ligi pat Maskvos ir imt iš jos duoklę, vaikytis po stepes totorius, tukint ir taip pertukusį kūną, tuo pat metu netenkant galvos... Štai taip: mes – begalvė tauta. Jau penki šimtai metų. Piktosios jėgos apgavo mus ir pasiglemžė mūsų smegenis. O besmegenį kraštą pavergt labai paprasta... Lai kiekviena nacija, kiekvienas kraštas gerai išsiaiškina, kur jo galva, ir tesaugo ją.“ 

Jostein Gaarder "Cirko direktoriaus duktė"

Šiandien apie norvegų rašytojo Jostein Gaarder romaną Cirko direktoriaus duktė (Alma litera, 2007). Skaitymo laikotarpiu, kai kas nors paklausdavo ką skaitau ir man tekdavo atsakyti, supratau, kad rašytoją visi gerai pažįsta dėl romano Sofijos pasaulis. Deja, mano rankų jo garsusis darbas dar nespėjo pasiekti, bet, turiu pasakyti, kad perskaičiusi Cirko direktoriaus dukterį negalėčiau abejoti, jog verta suskubti perskaityti ir Sofijos pasaulį.

Tiesą pasakius, ši knyga mano lentynoje išgulėjo ne vieną žiemą, kol atėjo „tinkamas“ laikas ją atversti. Ilgo gaišimo priežastis, matyt, buvo susijusi ir su šios knygos – klaidinančiu! –  pavadinimu. Atsiversdama knygą tikėjausi istorijos apie cirko direktoriaus dukterį Paniną Maniną, bet, pasirodo, gavau katiną maiše :D

Parašyta pirmuoju asmeniu, knyga pasakoja Peterio – rašytojų pasaulyje žinomo kaip „Voras“ – gyvenimo istoriją. Dar būdamas mažas Peteris pradėjo kurti istorijas, tačiau niekada neplanavo tapti rašytoju, argumentuodamas, jog:

„Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo per daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų ne tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.“

Taigi Peteris, turėdamas neišsemiamus (ir nuolat augančius) siužetų ir apmatų klodus, bet neturėdamas jokio tikro pašaukimo tapti rašytoju, nusprendžia užsidirbti pardavinėdamas savo sumanymus „tikriems“ rašytojams; tiems, kurie įstrigo po pirmosios knygos, tiems, kurie nebeturi ką pasakyti, ar tiems, kurie nori būti rašytojais, tik nežino nuo ko pradėti.

Laikui bėgant Peterio sukurtas Rašytojų paramos ratas taip išsiplečia, jog paties Peterio gyvybei iškyla nemenkas pavojus: jis priverstas bėgti. Būtent užsidaręs nuošaliame viešbutyje netoli Neapolio, kuriame kažkada pats Ibsenas rašė Lėlių namus, Peteris ima užrašinėti savo memuarus, pradėdamas nuo vaikystės. Jis pasakoja apie sekmadienius apsilankymus cirke su tėvu, apie jo sapnuose vis pasirodantį žmogeliuką, kuris vieną dieną nusprendžia nebegyventi sapnuose ir atsikrausto pas Peterį, apie moteris, kurios sutikdavo žaisti.

Tačiau ypač svarbi knygoje Peterio meilė – Marija; moteris kurią jis sutinka būdamas devyniolikos. Mintys apie tuomet sutiktą dešimtmečiu vyresnę moterį, kuri atvirai sudarė su juo sandėrį, paprašydama tapti jos vaiko tėvu, Peterio, kaip pasirodė vėliau, neapleido visą gyvenimą. Mariją ir Aukselį – savo dukterį – gyvenime jis matė tik kartą ir kaip tik tą kartą papasakojo jai vieną iš pirmųjų savo siužetų apie cirko direktoriaus dukterį...

Bet Peteriui laimė pamesti galvą nusišypso dar kartą – būdamas viešbutyje jis susipažįsta su daug jaunesne moterimi Beata, jie įsimyli, bet idilė trunka neilgai, Peterio kuriamam siužetui netikėtai sukant link pabaigos, arba pradžios: kodėl jis toks, koks yra, kodėl netapo rašytoju, – kokia tikroji to priežastis? Kodėl jis neprisiėmė savo kūrybos vaisių, net kai šie – jo paties dukra? Ir kokios likimo anonimu pasekmės?

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi tuo, kuo turėtų pasižymėti puikus XXI a. post-modernus romanas: retroperspektyva, savirefleksija, kriminalinė istorija, filosofija, psichologizmai, – visa susiduria viename talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti, o baigus mielai gali pasakyti: „Taip, skaityčiau (žaisčiau) dar kartą“.

Palieku su Peterio apmąstymais:

"Visa tai rašydamas suvokiu, kad Marija mane apmovė. Tam tikra prasme net pralenkė mane cinizmu. Žinojo, kad nebegalėsiu mylėti jokios kitos moters, ir dar pasistengė, kad neliktų kelio atgal. Kažką įterpė tarp mūsų.

Pirmą kartą šitaip galvojau apie Mariją. Pats nustebau. Toks įspūdis, jog tik dabar pradedu atsigauti po mamos mirties. Tėvas pasimirė prieš metus. Matyt, labiau mylėjau mamą.

Manęs neapleidžia jausmas, kad esu pamiršęs kai ką svarbaus. Rodos, visą gyvenimą stengiuosi prisiminti kažką, kas įvyko man mažam būnant. Bet tai dar visai neišnyko, tebeplūduriuoja tamsioje gelmėje po plonu ledu, ant kurio šoku. Vos tik atsipalaiduoju ir pamėginu prisiminti, ką bandau išstumti, man į galvą ateina gera mintis ir aš pradedu kurti naują pasakojimą.

Vis dažniau išsigąstu savo sąmonės. Ji kaip mano valiai nepaklūstanti šmėkla.

Mariją taip pat baugino mano vaizduotė. Ji ir žavėjo ją, ir gąsdino."

E. Jelinek "Geidulys"

Prieš keletą savaičių baigiau skaityti knygą, trumpam pažadinusią mane iš letargo, kuriam pastaruoju metu esu linkusi atsiduoti, tad pamaniau, jog verta keliomis mintimis ir pasidalinti, o ne tik pasilikti sau.

Knyga, kuri susisėmė visą mano dėmesį, buvo E. Jelinek antipornografinis romanas Geidulys (Tyto Alba, 1998). Tai austrų rašytojos, 2004-aisiais apdovanotos Nobelio premija, darbas, pirmą kartą pasirodęs Vokietijoje 1989-aisiais.

Knyga pasakoja istoriją apie šeimą, kurią sudaro popieriaus fabriko direktorius Hermanas, jo žmona (namų šeimininkė Gertė) ir jų vaikas. Kai alpių kaimelyje, kuriame jie įsikūrę, ima siausti AIDS virus, vyras, iki tol savo seksualinius įgeidžius laisvai tenkinęs su bet kuria moterimi, grįžta pas savo žmoną. Kiekvieną dieną Gertė yra priversta kęsti jo primestą gašlumą ir tenkinti jo įnorius. Visą dieną dirbęs fabrike, vyras grįžta namo su vienintele mintimi: pasimėgauti moterimi, kuriai suteikia teisę ir privilegiją naudotis jo uždirbtais pinigais ir turtu. Jis jaučiasi turįs teisę elgtis kaip nori ir nevaržyti savęs, nes yra užtikrintas, kad suteikia moteriai viską, kad ji būtų patenkinta:

„Jis užsako savo žmonai žavingus apatinius iš katalogo, kad jos kūnas galėtų tvarkingai jam tarnauti. Išrenka pačius pasiučiausius, kad žiūrinėdama modelių nuotraukas jaustųsi nė kiek ne prastesnė“ <...> Pragyvenimui užsidirbti jai nereikia, išlaiko vyras“.

 Suteikęs savo moteriai „viską“ jis nesivaržo pasiimti grąžos:

„Jis nori (šeimos ratelį, prie keturių akių) įsisprausti į savo žmoną taip, kad pajustų savo ribas <...> Jis reikalauja, kad jo valdoma ir jį regeneruojanti žmona po namų stogu lauktų jo nuoga, kai savo kojomis sukoręs dvidešimt kilometrų pareina iš darbo.

Dar daugiau, moteris tampa gyvuliu, kuriam vyras gali įsakyti bet ką:

„Neseniai jis Gertei, savo žmonai, uždraudė net praustis, jam vienam, girdi, priklausąs ir jos kvapas <...> Šita moteris tarsi šleifą privalo iš paskos vilkti savo prakaito, šlapimo ir išmatų tvaiką, o jis, reikalui esant, tikrina, ar šis upelis ganėtinai sravus jo lovoje.“

Žinoma, kad tokia situacija moters negali tenkinti, o motinos pareigos jai tampa nebepakeliamos, savo sūnuje įžvelgiant tą vyrą, kuriuo jis taps: gašlų išnaudotoją, pinigų vergą, kuriam moteris reikalinga tik kaip geismo objektas ir reprezentacinė jo pergalių priemonė; tad Gertė pradeda stipriai gerti, dėl savo nuotykių pakliūva į žandarmeriją bei susiranda meilužį – jauną studentą Michaelį.

Iš vieno vyro glėbio, Gertė bėga į kito glėbį, tikėdamasis rasti išsigelbėjimą, užuovėją, tačiau autorės tapomas Michaelis yra tik dar vienas vyras, kuriam terūpi patenkinti savo geidulius:

„Su juo ji nori palikti šį pasaulį <...> Ji nori dar kartą pradėti viską iš naujo, lengvai dengiama veržliojo Michaelio. Užtat mes vadinkime dalykus tikraisiais jų vardais: šitas Michaelis negali leisti moteriai užgimti, priešingai, tam kliudo laikas, kuris jau praslinko nuo jos gimimo!”

Moteris Michaeliui nė kiek nerūpi, atvirkščiai, jis net juokiasi iš neįveikiamos Gertės aistros jam, įtraukdamas ją, į ketvirtą dešimtį įkopusią moterį, į jaunimo orgijas.

Kaip jau minėjau anksčiau, nors ir bando, tačiau neranda išsigelbėjimo Gertė ir motinystėje. Jos ir vaiko ryšys komplikuotas, kadangi vaikas yra berniukas, – Gertė įžvelgia, kad kažkada jis taps tokiu pat vyru, kaip jo tėvas, kad ji neturi jokios įtakos ir negali nieko pakeisti; nusivylusi Gertė mintyse šaukia:

„Sūnus priklauso jam!”

 Kartas nuo karto akcentuojama, kad vaikas kaip ir tėvas užaugęs grieš smuiku, imsis valdymo, įsakinės kitiems; ir visai nesvarbu, kad “jis visas jos pasaulis”.

Nebeapsikęsdama savo būties, kurioje ji turi paklusti, Gretė nusprendžia vaiką nužudyti, taip pirmą kartą knygoje parodoma, jog ji, moteris, taip pat gali priimti sprendimą, savo pačios, o ne kieno nors primestą. Gertė šiuo žingsniu tarsi išgelbėja visus nuo patriarchalinės, kapitalistinės, ateities:

“Priešingai visų lūkesčiams, nutiko taip, kad kaip tik jauniausias šeimos narys pirmasis išvys kvailą amžinybės veidą, ten, anapus visų pinigų, kurie, jei tik niekas neužmauna antsnukio nekliudomi skrieja aplink žemę, kad būtų galima apsipirkti.”

Savęs iš šito vyrų ir jų geidulių valdomo pasaulio Gertė nebegali išgelbėti, tačiau paskandindama vaiką ji tarsi gelbėja ne tik jį, bet ir ateities visuomenę, moterų visuomenę, darbininkų visuomenę, engiamuosius, nuo engiančiojo, kuris būtų išaugęs iš jos sūnaus; šiuo žingsniu maištaujama prieš patriarchatą ir bet kokią išnaudojimo formą, savo valios kitiems primetimą.

Geidulys, tai gili knygą, kurioje autorė metonimiškai naudodamasi vienos šeimos paveikslu, nutapo taiklų visos mūsų visuomenės veidą: iš vienos pusės hedonistinės, nevaldančios savo geidulių, o iš kitos – siekiančios primesti savo valią Kitam, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar paprastas popieriaus fabriko darbininkas ir jo vaikai.

Žemai lenkiu galvą šiam kūriniui, ne tik kaip puikiai atskleidžiančiam socialines problemas, bet ir kaip meno kūriniui, praturtinančiam literatūrą. Nors kritikai ir ginčijasi ar E. Jelinek proza yra kas daugiau, nei šlykšti pornografija, aš net nesusimasčiau, į kurią pusę stoti. Ši proza nėra pornografija (nors skaitomas tekstas mūsų bobutes be abejonės priverstų susigriebti už širdies ir žegnotis), tiesiog autorė puikia naudoja mums pažįstamas priemones, pasakodama apie visai ką kitą – problemas, kurių mes kartais nei pastebime, nei norime suprasti.

Geidulį siūlau perskaityti visiems, kuriems aktuali kapitalizmo ir feminizmo kritika, meilė skoningai literatūrai bei stilingam ir muzikaliam metaforiniam žodžiui. Tai puiki knyga, verta būti įtraukta į gyvenimo skaitinių sąrašą.

Jaroslavas Melnikas "Anoreksija"

Štai ir sutikti 2015-ieji. Nežinau kaip Jūs, bet aš visada juos mėgstu sutikti ramiai, su knyga rankoje. Juk sakoma, kad kaip naujus sutiksi...

Taigi, senuosius palydėjau ir naujus sutinku vartydama naujausią Jaroslavo Melniko darbą Anoreksija (Alma littera, 2014).

Jaroslavas Melnikas be abejonės man yra tas kūrėjas, kurio darbų su nekantrumu laukiu ir suryju. Tai kūrėjas, kuris turi ką pasakyti skaitytojui. Ne šiaip ką papezėti apie šį bei tą pakišant seniai girdėtas ir jau išmoktas tiesas, bet tikrai pasakyti, priverčiant skaitantį pamąstyti. Melniko metaforinis žodis yra aktualus. Aktualus ne kokiai nors kultūrai, bendruomenei, ne tam tikro statuso žmoniems, bet aktualus visai žmonijai, kadangi jis kalba mūsų sielai, mūsų moralei ir humaniškumui. Štai kodėl jo, mano taip numylėta ir per metus nutrinta, Maša, arba postfašizmas pretenduoja ir nusipelno būti išrinkta (laikau špygas) Metų knyga.

Ir nors prabėgus metams vis dar turiu ką pasakyti apie Mašą, šiandien mano akiratyje 22 apsakymų rinkinys.

Kaip teigia pats autorius, tai jo pirmasis trumpų apsakymų rinkinys, kuriame sudėti tiek „real“, tiek „sureal“ tematikos kūriniai. Pažymint tai, rastas ir įdomus leidybinis sprendimas, knygai parenkant akį patraukiantį įrišimą bei maketą; „real“ apsakymai nuo „sureal“ atskirti popieriaus spalva: „real“ – balti, o „sureal“ – pilki. Tačiau pati tik labai sąlygiškai ir atsargiai knygą skirstyčiau pagal šiuos puslapius. Tiek „real“, tiek „sureal“ kūriniuose abu šie pradai yra keistai persipynę, todėl perskirimas lyg ir nebuvo būtinas, bet, žinantį konservatyvumą linkusį lietuvišką protą, pageidautinas. Man tie patys „realistiški“ apsakymai, dėl savo siužeto ir pasirinkto pasakojimo rakurso labiau priartėjo prie siurrealistinės tikrovės, negu tikros realybės.

Rinkinio apsakymai labai paprasti: po ilgo nesimatymo susitikusios seserys neberanda bendrumo ir susipykusios išsiskiria; tėvas bando įveikti nepasitenkinimą dukros vaikinu; „kaulų maišas“ randa ją suprantantį vyrą; sutuoktinis, vieną rytą ne iš šio, nei iš to, ėmęs verkti ir nebegalintis sustoti ir t.t...

Tačiau, kad ir kokie skirtingi apsakymai bebūtų, juose visuose pastebimai tarp eilučių keliamas laisvės klausimas. Kiek pasirinkimų ir elgsenos laisvė mums yra žalinga, o kiek reikia ją išnaudoti? Tai aktualus šiais laikais klausimas, ypač žinant, kad kiekvienas žinome savo teises, bet spjauname į pareigas. Laisvė, už kurią taip kovojo žmonija, jau ėmė jai per brangiai atsieiti.

Kitas Jaroslavo Melniko rinkinyje dėmesį atkreipęs pradas – moteris. Tai į jos psichologijos gelmes autorius sugeba meistriškai prasiskverbti ir pavaizduoti jos kančios ir išgyvenimų alchemiją. Vyrų personažai ir jų veikimo principai prozoje yra gan aiškūs, bet vaizduojant moterį dažnai jaučiama (išlaikoma) paslaptis; ji artimesnė gamtos, o ne kultūriniam pradui. Sąmoningai tai daroma, ar ne, tačiau autoriaus pasirinkimas mane žavi, ypač jei atsižvelgsime į milijonus istorinių, mitologinių ir kultūrinių kontekstų, kuriuose moteris buvo siejama su dievybėmis ir kitais pasauliais – Melniko kūryba taip pat saugo tų mitų atgarsius.

Apskritai, negalėčiau tarti nė vieno blogo žodžio apie Anoreksiją, kadangi kiekvieną detalė čia ypatingai taikli ir jaučiama – parinkta gerai apmąsčius. Net pats pavadinimas, cituojant autorių, nebuvo atsitiktinis: „Pavadinimas „Anoreksija“ man patiko dėl to, kad jis daugiareikšmis. Tai ir išsekimas, nes mano herojai neretai patiria dramatiškus momentus, ir nuoroda į tai, kad jie yra už taip vadinamos „normos“ ribų. Bet tuo pačiu – tai ir „angeliškumas“, atitrūkimas nuo šios realybės. Juk žinome, kad tie žmonės, kurie serga tikrąja anoreksija, nori būti panašūs į angelus. Tai yra tapti bekūniai. Tai idealo siekimas. Deja, Žemėje neįgyvendinamas“.

Anoreksija – kūrinys, žavintis poetiško teksto ir siužetų derme; juo verta mėgautis lėtai, skaitant taupiai ir apmąstant kiekvieną situaciją, pro kurią savo herojus, link kažko kito, praveda Jaroslavas Melnikas.

Palieku su ištrauka iš rinkinio:

„Kurį laiką Minajeva stovėjo iki kaklo pelkėje, dairėsi aplinkui. Kad ir kaip keista, jai vėl pasidarė gera. Ji tarsi akimirką užstrigo tarp dviejų pasaulių – šito ir ano. Tai buvo taškas, kur ji nepriklausė nė vienam iš jų. Neįtikėtinos laisvės akimirka. Pasidarė aišku, kad iškeliauti, kaip ji tikėjosi, į kitą pasaulį jai nėra lemta. Trauka tam nežinomam pasauliui greitai blėso. Bet ir šis pasaulis, kuriame ji gyveno, kuriame dar kvėpavo, irgi buvo toli – nuo jo skyrė štai šita pelkė. Dėl to ji stovėjo visu kūnu jausdama ją apsikabinusią, raminančią, nesuvokiamos energijos pripildančią buizą. Nenorėjo jos palikti. Norėjo joje likti amžinai. Užstrigusi tarp gyvybės ir mirties. Vieną akimirką Minajeva patyrė pačią tikriausią palaimą – virš galvos skraidė laumžirgiai, dūzgė kažkokie vabzdžiai, girdėjosi paukščių giesmės. Ji nė nepajuto, kaip užmigo.

Miegojo stovėdama, laikoma sunkių primirkusių durpių. Neįtikėtinas reginys – nuoga moteris pelkėje užmerktomis akimis, paviršiuje kyšo tik galva su aplinkui išdrikusiais plaukais. Mieganti. Tik niekas šio reginio nematė, – nebent tik ta būtybė, kuri sukūrė tą moterį, tą pelkę, tą stebuklingą ir nesuprantamą pasaulį.“