2014 m. birželio 28 d., šeštadienis

Patrick Süskind "Kvepalai"


Keletą vakarų buvau panirusi į žymiąją Patrick Süskind knygą, kurios, manau, net pristatyti nėra reikalo; „Kvepalai“ vos pasirodę (1985 m.) apie save subūrė milžinišką auditoriją skaitytojų, o 2006-aisiais pasirodžiusi knygos ekranizacija tik patvirtino šių išliekamąją vertę.
Mano pažintis su „Kvepalais“, kadangi esu jaunesniosios kartos žmogus, prasidėjo būtent nuo kino filmo (kad galima perskaityti knygą, tuomet, penktaklasei, dar mažai rūpėjo). Beveik prieš dešimtmetį matyta ekranizacija paliko man stiprų įspūdį, kurio vedina, galiausiai, nusprendžiau paimti į rankas ir patį sužavėjusio kūrinio originalą – knygą, kurią lietuviškai mums jau keletą kartų (1998, 2004, 2012) nepagailėjo perleisti Almos litteros leidykla.
Kaži ar verta pristatinėti kūrinio istoriją ir pagrindinius personažus, – net nematę filmo ir neskaitę knygos yra puikiai pažįstami su Žano Batisto Grenujo vardu, kuris iš literatūrinio personažo sugebėjo virsti tikru mitu. Ir, turiu pasakyti, tai visiškai suprantama, juk Žanas Batistas Grenujis tikras (post)moderniosios visuomenės idėjų ir būsenų individas, arba dėlė, kaip pats ne kartą knygoje yra pavadinamas. Jis bjaurus, asocialus, susvetimėjęs, savanaudis prasimušėlis, turįs tik vieną geismą, - kad žmonės jį mylėtų už jo gebėjimus, kad aukštintų jo darbą – juk visko jis pasiekė pats, niekieno nepadedamas.
Žinoma, kokių priemonių Grenujis nesiėmė, kad pasiektų savo tikslą: apsimetinėjimas, manipuliacijos, nusižeminimas ir, galiausiai, žudymas. Ir viskas tik tam, kad, kai tikslas pasiektas, kai jo Gyvenimo tikslas išpildytas, jis suprastų, jog tiems apgailėtiniems jį mylintiems ir prieš jį suklupusiems padarams nieko nejaučia, tik neapykantą, o darbas, turėjęs atnešti jam pasitenkinimą, nesuteikia nė lašo malonumo.
Gimęs be kvapo, niekuo nekvepiantis, Grenujis visą savo egzistencija atidavė „tobulo kvapo“ paieškoms – tyros, nekaltos žmogaus sielos, neapčiuopiamos materijos, įkalinimui ir sutelkimui kvape, prieš tokį darbo rezultatą ir kvapo kūrėją suklupo visi Graso miestiečiai; žudikas, jų akyse, virto nekalta siela, budeliui nebekilo rankos laužyti jam sąnarių, o pats nužudytosios tėvas maldavo Grenujį tapti sūnumi.
Tačiau tas nieko nejaučiąs kūrėjas, tas antžmogis, nepajuto nieko, tik neapykantą šitai silpnai žmonių giminei, kuri suklumpa prieš apgaulę, kuri pasiduoda malonumų tvaikui ir akimirksniu užmiršta visas įdiegtas ir taip stipriai saugomas moralines normas, o paties Grenujo tai neliečia. Jis išlieka šios orgijos stebėtoju, kuris galiausiai nepakelia ir to – praranda sąmonę, galbūt iš pasišlykštėjimo, galbūt dėl vilčių žlugimo, galbūt dėl turėto geismo išsipildymo ir supratimo, jog nebuvo patenkintas?
„Kvepalai“ – nors dažnai įvardijami kaip istorinis romanas, turi daug magiško realizmo, kriminalo, dramos, komedijos bruožų, matyt tai taip pat bus prisidėję prie knygos sėkmės, nes ji gali pasirodyti įdomi labai skirtingiems žmoniems. „Kvepalai“ nestokoja literatūrinės išmonės, ją tyrinėti iš šios srities tiek pat įdomu, kaip ir pasiklausyti ką apie ją pasakytų filosofas ar sociologas. Visų išvados ir žvilgsniai į knygą būtų skirtingi, ir stebintų tik tai, jog visi jie uosto tą patį Žako Batisto Grenujo sukurtą ir Patrick Süskind į buteliukus supilstytą kvapą.
Knygą verta perskaityti ne tik mėgaujantis kvapu, bet įkvėpti taip, jog pajustumėte sudedamąsias dalis, kurios čia parinktos ypač pretenzingai.

Palieku su ištrauka:

„Jis sumanė išgauti absoliučiai naujų kvapiųjų medžiagų, kad galėtų sukurti bent keletą kvapų, kuriuos nešiojosi savyje. Pradžioje jis pasiekė šiokių tokių laimėjimų. Jam pavyko pagaminti aliejų iš dilgėlių žiedų ir pipirinės sėklų ir tualetinį vandenį iš šviežiai nuluptos šeivamedžio žievės ir kukmedžio šakų. <...>Žinoma buvo medžiagų, kurioms šis metodas visiškai netiko. Pavyzdžui, Grenujis mėgino išdistiliuoti stiklo kvapą, molingą ir vėsų stiklo kvapą, kurio paprasti žmonės net neužuodžia. Jis pasirūpino langų ir butelių stiklo, sudaužė į gabalus, į šukes, į krislelius, sutrynė iki dulkelių – nieko neišėjo. Bandė distiliuoti žalvarį, porcelianą ir odą, grūdus ir žvirgždą. Gryną žemę. Kraują ir medieną bei šviežias žuvis. Savo paties plaukus. <...> Juk jis nežinojo, kad distiliavimas – tai ne kas kita, kaip būdas skaidyti mišrias substancijas į lakesnes ir ne tokias lakias dalis, kad parfumerijoje jis padeda atskirti tam tikrų augalų lakius eterinius aliejus nuo jų bekvapių ar beveik bekvapiųlikučių. Aišku ,kad medžiagoms, kurios neturi eterini aliejaus, šis metodas absoliučiai netinka. Mums, šiuolaikiniams žmoniems, susipažinusiems su fizika, tai iš kart aišku. O Grenujis tik vargais negalais susivokė po aibės nepavykusių bandymų. <...> Iš gilaus, neišmatuojamai turtingo savo vaizduotės šulinio jis nepasėmė nė vieno konkrečios kvapo esencijos lašelyčio, iš visų kvapų, šmėkšojusių jo vaizduotėje, negalėjo realizuoti nė vieno atomo.“

2014 m. birželio 24 d., antradienis

The Smiths "Barbarism Begins At Home"


Šį vakarą namai pas mane pilni grupės „The Smiths“ melodijų. Senos geros melodijos: „Asleep“, „Shakespeare‘s Sister“, „The Queen is Death“ ir kt.
Jei kas nelabai domitės roko istorija, tai trumpai pristatysiu „The Smiths“. Tai anglų roko grupė, per savo gyvavimo laiką išleidusi 4 albumus. Joje grojo tokios įžymybės kaip dainininkas ir dainų kūrėjas Morrissey bei gitaristas Johnny Marr. Grupė  gyvavo nuo 1982-ųjų iki 1987-ųjų, bet net per šį, palyginus trumpą, laikotarpį sugebėjo įsirašyti roko muzikos istorijos albumuose. Jei paklaustume nusimanančio muzikos istorijoje žmogaus ar kritiko, jis, tikriausiai, net nesuabejojęs įvardintų „The Smiths“, kaip vieną iš grupių, kurios devintajame dešimtmetyje darė didžiausią įtaką ir paliko dramblio pėdos dydžio įspaudą britų muzikos istorijoje. „The Smiths“– tai, neabejotinai, klasika.
Pati grupę priskirčiau prie tų keistųjų savo mėgiamų grupių, kurių niekas nelinkęs klausytis (kaip ir daugelio mano turimų įrašų), nesvarbu kaip bepratinčiau... Man patinka muzika, kurią galima pavadinti poezija, ar bent jau tokia, kuri turi pretenzijų tokia tapti, taigi, – ne „bumčikai“ (nors ir jų negalima atmesti), o normalūs žmonės linkę kitaip rinktis savo mėgiamus „gabalus“...
Tačiau prieikime prie esmės – šiandien mano tikslas čia buvo ne grupę pristatyti (kiekvienas moka naudotis Wikipedia), tačiau vieną iš jos dainų.
Tebūnie šiandien tai bus daina iš Smithų 1985-ųjų antrojo grupės albumo „Meat Is Murder“. Jau iš pačio albumo pavadinimo galima spręsti, kad šis esti politiškai aktyvus, pasisakantis prieš žudymus ir už vegetarizmo idėjas. Žodžiu, renesansinis kūnas, kaip pasakytų T. Šinkariukas (atleiskit, literatūriniai tyrinėjimai daro savo – asociacijos iškyla nesąmoningai). Šiame albume aštuntuoju numeriu užžymėtą randame dainą, pavadinimu „Barbarism Begins At Home“, kuri šįvakar mane ir sudomino, nors anksčiau jos tekstas tiesiog praplaukdavo pro ausis neišgirstas.
„Barbarism Begins At Home“ – mažiau žinoma grupės daina, tačiau mane, kaip sakiau, prie jos patraukė ne jos muzikinė vertė, o pats tekstas. Politiškai aktyvus. Net daugiau –  socialiai aktyvus. Ir paprasčių paprasčiausias. Žodžiu, daina įrodymas, kiek daug galima pasakyti sakant paprastai. O ką manote Jūs?

Barbarism Begins At Home

Unruly boys
Who will not grow up
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not settle down
They must be taken in hand
A crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking
Unruly boys
Who will not grow up
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not settle down
They must be taken in hand
A crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking
No, a crack on the head
Is what you get for not asking
And a crack on the head
Is what you get for asking
A crack on the head
Is just what you get
Why? Because of who you are
And a crack on the head
Is just what you get
Why? Because of what you are
A crack on the head
Because of those things you said
Things you said
The things you did
Unruly boys
Who will not grow
Must be taken in hand
Unruly girls
Who will not grow
They must be taken in hand
No, oh, no
No, oh, no
No, no, no, no
No, no, no, no
No, no, no, no
...



2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

Mito apie rašytojo bloką įveikimas: kai nesirašo - rašyk...


Kad ir ką beprašyčiau – argi tai nebus parašyta anksčiau? Argi dar liko bent viena tamsi ir nepaliesta sielos kertelė, kurios neužmatė, praleido pro akis, Dostojevskis; argi Stendhalis nespėjo detaliai aprašyti įvairiausių psichologinių niuansų, iki tol laikytų nesvarbiomis, detalių? Argi Balzacas nedemaskavo mūsų, o Woolf neparodė kelio į švyturį?
Štai kodėl aš negaliu rašyti. Todėl, jog, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas – taip, pažvelkime teisybei į akis, niekas romantiškai nebebarškina spausdinimo mašinėle, ar neslapsto savo ranka prirašytų memuarų po čiužiniais, rašymas dabar tapo visiems prieinamu užsiėmimu, tereikia kantrybės ir... - taigi, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas, negaliu rašyti, nes visi literatūros istorijos didvyriai sustoja man už nugaros. Vieni – kaip eruditas Joyceas – nenustoja juoktis iš mano niekam tikusių bandymų, kiti, pavyzdžiui Virginia, žvelgia per petį su raukšle kaktoje, rodančia, kad ji susikaupusi, nors, iš tikrųjų, ta įsirėžusi raukšlė skirta net ne man, o jos knygų puslapių gyventojams, negalintiems palikti jos galvos.
Dabartiniai tyrėjai mėgsta teigti, jog šiuolaikinė visuomenė, tai save apmąstanti visuomenė. Ir iš tikrųjų, ką daugiau darysi, jei nemąstysi kas jau padaryta, ko pasiekta. Nieko daugiau nebelieka. Bent jau ne žodžio kūrėjui. Kartodamas sena dar kažką gali išspausti, tapti madingu mėgdžiojant. Visi tai ir darome. Net pati Lady GaGa.
Tačiau čia vėl atsimušame į sieną: kaip prilygti mėgdžiojamiems pirmtakams? Kas skaitys tai, ką jau seniai pasakė Tas ir Tas? Ir pasakė nepalyginamai geriau, vien dėl to, nes pasakė tai Pirmas. Štai dar vienas neatmušamas argumentas, kurio dėka mano Word‘o lapas lieka tuščias.
Kad ir kokių turėčiau ambicijų, manau, kad taip ir nugyvensiu gyvenimą nieko neparašiusi. Ir nesvarbu kaip mane bekankintų troškimas ką nors sukurti. Kas nors vieną dieną ras mano kompiuterio atmintyje šiuos užrašus apie tai, kad turiu pretenzijų vadinti save rašytoja, bet negaliu parašyti net vieno apgailėtino ir rišlaus teksto. Apie tai bus prašytas straipsnis „Rašytoja, kuri mirė nieko neparašiusi“, apmastantis spaudimą, kuris šiais laikais tenka pradedančiajam rašytojui. Tik tiek.
Taigis. Įdomus tas gyvenimas, nes, nepaisant to, jog man šitaip mąstant, o už nugaros lūkuriuojant visiems neprilygstamiems dievaičiams, vis tiek bandau rašyti. Gyvenimas – tai kova. Ne su tais dievaičiais, o su savimi. Mane rašyti veda troškimas ne aplenkti kitus kūrėjus, bet įrodyti, jog aš galiu nugalėti savo baimes. Nugalėti tą save, kuri bijo tuščio lapo, kuri negali popieriaus lape (kad ir skaitmeninio) sukurti dviejų personažų, galinčių natūraliai ir nuoširdžiais pasišnekėti. Kaip tik todėl, kol drąsa neišgaravo, skubiai sukuriu savo lape du personažus: Save-gyvenančią ir Save-esančią.
Dažnai žmogus nemato skirtumo tarp šių dviejų pusių, bet skirtumas yra didelis. Aš-gyvenanti yra ta, kurią tu matai, su kuria šnekiesi dienomis, nes aš to noriu, nes ji tokia yra – ryški, iššaukianti, pastebima, o Aš-esanti – stebėtoja, gyvenanti savo gyvenimą, jai nerūpi paviršiai, tai ta, su kuria tu negali pasišnekėti, nes ji slepiasi ir nesirodo; bet ji nori būti demaskuota, todėl kartais gali ją pajusti - esant.
Šios dvi mano pusės skirtingos kaip diena ir naktis, bet jas sieja vienas ir tas pats, paprasčių paprasčiausias, troškimas – jos abi nori būti priimtos. Tik sunku rasti žmonių, kurie būtų pakankamai drąsūs ir tvirti, jog pažabotų vieną pusę ir ištrauktų kitą, kad lygiai vienodai mylėtų jas abi. Mane gyvenančią ir mane esančią.
Yra žmonių, kurių jų gyvenantis ir esantis poliai panašūs. Jiems labiau pasisekė. Jis-gyvenantis dažniausiai yra nuobodus, o Jis-esantis per daug nereikalauja. O štai man, šiuo atžvilgiu, kaip galima matyti, visiškai nepasisekė, nes kuo labiau skiriasi gyventi ir esanti pusė, tuo žmogų sunkiau pažinti. O visi šiais laikais tik to ir tenori – paprastumo, įminimo. Jie netiki magija, saugosi paslapčių. Saugosi vilionės, kuri gali per ilgai užlaikyti jų dėmesį. Mėgstamiausias jų užsiėmimas, greitai bėgti nuo vienos pagundos, prie kitos. Jei esi paprastas ir greitai įmenamas, prie tavęs sustos, tavimi susidomės, tu tapsi trumpalaikio geismo objektu ir įkaitu. Galbūt tau net pasiseks tiek, kad jie nuspręs tave pasilaikyti, nes netrukdai jiems toliau geisti, neverti jų susirūpinti klausimais, nepasiglemži per daug dėmesio. Jei atvirkščiai, tu sunkiai įmenamas, teks nusivilti, – kad ir kaip norėtum, niekada netapsi jų mylimuoju. Tavęs bijos, nelaikys draugu, šalinsis, vos tik supras, kad keli per daug klausimų, į kuriuos jiems norisi gauti atsakymus. Jiems jų nereikia, bet dar labiau nereikia, kad tu juos sukeltum. Jie nori judėti pirmyn. Jiems nereikia problemų.
Štai tokiu būdų aš lieku visuomenės paribiuose. Ne visada tai buvo, ir ne visada tai buvo dėl šios priežasties, bet ta priežastis, kol jos nepanaikinsiu, neleis man judėti pirmyn, kaip norėtų ši visuomenė.
Bet žinot ką pasakysiu? Nereikia man tos sumautos visuomenės. Aš-gyvenanti per daug principinga, kad leistų pasiduoti nevisavertiškai mano-esančiai. Geriau visą gyvenimą praleisti vienai, negu pasiduoti, nulenkti galvą ir leisti, kad tave pažabotų ir įkainotų, ne pagal tavo vertę.
Geriau gulti vienai su iliuzijomis, kurios nebuvo išpildytos, negu gulti dviese, kai visos tavo svajonės pamintos, negrįžtamai sutryptos, ir žinoti, kad tai padarė patys artimiausi. Kad tai padarei TU, nes pasidavei, ir leidaisi jų pasiglemžiama, jų pavergiama. Ir visa tai dėl baimės. Dėl klaidinančios vienišumo baimės. Ne kas kita, o ta baimė priverčia tave pamiršti savo vertę ir bėgti, bėgti tiesiai į rankas, kurios nėra vertos...
Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį nebijoti vienišumo ir laimėsi bet kokią kovą. Laimėsi laisvę.
Žinoma, visa turi savo kainą. Tu kentėsi. Kentėsi žiūrėdamas į šimtus veidų, kurie atrodo artimi. Sėdėdami vienas šalia kito, apsikabinę. Besijuokiantis būrys. Atrodo. Bet tada vėl, pamatysi tiesą. Pamatysi tiesą, pažvelgęs į jų tuščias akis. Tas žvilgsnis,  iššvaistytas nesiliaunančių ieškojimų, nesiliaunančių geismų – ne tik kūniškų – labirintuose, negali suteikti laimės niekam. Tik ne tos, už kurią sutiktume mokėti bet kokią kainą. Mes nebenorime mokėti, nes žinome, kad būsime apgauti. Tik vieni tai supranta, kiti – ne.
Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį atpažinti melą ir apgaulę, nes tada neabejosi laime, kurią nešiojiesi, kurią gauni. Geriau žinoti tiesą, nei spėlioti, skęsti nežinioje – tų kvailų ramunėlių jūroje.
Tada galėsi spjauti į tą apsimetėlių visuomenę – jai nepatinka tikra laimė. Tu nebesijausi vienišas, nebesijausi nelaimingas. Nebenorėsi parduoti savęs už nevertą kainą. Iš vis nenorėsi savęs įkainoti. Ir svarbiausia – nenorėsi būti paprastu ir greitai įmenamu, kokiu jie nori tave matyti. Nesitenkinsi vieta ant lentynos, šalia kitų geismų objektų.
Nepamink savo asmenybės, savo laisvės, svajonių, apgaudinėjamas baimės ir apgaulingos laimės, kuri tėra suvaidinta vienišumo baimės pasekmė. Norėk būti neįmenama paslaptimi. Norėk, kad prie tavęs grįžtų, kad tu keltum klausimus, norėk žvilgsnio, kuris nebūtų tuščias ir iššvaistytas. Norėk rankų, kurios būtų vertos...
Nemanyk, kad dėl kažko turi aukoti svarbiausius dalykus savo gyvenime. Nemanyk, kad turi aukoti save – tai apgaulė. Jei būtų tikra, niekas nebandytų tavęs pavergti, o mylėtų be išlygų...
Nepasiduok savo baimėms, kurios trukdo siekti ir svajoti.  Štai, ir aš, spjoviau į jas, spjoviau į tai, kas ką mano, ir užpildžiau savo Word'o lapą. Proceso metu ir literatūros dievaičiai išsibėgiojo (darosi vėlu). Tikslas pasiektas, nesvarbu, kad ne toks, kokio daugelis tikėtųsi (kad parašysiu ką nors rišlaus ir suprantamo), svarbu kad toks, kokį aš buvau užsibrėžusi (užpildyti tuščią lapą).

2014 m. birželio 21 d., šeštadienis

"Into the Wild" 2007


Šiandien mano akiratyje daugeliu apdovanojimų įvertintas 2007-ųjų Sean Penn režisuotas filmas „Into the Wild“ („Atgal į gamtą“).
Filmas pasakoja tikrą istoriją apie Christopher Johnson McCandless (vaid. Emile Hirsch); vaikiną, kuris, baigęs koledžą geriausiais balais ir nieko nestokojantis, nusprendžia paaukoti universitetui skirtus pinigus  ($24,000) labdarai ir, niekam nepranešęs, dingsta 1991-aisiais.
Dvejus metus tėvai gyvena nežinioje, o Christopher, pakelyje palikęs mašiną ir sudeginęs savo pinigus, atsisakęs bet kokio materialaus pagrindo, keliauja po Ameriką autostopu, pėsčiomis, kanoja... O paskutinis vaikino kelionės tikslas – Aliaska.


Šios kelionės metu Christopher sutinka įvairiausių žmonių, kuriems, visai natūraliai, kyla smalsumas: kodėl toks jaunas vaikinas taip nekenčia visuomenės, jog nusprendžia jos išsižadėti? Kas verčia jį taip ją niekinti? Christopher teigia, kad galia, pinigai, daiktai, visa kas materialu ir kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, žmogų įkalina, paverčia jį pažeidžiamu ir pilnu baimių, žmogui svarbu tampa tik įtvirtinti savo galią prieš kitą, jis nebemoka mylėti, nebemato; toks socialus būvis atitraukia jį nuo tikrosios gyvenimo esmės – savęs pažinimo ir tikrojo gyvenimo atradimo, ne specialiai susikuriamos ir beprasmiškai konstruojamos gyvenimo iliuzijos, kuri vis tiek negali patenkinti, bet Gyvenimo, kuris tiktų tau pačiam, atradimo.
Christopher išsako daug neigiamų minčių apie darbą, kurio nemėgstame, bet kurį dirbame, kad įsigytume „naujų“ daiktų; jis kalba apie baimes, kurios mums trukdo gyventi, kurios trukdo pasiekti išsilaisvinimą.


Pagrindinė mintis, kurią mums nori pripiršti ši istorija – gyvenk gyvenimą, kuris tau patinka. Ne tokį, kurį gyvena masės, bet savo Gyvenimą, kuris tau nuoširdžiai patiktų. Christopher toks gyvenimas susideda iš knygų skaitymo, naujų patirčių, socialaus ir materialaus būvio išsižadėjimo.
Bežiūrėdama filmą, vis galvojau apie Christopher pasirinktą gyvenimo filosofiją ir priėjau išvados, kad nors daugelis (neišskiriant ir manęs) jaučiasi taip pat kaip šis vaikinas, bet kaži ar naujojo amžiaus karta besiryžtų spjauti į visuomenę ir grįžti „atgal į gamtą“, kaip padarė Christopher 1992-aisiais užsidaręs Aliaskos miškuose rastame apleistame „stebuklingame autobusėlyje“. Dabar protingieji atrado kitą būdą „spjauti“, – gyvename taip kaip ši visuomenė nori, bet ją kritikuojame. Tai naujasis mūsų maištas – daryti kaip daro kiti, bet nenuoširdžiai, apgaudinėjant visus, įskaitant ir save.
„Into the Wild“ man patiko. Siūlau nepraleisti progos pamatyti šį filmą ir įsiklausyti, ką apie gyvenimą jums turi pasakyti Christopher.

2014 m. birželio 17 d., antradienis

"Pavergimas", arba užgesinta ugnis


Pavergimas

Užgesinai mano ugnį –
Savo vandeniu.
Nedavei jai oro
Įsidegti.
Pelenus išmetei –
Visa krantan skalaujančiai
Jūrai, -
Galbūt, jie sugrįš ateičiai
Kada?

Užgesinęs ugnį nuprausei ir
Pasmilkei mane.
Liepei,
Klausyt dabar tavęs lyg
Dievo nuolatinio.

Užkrovei mano laisvę
Paliepimais. Mokei,
Kaip klūpėti, kai meldžiuosi
Tenkindama tavo
Norą.
Kaip paklusti –
Lyg būčiau tavo
Ištikimas šuo, kuriam
Niekas nepriklauso, net
Jis pats.

Ir po dalelę pamiršau,
Koks jausmas tas –
Ugnį savyje
Nešioti.
Išmokau nejudėt be paliepimo.
Nemąstyt,
kol nėra pavojaus ir
Nejausti, kol kas negeidauja. –

Teliko vešėti tik
dievobaimingai
Neveiksni viltis, jog
septintoji
banga sugrąžins
bent pelenus
Kada?

2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

"Laivai", arba neišpildyti pasirinkimai


Laivai

Tie laivai –
į kuriuos niekada
neįlipsiu.
Tik nuo kranto stebėsiu
praplaukiant
 pro šalį savo
gyvenime.

Tų laivų –
 nepažįstami kursai
nepažįstamose žemėse.
Dėl jų
manęs norai neapleidžia
kvėpuojant.

Tie laivai –
nepažintos jūros
nepažintam uoste.
Apie juos
manos svajonės
lekiančios vėju
brėkštant.

Tų laivų –
nebyliai aš klausiu:
„Kur būtumėt
mane nuplukdinę
sutikti aušos?“

2014 m. birželio 11 d., trečiadienis

Vilis Normanas "Masturbacija"


Labai neskubėdama, ėmiau ir užbaigiau Vilio Normano naują knygą „Masturbacija“, kurią pavyko nugriebti iš knygyno lentynų vos pasirodžiusią. Vilis – visiems gerai žinomas žurnalistas ir, šiaip, nykstanti rasė – mąstantis žmogus.
Ką galima trumpai pasakyti apie knygą? Na, ji tikrai geresnė už visas pirmtakes. Tai knyga, kokią, įsivaizduoju, parašyti būt negėda ir pačiam Frédéric Beigbeder. Žinoma, visi akademiniai literatų sluoksniai greičiau ant jos nusi....., nei leistų ją tyrinėti mokslo darbuose ir vertintų kaip „gerą literatūrą“ (o gal sulauksime stebuklo?). Bet, pagalvojus, kam šiais, greito vartojimo laikais, dar gali rūpėti literatūrinė vertė, stilius, nuoseklumas?
Geriau pažvelkime į knygos turinį ir jos mintis (kas man labiau rūpi). Pagrindinis šios istorijos (anti)Herojus – politikos doktorantas, žurnalistas, darboholikas, žodžiu, žmogus, kuris mato ten, kur visi akli – išgalvotoje (sąlygiškai) Absurdistano valstybėje. Jis ir mato ir mąsto. Daugiausia apie aplinką, kurioje priverstas tarpti: apie vartotojus, jų kasdienį pirkimą, apie bukumą, apie (ne)meilę, dėl kurios kaltas vartojimas, apie vienišumą, kuris atsiranda kai visa apima megalomaniją, apie darbą, kurio nenori dirbti, bet reikia, nes nori pinigų, padedančių tenkinti vartotojo įgeidžius, padedančių bent trumpam užmiršti tą užburtą vartojimo, dviveidiškumo ratą, ištrūkti iš jo; ir visos šios problemos, kurias pastebi knygos herojus labiausiai veikia santykius ir dviejų žmonių ryšius, kurie tampa neįgalūs ne tik mylėti, bet ir domėtis, suprasti, palaikyti atvirus žmogiškus kontaktus. 
Žinoma, knygos herojus bando gyveni ir normaliai: ieško savo gyvenimo meilės, bet – koks absurdas – per darbus, ji neturi jam laiko! Tad jis užmušinėja laiką: geria, rašo, mokosi, išsidirbinėja. Jis yra persisunkusios vartotojiškos visuomenės ir Černobylio elektrinės sprogimo laikų kūrinys, – nei nuo vieno, nei nuo kito negalintis pabėgti ir iš šiųdviejų kildinantis savo filosofiją. Herojaus mintys – kratinys sukramtytų idėjų, kurias jau girdėjome skambančias Nietzsche‘s, Bauman‘o, Baudrillard‘o lūpose, tik pateikiamos jos daug gyvesne kalba ir žmoniškai sukramtytos.
Laikais kai, kaip sakė Baudrillard, „išnyksta skirtumas tarp gardumynų krautuvės, aukštos kokybės bakalėjos ir dailės galerijos, tarp „Playboy“ žurnalo ir palentologijos traktato“, kai pasaulį valdo Lady GaGa bei „ARTPOP“, kai žmogus lieka vienišas vartojimo džiunglėse, šis Vilio Normano (anti)romanas, jausdamas pasaulio pulsą, keistai įkvepia. Nepaisant to, kad herojus kritikuoja aplinką, kurioje tarpsta ir kuri tarpsta jame, jis nepraranda vilties, bando kapanotis, bando mylėti neprekiškai. Ir visgi, jau pats žodis bandymas mums suponuoja, kad herojaus veiksmas – sąmoningas pasirinkimas, todėl jame nebėra natūralaus džiaugsmo, kuris leistų atitrūkti; nieko, ką galėtumėme pavadinti poezija ar svajonėmis, nieko, leidžiančio pakilti aukščiau beprasmiškos būties. Absurdistane, kaip teigia pats herojus, atitrūkti tėra keletas būdų: koksas, orgazmas, alkoholis – vienintelė problema, kad jų sukeliama būsena, nėra amžina...
Knyga man patiko. Ji vartojama, kaip ir visa šiame suknistame pasaulėlyje. Tikiu, kad daugelis iš Jūsų ją taip pat suvartos. Tik žiūrėkit, kad per daug nepakenktų virškinimui. O gal mums kaip tik to reikia?

Kaip įprasta, pateikiu trumpą knygos ištrauką:

"Nesvarbu, kad esu Londone - ar esu čia, ar tėvynėje, vis tiek niekur neturiu su kuo pasikalbėti apie kvantinę mechaniką, chemiją, literatūrą, ekonomiką. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, kuris nedirbdamas fiziku domėtųsi fizika arba nebūdamas chemiku - chemija. <...> Aišku, sunkiausia, kad net apie literatūrą pasikalbėti nėra su kuo. KArtą katedroje vedėjas kažką skaitė rusiškame puslapyje, tada paklausė, gal žinau, kas tuo domisi (dabar neprisimenu kuo, be to, vengiu mokytis rusų kalbos). Atsakiau, kad nežianu. Jis nuliūdo neturėdamas su kuo apie tai pasikalbėti.
Prisiminiau knygą "Žmogus miršta vienas", bet juk tai netiesa! Žmogus gyvena vienas. Koks skirtumas, kaip mirti. Religija, noras turėti dievą, kuris supranta ir išklauso - vienatvės simptomas. Mes norim to, nors ai neegzistuoja. Jėzus irgi buvo vienišas. Kaip norėčiau su Juo pasikalbėti. Žmogus, kuris kažką darė iš idėjos. Buvo linksma, buvo intriga."

2014 m. birželio 9 d., pirmadienis

Nemiga. (BE)prasmybė. Mekas.


Pastaruoju metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.
Tiesa pasakius, jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita [birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.
Bet ne. (Mekas stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme, matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...
Nemąstymas – štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato, nes per daug mato.
Bet užteks. Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:

Viskas man yra be prasmės

Viskas man yra be prasmės
ir viskas
nereikalinga –

aš gvenu tik iš inercijos
iš įsibėgėjimo
prisiversdamas ir
įsikalbėdamas
kad viskas yra
gražu ir kad šitas gyvenimas
yra vertass gyvenimo.

Dabar yra trečia
ryto
ir visi miega ir yra
pati naktis.

Guliu atmerktom akim. Žinau,
gulėsiu taip
iki pat ryto
atvirom akim
taip kaip visa šita
naktis. –