Prasideda: ištižimo mėnuo

Žiema miršta. Bent jau šiandien pas mane už lango. Į smulkias vandens ašaras virsta ir žemyn nuo apsinuoginusios slyvos krenta sniegas. Taip ir girdi tylos muziką, taip ir nujauti pavasarį artėjant. Nors, tiesą pasakius, dar liks ištverti patį baisiausią ištižimo, tikrą šio žodžio prasme, mėnesį. Jau jaučiu kaip tas ištižimas smigina mano kojas, mano mintis bevaikštant mišku: sniegas tapo sunkus, apgirtęs, o medžiai tamsūs ir rūstūs, nesvetingi šnopuoja netekę gyvybės syvų, pavargę. Taip jaučiuosi ir aš. Įdomiausia, kad niekaip negaliu atsakyti į klausimą ar taip jaučiuosi dėl to, kad tai sklinda iš aplinkos ar dėl manęs pačios. Višta ar kiaušinis- štai kur mįslė.

Pavargau.

Namuose pajūriška drėgmė smelkiasi iki pat kaulų, laiką esu priversta skaičiuoti ne arbatos puodeliais, o visais jos arbatinukais ir nevykusios knygos puslapiais, kuriuos negailestingai naikina prabėgusios valandos. Labiausiai nekenčiu dangaus, kuris šiuo metu už lango yra tokios šleikščiai pilkos spalvos, kad norisi užsiversti visas namuose rastas antklodes ant galvos ir miegoti, miegoti, kol viskas baigsis ir pasirodys saulė.

Jaučiuosi pridususi. Laukiu nesulaukiu, kol į mano veidą papūs šaltas gaivinantis pavasarinis vėjas. Laukiu, kol galėsiu giliai įkvėpti ir nebijoti, jog tai bus ne mirtis, o gyvybė.

Jojo Moyes "Aš prieš tave"

Kvadriplegikas. Tiksliau, tokią sąvoką mes sugalvojome apibrėžti žmogui, kuris sėdėdamas vežimėlyje nebeturi jokios valios savo kūnui, išskyrus lengvus galvos posūkius ir dalelę judančios plaštakos. Apie tokį vyrą ir pasakoja mano perskaityta Jojo Moyes knyga „Aš prieš tave“.

Parašyta ji lengvu, įtraukiančiu stiliumi, kuris netrukdo versti puslapį po puslapio, visiškai to nepastebint.

Apie ką ši knyga? Apie žmones. Apie du visiškai skirtingus žmones, kuriems nebūtų buvę lemtą susitikti, jei ne tas prakeiktas netikėtasis Lu Klark atleidimas iš darbo dėl kurio ji buvo priversta ieškotis naujos vietos. Bet susirasti naują darbą nėra taip paprasta, ypač jei tau dvidešimt šešeri per savo gyvenimą esi turėjusi tik vieną ilgalaikį darbą ir jokio išsilavinimo, kuris pagelbėtų. Merginos gyvenimas nepavydėtinas, kadangi tai ji, kuri privalo būti šeimos kertiniu akmeniu finansų srityje. Jai reikia darbo, todėl pasiūlyta apsiimti privačios invalido priežiūros dienomis ji sutinka (tik tokiu atvėju jei nereikės valyti jam subinės).

Taip Lu Klark, mergina iš darbininkų rajono, visiškai nežinanti ko nori gyvenime ir ko siekia atvyksta į Vilo Treinoro tėvų namus ir tampa jo „prižiūrėtoja“, kurios pareigos, kaip vėliau sužino, yra saugoti jį nuo dar vieno bandymo nusižudyti.

Jau nuo pirmos minutės Vilui pavyksta padaryti taip, kad mergina imtų nekęsti savo darbo. Jie nesutaria, nes Vilas žino ko ji čia atsiųsta, žino ir tai, kad po šešių mėnesių viskas bus baigta, kai jis pagaliau išvažiuos į „Dignitas“, kliniką Šveicarijoje, kuri suteiks jam šansą pasirinkti vienintelį dalyką, kurį jis dar gali pasirinkti. Gyventi ar mirti.

Tokiam sprendimui nepritaria nei jo tėvai, nei apie tai atsitiktinai sužinojusi Lu, kurios santykiai su Vilu pradeda po truputį gerėti, jiems apsipratus su rutina ir vienas su kitu. Jam patiko ją įžeidinėti dėl jos neišmanymo ir brukti jai protingas knygas ir užsienietiškus filmus. Lu tiesiog užnervindavo tai, jog Vilas vis liepdavo jai keisti savo gyvenimą, savo vegetuojantį gyvenimą, ir pagaliau išnaudoti savo potencialą. Jos gyvenime tai buvo vienintelis žmogus verčiantis ją daryti kažką dėl savęs, o ne dėl kitų.

Pati nepajusdama Lu prisiriša prie Vilo, ji įsitraukia į darbą palikdama antrame plane tiek savo šeimą, tiek vaikiną Patriką, dirbantį treneriu ir apie nieką daugiau nešnekančiu tik apie maratonus, kuriuos turi nubėgti ir kilometrus, kurios turi nuvažiuoti.

Pasikalbėjusi su savo seserimi ir pasitarusi su Vilio mama, Lu pasiūlo planą, kuris turėtų priversti jį apsigalvoti dėl „Dignitas“. Plano sudedamosios dalys: Vilis turi išvykti iš namų, lankytis renginiuose, pamatyti, jog ir toks jis gali gyventi. Bet viskas klostosi ne taip jau ir gerai...

"-Apie tai ir kalbu.

- Apie ką?

- Kad tu niekuo nesiskiri nuo kitų.

- Ir ką tai reiškia?

- Jeigu tik būtum pasivarginusi paklausti manęs, Klark. Jeigu bent kartelį būtum teikusis pasiteirauti manęs apie tavo vadinamąją smagią išvyką, būčiau tau pasakęs. Kad nekenčiu arklių ir žirgų lenktynių. Kad niekada jų nemėgau. Bet tu nepasivarginai to padaryti. Tu pati nusprendei, ką aš norėčiau veikti. Kaip nusprendei, taip ir padarei. Pasielgei taip, kaip elgiasi visi kiti. Priėmei sprendimą už mane."

Lu supranta, kad tempiant jį per prievartą nieko nepasieks, todėl ima piktnaudžiauti jo norėjimu ją „išprusinti“. Kartu jie aplanko koncertą, jo buvusiosios vestuves ir net prispiria Vilą leistis į kelionę užsienin, kurią kruopščiai planavo. Lu naujuoju gyvenimo tikslu tampa priversti Vilį apsigalvoti, priversti jį pasirinkti gyvenimą. Ir ji tikrai mano, kad jai puikiai sekasi, kol Vilio slaugas jai paaiškina kitaip:

"-...aš žinau tik tiek, kad jis padarys faktiškai bet ką, kad tik tu būtum patenkinta.

Įsistebeilijau į jį.

- Nori pasakyti, kad jis visa tai daro vien tam, kad aš būčiau patenkinta?

Baisiai įsiutau ant Neitano, įsiutau ant jų visų.

- Tai jeigu nemanai, kad iš to galėjo išeiti kas nors gero, kodėl apskritai sutikai vykti? Kodėl norėjai vykti į tą kelionę> Vien tam, kad paatostogautum?

- Ne. Nes noriu, kad jis gyventų.

- Bet...

- Bet noriu, kad jis gyventų tik tuo atveju, jeigu jis pats norės gyventi. Jeigu jis to nenorės, tuomet versdami jį visa tai tęsti, tu, aš- visai nesvarbu, kad jį labai mylim- tapsim tik dar viena gauja šiknių, kurie atima iš jo galimybę rinktis."

Tikriausiai, nereikia daug pasakoti apie šios knygos pabaigą, jau ją atsivertus aišku, kaip ji baigsi. Tai nebuvo knyga apie invalidą ar jo gyvenimo peripetijas, kaip tokią parašytų Jodi Picoul, tai nebuvo ir koks Nicholas Sparks ar sentimentalieji „Medisono apygardos tiltai“. Apskritai, knygoje daug juokelių ir juodojo humoro kibirkštėlių, nei Lu Klark čia primena Šv. Mergelę Mariją Gailestingąją, nei Vilis čia yra koks nors super duper depresuotas šunsnukis, kuris galvoja vien apie save. Jis puikiai žino ko nori ir puikiai supranta, kad nėra prasmės gyventi gyvenimo, kai žinai, jog niekada to negausi.

 Kaip ir sakiau, tai knyga apie žmonės, apie tai, kaip mes galime vienas kitam padėti, apie meilę, kuri prisėlina nepastebimai ir apie kito žmogaus supratimą ir pagarbą jo sprendimui.

Knyga man aišku patiko, kiek gali patikti knyga, kurią pamirši po kelių dienų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad pamirši tai, apie ką ji kalbėjo. Patarčiau paskaityti toms merginoms, kurios supažindinamos su vaikinu pirmiausia visada išsiaiškina ar jis gražus ir toms, kurios mano, jog fiziniai privalumai gali nusveri likusius. Beje, dėl šito ginčijosi ir Lu su Viliu. Tebūna ši ištrauka paskutinė:

„Toks jau jis buvo. Sakyčiau mane terorizuodavo. Dar bjauriau, kad jis tardydavo, kiek ko esu perskaičiusi  norėdamas įsitikinti, kad tikrai skaitau.

- Tu man ne mokytojas,- bambėdavau.

- Ačiū dievui,- aistringai atsikirsdavo jis.

Ta knyga, kuri pasirodė visai skaitoma, buvo apie kovą dėl išlikimo. Joje buvo teigiama, kad moterys vyrus renkasi ne dėl to, jog juos myli. Joje buvo sakoma, kad patelės visada renkasi stipriausią patiną, kad jos palikuonis turėtų geriausias galimybes. Ji nieko dėl to negalinti padaryti. Tokie jau gamtos dėsniai.

Negalėjau su tuo sutikti, o ginčytis nemėgau. Tame, kuo jis mėgino mane įtikinti, buvo tam tikra potekstė, kuri vertė mane jaustis nepatogiai. Anot to autoriaus, Vilas buvo fiziškai silpnas, sužalotas, todėl biologiškai nereikšmingas, o jo gyvenimas- bevertis.

Jis zyzė ir zyzė apie tai visą popietę, kol neištvėriau ir jį nutraukiau.

- Tas tavo Matas Riflis užmiršo apie vieną svarbų dalyką,- pasakiau.

Vilas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano.

- Ar ne?

- Ar ne. O kas, jeigu tas genetiškai pranašesnis patinas yra paprasčiausias mulkis?“

"She Rides Wild Horses"

Šį vakarą leidžiu su Kenny Rogers daina „She Rides Wild Horses“. Tai daina iš jo 1999 metų albumo tokiu pat pavadinimu. Daina ne tik tapo Kenny singlu, bet ir sugražino tuometinį 61-erių senioką į Billbord‘o pirmąsias vietas, kurias jis buvo apleidęs gana ilgą laiką- paskutinis kiek sėkmingesnis hitas buvo „If You Want to Find Love“  1991-aisiais.

„She Rides Wild Horses“, mano manymu, kantri muzikos pasaulyje, bent jau moterų žvilgsniu, tikrai nusipelno savo vietos: gyvenimo prispaustos, bet stiprios ir nepasiduodančios moters įvaizdis, tiesa, kiek ginčytinas (kaip ir priklauso vakarų kraštui) dėl svajonių, kurios taip niekada ir nebus įgyvendintos...

Ši daina 1998 metais buvo išleista ir „Smokie“ albume „Wild Horses- The Nashville Album“. Asmeniškai man, šioji dainos versija yra daug priimtinesnė (velnias, pasireiškia sentimentai Mike‘o Craft‘o balsui).

Kaip visada, pateikiu abi „prislėgtų svajonių“ dainos versijas ir spręsti palieku jums.

"Deganti dykuma" 2008

Mano akiratyje šį kartą 2008 metų filmas „Deganti dykuma“ („The Burning Plain“). Filmą režisavo ir scenarijų jam rašė  Guillermo Arriaga, jau visiems gerai žinomas kaip „Babelio“ (2006) ir „21 gramo“ (2003) scenarijaus autorius.

Prieš pasiekdamas didžiuosius ekranus filmas aplankė daugelį festivalių, o Venecijos festivalyje net gavo  Marcello Mastroianni apdovanojimą. Filme vaidina tokios garsenybės kaip Charlize Theron, Kim Basinger, Jennifer Lawrence. Taip, kaip jau pastebėjote išvardinau tik moteris ir tiesa, filme jų istorijos svarbios kaip nieko kito.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali atrodyti kaip daugiasluoksnis „Babelis“, kuriame pasakojamos trys skirtingos istorijos. Silvijos (Charlize Theron), jaunos  moters gyvenančios Portlande, depresuotos, kankinamos savigraužos ir galvojančios apie savižudybę. Ginos (Kim Basinger), motinos, ištvėrusios krūties vėžį ir krūties pašalinimo operaciją, po kurios vyras nebejaučia jai seksualinio potraukio ir, nusivylusi santuoka, ji mėgaujasi radusi tikrąją meilę pašonėje. Trečioji moteris tai Mariana- septyniolikmetė, netekusi mamos dukra, kuri žuvo kartu su savo meilužiu nuošaliame namelyje jam sprogus. Po netekties ji užmezga keistus santykius su jos mamos meilužio sūnumi Santijagu (J. D. Pardo) ir jų draugystei iškilus į viešumą jaunuoliai pabėga.

Greit, atrodytų, nieko nesusijusi mozaika pradeda dėliotis. Sužinome, jog Mariana, tai žuvusios Ginos duktė. Tolesnė istorija mums atskleidžia Ginos meilės „ne šeimoje“ istoriją ir tai, kaip apie tai sužinojusi Mariana pradeda sekti motiną ir norėdama, kad jos afera baigtųsi sugalvoja planą: padegti namelį, kuriame jie tuomet bus, bet planas nepavyksta...namelis sprogsta. Ji negali sau atleisti, net tada, kai pabėga su Santijagu vis prisimena, jog tai ji, kuri užmušė jų tėvus. Negalėdama taip gyventi, ji pabėga ir palieka Santijagą vieną su ką tik jos pagimdyta dukra.

O istorija Portlande tęsiasi. Silviją vis persekioja kažkoks vyras, kurio ji nepažįsta, galiausiai, neištvėrusi ji nusprendžia išsiaiškinti ko jis nori. Ir mes sužinome, jog Silvija tai ta pati kadaise kaip į vandenį dingusi Mariana, o ją sekantis vyras- Santijago draugas, atvažiavęs iš Meksikos su jos dvylikamete dukra, Santijago lėktuvui nukritus žemėn...

Likau sužavėta istorijos. Ir to, kokius akmenis filmas bando išjudinti: moters savivertės, atleidimo ne tik sau, bet ir aplinkiniams, ne/supratingumo vienas kitam, kaltės.

Apskritai, tai filmas apie meilę, nes kas daugiau yra moteris, jei ne ji? Meilė nupiginanti save dėl klaidų, už kurias negali sau atleisti, tai Silvija. Meilė, drovi dėl nepasitikėjimo ir palaužto moteriškumo- tai Gina, o Mariana, tai meilė, kuri tiki, jog pasitraukus skaudės mažiau...

Nenaudinga informacija apie Raudonkepuraitę

Skaičiau skaičiau ir užsiskaičiau... apie...Ar žinote kaip Raudonkepuraitės pasaką pasektų:

·         Edgaras Poe

Laukymėje seno, gūdaus, paslaptinga ir klampia migla apgaubto miško, virš kurio slinko žemi, sunkūs baisingų garų debesys ir kur ne kur girdėjosi fatališki tetervinų klyksmai, mistiškoje panikoje gyveno Raudonkepuraitė.

·         Ernestas Hemingway

Motina įėjo, ji pastatė ant stalo lauknešėlį. Lauknešėlyje buvo pienas, balta duona ir kiaušiniai.

- Štai,- tarė motina.

- Kas?- paklausė jos Raudonkepuraitė.

- Šitai,- pasakė motina,- nuneši močiutei.

- Gerai,- pasakė Raudonkepuraitė.

- Žiūrėk, saugokis,- pasakė motina,- Vilko.

- Taip.

·         Guy de Maupassant‘as

Vilkas sutiko ją. Jis žiūrėjo į ją tuo ypatingu žvilgsniu, kokį patyręs dabita meta į koketę iš provincijos, kuri vis dar bergždžiai stengiasi apsimesti nekalta. Bet jis tiki jos nekaltumu ne daugiau nei ji pati ir jau tarsi mato, kaip ji nusirenginėja...

·         Honore de Balzacas

Vilkas priartėjo prie močiutės trobesio ir pabeldė į duris. Nežinomas meistras surentė šias duris XVII a. viduryje. Jis išpjovė jas iš madingo tais laikais kanadietiško ąžuolo, suteikė joms klasikinę formą ir pritvirtino prie geležinių vyrių, kurie savo laiku gal ir buvo geri, tačiau dabar ausį rėžė jų girgždesys. Durų nepuošė jokie ornamentai ar papuošimai, išskyrus dešiniajame apatiniame kampe boluojantį mažą įbrėžimą, apie kurį žmonės kalbėjo, neva jis buvo įbrėžtas špaga paties Selesteno de Šavardo, kuris išgarsėjo kaip Marijos Antuanetės favoritas ir mums svarbus, nes buvo Raudonkepuraitės močiutės draugės kambarioko šešuro katino pažįstamas.

Išvados: visiškai nenaudinga informacija, bet jei kas svarstote perskaityti bent vieną iš šių klasikinių autorių, tai čia puikus mini pavyzdys ko sulauksite...gaila, kad šios informacijos neturėjau prieš patirdama juos savo kailiu, būčiau žinojusi į ką leidžiuosi, būčiau...o gal ir nebūčiau.  

"People Are Strange" (žmonės keisti....)

Trumputis atokvėpis:

pavakarę – spengianti tyla

išsitęsus jinai

mirusius pagerbia

lapus

o mes vis gyvi dar

temstančioj gatvėj

abejingi prasilenkiam

nesuprasti

gyvenimui apakę hibridai

susvetimėję kūdikiai

motinos nepažįstantys –

ignoruojam

Ir geram... berods... penktadienio vakarui melodija iš mano mėgstamos „The Doors“ grupės grojaraščio: „People Are Strange“ (spręskit patys). Dainą parašė Robby Krieger bei Jim‘as Morrison‘as ir su savo draugeliais išleido 1967 metais antrajame grupės albume „Strange Days“. Daina yra neabejotinai viena iš mano favoričių ir nėra ką čia daug šnekėti.

Palyginimui pridedu dar vieną šios dainos versiją, kuri pasirodė 1987 metais atliekama britų grupės „Echo & the Bunnymen“ kaip filmo „The Lost Boys“ garso takelis. Čia geras įrodymas, kaip iš širdį „draskančios“ dainos apie hipius ir šios žemės atstumtuosius- narkomanus, homoseksualus ir visokius kitokius, galima padaryti linksmą laisvalaikio dainelę.

Nors, tiesą pasakius, nėra jokio skirtumo.

"Wild Horses"

Šį vakarą leidžiu su „The Roling Stones“ ir jų sena daina „Wild Horses“. Tai viena iš geriausių visų laikų dainų, ar, bent jau, taip teigia „Rolling Stones“ žurnalas, įvertinęs ją 334 vieta iš 500 sąrašiuko.

Dainą, kaip ir žymiąją „Satisfaction“, parašė Mick Jagger ir Keith Richards. Spėjama, kad, kaip ir daugelį to meto žymiųjų hitų, dainą Jagger parašyti įkvėpė jo tuometiniai santykiai su Marianne Faithfull, bet ką ten žinosi...

Įrašyta ji buvo dar 1969 metais, bet pirmą kartą pasirodė tik 1971 metais Stoun‘ų albume „Sticky Fingers“ (mano nuomone, tai vienas iš orginaliausių albumų viršelių, kurie kada nors buvo padaryti).

Per dainos gyvavimo istoriją daugelis žymių atlikėjų bei grupių įtraukė dainą į savo gyvus pasirodymus ir paskęsti kitų dainuškų liūne jai kaži ar kada gresia.

Pridedu vėlyvąją (1995m.) Stoun'ų gyvai atliekamos dainos versiją, kurią šie perrašinėjo savo 1995 metų akustiniam albumui "Stripped".

Taip pat dalinuosi Charlotte Martin, Alicia Keys bei Adam Levine dainos versijomis, suteikusioms jai XXI a. skambesį...

Ir, dėl įvairovės, įtraukiu Susan Boyle bei Josh Krajcik balsus...

?

Mane sekina pavargimas ar esu pavargusi todėl, kad jaučiuosi sekinama? Nežinau. Labiausiai negaliu pakęsti neapibrėžtumo būsenos, kuri pastaruoju laiku įsivyravo mano būtyje.

Šį vakarą mintyse sukasi G. Flaubert'o citata: „Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums išslysta.“

Ir ar ne taip yra? Mane varginanti neapibrėžtumo būsena yra susijusi su ateitimi, kaip niekas kitas. Tik, ne taip kaip Flaubert'o mintyje, ateitis manęs nejaudina, atvirkščiai, nematau ten nieko, dėl ko vertėtų aukoti šiandieną. Ir, visgi, aukoju. Iš čia ir išsekimas- kūnas žino daugiau, negu protas nori pripažinti. Jis žino, kad nėra dėl ko kovoti, todėl linkęs pasiduoti, o protas, tas išdiduolis egocentrikas, iš paskutiniųjų kovoja, tempia... tempia... ką? Negyvą mano būtį.

Pasiilgau (štai ir praeities nostalgija) tikrumo, kurį galėčiau tarp rankų suspausti, kurs nepabėgtų kaip ta, proto nugarbinta, mintis- dėl jos tuštumo, pasikėlimo ir nenaudingumo, kartais aš jos nekenčiu, todėl daug laimingesni tie, kuriems lemta kurti. Jie jaučiasi daug tikresni.

"Namas gatvės gale" 2012

Net nežinau kiek paėjo laiko, nuo paskutinio mano žiūrėto siaubo filmo...6-eri? 5-eri metai? Negaliu pasakyti, tiesiog nuo tada kai pradėjau „augti“ jie man pasidarė neapkenčiami. Iki šiol nesuprantu, kokia tokių filmų paskirtis? Gąsdinti? Įvaryti į kraują gerą adrenalino dozę? Padėti kino salėje tamsumoje paglamžyti merginą, kai iš išgąsčio jos ranka visai „netyčia“ atsiduria jums ant šlaunies?

Na, su manimi nė vienas šių variantų neišdegtų, kad ir kaip to norėčiau. Vietoj to, kad gąsdintų, jie mane nuteikia linksmybėms; laukiama adrenalino dozė kraujo taip ir nepasiekia- vietoj jos pasigamina daug C vitamino, nes stebėdama absurdiškas istorijas vos nekrentu iš kėdės nuo juoko.

Ir visgi, nepaisant viso šito (ar kaip tik dėl šito) spjoviau ir pažiūrėjau „House at the End of the Street“. Kodėl žiūrėjau? Prisiekiu būčiau ramiai nugyvenusi savo gyvenimą ir be šito filmo, bet susigundžiau galimybė pažiūrėti į Jennifer Lawrence vaidybą, kurią seku jau nuo „Vinterių kaulų“ pasirodymo.

Taigi, inicijuota šios priežasties ir, iš dalies, to, jog numaniau ,tai nebūsiant pačiu pačiausiu š..., įsijungiau filmą ir pradėjau žiūrėti. Ką pamačiau? Na, pirmosios dvi minutės buvo tikra kančia mano mentalitetui, prisiekiu, jei jis turėtų galimybę materializuotis, net neabejoju, kad tą minutę būtų suvaręs man peilį į paširdžius. Bet mes ištvėrėme (net ir šuo kariamas pripranta- ar galėtumėt rast keistesnę patarlę?), o po to nebebuvo jau taip blogai (bent atsižvelgiant į tai, kad C vitaminas gaminosi labai nenoriai).

Filmą režisavo  Mark‘as Tonderai, nufimuotas jis buvo taip pat senokai- 2010-aisiais, bet pasirodė tik dabar. Istorija tradicinė: į mažą miestelį,kurio visi žmonės „keisti“, atsikrausto naujakurės- motina ir dukra. Čia jos įsikuria didžiuliame name, kurį išgalėjo įsigyti, nes tiesiai prieš juos- visai netoliese- stovi namas, kuriame, kaip teigia pasakojimai, maža mergaite nužudė savo abu tėvus ir dingo miškuose. Dabar name gyvena tik tos šeimos sūnus (na, jau prasideda melodrama). Taigi, keistuolis sūnus, visų atstumtas ir laikomas nesveiku( ir tikrai, koks vaikas ryžtųsi leisti savo dienas tėvų žmogžudystės vietoje), netrunka susipažinti su naujakuria Elisa, kuri labai mėgsta „taisyti“ žmones, ypač tokius mielus, tylius ir savimi nepasitikinčius kaip Rajanas, bet viskas yra kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio ir, šiuo atžvilgiu, Elisos mama yra teisi, sakydama, kad kai kas tiesiog nebegali būti sutaisyta...

Apskritai, filmas nebuvo blogas (atsižvelgiant į tokio žanro stilistiką ir mano pačios nusistatymą), galbūt jo sėkmę mano atžvilgiu lėmė ir tai, kad jame buvo nemažai trilerinės manieros ir mažiau pačio „siaubo“. Patiko pati „vaikinuko“ lėtai persiverčiančio į pataloginį žudiką psichopatą tendencija (jei kam įdomu: dabar aš juokiuosi iš to ką rašau), bei psichologiškai gerai pateisinta tokia elgsena. Tiesa, nesu tikra ar man tikrai patiko pati vaikinuko istorija, ar ji žavėjo tik todėl (matyt, ir bus todėl), kad ją be galo tinkamai sukūrė  Max Thieriot

Nepatiko: pirmos bei paskutinės filmo scenos ir „drąsuoles“ Elisos scena „aš leidžiuosi į rūsį“ .Tai, kad nors kartą į pjautynes buvo įtrauktas įstatymų sargas iš pradžių darė gerą įspūdį (logiškai- kuris kvailys kovos su psichopatais vienas ir nesikreips pagalbos), bet vėliau nusivyliau istorijos perspaudimu, kadangi jis pats buvo nešvariai į ją įveltas.

Rekomendacijos: žiūrėti tik penktadienio vakare, kada smegenys po savaitės darbų nori tiesiog pailsėti ir visai nesvarbu kokiomis priemonėmis tai bus pasiekta. 

"I Don't Know Much"

Šiandien dalinuosi viena iš gražiausių duetinių dainų muzikos istorijoje, tai Linda Ronstadt ir Aaron Neville atliekama „I Don‘t Know Much“, kurią parašė Barry Mann‘as ir Cynthia Weil. Daina pasirodė Lindos Ronstadt 1989 metų albume „Cry Like a Rainstorm, Howl Like the Wind“ ir netruko tapti hitu, kuris Bilbord‘e išsilaikė pirmasis net penkias savaites.

Dainos istorija prasidėjo daug seniau, dar prieš Aaron‘ui su Linda apsiimant ją sudainuoti. Pirmiausia ji pasirodė Barry‘o Mann‘ o „Cacablanca“ albume 1980- aisiais. Po to, atitinkamai 1981 ir 1983, turėjo mažą pasisekimą ją įdainuojant  Bill‘iui Medley ir  Bette‘i Midler. Ir tik kai dainos pagaliau ėmėsi Aaron‘as ir Linda ji ne tik, kad tapo hitu, bet ir gavo „Grammy“ statulėlę geriausio pop dueto kategorijoje bei buvo nominuota metų dainai.

Mano subjektyvia nuomone, Aaron‘o ir Lindos indėlis į dainą yra nenuneigiamas ir, jei ne jie, kaži ar šiandien čia taukščiau apie šitą dainušką, kurią aukščiau šios kategorijos iškelia, būtent, ne kas kitas, o šie balsai.

ir palyginimui savotiško šarmo turinti Bette's Midler versija...

"Vargdieniai" 2012

Taigi, pirmasis šių metų įrašas.

Po ilgų laukimo savaičių pagaliau išvydau vieno iš geriausių pasaulyje tituluojamo miuziklo ekranizaciją. Taip, taip, kalbu apie „Vargdienius“. Hugo „Vargdieniai“ vienas iš mano pačių mėgiamiausių kūrinių ir nors šis filmas nėra paties kūrinio, o miuziklo ekranizacija, jis ne ką blogiau perteikia kūrinio esmę.

Viltys, kurias dėjau į šį filmą pasiteisino ir pažiūrėjusi nepajutau nusivylimo. Kūrinys pasakojantis Žano Valžano- katorgininko, nuteisto už duonos gabalėlio vagystę, ir paleisto už gerą elgesį,- istoriją negali nejaudinti. Moralinius, teisingumo, žmogiškumo, humaniškumo klausimus ir problemas užčiuopiantis kūrinys vertas pamatyti. Vien jau ko vertos herojų istorijos: Fantinos, moters su mirusiomis svajonėmis, Kozetės, našlaitės pilna meilės širdimi, Marijaus, revoliucionieriaus besiblaškančio tarp meilės, ištikimybės šeimai ir savų įsitikinimų, Žavero, policininko pasišventusio teisingumui ir negalinčio jo išduoti, Eponinos, mylinčios be atsako, Tenardje, sukčių besistengiančių išgyventi bet kokia kaina ir žinoma Gavrošo, vaikinuko įkūnijančio visą prancūzų padermę- drąsią, cinišką ir nebijančią paaukoti savęs dėl siekių.

Miuziklą į ekranus perkelti ryžosi „Karaliaus kalba“ režisierius Tom‘as Hooper‘is, kuris už praeitąjį kūrinį laimėjo „Akademijos“ apdovanojimą. Pasirinkęs vaidmenims tokias garsias pavardes kaip Jackman (Valžanas), Crowe (Žaveras), Hathtway (Fantina), Redmayne (Marius), Cartier ir Cohen (Tenardje) bei Seyfried (Kozetė) jis pavertė miuziklą daug žadančiu kino filmu. Jau prieš keletą mėnesių pats Jacman‘as kalbėjo, jog Hathway už Fantinos vaidmenį verta Oskaro.

Na, kaip ten bus su tuo Oskaru dar teks palaukti iki kol sužinosime. Kokie mano įspūdžiai iš filmo? Kadangi jau prieš keletą mėnesių pasirodė filmo reklama su Hathway įdainuota „I Dream A Dream“, o vėliau ilgesnė jos versija su kitais balsais, nebuvau nustebinta atlikėjų balsiniais sugebėjimais ( juk visi sąžiningai treniravosi prieš filmuodamiesi). Pripažinsiu, Hathway atliekama dainos versija tikrai verčia kūną eiti pagaugais, bet visiškas netikėtumas man buvo Gavrošas (Daniel Huttlestone), kuris buvo lygiai toks, kokį ir buvau susikūrusi jį skaitydama kūrinį, o ką jau kalbėti apie filmo energetiką, prie kurios šis jaunuolis tikrai prisidėjo; kitas malonus netikėtumas ausiai ir akiai buvo Eponina (Samantha Barks), kurios atliktas vaidmuo (kad ir sutaurintas) tikrai darė įspūdį.

Visi balsai filme bei vaidyba (ką ir bekalbėti) buvo profesionali ir pateisino režisieriaus sumanymą, bent jau mano galva, filmuoti dainavimą gyvai. Vaidyba dėl to tikrai buvo įtikinamesnė: vien ko verta Jacman‘o atliekama „What Have I Done“, kuri buvo filmuojama iš labai arti.

Tiesa, kiek silpnesnis šį kart man pasirodė Eddie Redmayne, nors tai galėjo įtakoti tai, jog jo vaidinamas Marius apskritai nėra labai stiprus personažas, bet dėl balso tikrai negaliu ginčytis- jis buvo puikus. Apie Boham ir Seyfried balsus nereikėtų daug ir kalbėti- jų galimybes mes jau matėme „Mama Mia“ bei „Svynio Todo“ premjerose. Daug svarstymų galėjo sukelti Cohen‘o pasirinkimas, bet, reikia pripažinti, galbūt jis iš tikrųjų ekrane gali vaidinti ne tik diktatorių ar Boratą.

Mano galva, „Vargdienių“ ekranizacija tikrai vykusi, nors mano nuomonę ir gali didžiąją dalimi įtakoti tai, jog esu skaičiusi ir apskritai mėgstu šį kūrinį. Neskaičiusiems teksto, jei aktyviai nesekamas veiksmas ekrane, manau, gali iškilti klausimų dėl turinio, nes veiksmas rutuliojasi greit ir nežinantiems niuansų kai kuriuose vietose gali būti sunkoka atsekti vyksmą, bet tai tik kelios „užgreitintos“ vietos, kurios kaži ar sugadins malonumą patiriamą stebint tokią įvairią istoriją, vedančią mus 1832-ųjų revoliucijos gatvėmis ir atskleidžiančią pačių niekingiausių ir nereikšmingiausių šalies gyventojų likimus.

Suvedant viską į vieną: patiko vaidyba, patiko balsai ir muzika, patiko sukurta aplinka ir Tenardje kostiumai (ypač tai, kaip jie pasirodo įsilauždami į vestuvių šventę). Akiai galbūt kiek pritrūko atviresnių, masinių vaizdų su Paryžiaus vaizdais, taigi užilsusiai akiai buvo tikra atgaiva „Do You Hear the People Sing“, kuri leido kiek atsigauti. Ir visiškai suprantu, kodėl po premjeros daugelio šalių kino salėse skambėjo plojimai- filmo pabaigoje dar kartą išgirstama Revoliucijos daina verčia širdį dainuoti ir tarsi kompensuoja visą skausmą, kurį patiria miuziklo herojai: jie vėl visi drauge, gyvi ir laimingi ir lygūs ten, kur, kaip Gavrošas teigia, visi lygūs- kitame pasaulyje.

Filmą tikrai verta pamatyti visiems- juk vis dėl to šis miuziklas laužia visas pasaulio sienas, o muzika ir tekstai net gavo „Tony“ apdovanojimus ir tai tik du iš aštuonių, kuriuos jis susišlavė, o dar keturiems buvo nominuotas, jau nekalbu apie kitus apdovanojimus..

 „Vargdienių“ ekranizacija man buvo vienas iš laukiamiausių geriausių metų įvykių su kuriais jie ir užbaigė.