Manau, kad moterys visada buvo ir bus geresnės aktorės.
Kodėl? Todėl, kad mes apsimetinėjame kiekvieną dieną. Ne tik prieš kitus, bet
ir prieš save. Kaip kitaip mes išgyvenome tūkstantmečius, jei ne apsimesdamos,
kad mums viskas gerai, kad esame laimingos, kad esame tikros. Tokios, kokių
tikisi mūsų tėvai, vyrai, vaikai. Empatija ir į(si)tikinimo menas – štai kaip mes
išgyvename.
Aš leidžiu laiką su žmonėmis, kuriais netikiu ir sakau
dalykus, kuriais netikiu. Aš žinau, ko aplinkiniai tikisi ir duodu jiems tai.
Kartais tai vaidyba, o kartais – nesuvoktas veiksmas. Vaidybą paversti
išgyvenimo menu – štai kaip toli mes nuėjome.
Man elgesys – nuolatinis apsimetinėjimas. Kartais net
nežinau, kodėl tai darau. Kasmet pasirenku rolę ir mano tikslas kuo geriau ją išpildyti.
Kartais pasiseka geriau, kartais prasčiau. Buvo metų, kai visais susimoviau.
Kodėl tai darau? Nežinau. Galbūt per tiek tūkstantmečių pas
moteris nebeliko nieko tikro. Galbūt mūsų kūnuose nėra mūsų esaties. Galbūt ten
tik tuščia neapdirbta erdvė, kurią jaučiame pareigą užpildyti pagal kažkieno
pareikalavimą ar naudingumą. Geras vaidmens įkūnijimas, kuris patiks tam, kam
jis skirtas, atneš sėkmę ir mums.
Taigi aš apsimetinėju. Kuriu tūkstančius vaidmenų, keičiu
save pagal tai, kaip mane norėtų matyti kiti. Negaliu suvaldyti šio proceso –
jis valdo mane. Net nebežinau, kur tikroji aš – ar tokia egzistuoja?
Savo tikrumą gyvenime moteris praranda dėl vaidmenų gausos.
Vaidmenų. O kur tikroji aš? Išsibarsčiusi tarp jų visų. Tikras vaidmuo tampa
tik tuomet, kai į jį lyg valerijono į vandenį įlašini lašą tikrosios savęs.
Tačiau aš nebesijaučiu tikra. Nesijaučiu vientisa.
Todėl draugu galėčiau pavadinti tik tą, kuris
kiekviename mano vaidmenyje atpažintų tikrąją manęs dalį. Ir bent taip, sudėliojęs tikrosios manęs išmėtytą mozaiką, suteiktų tikrumo mano esačiai. Tačiau kiek tokių draugų gali sutikti savo gyvenime? Ir kodėl sutikę dažniau jų saugomės ir bijome, negu pripažįstame, kad esame demaskuotos...
