2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

"Lapkričio jūra", arba ką tu galvoji



Lapkričio jūra

kabo lapkričio jūra
virš mūsų galvų –
netrinktų, pleiskanotų
kabo lapkričio jūra
sekmadienį, ketvirtą –
banguoja lėtai
kabo lapkričio jūra
virš mūsų galvų –
niekingų, melancholiškų
kabo lapkričio jūra
tuščia, pamiršta –
vandenyno išduota
kabo lapkričio jūra
virš mūsų galvų –
kvailų ir bemeilių
kabo lapkričio jūra
be žuvų, be gyvybės –
pilka ir plika lietuvos

2015 m. spalio 12 d., pirmadienis

„Matyk“, arba pabėgsiu


„Matyk“

matyk
matyk mane
sugriebk
aš bėgu slėptis
per dažnai
aš miegu
po trim kaldrom
ir prausiuosi
per dažnai
kad likčiau
 ta pati
matyk
sustabdyk
aš pabėgsiu
 pasislėpsiu
išnyksiu
kaip lengva
bėgti
niekas nesustabdo
sugriebk
neleisk man
paslėpti savęs
galybė uždangalų
galybė
kvapų nesavų
manyje
matyk

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

Moterys ir aktorystės pranašumai...


Manau, kad moterys visada buvo ir bus geresnės aktorės. Kodėl? Todėl, kad mes apsimetinėjame kiekvieną dieną. Ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Kaip kitaip mes išgyvenome tūkstantmečius, jei ne apsimesdamos, kad mums viskas gerai, kad esame laimingos, kad esame tikros. Tokios, kokių tikisi mūsų tėvai, vyrai, vaikai. Empatija ir į(si)tikinimo menas – štai kaip mes išgyvename.
Aš leidžiu laiką su žmonėmis, kuriais netikiu ir sakau dalykus, kuriais netikiu. Aš žinau, ko aplinkiniai tikisi ir duodu jiems tai. Kartais tai vaidyba, o kartais – nesuvoktas veiksmas. Vaidybą paversti išgyvenimo menu – štai kaip toli mes nuėjome.
Man elgesys – nuolatinis apsimetinėjimas. Kartais net nežinau, kodėl tai darau. Kasmet pasirenku rolę ir mano tikslas kuo geriau ją išpildyti. Kartais pasiseka geriau, kartais prasčiau. Buvo metų, kai visais susimoviau.
Kodėl tai darau? Nežinau. Galbūt per tiek tūkstantmečių pas moteris nebeliko nieko tikro. Galbūt mūsų kūnuose nėra mūsų esaties. Galbūt ten tik tuščia neapdirbta erdvė, kurią jaučiame pareigą užpildyti pagal kažkieno pareikalavimą ar naudingumą. Geras vaidmens įkūnijimas, kuris patiks tam, kam jis skirtas, atneš sėkmę ir mums.
Taigi aš apsimetinėju. Kuriu tūkstančius vaidmenų, keičiu save pagal tai, kaip mane norėtų matyti kiti. Negaliu suvaldyti šio proceso – jis valdo mane. Net nebežinau, kur tikroji aš – ar tokia egzistuoja?
Savo tikrumą gyvenime moteris praranda dėl vaidmenų gausos. Vaidmenų. O kur tikroji aš? Išsibarsčiusi tarp jų visų. Tikras vaidmuo tampa tik tuomet, kai į jį lyg valerijono į vandenį įlašini lašą tikrosios savęs.
Tačiau aš nebesijaučiu tikra. Nesijaučiu vientisa.
Todėl draugu galėčiau pavadinti tik tą, kuris kiekviename mano vaidmenyje atpažintų tikrąją manęs dalį. Ir bent taip, sudėliojęs tikrosios manęs išmėtytą mozaiką, suteiktų tikrumo mano esačiai. Tačiau kiek tokių draugų gali sutikti savo gyvenime? Ir kodėl sutikę dažniau jų saugomės ir bijome, negu pripažįstame, kad esame demaskuotos...