2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

"Bennie And The Jets"


File:Elton John - Bennie and the Jets.jpg

Šiandien klausausi Elton‘o John‘o 1973 metų singlo „Bennie And The Jets“. Dainą sukūrė pats Elton‘as kartu su savo ilgaamžiškuoju tektų autoriumi Bernie Taupin‘u. Savo laiku daina užkopė į hitų viršūnes: pirmiausia Detroite, vėliau ir Britanijoje. Singlas 1994 metais Amerikoje buvo įvertintas auksu, o  metais vėliau tapo platininiu. Iki 1976 metų rugsėjo buvo parduota daugiau nei 2,8 milijono singlo kopijų. „Bennie And The Jets“ buvo pirmasis Elton‘o singlas patekęs į R&B Top40- tuką.
Daina pasakoja išgalvotos grupės istoriją, kurios gerbėjas yra pasakotojas. Taupin‘as sako, jog daina, tai įkandimas 8 dešimtmečio grupėms ir muzikai. „Bennie And The Jets“ grojęs gitaristas Davey Johnsone sakė, jog tai viena iš keisčiausių dainų, kurias jiems teko įrašinėti. Net pats John‘as prisipažino, jog daina jam neatrodė „super“ originali ar išskirtinė, todėl buvo nusiteikęs prieš dainos, kaip singlo pasirodymą.
Kaip pasirodė- pasaulio publika nenuspėjama. Daina iki šiol viena populiariausių Eton‘o repertuare.
P.S. klausytojų daina dažnai yra dainuojama maišant tekstą- tai jau vos ne tradicija. Jos žodžiai dažnai yra apkeičiami vietomis „apsigirstant“. Pavyzdžiui eilutė: "She's got electric boots, a mohair suit" ( ji turi elektrinius batus, vilnos kostiumą), dažnai sudainuojama: "She's got electric boobs, and mohair shoes" (ji turi elektrinius papus ir vilnos batus).
Taigi, Jūsų dėmesiui, improvizacijoms atvira Elton‘o John‘o „Bennie And The Jets“ .



Praeitais metais dainą perdainavo "American Idol" dalyvė ir trečios vietos laimėtoja Haley Reinhard, pridedu ir jos versiją.


Ir, visiems kas žiūrėjo, turėtų būti pažįstama scena iš filmo "Pamergė pagal užsakymą" ("27 dresses"), kuriame pagrindiniai herojai dainuoja šią dainą, žinoma, klaidingai ( o ir kaip kitaip galėtų būti po kelių taurelių šildančio gėrimo).



2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Lietus


Lauke vėl lyja.
Žinot, kai buvau mažesnė paslapčiomis nemėgdavau lietaus. Gal net ne tiek jo paties, kiek su juo susijusių dalykų. Jei tik išgirsdavau jį čiaižantis į langus, dingdavo noras kur nors eiti, bet vis tiek tekdavo- tam ir yra mamos.
Miestelyje, kuriame gyvenu, iki mokyklos nuo mano namų yra apie du kilometrus. Apie du kilometrus, kuriuos kasryt reikėdavo įveikti mažai pirmokėlei su didžiule kuprine, prikišta knygų ir maišeliu, skirtu kūno kultūrai. O jei dar lydavo tekdavo pasiimti ir skėtį. Kadangi visada buvau nerangi, skėtį laikiau tarsi nereikalinga man galūne, su kuria nemoku elgtis. Dažnai jį palikdavau mokykloje ir, nuėjusi pusę kelio, prisiminusi turėdavau grįžti jo pasiimti, o kartais ir visai pamiršdavau, jog turėjau tokį daiktą.
Prisimenu, kaip mama nupirko man skėtį su „disnėjaus“ pelytėmis (nesijuokit, kas dabar įprasta ir savaime suprantama, tada buvo tik naujovė- ypač miestelyje), kad nereikėtų nešiotis nepatrauklaus daikto.
Visada mėgau gražius daiktus, bet net ir šis faktas neprivertė manęs pamilti to, ko nekenčiau. Žodžiu, santykiai su skėčiu nepagerėjo: lietus nuo naujojo skėčio lašėdavo tiesiai man į kuprinę, ant peties, pakliūdavo po apykakle, o stipriam vėjui papūtus nuo jūros mano skėtis būdavo be ceremonijų užverčiamas į kitą pusę ar sulaužoma jo „špilka“.
Stebėdavau kitus vaikus, kuriems niekada nenutikdavo tokių dalykų ir tai mane be galo erzino. Vis dažniau pradėjau vengti skėčio, neimdavau jo, jei tik leisdavo aplinkybės; purškiant ar lašnojant, kai žinodavau, jog galiu leisti sau grįžti namo šlapia, tiesiog pasikabindavau skėtį ant kuprinės rankenos ir traukdavau namo niekuo nesirūpindama.
Bet kodėl gi aš apie tai prašnekau? Matote, berašydama galvojau, ir supratau, jog skėtis mano vaikystės prisiminimuose –ir dabar- yra kito žodžio sinonimas. Jis yra sinonimas sunkumams. Sunkumams, kurių nenorimę įveikti (juk jau seniausiai galėjau išmokti naudotis tuo skėčiu!), kuriuos bandome apeiti ir išvengti, vietoj to, kad stotume su jais akis į akį ir susidorotume. Visi juk žinom patarlę: nuo vilko bėgsi- ant meškos užšoksi.
Vis dar bėgu nuo skėčio, bet tada tenka ilgai džiūti. O gal kartais, žvelgiant iš kai kurių pozicijų, būti šlapiam geriau?


Jennifer Rush



Tikriausiai nėra žmogaus žemėje, kuris nebūtų nors kartą klausęs Jennifer Rush (tikrasis vardas Heidi Stern) atliekamos „The Power of Love“ (1984m.) dainos. Savo laiku Rush daina net pateko į Gineso rekordų knygą, kaip geriausiai parduodamas, moters atliekamas, singlas Britų muzikos industrijoje. Tiesa, 1992 metais singlas buvo nukonkuruotas Whitney Houston dainos „I Will Always Love You“, bet, kaip galime matyti, tik po nemažo laiko tarpo. Taigi, Jennifer daina buvo 9 dešimtmečio muzikos viršūnėje.
 Nors moteris ir gimė Amerikoje, garsaus operos dainininko Maurice‘o Stern‘o šeimoje, tačiau muzikinę karjerą pradėjo mūsų Atlanto pusėje.


 Didelės sėkmės Jennifer susilaukė Europoje 9-jame dešimtmetyje ir 10-to dešimtmečio pradžioje, ypač populiarūs jos albumai buvo Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Amerikoje ji nebuvo „masiškai“ populiari (žinot patarlę: savoj šaly pranašu nebūsi).
Vėlesniais metais, po „Credo“ albumo (1997m). išleidimo, atlikėjos sėkmė kiek prigeso. Trylika metų iš Jennifer neišgirdome nieko naujo, išskyrus porą hitų kolekcijų. „Classics“ kolekcija,  kurioje perdainuojami ankstesni hitai su Vengrų filharmonijos orkestru, pasirodė 1998-aisiais, o „Stronghold - The Collector's Hit Box“- 2007-aisiais, jame taip pat buvo sudėti ir anksčiau neišleisti kūriniai. Nusišalinusi nuo aktyvaus muzikinio gyvenimo Jennifer laiką leido gimtajame Niujorke augindama dukrą bei įrašinėdama įvairius pavienius soundtrack‘us.


Per savo karjerą Jennifer  išleido 10 albumų (neskaitau pirmojo, išleisto tikruoju vardu, ir hitų rinkinių), taip pat  arti penkiasdešimties singlų, žinomiausi: "25 Lovers", "Flames of Paradise", "Ring of Ice", "Destiny", "If You're Ever Gonna Lose My Love", "I Come Undone" and "Madonna's Eyes".
Po ilgos tylos, 2010- aisiais, Jennifer Rush vėl atgimė su naujomis jėgomis. Tais metais pasirodė jos naujasis albumas „Now Is the Hour“, kuriame yra 15 dainų, o tai tikrai nemažai.
Jennifer balsą aš dažnai vadinu mėgstu vadinti Europos ledkalniu. Man ji- vienas iš geriausių muzikos atradimų. Stiprus, šaltas balsas, užpildantis ausis, puikiai tinka artėjant žiemai, kaip medus tinka arbatai.

Žemiau- kelios Rush dainos iš praeito šimtmečio:D...






                                                                         ...bei kelios iš 2010-ųjų albumo...






2012 m. lapkričio 25 d., sekmadienis

Akvilė Zavišaitė

Akvilė Zavišaitė (1964-1991)

Vakar aplankiau Juozo Baltušio anūkės Akvilės Zavišaitės darbų parodą, kuri šiuo metu eksponuojama Klaipėdos galerijoje. Šie metai- dailininkės penkiasdešimtmetis, deja, jos šiame pasaulyje jau nebėra. 1991 metais ją įveikė trejus metus kraujyje nešiotas AIDS virusas. Bet iki to laiko Akvilė suspėjo palikti gyvų apie 50 didelių drobių, šūsnis eskizų ir kitokių darbelių.
Jos, kaip dailininkės, kelias nebuvo lengvas. Dar mokydamas mokykloje mergina pradėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės institutą, tačiau kelią į institutą jai užkirto tai, jog nebuvo komjaunuolė. Akvilei taip ir neteko laikyti egzamino. Namiškių prikalbėta Akvilė tada įstojo į pedagoginį institutą ir studijavo anglų kalbą. Po antro kurso atlikusi praktiką Salomėjos Neries vidurinėje mokykloje ji susilaukė labai gerų atsiliepimų ir nutarė tapti dailės mokytoja, bet studijas nutraukė 1983 metais gautas leidimas išvykti gyventi į Australiją, ten gyveno jos motina (tėvai išsiskyrė kai Akvilė dar mokėsi pradinėse klasėse). Tais pačiais Akvilei pasiseka įstoti į Niukaslio dailės koledžą, kur ji studijuoja tapyba, piešimą, keramiką, mokėsi prancūzų kalbos. Baigusi jį (1987m.) Akvilė įgijo bakalauro laipsnį ir dailininkės diplomą.
Po mokslų ji nuvyksta į JAV, grįžta į Australiją ir įstoja į aspirantūrą, apsigina disertaciją ir įgyja aukštesnio laipsnio dailininkės diplomą.
Akvilės darbai parodose pasirodo nuo 1984 metų. Jie aplankė tokias šalis kaip JAV, Australiją ir žinomas merginos tėvynę- Lietuvą.
Dailininkės darbuose vyrauja moteriškos figūros, nemažai portretų, autoportretų, pasitaiko simbolių ir kt. Daugelis kūrinių atlikti savita pasteline technika, brūkšniuojant; Akvilė susikūrė ir savitą spalvinę gamą: daug mėlynų, tamsių, prigesintų atspalvių, kurie drobėse įgauna intymią, asmenišką skambesį.  Intriguoja skirtumas tarp grafika atliktų ir tapytų jos darbų.
Žemiau- keletas dailininkės darbų.











2012 m. lapkričio 23 d., penktadienis

"Graikas Zorba" 1964




Prancūzų kultūrologas ir filosofas Jean Baudeilard‘as rašo: „nelieka net menkiausios vilties, kad gyvenimo tėkmė dar gali įgauti kokią nors prasmę.“ Tikrai dažnai taip ir atrodo. Einame per gyvenimą žvelgdami nihilistiniu žvilgsniu, netikėdami niekuo- nei gyvenimu, nei Dievu... Bet būna ir nušvitimo akimirkų. Būtent vieną iš šių akimirkų, man ir suteikė filmas „Graikas Zorba“ („Zorba the Greek“).
Šis filmas susuktas pagal garsų  to paties pavadinimo Nikos Kazantzakio romaną, kuris susilaukė ne tik ekranizacijos kine, pagal jį pastatytas ir baletas, kuriame man taip pat teko pabuvoti.
Sukurtas Michael‘io Cacoyannis‘o 1964 metais, savo laiku filmas buvo nominuotas septyniems „Akademijos apdovanojimams“ ir iš jų laimėjo net tris- už geriausią scenografiją, kinematografiją ir už geriausią antraplanį vaidmenį, kurį atliko Lila Kedrova, filme vaidinanti Hortenziją. 
Filmas pasakoja dviejų vyrų draugystės istoriją. Bezilis (Alan Bates), pusiau graikas pusiau anglas, laukiantis kol laivas jį nuplukdys Kreton, sutinka Aleksą Zorbą (Anthony Quinn), turintį ir kitų vardų: „Spagetis“, nes ištysęs, „Kalifornija“, nes buvęs Amerikoje ir galiausiai „Epidemija“, nes kur tik pasirodo, ten viską sujaukia. Šis graikas, turi rankas, kojas, kurios dirba darbus, taigi nieko nuostabaus, kad, šitaip įtikintas, Bezilis nutaria jį pasisamdyti. Kartu jie nuvyksta salon ir pradeda tvarkyti paveldėtą kasyklą, tam Zorba turi pakvaišusių idėjų, reikalingų tik įgyvendinti.

Anthony Quinn

Taigi, jie pradeda, bet koks būtų vyrų gyvenimas, jei jų gyvenime nepasimaišytų moterų? Zorbą įkyriai kankina, jaunystės svajose paskendusi ne pirmos jaunystės viešbučio savininkė, likusi keturis kart „našle“ kai po karo išplaukė jos generolai. Beziliui, vėl gi, ramybės neduoda našlė (Irene Papas), kurios geidžia visi salos vyrai, bet nė vienas negali jos turėti, tik jam- kaip paaiškina Zorba- atviros rojaus durys, tereikia ryžtis.

Irene Papas

Bet gyvenimas nėra vien tik linksmybės, kurios praeitų be pasekmių. Atrodytų, nėra čia nieko linksma- visi veikėjai filme turi ar įgyja skaudžias patirtis, kurios gali nutemti žmogų pragaro gijomis žemyn, jei tik jis leisis. Zorba to ir moko- atsilaikyti. Gyventi su aistra, neprarasti jos, kad ir kas benutiktiktų. Jam padeda šokis, humoras, optimizmas. Žinoma, galime į jį žiūrėti kaip į lengvabūdį mergišių, mėgstantį pasilinksminimus ir romą, bet tai nebūtų tiesa. Jis turi savų demonų ir skaudulių, kuriuos įveikinėja taip, kaip jam atrodo geriausia.

Alan Bates

Vaidyba buvo nuostabi. Anthony‘s Quinn‘as pasirodė kaip tikras gyvenimo ugnies ir savos filosofijos pilnas graikas, verčiantis patikėti ir vėl pamilti tą saldų vaisių- gyvenimą, pilną nemalonumų.
Filmas paliko įspūdį savo istorija, sumaniais dialogais bei savita Zorbos filosofija iki kurios Hausui dar labai toli.
Lietuva, o ir visas pasaulis, šiandien išgyvena vertybinę netikėjimo ir prasmės neigimo krizę, todėl, mano patarimas- pažiūrėkite šį filmą, pajuskite sirtakio ritmą ir, galbūt, šiandieninis vakaras nusidažys kitokiomis spalvomis. O gal ir ne tik vakaras...
Zorba jums pamokys kaip gyventi ir šokti sirtakį.



2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

"Blondinė ieško vyro" 2011

Taigi, taigi... mamytės pageidavimu, vakar Robertos akiratyje atsidūrė filmas „What‘s Your Number?“ („Koks tavo skaičius?“), lietuviškas pavadinimas, dėl mūsų tautą veikiančių keistųjų bangų, kažkodėl nutolo nuo originalo pavadinimo, tad jei ieškosite šito filmo TV programoje turite koncentruotis ties tokiu tekstu- „Blondinė ieško vyro“.
Jau senokai bebuvau žiūrėjusi kokią tai romantinę komediją, nes, manau, jų era paskutiniaisiais metais ėmė kone sparčiai ristis žemyn hierarchijos laipteliais tiek humoro, tiek originalių istorijų plotmėse.

Anna Faris ir Chris Evans

Ne išimtis ir šis filmas. Seni geri pažystami veikėjai: JI (Anna Faris) – mamos auklėjimo dėka slopinanti save, todėl nežinanti ko nori ir negalinti pilnai atsiskleisti, JIS (Chris Evans) – mergišius, veikiantis ką nori ir dirbantis tai, kas jam patinka. Kartu JIE- puiki komanda: giminingos sielos, abipusis supratingumas, palaikymas ir meilė. Problema- JI negali su JUO susidėti „ta“ prasme, kadangi perskaičiusi straipsnį žurnale sužino, jog kiekviena moteris per savo gyvenimą turi 10,5 meilių. Elės limitas aiškiai viršytas- 19. Liko viena, ir ta viena, kaip ji sau pažadėjo, turi būti paskutinė.
Galvodama, kad naujos meilės paieškos vis viena baigsis bevaisiškai, kadangi nė su vienu negalės išbandyti „to“, Elė nusprendžia susirasti savo buvusius. Tam pasisamdo JĮ- savo žavųjį kaimynėlį, kuris be to, kad yra karštas vestuvių dainininkas, dar moka ir puikiai ieškoti „dingusių“.


Kaip galite numatyti, kol jis ieško jos buvusių, niekam tikusių, meilių, o Elė juos lanko, tarp abiejų užsimezga netikėtas ryšis ir trauka, bet užrausta: niu niu niu,- grūmoja pirštu Elė.
Vis dėl to filmas nebuvo TOKS jau blogas, kad negalėtum tverti, būna tikrai kraupesnių patikėkit!   Gelbėjo gera aktorių vaidyba, ypač Annos Faris, kuri šioje srityje jau toli gražu ne naujokė. Patiko ne pats praščiausias humoras ir pabaiginė meilės prisipažinimo scena, kai Elė ropščiasi per tvorą, norėdama patekti į vestuves, kuriose jis dainuoja ir išrėkti prisipažinimą. Iš jos lūpų, jei gerai prisimenu, išsklendžia ironiška frazė: „Nejaugi negalėjau palaukti jo namuose?“ Ši frazė aiškiai iliustruoja, kaip pasikeitė požiūris į romantinę komediją- nesugalvojant nieko TOKIO griebiančio už širdies, jos ėmėsi stiprios saviironijos.


Rekomendacijos: filmas toms, kurios mėgsta gražuolius pagrindinio vaidmens atlikėjus ir neišsižada vilties romantinių komedijų atžvilgiu, taip pat vyrukams, kurių moters idealas yra Anna Faris ( pusę filmo ji vaikšto su trumpučiais šortukais), taigi, galite nesijaudinti dėl nuobodulio.



2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

"Distant Dreamer"


Šiandien noriu pasidalinti viena iš savo mėgstamiausių dainų „Distant Dreamer“. Tai Duffy daina iš 2008 metais išleisto jos albumo „Rockferry“. Albumas ir jame esantys tokie, tikriausiai visiems iki kaulų smegenų žinomi, jos hitai kaip „Mercy“, „Stepping Stones“, „Rain on Your Parade“ tikrai „kabina“, bet kažkodėl labai pamėgau būtent šią dainą.
Deja, negaliu paaiškinti kodėl, bet tikrai galiu teigti, jog ta paslaptis tūno pačioje dainoje; ar ją dainuotų Duffy ar Rebecca Ferguson- nesvarbu, ji vis tiek turi kažką nepakartojamo.
Taigi:„..galvoju apie visus dalykus, kuriuos norėčiau nuveikti savo gyvenime.. aš svajotoja...“

Pridedu abi gyvai atliekamas šios dainos versijas. Tiek pati Duffy, tiek Rebecca Ferguson atlieka ją nepriekaištingai.




2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

"Gyvenimo sienos" 2011



Žmonės yra protingi kvailiai. Cituojant „Gyvenimo sienų“ („Sidewalls“) filmo herojų: „mes patys nežinome ko norime“. O nežinodami ko norime mes kuriame aplink save komfortą: telefonai, kompiuteriai, internetas... kažkada tikėjome, kad šios priemonės suteiks mums komunikacinį išsilaisvinimą, suteiks buities palengvinimų, bet ar tai tiesa? Ar neišvarginame mes savo kūno ir dvasios, dalykais, kurie tapo mūsų neatsiejamybe, bet vis dar ne prigimybe? Mes verčiame save gyventi tarp sienų, kuriomis apsistatėme- tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis, bet tai sekina mūsų vidinį „aš“, kuriam reikia šviesos, reikia grynojo kontakto- gyvenimo reikia.

Javier Drolas ir Pilar López de Ayala

Gustavo Taretto filmas iš tikrųjų neįkyriai, švelniai mesteli mums į veidus problemas, su kuriomis susiduria dabartinis pasaulis. Šis vaidybinis filmas gimė iš ankstesnio, 2005 metų trumpametražio Taretto filmo, kurį jis buvo pavadinęs taip pat- „Gyvenimo sienos“. 2005 metų trumpametražis suktukas iškovojo net keturiasdešimt tarptautinių apdovanojimų, tad, kodėl, susilaukus tokios sėkmės, nenorėti jos dar kartą? Taip mūsuose ir pasirodo, jau vaidybiniu virtęs, filmas, rodytas ir „Kino pavasaryje“.


Filmo istorija paprasta, čia ir slypi filmo grožis. Pačioje Buenos Airių širdyje gyvena Martinas (Javier Drolas) – Interneto svetainių dizaineris, tikintis, kad dėl žmonių izoliuotumo kalti architektai. Savo ankštą butą jis palieka tik eidamas pas psichoterapeutą. Vyrą  nuolat kamuoja mintys apie sudėtingą gyvenimą dangoraižiuose, jis svajoja pabėgti nuo kamuojančios vienatvės. Visai šalia, bet taip toli, gyvena nuo klaustrofobijos kenčianti jauna architektė Mariana (Pilar López de Ayala). Ši laiką leidžia projektuodama parduotuvių vitrinas. Šie žmonės – jauni ir patrauklūs, turi daug bendrų pomėgių, abu kiek neurotiški. Jie būtų puiki pora... jei tik susitiktų milžiniškose Buenos Airėse, kurios virsta dar didesnėmis, dėl sienų ir laidų gausos. Laidai, sienos, miesto architektūra, kompiuteriai, kitos komunikacijos priemonės, jų gausa, palieka pačio žmogaus gyvenimą tuščią, nors, ar neturėtų būti atvirkščiai?


Man be galo patiko viena filmo vieta, kai dingus elektrai, Martinas ir Mariana išėjo pirkti žvakių ir pirmą kartą susitiko. Kiekvienas grįžęs į savo butus skrūpulingai susidegiojo žvakes, bet vos tik tai padarė, šviesa atsirado, tik niekas nesidžiaugė- įrodymas, kaip pavargę mes esame nuo dabartinių savo gyvenimo sąlygų.
Buvo tikras malonumas stebėti Pilar'os bei Javier'o vaidybą, jie sukūrė puikius vaidmenis, neperdėta, natūrali tarsi per jų pačių patirtis perėjusi vaidyba praturtino vakarą.


Trumpai, „Sidewalls“ filmas apie vienišumą, atskirtis, motyvacijos stoką į kurią patys save įstūmėme, pamiršdami išėjimą. Bet išeiti norisi- čia ir iškyla ta didžioji šių laikų problema, kaip rasti išėjimą? Filmas duoda atsakymą- reikia imtis iniciatyvos ir pačiam iškirsti langą.


2012 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

"Broliai Karamazovai"


Neseniai baigiau skaityti rusų klasiko Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ ir galiu pasakyti, kad įspūdį jis tikrai paliko. Sunku apie jį kalbėti, o ypač kalbėti trumpai, kai pats romanas tikrai nėra iš mažųjų savo apimtimi.
Geras romanas. Jame radau visko: intrigų, meilės, pavydo, rimtų rusiškų pokalbių apie būtį ir Dievą. Ir Dostojevskis nebūtų Dostojevskis jei į visą šią minčių, charakterių ir asmenybių kakofoniją nebūtų įpinta ir žmogžudystė.
Romanas pasakoja apie keturis brolius Dimitrijų, Ivaną, Aleksejų ir Pavlą. Tiesa, pradėti gal reikėtų net ne nuo jų, o nuo jų tėvo Fiodoro, kuris sugebėjo taip savo gyvenimėlį leisti, kad jo sūnus turėjo net tris motinas. Vaikus jis į pasaulį paleido, bet tėviškos pareigos taip ir neatliko. Pirmąjį sūnų lengva valia atidavė globoti savo, nuo jo pabėgusios, žmonos pusbroliui, o tas berniuką paliko pas kažkokias savo „tetas“.
Netruko tas Fiodoras apsivesti ir antrąjį kartą, bet jo žmonai neištvėrus, tiesiog po jos akimis vykstančių orgijų, ir pasimirus likę vaikai vėl buvo apleisti, kaip ir pirmasis. Greit juos pasiėmė mirusiosios geradarė generolienė ir išsivežė, tėvui neprieštaraujant. Pasilinksminimus mėgstantis vyras savo paskutinio, ketvirtojo vaiko, gimusio iš „Dievo kvailelės“, net nepripažino, išsisukinėdamas, kad niekada nepasinaudotų tokios būklės moterimi. Bet, kaip nekeista, prieš pat gimdymą ta „Dievo kvailelė“ ima ir prisistato pas jį į namus gimdyti, o pagimžiusi ten pat ir miršta, jos vaikas, tėvui neprieštaraujant, lieka globojamas Fiodoro tarnų.
Būtent tokia priešistore galintys pasipuikuoti suaugę sūnūs vieną dieną susirenka namuose. Visi jie turi paskatų nekęsti tėvo, visi turi nuoskaudų ir visai nenuostabu, kai vieną naktį tėvelis randamas nebegyvas. Kaip įprasta, žmogžudyste apkaltinamas tas, kuris daugiausia apie tai skalijo- Dimitrijus. Garsiai skelbęs, kad nekenčia tėvo ir kokią dieną gali ir nesusilaikyti, jis pasodinamas į teisiamųjų suolą, bet viskas yra kitaip, negu atrodo. Gerai sako, kad tyli kiaulė- gilią šaknį knisa...
Manysit banalu, bet šis romanas TIKRAI vienas iš stipriausių mano perskaitytų kūrinių. Dostojevskis yra neabejotinai geriausias, kai kalbame apie žmogaus psichologiją, tamsiausius jos užkaborius, stipriausius mūsų pačių instinktus, kurie iškeliami jo kūriniuose. Tai kūrėjas, per paprastų žmonių nepaprastas istorijas, verčiantis mus pažinti pačius save.
„Broliai Karamazovai“ neša žinią apie tai, jog visi mes esame susieti vienas su kitu, kiekvienas dalinamės kits kito aistromis, kiekvienas mes kenčiame panašiai, tik skirtingai tai išreiškiame.
 Kiekvienas galime būti ir kaltas ir nekaltas. 
Šis žymus kūrinys susilaukė nemažai kino ekranizacijų. Viena iš žymesniųjų 1958 metų. Tad, jei knygos apimtys, jus gąsdina- galima rinktis šią alternatyvą. Bet reta knygos ekranizacija mūsų viduje įskelia lūži ar verčia diskutuoti, rimtai apmąstyti: gyvenimą, būtį, prioritetus, kaip tai daro pats kūrinys.


2012 m. lapkričio 17 d., šeštadienis

"Brėkštanti aušra 2" 2012



Taigi, po penkerius metus trukusio ryšio, kuris svyravo nuo besąlygiškos meiles iki ironiško žvilgsnio klausiant savęs: „Ir kažkada tai buvo lygis“ ,- „Saulėlydžio sagai“ galime tarti sudie.
Vakar amžiaus cenzo neturinti, paskutinioji vampyrų sagos dalis debiutavo kino teatrų salėse. Ir kaip kitaip pagerbsi tokį reikšmingą įvykį, jei ne prisidedant prie tirštosios masės skubančios į kino salę.


Paskutinioji filmo dalis: Bela čia vampyrė, stulbinančiai lengvai susidorojanti su kraujo troškimu ir tapusi puikia mamyte, kurios vaikas turi mažą trūkumą- super greit auga. Pagaliau jie su Edvardu palaimingai gali išlieti per ketverius metus susikaupusią meilę, nesivaržomai atsiduodami vampyriškai aistrai. Atrodytu mišrainė gerai užmaišyta, bet dar trūksta kelių žiupsnelių druskos. Taigi, šia vėl tampa Volturiai, norintys sugriauti Belos ir Edvardo rojų...


Ką galiu pasakyti, apie paskutiniąją vampyrų dalį? Buvo daug juoko ir ironiško žvilgsnio. Kas skaitėte knygą, tikrai prisimenate tokius hitus, kaip Džeikobo išsirengimas prieš Belos tėvą, taip galiausiai atskleidžiant tiesą, arba Belos ir jo muštynes, kai ši klausia: „Praminei mano dukrą Lohneso pabaisos vardu?!“. Kitaip nei pirmtakės, paskutiniosios režisierius Bill‘as Condon‘as sumojo ir gerai išnaudojo šias absurdiškas vieteles, nutekindamas jas su humoro doze.


Visiems kas matėte pirmąsias filmo dalis patariu nueiti į fimą- nenusivilsite. Paragausite šventinės mišrainės, pasijuoksite iš Džeikobo striptizo ir net būsite išdurti! Klausiate kur? Kaip? Nueikite ir pamatysite!


2012 m. lapkričio 16 d., penktadienis

Garšvai...


Vakar, betvarkant dokumentus kompiuteryje, atradau pluoštą senų savo "rašalynių". Viena iš jų ir pačią privertė nustebti. Tikriausiai A. Škėmos kūrinys "Balta drobulė" tada mane tikrai sužavėjo. Pamaniau, kodėl gi nepasidalinus šiomis senomis, naujai atrastomis eilutėmis. Tai- laiškas Garšvai.

Garšva,


Aš- kaip ir tu- Sizifas. Mano gyvenimas ir mintys: up ir down. Su savim ridenu kitų klaidas, kitų gyvenimus- up- dvasia bando ištrūkt į aukštį, pasiekt Eldoradą- jaučiu slėgį: šeimos klaidos, mamos patiklumas- mano down.
Tavo kūryba ir mintys įkvepia. Mano lapuose gimsta tikrasis žmogus: erozijos išgraužtais kaulais, patyčių išdžiovintais raumenim; didžiulė jo galva pilna kartotekos kortelių. Jose pagal spalvas numeruojami skaudulį ir gėdą sukėlę jam jausmai... Tu turi problemą su galva- aš su sąžine: nemoku atleisti, užmiršt- nuosava kartoteka plečiasi, joje surašyti žodžiai ir darbai, kuriuos spjaut žmonėm atgal į veidą trokšta mano motina vidinė.
Nebenoriu būt nesuprasta. Tu žinai ką reiškia būt svetimu... Kur susiduria du ligoti įvyksta asimiliacija. Reikia susiburti. Ten, kur visi kuproti, gražiausia figūra laikoma bjauria...
Kodėl neatgręžus pasaulio veidrodžio,- rodančio mus,- jiem patiem...susiburkim...tegu jie jaučiasi nepriimtinais, tegu juokiasi ir bijo savo neišprusimo, tegu kelia taurę scotch savo neišprusimui, tegul uodžia savo prakaitą užrakintą drabužiuose- nejautrumas.
Reikia, kad jie išsigąstų antžmogių veidrodyje, kaip mes išsigąstam savo minčių... Nebepakluskim. Valdančioji dauguma nieko neišmano. Srovė žlugdo kūrybą; plaukimas, jai pasidavus – asmenybę ir individualumą.
Tu parodei pavyzdį: tavo mintys- ateitis, stereotipai lūžta paliesti išdrįsimo; gimsta praeities bukaprotystės išgimdytas ateities idealas, individualumo siekiamybė patirčių beprotnamyje. Mano menas įprasmins tavo mintis...tapsiu amžininke.
Tavo pavyzdys parodė: reikia nepasiduoti Sizifo bausmei. Tai sunaikina protą: gimęs skristi negali kankindamasis šliaužiot. Per didelis galvojimas išveda iš proto- reikia veikti.


2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Leona Lewis "Glassheart"


Vakaroju su muzika, o už atviro lango įkyriai ramybės neduoda pralekiantys traukiniai. Pamaniau, bent trumpam, pasislėpsiu nuo to garso eilutėse ir pasidalinsiu su jumis iš mano kolonėlių tyliai skambančia muzika.
Visai neseniai pasirodė naujas dainininkės Leonos Lewis albumas „Glassheart“. Tai trečiasis Lewis albumas, kurio mums tikrai teko gerokai palaukti net nuo 2009 metų. Tiesa, per tą laiką Leona išleido trumputį, trijų dainų, albumą „Hurt: The EP“ (2011 pabaigoje), norėdama belaukiančius fanus, tik kaži ar juos kada galima patenkinti.


Na, apie muziką iš profesionaliosios pusės  tikrai nežadu kalbėti ir vaidinti, kad ką nors nutuokiu apie tonus, tonacijas ir dar nežinia kokias to pasaulio painiavas.
Prie šio Leonos albumo dirbo tokia galybė pavardžių, kad net vardinti jas man atrodo beviltiškas reikalas. Galbūt didelė komanda ir įtakojo, kad albumas, kuris mums buvo žadėtas gerokai anksčiau, išvydo dienos šviesą tik dabar, lyg būtų klaidžiojęs labirinte ir ieškojęs išėjimo.
Na, išėjimą jis rado. Deja, žvelgiant į topų sąrašus, albumas nesulaukė tokio populiarumo kokio tikėtasi ir kokį buvo bandyta įteigti. Tai pirmasis Lewis albumas, kuris debiutavęs nepasiekė pirmos vietos. Britanijoje ir Škotijoje jis debiutavo iš trečiosios pozicijos, o Airijoje liko tik ketvirtas.


Leona sakėsi norinti sukurti laikui nepavaldų (timeless) albumą, savo mūzomis albume pasirinkusi tokias atlikėjas kaip Kate Bush ir Tracy Chapmann, bet šie Leonos žodžiai, ignoruojantys laiką, man priminė posakį, jog kas tinka viskam, netinka niekam.
Tik nereikia pagalvoti, jog albumas yra prastas. Ne, Leonos balsas skamba kaip visada puikiai, kitaip ir būti negali. Nuo pirmtakų, nors nežymiai, šis albumas skiriasi savo spalvine gama, jis tamsesnis, tirštesnis ir tvirtesnis. Tai jau ne merginos, o moters albumas.
Gerai, kad albumas pagaliau pasirodė, bet ar buvo vertas jis dviejų metų darbo, palieku šia miniklę-  išsiaiškinkit patys.
Pridedu kelias šio albumo „vinis“ tai „Troble“ ir „Glassheart“, bei man patikusią „I to You“.





2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

"Kita Žemė" 2011


Įsivaizduokite, kad kažkur ten, kosmoso platybėse, staiga atsiranda kita Žemė. Ir kad joje gyvena mūsų antrasis „aš“. Ką pasakytumėt sutikę save? Įspėtumėt jį, kad nesielgtų, taip kaip jum jau teko? Pasiūlytumėt kartu sužaisti kompiuterinį žaidimą? O gal prarastumėte žadą?
Mike‘o Chaill‘o režisuota drama užčiuopia būtent šį klausimą. Filmas 2011 metais debiutavo „Sundance“ kino festivalyje ir buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu. Vėliau filmą pakvietė ir Tarptautinis Lokarno kino festivalis. „Kita Žemė“ („Another Earth“), tai pirmasis meninis ilgametražis šio režisieriaus darbas. Ir ką galiu pasakyti, blynas tikrai neprisvilęs.


 Kaip jau galėjote suprasti, filmas turi fantastinių elementų, bet neišsigąskite tie, kurie nekenčia šio žanro- elementai ir telieka tik antraplaniais elementais. Pats filmas- pavadinčiau tai gerai susukta drama- koncentruojasi ir nagrinėja dviejų žmonių gyvenimus ir ryšius, po įvykusios autoavarijos. Tragiškas įvykis visiškai pakeičia muzikos profesoriaus Džono (William Mapother)
 ir talentingos studentės Ronos (Brit Marling) likimus. Jis netenka nėščios žmonos ir vaiko, o Rona negali paleisti prisiminimo, kad tai ji kalta dėl tų žmonių mirties, ramybės neduoda kaltė.
Automobilio avarija nebūtų įvykusi, jeigu prie vairo užsisvajojusi mergina nebūtų žvalgiusis į dangų, kuriame tarp žvaigždžių jau ryškėjo nauja planeta. Po ketverių metų mokslininkai išsiaiškina, kad plika akimi matomoje planetoje gyvena tokie pat žmonės kaip mes. Maždaug tuo pačiu metu kaltės kamuojama Rona, atkalėjusi terminą, vėl sutinka į depresijos ir alkoholio liūną panirusį Džoną, kuris neseniai atbudo iš komos ir sužinojo, kad jo šeimos nebėra.
Mergina ryžtasis jį aplankyti, norėdama atsiprašyti, bet kai vyras atidaro duris jai užima kvapą, ji išsigąsta ir prisistato kaip namų tvarkytoja, siūlanti savo paslaugas. Džonas priima ją į darbą, nežinodamas, kad tai ji, kuri sudaužė jo gyvenimą. Jiedu po truputį suartėja, bet nutylėjimas Ronai neduoda ramybės, ji nori pasakyti tiesą ir kai tai įvyksta, daug kas pasikeičia.

William Mapother ir Brit Marling

Tai tikrai geras filmas, apie griaužiančią kaltę, nenorą ir reikmę pradėti gyvenimą iš naujo. Roana kaip ir Džonas jaučiasi visko netekusi ir niekam nebetinkama, kaip turinti teistumą, todėl nusprendžia leistis į kitą Žemę, bet, ne visada viskas klostosi pagal norus. Ir Rona supranta, kad kai kam kitos Žemės reikia daug labiau negu jai. Atsisakiusi savo laimingo bilieto ir pasakiusi tiesą Džonui ji randa ramybę, kadangi suteikusi menkutį šansą pavadinimu „galbūt“ kitam, ji ir pati jį gauna.
Prieštaringa filmo pabaiga man pasakė štai ką: kad tik atsisakę savo senojo „aš“ mes galime susidurti su naujuoju.
Kitaip nei daugelis, filmą rekomenduoju visiems- pamąstyti niekam nepamaišo.



2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Gertrude Stein


Beruošiant medžiagą studijoms mano akis užkliuvo už pažystamos Gertrude Stein pavardės. Turiu savybe, nuklysti į lankas, jei kas sudomina. Bloga savybė. Taigi, studijos buvo laikinai nukeltos į antrą planą, o aš nusprendžiau pagilinti savo žinias apie šią moterį „instituciją“. Ji- unikalus literatūros ir kultūros fenomenas.

Gertrude Stein

Gimusi žydų šeimoje, buvo paskutinis septintasis vaikas. Gertrūda augo Amerikoje, prižiūrima griežtos ir šiurkščios motinos, kuri mirė kai mergaitei buvo keturiolika. Po trejų metų mirė ir tėvas, bet Gertrūda neliko nuskriausta. Prieš mirtį tėvui pavyko sėkmingai investuoti į tramvajų verslą ir jauna mergina užsitvirtino pastovią finansinę padėtį visam gyvenimui.
Gertaude buvo, kaip mes pasakytume, dramblota moteris, bet jau nuo mažumės pasižymėjo intelektualiniais gebėjimais. Ypač ją traukė psichologija ir filosofija. Šiuos dalykus ji ir pasirenka studijuoti. Stein traukė neurologija, žmogaus dėmesio, atminties, mąstymo automatizmo reiškiniai. 1896 metais ji išspausdina savo mokslinį darbą „Motorinis automatizmas“. Noras tapti diplomuota psichologe Stein atveda į Hopkinso medicinos mokyklą, bet studijos moters netenkino- buvo nuobodžios. Todėl 1901 metais ji jas meta ir paskui brolį, su kuriuo ją visada siejo artimi ryšiai, išvyksta į Prancūziją.
Čia brolis ir sesuo įkuria garsiąją studiją Fleurus gatvės 27 numeryje, šalia Liuksemburgo sodo. Brolis Leo intensyviai lavina Gertaude skonį, kartu, galėdami tai sau leisti, jie ima supirkinėti paveikslus. Perka tokių autorių kaip Renoiro, Delacroix, Toulouse- Lautereco, Sezaine‘o, Picasso, Matisso, Gaugino darbus. Viena vertus tai gera investicija, kita vertus- parama neturtingiems ir dar negarsiems menininkams. Į galeriją šių paveikslų pažiūrėti rinkdavosi įvairiausio plauko menininkai ir rašytojai. Žmonės viliojo ne vien paveikslai, bet ir pati Gertaude- intelektuali moteris, asmenybė.
Jos salone lankose ne tik pradedantys rašytojai ir menininkai iš Prancūzijos ar Europos šalių, bet ir atvykėliai iš Amerikos. Tarp tokių atvykėlių buvo T.S. Eliotas, F. S. Fitzgeraldas, Ezras Poundas. Ypač artima draugystė užsimezgė tarp Stain ir Hemingway‘aus, kuris tuomet dar buvo visai „žalias“. Būtent Gertrūda jį pastūmėjo mesti žurnalistiką ir pereiti prie literatūrinio rašymo. Tai buvo ji, kuri priklijavo jam „prarastosios kartos“ etiketę. Deja, žmonių draugystė nutrūko įsikišus Stein sekretoriei, mylimajai ir draugei Alicai Toklas, kuri pavydėjo glaudaus ryšio vyravusio tarp Stein ir Hemingway‘aus.

                       
                                                    Gertrude ir Leo studijos tuometinis vaizdas

41-erius metus truko kita stipri Stein draugystė su Pablo Picasso. Pagerbdamas šią  draugystę 1906 metais Picasso net nutapė „Gertrude Stain portretą“. Išvydus portretą kažkas pakomentavo, kad Gertraude visiškai neatrodo kaip portreto moteris, o  Picasso atrėžė, jog atrodys.

Picasso "Gertrude Stein Portretas"

Pačios Stein kūrybai didžiulę įtaką turėjo Picasso ir Cezanne‘o kūriniai. Keista, bet Gertrūda bendraudavo su savo globotiniais tik iki tol, kol juos aplankydavo sėkme. Jiems išgarsėjus, ji- nepakeldama jų populiarumo- nutraukdavo ryšius.
Lietuvoje Stein labiau žinoma būten šiuo, modernistų „globėjos“, atžvilgiu ir mažai kas yra susipažinę su jos darbais iš arčiau. Kol kas mūsų šalyje nėra pasirodžiusių jos darbų vertimų. Iš dalies tai galime sieti su Stein propaguojamu rašybos stiliumi, kuris išvertus praranda savo dažnai daugiafunkcinę prasme. Pagrindinė Stein kūrybos tema žmonių bendravimas, jų tarpusavio santykiai. Kūryboje ji ypač grynino žodį, ieškodama subtilių jo prasmių. Įdomus jos stiliaus atradimas ir bruožas, tai ištęstos dabarties efektas, kuriamas kartojant žodžius ir gramatines formas.
Štai ištrauka iš apsakymo „Melanctha“, kur naudojamas žodžių pasikartojimas, gimdantis naujas prasmes: „ I don‘t see, Melanctha, why, you should talk like you should kill yourself jus becouse you are blue. I‘d never kill myself, Melanctha, just becouse I was blue, but I never kill myself. If I ever kill myself, Melanctha, it be by accident. And if I ever kill myself by accident, Melanctha, I‘d be owfully sorry“.
Gertrūda rašė ne tik apsakymus, garsūs ir jos parašyti portretai. Tai ypač originalūs Stein rašiniai. Iš jai būdingo pasikartojančių žodžių naudojimo ir skaitytojo intonacijos, atsiskleidžia kūrinio prasmės.
 Štai Gertrūdos tapomas Cezanne‘o portretas: „Airių ponia gali pasakyti, kad ši diena yra kaip kiekviena diena. Cezaris gali pasakyti, kad kiekviena diena yra kaip ši diena. Sakoma, kad kiekviena diena yra tokia, kaip jie sako. Ir čia jau galime sustoti. Jo nelaukė. Nors jis nusprendė pasilikti. Kai pasakiau- nusprendė, turėjau omeny- nusprendė pasilikti sekmadienį. Taigi- burna yra burna. Taigi: jei kaip burna, jei kur burna, jei burna ten ir čia. Patikėk, jų paveiksluose irgi yra vanduo. Patikėk, yra tas mėlynas vanduo, kai pamatai mėlyną, viskas gražiai mėlyna, į viską kas gražu, jie siekė panardinti tave. Taigi Cezanne‘s beveik pasiekė. Cezanne‘s pasiekė. Cezanne‘s beveik pasekė, beveik pasiekė, beveik pasiekė. Ar aš buvau nustebinta. Aš buvau nustebinta ta kantrybe. Ar tu kantrus, kai randi bičių. Sodo bitės renką ypatingą medų. Ir medus ypatingas. Medus ir malda. Čia medus. Tai buvo ten, kur žolė gali augti net keturiskart per metus“.

G. Stein ir A. Toklas

Stein kūryba sudėtinas minčių raizginys, reikalaujantis mokėjimo šifruoti prasmes. Kūrė ji ne tik prozą, bet ir pjeses (jų paliko net 77), poeziją (žymiausias rinkinys „Šilkinės sagos“).
 Be kūrybos ji taip pat skaitydavo paskaitas įvairiuose pasaulio universitetuose, kur aiškino savo „ištęstą dabartį“.
Pirmajame kare laikėsi aktyvios pozicijos- dirbo Amerikiečių fondo organizacijoje, padėjusioje sužeistiesiems prancūzams, rūšiavo siuntinius ir, išmokusi vairuoti, vežiojo juos po ligonines. Už veiklą buvo apdovanota medaliu, tačiau Antrajame kare jos pozicija tapo keistai apolitiška. Nors pati buvo žydė, niekada viešai nesmerkė fašizmo ar žydų žudymo koncentracijos stovyklose. Ji net rašė kalbas fašistų kolaborantui Pettaine‘ui. Daugelis mano, jog Stein buvo per didelė egoistė, kad gilintusi į tai, kas vyksta Europoje. O gal tokia stoišką reakciją savotiškai išprovokavo Pirmojo karo patirtys, galime tik svarstyti.
Kad ir koks buvo jos asmeninis gyvenimas ir pažiūros, kultūros pasaulyje Stein neabejotinai įbrėžė stiprią žymę. Rėme modernistus, pati aktyviai rašė, sukūrė savita stilių ir prisidėjo prie Bohemos gyvenimo palaikymo. Stein įtaka meno pasauliui nenuginčijama, moteris turėjo puikią meninę intuiciją, kuri sėkmingai leisdavo jai pasirinkti savo globotinius, kurių darbai mūsuose dabar ypač vertinami.

                                                                        G. Stein ir A. Toklas studijoje

Daug rašytojų mėgino atkartoti jos ra6ymo stilių, bet „jos stilius palindo po oda“, kaip teigė pati moteris.  Stein kūryba reikalauja dėmesingumo žodžiui- kiekvienas žodelis čia turi savo prasmę, stilius, sudėtinas minčių raizginys, reikalaujantis mokėjimo šifruoti prasmes ir simbolius.
Pabaigai- žymus Gertaude Stein eilėraštis „Sjuzi Asado“, parašytas garsiai flamenko šokėjai, po Stein ir Toklas apsilankymo Ispanijoje.
Eilėraštyje įžvelgsime daug simbolių, kuriuos reikia šifruoti: „Incubus“, pavyzdžiui, yra blogio demonas, naktį prievartaujantis moteris, „bobolinkas“- Amerikos augalas, primenantis vinis, o vinis- vienybė, nes jungia scenos lentas, ant kurių šokį atlieka šokėja.

Taigi, ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui, „Sjuzi Asado“:

Sjuzi Asado

Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.

Sjuzi Asado.

Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.

Sjuzi Asado.

Sjuzi Asado tikrai panaši į padėklą.

Batelyje krypteli koja vadinas suklysta 
suklysta.
Kai šviesiai pilka yra išgryninta ji 
geltona, ji blizga sidabru.
Tai malonumas tai malonumas tai lyg
drebučiai.
Jie drėgni, jie įdubę palieka Inkiui 
karūną. 
Inkis sutrumpintas incubus.
Puodas. Puodas yra medžio dalis.
Medžiai virpa,
seni kubilai pleišėja, pleišalai tamsėja
ir plyšta,
nuvalo, nuvalyti privalo.
Išgerk.
Išgerk išgerk atsek kilpeles, matai 
kaip jis
spindi ir bobolinkas turi spyglius. 
Taip matyti
vinis.
Kas yra vinis. Vinis yra vienybė.
Saldi saldi saldi saldi saldi arbata.

       P.S.  Jei po mano sapalionių užsimanėte nusikelti į Stein laikų Paryžių visada galite tai padaryti pažiūrėję W. Alleno "Vidurnaktį Paryžiuje". Puikus filmas ramiam penktadienio vakarui: išvysite ir Stein, ir Fitzgeraldą, ir Hemingway'ų, ir Picassą....


2012 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

"Tobulas jutimas" 2011


Ar kada susimąstėte, kaip atrodytų mūsų pasaulis, netekus pojūčių? Kiek ir kaip tai pakeistų mūsų gyvenimus?  Štai ką manau aš: žmogus nori gyventi. Šis noras gali įveikti daug iškilusių kliūčių ir gali nuvesti labai toli.
Būtent apie šį norą ir pasakoja „Tobulas jutimas“ ("Perfect Sence"). Nepaisant to, jog tai apokaliptinė drama.
„Tobulą jutimą“ režisavo David‘as Mackenzie‘s, kurio debiutinis filmas „Paskutinė didžioji dykuma“ (2002) buvo parodytas Tarptautiniame Edinburgo kino festivalyje. Jo antrasis filmas „Jaunasis Adamas“ laimėjo keturis Škotijos BAFTA apdovanojimus ir sulaukė pripažinimo kaip geriausias britų vaidybinis filmas Edinburgo kino festivalyje. Juosta „Beprotnamis“ buvo atrinkta į Tarptautinį Berlyno kino festivalį 2007 m. ir taip pat apdovanota. Filmas „Halamas Fo“ (2007) tame pačiame festivalyje įvertintas „Sidabriniu lokiu“. Priešpaskutinio, visiems gerai žinomo, „Mergišius“ premjera įvyko „Sundance“ kino festivalyje 2009 m. 2011 m., tame pačiame festivalyje debiutavo ir „Tobulas jutimas“.
Filmo istorija pasakoja apie neseniai išsiskyrusią Suzaną (Eva Green), kuri dirba epidemiologe. Kartą, bedirbdama, ji susiduria su keistu pacientu. Tai sunkvežimio vairuotojas, kurį staiga ištiko nekontroliuojamas verksmo priepuolis. Dabar jis ramus, tačiau prarado kvapo pojūtį. Greit Suzana sužino, jog panašių atvejų yra visame pasaulyje. Vien Didžiojoje Britanijoje užfiksuota šimtas tokių pacientų, tačiau per pastarąsias 24 val. jų daugėja ir kitose šalyse. Aukų skaičiui jau beveik siekiant epidemijos lygį, Suzana susipažįsta su vietinio restorano virėju Maiklu (Eqan McGregor). Tarp jų užsimezga ryšys, o tuo tarpu paslaptinga liga vis labiau progresuoja...

Eva Green

Žinote, ką darė žmonės, po vieną netekdami savo pojūčių? Prisitaikė. Netekę uoslės, jie aštrino skonio pojūtį, netekę skonio, vėl prisitaikė, koncentruodamiesi į garsą ir lytą. Visa tai byloja apie paprastą žmonių užduotį- gyventi ir, kad ir kas šiandieną benutiktų, nenustoti to darius.
Sukrėtimai lanko mus kasdien, nelaimės, tragedijos, žūtys, dalykai, kurie nuo mūsų nepriklauso ir kurių negalime pakeisti, bet kol kvėpuojame turime stengtis, kad taip ir liktų.

Ewan McGregor

Kitas svarbus filmo aspektas, tai ryšiai tarp žmonių. Kiekvienam iš mūsų sunkiomis akimirkomis reikia turėti į ką įsikibti. Ypač svarbu tai pasidaro mirčiai kvėpuojant į nugarą: „Negaliu mirti viena... viskas taip ir pasibaigs, niekas manęs nepamils“,- sako Siuzana. Filme puikiai atskleidžiami kokie beprasmiai kartais gali būti mūsų savanaudiški kaprizai, dėl kurių kenčia mums patys artimiausi žmonės, tai gerai atsiskleidžia Maiklo personažo citatos: „Jos kvapas buvo drėgnas lyg rūsio, todėl palikau ją“ arba „Negaliu miegoti su kitu žmogumi, toje pačioje lovoje“. Visa tai: savigaila, neapykanta, kaprizai, pavydas, dviejų žmonių gyvenimuose tampa nebesvarbūs, kai susimąstome apie laiką, kuris mums dar liko.


Apie vaidybą šįkart nieko daug negaliu pasakyti. Jei darydami eksperimentą parodytumėm žmogui ištraukas iš ankstesnio filmo, kuriame vaidino Eva Green „Gimda“ („Womb“) ir „Tobulas jutimas“, o po to paklaustumėme ar tai tas pats personažas žmogus greičiausiai atsakytų, kad taip. Dėl šitos asimiliacijos, galėtume kaltinti Eva‘i kliuvusias panašias herojų charakteristikas, todėl nepamačiau nieko ko nebūčiau anksčiau mačiusi. Šių aktorių profesionalumas nekelia abejonių, jiems nieko neprikiši, tiesiog, mano manymu, nei vienam, nei kitam šis filmas nebuvo TAS.


Kalbant apie kritikų vertinimus, „Tobulas jutimas“ susilaukė jų įvairiausių, vieni jį vertino gerai, kiti ciniškai pašiepė, sakydami, jog visa, ką šis filmas pasako, tai, tik tiek, kad, galų gale, svarbiausia meilė.
 Dėl tokių prieštaringų vertinimų sakau: tai puikus filmas ketvirtadienio „snobo“ nakčiai, po kurios patys galėsite nuspręst: filmas buvo ko nors vertas ar nebuvo.



2012 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

"And I Am Telling You I'm Not Going"

       Šiandien mano akiratyje meilės daina iš miuziklo "Svajonių merginos" ("Dreamgirls"). Dainai, pavadinimu "And I Am Telling You I'm Not Going" (pažodž.: "Ir aš sakau, tau, aš nesiruošiu/nekeliausiu") žodžius parašė Tom'as Eyen'as, o muziką sukūrė Henry's Krieger'is.  Miuzikle ją atlieka Effie's White personažas, vaidinamas Jennifer Holliday. Šią dainą ji sudainuoja savo vadybininkui ( vaidina Curtis Taylor Jr.), kuris miuzikle nutraukia su ja tiek profesinius, tiek romantinius santykius.
      Jennifer Holliday atliekamas kūrinys, kaip singlas pasirodė 1982 metais ir po metų Holliday už ją buvo apdovanota "Grammy" statulėle geriausio moteriško R&B pasirodymo kategorijoje.




      2006 metais, perkeliant miuziklą į kino ekranus, garsiąją dainą vėl užtraukė Jennifer Hudson ("American Idol" žvaigždutė). Singlas, kaip ir ankstesnė kūrinio versija, užkopė Į Billbord'o topus ir susilaukė gerų atsiliepimų; ypač dėl stulbinamo Jennifer Hudson vokalo.




       Bet, nepaisant, jog šiųjų, dviejų Jennifer'ių, dainos versijos yra labiausiai vertinamos ir apie jas plačiausiai kalbama, norėčiau pateikti dar dvi dainos versijas, kurios asmeniškai man yra artimesnės sielai.

       Jūsų dėmesiui Bonnie's Tyler versija:



       ...ir per pasaulį plačiai nuaidėjusi Jack'o Vidgen'o daina:



2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

"Vėtrų kalnas" 2011



Šiandien lauke lyja. Pro mano langą matoma sena slyva, jei ne tie, tarsi milijonai miniatiūrinės girliandos švieselių spindintys ir nuo šakų kabantys, lietaus lašeliai, ji atrodytų visai be gyvybės.
Visai kitaip atrodo už jos matomas miškas. Nuo lietaus šlapi pušų kamienai kaip niekad ryškai atskleidė savo spalvą, taip ir jauti po savo delnu šlapią ir šaltą drevę, užuodi samanų ir vandens skleidžiamą kvapą, gėriesi visada žaliomis jų viršūnėmis, tokiomis sodrių žalių spalvų ir atspalvių paletėmis kaip šiandien.
Apačioje plytintys krūmynai nenoromis priima rudenį, pavogusį jų grožį. Stebint kaip jie saugo paskutinius, jau pradėjusius pūti ir eižėti, lapus, tarsi gali girdėti, kaip jie kaprizingai skundžiasi.
O žolė vis dar žaliuoja. Dabar, rytiniam lietui krentant, už mano lango ji kaip niekad ryški, tik kur ne kur, vietomis, žvilgsnį gali užkabinti rudens nugelsvintas plaukas ar kuokštas.
Būtent tokį lietingą rytą, kai močiutė namuose kursto ugnį ir tyliai skaito maldaknygę, į mintis ir įlindo praeitais metais nufilmuoto „Vėtrų kalno“ vaizdai. Keista, kokių tik asociacijų neužfiksuoja mūsų pasąmonė!
Taigi, kadangi jau ta „smegeninė“ taip išsimanė, pakalbėti apie „Vėtrų kalną“, tai aš jai leisiu, kad po to, apsivalius, galėčiau ramiai grįžti prie darbo.
„Vėtrų kalno“ istorija prasideda 1847 metais, kai Emilė, garsiųjų Brontë seserų tandemo narė, pirmą kartą publikuoja savo darbą. Žinoma, bemiegių kinematografinių naktų mums dar tenka palaukti (pažanga neateina taip greit kaip norėtųsi)...
Kol jos laukiame geriau apžvelkime pačią knygos istoriją, kurią skaitytojai nedvejodami apibūdina kaip vieną iš gražiausių kada nors papasakotų meilės istorijų.
Kad meilės istorija, tai taip, bet kiek joje galime rasti to grožio, koks pirmiausia ateina mums į galvą tariant šį žodį, sunku pasakyti.
Istorija prasideda kai vieną naktį į atokią Jorkšyro fermą ponas Ernšo parsiveda juodbruvą, apiplyšusį berniuką ir pavadina jį Hitklifu. Deja, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje berniukas sutinkamas ne itin šiltai. Paauglys Ernšo sūnus Hindlis žiūri į įbrolį su panieka, tik dukra Ketrina kitokį berniuką priima nuoširdžiai. Tarp jų greit užsimezga labai artimi santykiai. Tačiau jų nerūpestingos dienos baigiasi, kai miršta ponas Ernšo – didysis Hitklifo užtarėjas. Šeimos galvos vaidmenį perima Hindlis, kurio nuolat rodoma viršenybė ir Ketės išdavystė (ji priima pasiūlymą tekėti už turtingo kaimyninės sodybos šeimininko atžalos), priverčia juodbruvą jaunuolį palikti namus. Besiblaškančios tarp meilės ir pareigos merginos sprendimas pasuka jos, Edgaro ir Hitklifo gyvenimus tragiška linkme.
Kaip sakant, probėgšmais paminėjus knygos turinį, dabar galime grįžti prie to pažangos tritaškio, kuris buvo padėtas pradžioje.
...1920 metais pasirodo pirmoji šios knygos ekranizacija, dar nebyliuoju formatu, ir jau nuo tada meno pasaulis nebenutyla kalbėjęs apie Ketriną ir Hitklifą. Sukurta dvylika filmų, trys serialai ir pastatyta tiek pat operų. O kur dar dainos, poemos, grupės ir žaidimai, kuriems atsirasti akstiną davė būtent ši istorija.
Pati, neskaitant paskutinės „Vėtrų kalno“ ekranizacijos esu mačiusi 1939 ir 1992 metų filmus. Reikėtų pripažinti, kad nė viena ekranizacija, švelniai tariant, nepaliko įspūdžio. Išskirti galėčiau 2009 metais išleistą versiją, bet tai serialas ir apie jį kita kalba.
O štai 2011 metų ekranizacija paliko savo žymę. Filmą režisavo Andrea Arnold gimusi 1961 m. Dartforde, Jungtinėje Karalystėje. Studijas ji baigė Amerikos kino institute. Sukūrė tokius pripažintus trumpo metražo filmus kaip „Pienas“ (1998), „Šuo“ (2001), „Vapsva“ (2003). Pastarasis 2004 m. buvo apdovanotas „Oskaru“. Jos debiutinis pilno metražo filmas „Raudonoji gatvė“ (2006) ir antrasis filmas „Akvariumas“ (2009) Kanų kino festivalyje apdovanoti Didžiuoju žiuri prizu.

Solomon Glave ir Shannon Beer

Taigi, šis „Vėtrų kalnas“ tikrai kitoks. Visų pirma aktorių pasirinkimu. Hitklifo vaidmenį filme kuria juodaodis James Howson‘as. Režisierė sako, jog neatradusi tinkamo aktoriaus tarp romų, ji pakeitė strategiją ir, pakviesdama vaidinti juodaodį, nusprendė pabrėžti Hitklifo išskirtinumą.
Howson‘as prieš prasidedant „Vėtrų kalno“ filmavimams, niekada nebuvo stovėjęs prieš kamerą ir vaidinęs. Tiesą sakant vaikinas net nėra baigęs vidurinės mokyklos, sulaukęs keturiolikos jis buvo pašalintas. Vėliau studijavo statybų kolegijoje mūrijimą, bet niekur negalėjo rasti darbo, o prieš tapdamas filmo žvaigžde, jis  kelis kartus sėdėjo kalėjime už darbelius su narkotikais.
Apie vykdomą atranką Howson‘as sužinojo belankydamas bedarbių kursus ir nusprendė surizikuoti. Po beveik metus trukusių paieškų, kurias vykdė Gail‘as Stevens‘as, pasauliui atradęs „Lūšnynų milijonieriaus“ žvaigždutę, kūrybinė grupė rado ko ieškojusi ar, tiksliau, neieškojusi.

Kaya Scodelario

Kaip ir nemaža dalis ankstesniųjų filmo versijų, taip ir ši, neperkelia į ekraną viso knygos turinio. Koncentruojamasi tik į pirmąją personažų kartą- Hitklifą, Keriną ir Edgarą. Ypač daug dėmesio ši ekranizacija skiria Hitklifo ir Ketrinos vaikystei, kuri ankstesnėse versijose, bent jau mano matytose, nėra taip akcentuojama.
Reikia pastebėti, jog šis filmas yra iš tyliųjų. Dialogai čia atlieka tik antrinę funkciją, o tikroji kalba perteikiama per pojūčius. Pirmojoje filmo dalyje Hitklifas daug nekalba, jo jausmai išreiškiami per lytėjimą, regą, klausą, uoslę, pažymint kitokį jo pasaulio suvokimą. Šis bandymas nebūtų toks nusisekęs, jei ne puikus operatoriaus Robbie Ryan‘o darbas, už kurį Venecijos kino festivalyje jis pelnė apdovanojimą. Kas be ko, jis tikrai to nusipelnė!
Kiek silpnesnė pasirodė antroji filmo dalis, kai mažuosius aktorius (Solomon‘ą Glave‘ą ir Shannon‘ą Beer) pakeitė būtent, jau anksčiau minėtasis, James Howson‘as bei Kaya Scodelario.
Kadangi filmas, tai knygos ekranizacija lyginimas neišvengiamas. Todėl, jei žvelgsime taip, kaip skaitytojai, antrojoje dalyje mums pritrūks Ketrinos emocijų skalės, tos, kuria ji taip spinduliuoja knygoje, o Hitklifas pasirodys per daug „minkštas“, net „bestuburiškas“. Bet ar tai reikėtų kritikuoti ir smerkti? Kas keisčiausia, kad man, kuri pati pirmoji visada puola kritikuoti ekranizacijas, neperteikiančias tikrojo knygos turinio, visai nemaišė toks „žmogiškas“ Hitklifas.
Jis iš tikrųjų buvo žmogiškas, jis jautė, bet ne tiek giliai ir stipriai, kad iš to galėtų išsivystyti nevaldomas pavydas, pagrįsta neapykanta ir noras keršyti. Knygos Hitklifas, sužalotas, pasiutęs šuo tik ir laukiantis kam galės įkasti ir atkeršyti už sužeidimus, o filme jis tik mažas sužeistas šunelis.

James Howson

Kas man filme tikrai patiko, tai, be abejonės, vaizdai ir spalvos: atviras gamtovaizdis, lietūs ir kemsynai, gerai perteikiantys atšiaurią atmosferą, išauginusią vaikus. Patiko atida detalėms, taip pat scenos, kuriose kamera įtraukia besipešančius šunis (priminė seną patarlę apie šunis besipešančius dėl kaulo, šiuo atveju- Ketrinos). Sužavėjo kameros darbas ir pavykęs bandymas jausmus perduoti per pojūčius. Patiko natūraliai pavaizduotas Hitklifo troškimas turėti Ketriną, kamera subtiliai pagaudavo reikalingus žvilgsnius. Nustebino drąsi scena įvykusi prie Ketrinos karsto ar, tiksliau, jame. Bet ar reikėjo šitos, nihilizmu kiek atsiduodančios, scenos nežinau. Jausminiu atžvilgiu ji nei ką atėmė, nei pridėjo, jei to buvo tikėtasi.

Shannon Beer

Apskritai, „Vėtrų kalnas“ tikrai stipri ir pavykusi ekranizacija. Ypač jei prisiminsime, mano nuomone, tragišką 2011 metų „Džeinės Eir“ perkėlimą į ekraną, kuriame pasijunti lyg estafetės bėgime, kur svarbiausia atbėgti ir nesvarbu kaip tu tai padarysi. Naujajame „Vėtrų kalne“ to nėra, jis, kaip tas šiandieninis rytinis lietaus debesis: lietus sušlapino žemę ir neskubėdamas lėtai pasitraukė, bet paliko šlapią prisiminimą, kad jo čia būta...


Taip pat noriu pasidalinti Kate Buch daina daina "Vėtrų kalnas" ("Wuthering Heights"), kuri išgarsino atlikėją visame pasaulyje. Ši daina, kaip jos pirmasis singlas, pasirodė 1978 metais ir iki šiol išlieka geriausiai jos parduodamu singlu. Žurnalas "Q" įtraukė šią dainą į geriausių visų laikų singlų šimtuką, kuriame ji užima 32-tąją vieta.