2013 m. vasario 25 d., pirmadienis

Joan Jett pirmadienis



Ah...
...Kaip sakant, kiekviena savaitė, tai nauja pradžia, kurioje visada yra įsipareigojimų atbildančių iš praeitosios... nėra kada atsipūsti, o ką jau kalbėti apie įvairias ligas, peršalimus ar dar, velniai žino, ką! „Niu, niu niu,“- grūmoja kumštį atstačiusi aplinka ir atsiskaitymų sąrašai...
Taigi, belieka gydytis naudojant „pipirinę“ ir savitaigos meną: aš nesergu! Tiesa, jaučiuosi puikiai, net darbingumas sukilo, kad tik greičiau visko atsikratyti ir savaitgalio sulaukus gerai išsimiegoti!
Bet ir ligoniams, kurių kūnas nuo kiekvieno pasisukimo eina maloniais pagaugais, reikia atsipūtimo valandėlės, tiesa? Taigi, per ją dalinuosi rock-n-roll‘o karaliene tituluojamos Joan Jett hitais, tokiais be kurių sunku jau būtų įsivaizduoti mūsų dabartinę būtį. Kiekvienas juk esame bent kartą niūniavę tokius hitus kaip „I Love Rock‘n‘roll“ ar „Crimson And Clover“- jų net pristatinėti nebereikia. 
Ir tikriausiai visi bent kiek besidomintys muzika žino „The Runaways“ istoriją, nuo kurios ir prasidėjo Jett karjera. Ilgai ji nesitęsė; merginų grupė gyvavo tik ketverius metus, bet net ir jai iširus Jett nemetė savo kūrybinio kelio. Išleido porą solo albumų, o po kelerių metų, įdėjusi skelbimą į „L.A. Week“, sukūrė naują grupę, kurią be jos sudarė dar trys vyrukai ir viską vainikavo pavadinimas- „Joan Jett And The Blackhearts“.
Taigi, jūsų dėmesiui vieni iš didžiausių jos hitų: „Bad Reputation“, „Do You Want To Touch Me“, „Love Is All Around“, „I Hate Myself For Lovin‘ You“ ir viena mano mėgstamiausių „You Don‘t Own Me“:






P.S. kas dar nematėte, 2010 metais pasirodė filmas apie "The Runaways" istoriją, kuriame Joan Jett vaidmenį sukūrė šaltoji Kristen Stewart, o žymiąją Cherrie Currie tapo "Šarlotės voratinklio" žvaigždutė Dakota Fanning.

2013 m. vasario 24 d., sekmadienis

Vladas Januševičius



Šiandien mano akiratyje nieko žymaus ar įdomaus, bent jau ne pasauliniu mastu.
Lygiai prieš metus iš šios, žmogiškiškosios, būties pasitraukė mano senelis. „Bočius“ ir šeimos Tėvas iš didžiosios raidės.
Nebuvo mano senelis nei žymus, nei didelių pasiekimų žmogus, bent jau ne taip, kaip mes šitai linkę suprasti šiais laikais. Bet mano atmintyje jis išliko kaip didžios pagarbos vertas žmogus. Žmogus apdovanotas turtinga siela, bet tokia jautria, kad aplinkybių veikiama ji taip ir neišsiskleidė tiek, kiek būtų galėjusi kitu laiku ir kitoje erdvėje.
Gimusio 1929 metais, kaip ir daugelio to meto žmonių, senelio gyvenimas nebuvo lengvas. Augęs neturtingoje, didelėje šeimoje, jis neturėjo daug galimybių nei mokslo siekti (baigė keturias klases), nei kuo daugiau domėtis apart to, kaip išgyventi. Jau nuo jaunystės dirbo ne tik tai ką galėjo ir norėjo- tuomet niekas tuo nesidomėjo,- bet viską kas pakliūdavo po ranka. Visai jaunas būdamas jis saugojo tuometinę Tarybinę Lietuvą nuo „partizanų“, kaip aš mėgstu sakyti, alkaniems žmoniems nesvarbu, kokia valdžia „gera“, svarbiausia, kad maisto burnoms būtų.
Vėliau senelis išvyko tarnauti Tarybinėje kariuomenėje, kur susilaukė pasisekimo, nes buvo darbštus ir veiklus. Ten dalyvaudavo ir įvairiose rengiamose varžybose, kadangi buvo, kaip pats bočius pasakojo, „bistrus“ bėgikas. Vienose iš tokių rungtynių, net buvo gavęs apdovanojimą- auksinį kišeninį laikrodį, tiesa neilgai juo pasidžiaugė, kadangi, grįžtant namo, traukinyje jam jį nukniaukė ir beliko tik diplomas. Būtų senelis ir toliau siekęs laurų, bet ruošiantis dar vienoms varžyboms kelią pakirto kojos trauma, todėl šią „karjerą“ teko nutraukti.
Po armijos, grįžus atgal į Darbėnus, bočiui reikėjo susirasti darbą, o neturint per didelio išsilavinimo, kaip suprantat, kelių, iš kurių būtų galima rinktis, nebuvo daug, todėl įsidarbinęs miško darbininku jis pradėjo, kaip vėliau pasirodė, savo gyvenimo karjerą.
Miške jis išdirbo visą savo gyvenimą, Dirbo Darbėnų bei Vaineikių miškuose; tapo eiguliu, ir šioje pareigybėje išdirbo iki pat pensijos.
Dirbo jis sunkiai ir sąžiningai. Sulaukęs 29-erių vedė mano močiutę, bet gyvenimas juodvėm nebuvo lengvas. Visgi, taupydamas, iš savo atlyginimo, senelis išgalėjo pastatyti šeimai namą šalia miško, kuriame aš dabar ir sėdžiu, rašydama šias eilutes.
Tačiau aš savo senelį ne taip prisimenu. Visa, ką čia iki šiol rašiau, tik nuotrupos iš paties senelio šnekų apie savo gyvenimą bei močiutės, giminių kalbų.
O aš senelį jau prisimenu kitokį. Prisimenu kaip darbštuolį, kuris vasaromis grįždamas iš darbo man parnešdavo duonos su lašinais ar šokoladuką ir sakydavo, jog tai kiškis po kelmu paliko savo pietus. Prisimenu kaip tėvą, kuriam iš paskos visą savo vaikystę prasekiojau ir kuriam niekada neįkyrėdavau. Kaip istorijų pasakotoją, kurias papasakodavo kol darbuodavomės pamiškėje: jis kapodavo malkas, o aš gražiai jas mesdavau į tvarkingą, kaip man atrodė, krūvelę. Prisimenu kaip dainininką ir šokėją: kaip pasisodinęs ant kelių dainuodavo man dainuškas apie tai, kaip mane turgui pirkęs; ir kaip šokdindavo sutikdamas iš mokyklos grįžtančią. Kaip mylintį šeimos žmogų, kuriam ši buvo gyvenimo tikslas. Kaip ypatingai dvasingą žmogų, kuris nesipuikuodavo, nesigirdavo, kurs nebuvo gal sėkmingiausias, laimingiausias ir mylimiausias žmogus, bet iš širdies norėjo, kad mes- jo šeima- tokie būtumėm.
Aš labai džiaugiuosi, kad man teko augti tokio žmogaus pašonėje, džiaugiuosi už vaikystę, kurią turėjau ir pamokas, kurias nebyliai iš jo gavau.
Pridedu keletą straipsnelių apie jį iš vietinių laikraščių. Kažkada vaikystėje radau juos besimėtančius palėpėje ir išsaugojau, tada, tiesa, supratau tik tiek, jog čia mano senelis, o ne patį tekstą. Straipsneliai gražūs, „tarybiniai“, bet mano senelis kaip tik ir buvo toks darbštuolis- jie neperdeda.



Ir kokie būtų prisiminimai be pluoštelio nuotraukų, kurių, deja, senelis neturėjo daug:

Prie savo tėviškės...


Su tarnybos draugais (iš kairės sėdi) ...


Kariuomenės gaisrininkas :DDD


Ligoninėje, tiesa, į ligonį nelabai panašu...


Gyvenimas juda priekin. Mano senelis čia jau tėvas (iš dešinės antras vyras). Beje, pirmoji iš kairės mano močiutė. Vaikas prie senelio- mano dėdė Ričiardas, o mergaitė, sėdinti mano prosenelei ant kelių (pačiame priekyje) mažoji mano mamytė...


Na va, laikas eina greit, vaikai išauga...


Ir mano mėgstamiausia vaikystės nuotrauka, kuria noriu ir pabaigti. Močiutė čia sugriebusi mano pusbrolį, o aš drąsiai įsirangiusi senelio glėbyje...


2013 m. vasario 22 d., penktadienis

"Bette Davis Eyes"




Žiema vis dar spardosi, vis dar nenori išeiti, o jau buvau įtikėjusi, kad pradėjęs tirpti sniegas taip ir nutirps po truputį... Bet ne, privertė jo vėl iš naujo ir dar šaltuko nepagailėjo!
Taigi, arbata vėl mano geriausias draugas leidžiant savaitgalį. Tiesa, dar kiek padeda ir šiltas Kim Carnes balsas dainuojantis visiškai neaiškią dainą „Bette Davis Eyes“.
Parašė ją Donna Weiss bei Jackie DeShannon 1974-aisiais. Paskutinioji net įdėjo ją į savo tų pačių metų albumą „New Arrangement“, tačiau sėkmės jos atliekama daina nesusilaukė.
Hitu ją, 1981 metais, pavertė tik Kim Carnes, kuri tuomet pati, kylanti žvaigždutė, dar nebuvo per labiausiai žinoma. Daina ne tik išgarsino atlikėją, bet tais metais pelnė net dvi „Grammy“ statulėles, geriausio metų įrašo bei geriausios metų dainos kategorijose.
Nenuneigsime, Kim Carnes balsas ir naujas skambesys pavertė kūrinį kažkuo, kuo jis anksčiau tikrai nebuvo, priversdama džiūgauti ir pačią Bette Davis.
Tai viena iš keisčiausių dainų su kokiomis esu susidūrusi, bet ji turi nenuneigiamą šarmą, paklausykite patys: 


...Ir pridedu Jackie DeShannon versiją, palyginimui ir iš pagarbos pirmapradiškumui:


2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

"Hičkokas" 2012




Kas nežino Alfredo Hičkoko ir jo įžymiųjų šedevrų „Svaigulys“, „Psichopatas“, „Paukščiai“. Šis žmogus savo laiku buvo tikras suspenso meistras, dirbęs su tokiomis to meto įžimybėmis kaip Grace Kelly, Cary Grant, Ingrid Bergman, Anthony Perkins ir t.t.
Prakalbau apie Hičkoką, nes į mano akiratį šį kart kaip tik ir buvo patekęs 2012 metų filmas „Hitchcock“ („Hičkokas“). Filmą ėmėsi režisuoti Sacha Gervasi, remdamasi 1990 metais Stephen Rebello parašyta knyga „Alfred Hitchcock and the Making of Psycho („Alfredas Hičkokas ir „Psichopato“ kūryba“). Filmas fokusuojasi ne tik ties „Psichopato“ kūrimu, bet ir ties režisieriaus, bei jo žmonos Almos Reville santykiais vykdant kūrybą: Hičkokas negauna finansavimo filmavimui, taigi užstato namą, ramybės jam neduoda nepasitikinti „Paramaunt Pictures“, etikos konspektoriai bei žmonos romanas, kuris priverčia jį jaustis nustumtu ir paliktu užribyje. O kur dar tai, jog nufilmavus filmą, reikia jį sumontuoti taip, kad namo, o tuo labiau žmonos pamėgto baseino, nereikėtų parduoti. Visa tai susipina šiame, galiu pasakyti, linksmame ir „desertiniame“ filme, nukeliančiame mus į tą laiką, kai Holivudo spindesys dar nebuvo išnykęs.


Hičkoką filme vaidinantis Anthony Hopkinsas buvo sunkiai atpažįstamas, o Helen Mirren vėl sukūrė nuostabų ir įtikinamą antrosios pusės portretą (prisimenant „Paskutinę stotį“, kur ji vaidino Levo Tolstojaus žmoną). O kur dar aktorės: Scarlet Johanson įkūnijanti Janet Leigh, Jessica Biel šmėžuojanti kaip Vera Miles ir Toni Collette- šįkart ištikimoji Hičkoko padėjėja.


„Hičkokas“ buvo geras, daug jėgų nepareikalaujantis, bet ir informacijos nepašykštintis filmas, susuktas tikrai nenuobodžiai. Kaip visada likau sužavėta tiek Mirren, tiek Hopkinso,  gyvos siaubo legendos, vaidyba. Man visada palieka įspūdį filmai apie Asmenybes (iš didžiosios raidės), o šis toks ir buvo. Jis nepašykštėjo smagių ir sąmojingų dialogų (tokie filmai jau vien dėl to negali būti blogi), todėl vakaro, jei pasirinksite šį filmą, tikrai nesusigadinsite. Puikiai jis tiks ir kino mėgėjams, tiek ir Hičkoko gerbėjams, primindamas jiems genijų, kurio rankose visada būdavo stiklas gero ir kaloringo gėrimo, o galvoje -  nenurimstantis ieškojimas naujų idėjų, kaip priversti mus bijoti.


2013 m. vasario 19 d., antradienis

Gydykis: nuo realybės miegu ir realybe



Nuo nenoro gyventi gydykis miegu:
Miegok kasdien po nustatytą dozę,
Sapnuok sapnus spalvingai tu, didingus,
Užveisk akvariumą kulverčiantį tikrovę iliuzingai.

Bet jeigu kartais pasijusi, kad vaistas nevaisingu tampa
Skubiai padidink dozę ir sapnuoki ištisai.
Tenai spalvas pakeisk į juodą klampą,
Miegodamas sapnuok baisingą horizontą.

Na, ar nejauti?

Svajonės nepadėjo, bet realybė visą parą išgelbėjo tave.
Iliuzijas pamynęs ir realybėje nuskendęs,
Tapai herojum nejautos garbingu,
Mechanizmu, kurs nepažįsta net ir anti-noro.


2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Steve Perry "Street Talk"



Ką  veikia vienišieji meilės dienos vakarą?
Aš jį, kaip ir kitus vakarus, leidžiu su muzika.
Šį vakarą tai Steve Perry roko baladės. Pažįstamas jis kaip grupės „Journey“ vokalistas, bet devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje jis išbandė ir solinę karjerą. Tiek kritikai tiek klausytojai negaili liaupsių šio balso savininkui ir drąsiai įvardija jį kaip vieną iš įtakingiausių aštunto-devinto dešimtmečio roko figūrų.
Jei reikėtų atlikėjų partenone rasti Steve Perry atitikmenį, juo neabejotinai taptų Bon Jovi balsas, tačiau man pačiai Perry balsas yra daug mielesnis. Šiandien noriu pasidalyti, jo solo darbais, kurie šį vakarą sukasi mano grojaraštyje ir kažkaip keistai tinka Valentino vakarui : melodijos iš jo 1984 metų albumo "Street Talk".
Daugiausia mano simpatijų renka singlas „Folish Heart“ bei kitos:  „Go Away“, „I Believe“, „If Only For The Moment“, „Listen To Your Heart“, „She‘s Mine“, „Captured By The Moment“.








2013 m. vasario 10 d., sekmadienis

"Detachment" 2011




Apie ką šiandien? Trumpai ir aiškiai, apie 2011 metų Tony Kaye filmą „Detachment“ ("Objektyvumas"/ "Atsiskyrimas").
Pasirodęs daugelyje kino festivalių ir ne viename šlavęs apdovanojimus filmas ir manęs nepaliko abejingos. Tiesa, aikštijausi prieš šitą filmą aš ilgai. Labiausiai baidė pati tema: ir vėl mokykla, vėl problematiški vaikai ir „stebukladarys“ mokytojas, kurio metodai priverčia mokinius su pasimėgavimu skaityti Edgarą Po.
Na, ką, mokykla buvo, buvo ir problematiški vaikai ir stebukladarys mokytojas, tik ne tokiu kampu, kokiu iki šiol mane pasiekdavo filmai tokia tematika.


Pagrindinė filmo mintis, siejanti visus,- susiknisimas. Tėvų, mokytojų, visos švietimo sistemos, per kurių neteisingą politiką ir neadomas skyles vaikai pasidaro nebesuvaldomi. Kaip Hugo pasakytų, vaikuose atsispindi visuomenės nuosmukis.  
Filmo istorija sukosi apie Henrį Barthes‘ą (Adrien Brody), pavaduojantį mokytoją, kuris atvykstą atlikti darbo mokykloje, kurioje mokymo lygis, švelniai tariant, yra labai arti grindų. Kaip pavaduojančio mokytojo, jo pagrindinė užduotis yra, kaip jis pats teigia, pasistengti, kad per jo pamoką niekas nebūtų nužudytas ar nenusižudytų, kitaip tariant, palaikyti tvarką, kol atsiras pastovus mokytojas. Tačiau jis ne tik prižiūri klasę, moko, bet ir dalinasi savo suprantingumu su pasimetusiais šiame pasaulyje paaugliais.
Henrio mokymo metodai nėra tradiciniai, bet jis, būdamas tik pavaduojantis, gali sau tai leisti. Puikiai suprantant vaikų emocijas bei jausmus, jam nekyla problemų su jais tvarkantis. Tačiau pačio Henrio, kaip ir visų filme, gyvenimas taip pat nėra rožėmis klotas: mirštantis senelis, persekiojančios vaikystės šmėklos ir jaunos, gatvėje surastos, nepilnametės prostitutės priežiūra, atima jo dienas.


 Visa tai: asmeninės problemos, kompleksai, politika, patyčios, tėvų nerūpestingumas, mokytojų bejėgiškumas, vaikų nihilizmas gyvenimui ir sau, susitinka vienoje vietoje- po mokyklos stogu.
Filme gausu įžymių vardų, pasislėpusių po mokyklos personalo veidais: Lucy Lu, Blythe Danner, Marcia Gay Harden ir, žinoma, Adrien Brody.
Brody yra vienas iš tų aktorių, kurie manęs dar nėra nuvylę. Kad ir kokiame žanre jis bepasirodytų, filmas su juo, nesvarbu blogas ar geras, visada paliks įsspūdį. Šį kartą buvo ne kitaip. Jo sukurtas Henris buvo stiprus personažas: empatiškas, neapsaugotas nuo aplinkinių kančių, stipriai veikiamas pasaulio neteisybės, kuri veria jį kiaurai. Jis stengiasi atsiriboti nuo to, ką jaučia, ką mato aplink, bet nuo savęs nepabėgsi. 
Kaip ir sakiau pradžioje  filmui nelikau abejinga. Galima sakyti, jog net skaičiavau minutes, nenorėdama, kad jis užsibaigtų taip greit. Jame buvo užčiuoptos daug opesnes mūsų žaizdos ir ligos, nei vien paaugliški nusibrozdinimai. Tai buvo filmas apie žmonės, kurie kovoja dėl jaunimo ateities kiekvieną mielą dieną, aukodami save ir apie tai, kaip paauglys, už kurio gerovę kovoji, tau atsilygina- pereidamas į kitą barikadų pusę, kuri nieko iš jo nereikalauja. Atsiveria jaunimo problema: noro, motyvacijos ir ambicijų stoka,  o tušti mokyklos suolai, tėvų susirinkimo metu, aliuzija į problemos šaknis. 
Šiais laikais, kai vaikui kas nors blogai, mes linkę kaltinti mokytoją, kaltinti jį už vaiko nepaklusnumą, vertybių nykimą, bet argi tėra viena pusė, kuri yra už tai atsakinga? Nejaugi mokytojas jau pilna dalimi atsakingas už vaiko auklėjimą? Kam tuomet reikalingi tėvai, galintys palikti savo vaiką likimo valiai, dar net neišmokę jį atskirti pelus nuo grūdų? Filmas tarsi sako: visi turime problemų, visi esame susiknisę, bet ar tai reiškia, kad turime likti abejingi tam, kas vyksta kitų- šiuo atveju, vaikų ir mokinių- gyvenimuose.
 Patariu pažiūrėti filmą. Nemanau, kad nusivilsite (bent jau tie, kuriems kažkas dar rūpi). 


2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Adam Lambert "Trespassing"




Ką klausot penktadienui einant į pabaigą?. Šiandien pas mane svečiuose Adam‘o Lambert‘o naujausias darbas „Trespassing“.
Išgarsėjo šis vyrukas dar dalyvaudamas „American Idol“, kuriame užėmė antrąją vietą( mano asmenine nuomone- buvo vertas pirmos), bet visi žinome užkulsius, nulėmusius tokią baigtį. Kad ir kaip ten, Lambert‘as neužgęso milijoninėje pardavimų ir muzikos rinkoje, 2009 pasirodė jo albumas „Take One“, kuriame buvo sudėtos dainos, jo atliktos dar prieš „Idol“, 2005 metais ir, galiu pasakyti, tai jaučiasi.
Kalbant apie „po-idolinę“ veiklą, pirmasis jo albumas „For Your Entertainment“ taip pat pasiekė mūsų ausis tais pačiais, 2009-aisiais metais, vėliau sekė pora gyvų įrašų iš jo turų, o praeitą pavasarį sulaukėme ir antrojo albumo.
Kaži ar galima sakyti, jog stiliumi „Trepassing“ kuo nors skirtųsi nuo jo pirmtako,- atrodo, jog Lambert pagaliau bus radęs savo-  pop- nišą, kurioje norėtų kurti. Bet, visgi, ir ačiū Dievui, naujasis jo albumas tikrai yra stipresnis: jame mažiau tamsumo ir sunkumo, o ir skambesys daug geresnis. Taigi, jei kam nepatiko jo ankstesnis albumas, siūlau paklausyti antrojo, galbūt jūsų nusivylimas kiek sumažės.
Prie albumo kūrybos nemažai prisidėjo ir pats Lambert‘as. Albume rasite 12 dainų, kurias "deliux'se" paildo dar trejetas. Vertėtų paminėti, jog, kaip jau įprasta, viena albumo dalis yra greitesnė ir judresnė, o kita- lėtesnė ir lyriškesnė. Pirmasis šio albumo singlas „Better Than I Know Myself“, nebuvo kažkas, kas žadėtų gerą pradžią, bet vėliau sekę „Never Close Our Eyes“ bei „Trespassing“ pataisė situaciją.
Kaži ar verta pridėti „Never Close Our Eyes“, nes, tikriausiai, visi dar ją gerai prisimename, todėl dalinuosi tik „Trespassing“, „Shady“, „Chokehold“ bei „Runing“, na, ir negaliu neįdėti, "Outlaws Of Love", kuri taip tinka vakarėjant, prie kakavos puodelio.






Thomas Hardy "Tesė iš d'Erbervilių giminės"



Šįkart mano akiratyje klasika. Ką tik baigiau skaityti Thomas Hardy priešpaskutinį romaną „Tesė iš d‘Erbervilių giminės“. Tai pirmoji mano pažintis su šiuo anglų romano meistru, bet tikiuosi ne paskutinė.
Tai romanas apie jauną merginą Tesę Darberfild dažnai, ir net anotacija knygos nugarėlėje tą skelbia, laikomas vienu geriausių Hardy kūrinių ir ,kai pati jį perskaičiau, įsitikinau, kad tikrai ne veltui.
Knyga mums pasakoja jaunos merginos, iš neturtingos, bet kadaise kilmingos šeimos, istoriją. Kol jos šeimos kilmė dar buvo nežinoma jiems patiems, šeimos gyvenimas tekėjo taip, kaip ir turi tekėti XIX a. paprasto, sėslaus valstiečio gyvenimas, neturint per didelių pretenzijų ateičiai. Gyvendami šia diena jie dirba žemę, kad galėtų išmaitinti būrį vaikų, o vakarais susirinkę artimiausioje „smuklėje“ atsipalaiduoti nuo visų jiems tekusių vargų.
Tačiau žmogus yra toks sutvėrimas, kuris visada ieško naudos sau. Būtent tai- norėjimas pasilengvint sau padėtį- ir atveda mus į pabaigos pradžią. Kodėl pabaigos pradžią? Nes būtent nuo šios vietos ir prasideda Tesės pražūtis į kurią ją pastūmėja patys tėvai.
Sužinoję apie savo seną ir garbingą kilmę Darberviliai, išsiunčia Tesę, pas netoliese gyvenančius d‘Erbervilius, kurie turėtų būti jų giminės. Bet viskas nėra taip.
Nuėjusi į tą nepažįstamą dvarą Tesė sutinka ten savo „pusbrolį“, kuris jai paaiškina visą situaciją:  jie nėra d‘Erberviliai, o tik žmonės nusipirkę šią pavardę, todėl jokia giminystė tarp jų neegzistuojanti. Žinoma gerasis pusbrolis pasiūlo Tesei išeitį ir įdarbina ją pas savo motiną, kaip paukštyno prižiūrėtoją.
Merginai, esant labai naiviai ir nieko neišmanančiai apie vilionių ir geismų pasaulį, net į galvą neateina, kad „pusbrolis“ Alekas, būtent gašlumo valdomas ir įdarbina ją savo pašonėje. Ir būtent taip Tese, nieko neįtardama praranda garbę. Besišlykštėdama Aleku ji palieka jo namus, bet jos gyvenimas jau niekada nebebus toks gražus, koks galėjo būti net ir kaimo mergaitei.

"-O mama, mama!- širdį veriančiu balsu suriko iškankinta mergaitė ir aistringai atsisuko į motiną.- Kaip jūs galėjote pamanyti, kad aš žinau  kas manęs laukia! Kai prieš keturis mėnesius išėjau iš namų, aš buvau dar vaikas. Kodėl jūs man tada nepasakėte, kad vyrai pavojingi? Kodėl jūs manęs neįspėjote? Turtingos moterys žino, kaip reikia apsiginti, nes jos skaito romanus apie tas klastingas pasalas, bet aš niekada neturėjau progos ko nors išmokti iš romanų, o jūs man nepadėjote!"

Grįžusi į tėvų namus ji susilaukia vaiko, kuris greitai miršta, o būdama visuomenės atstumta, ji net negali deramai jo palaidoti.
Nusivylusi ne tik visuomene, bet ir religija Tesė, negalėdama amžinai sėdėti tėvams „ant sprando“, išvyksta dirbti pas geraširdį ūkininką, kur niekas jos nepažįsta ir nežino jos istorijos.
Įsidarbinusi melžėja Tesė atsigauna, vėl pražysta, o jos grožis ir tyrumas, nelieka nepastebėti Andželo Klero, aukštesnės socialinės padėties jaunuolio, kuris ūkyje atlieka praktiką, pats turėdamas svajonę greitu laiku pradėti ūkininkauti. Nereikia būti didžiai protingu, kad suprastum, jog šis jaunuolių susižavėjimas, netruko peraugti į meilę. Bet viskas nėra taip paprasta. Tesei iškyla svarbi moralinė problema: atskleisti Klerui tiesą, apie savo „nuopuolį“ ar nuslėpti ją. Nuo šio sprendimo priklauso jos ateitis...
Knyga man labai patiko. Dažnai perskaičiusi klasikos knygą, aš imu mąstyti: kodėl ji klasika? Ir iš tiesų, šis romanas maža ką priminė nuobodų klasikinį skaitalą, kurį jauti pareigą perskaityti. Ne, to čia nebuvo, puslapiai vertėsi lengvai, patys savaime. Suprantu, kodėl knyga vis dar yra plačiai skaitoma: nors, ta sena ir sukirmijusi, Viktorijos santvarka, smerkianti nusidėjimus, ir buvo sugriauta, tačiau negalime teigti, jog jos atgarsiai vis dar neįtakoja mūsų požiūrio į moterį, net ir šiais laikais, kai skelbiame laisvę ir lygybę visoms lytims. Mūsų visuomenėje vis dar liko gaji sėkla, kuri moters ir vyro padarytus darbus, nuodėmes vertina visiškai skirtingai, net ir tuomet, kai nuodėmė tokia pati. Dažniausiai, mes linkę stipriau nubausti ir griežčiau pasmerkti moterį. Neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Apie tai kalba ir Hardy, susodinęs herojus vestuvių vakarą vienas prieš kitą ir leisdamas jiems atlikti savo nuodėmių išpažintis. Klero obuolys toks pat nuodingas kaip ir Tesės, kuri savojo atkando ne savo noru, bet Andželas nesugeba jai atleisti.

"-Ak, Tese, kokia čia gali būti kalba apie atleidimą. Tu buvai vienas žmogus, o dabar esi kitas. Kaip gali atleidimas išspręsti šitokį baisų groteską- juk čia ne fokusininko triukas?
<...>
- Aš maniau, kad tu mane myli, myli mane tokią, kokia aš esu. Ir jeigu tu mane myli, tai kaip gali taip kalbėti ir žiūrėti į mane. Man baisu! Aš pamilau tave ir visą amžių mylėsiu tokį, koks esi, kad ir kokios tave ištiktų nelaimės, kad ir kokių pasikeitimų įvyktų. Man daugiau nieko nereikia. Kaipgi tu, tikrasis mano vyras, gali nustoti mane mylėjęs?
- Aš kartoju: ta moteris, kurią mylėjau- ne tu."
  
Palikęs ją vieną, jis išvyksta į Braziliją visko apmąstyti  o Tesė vėl lieka viena. Pinigai, kuriuos jis jai palieka, greit išsileidžia (tėvai, seserys, broliai, namas), ji vėl pradeda dirbti, o kai padėtis tampa visai prasta, ji sulaukia ne savo vyro, o žmogaus, kurio manė, jau niekad nesutiksianti...

"- ...Tavo vyras nė sapne nesapnavo, kaip jo mokslas jam pačiam atsilieps. Cha...Cha! Kad ir kaip ten būtų, aš esu labai patenkintas, kad tu mane padarei atskalūnu. Tese, aš dabar labiau tavęs geidžiu negu kada nors anksčiau, ir aš tavęs gailiuosi. Nors tu nesakai nė žodžio, aš matau, kad tavo gyvenimas sunkus, nes tave apleido tas, kuris turėtų tavimi rūpintis.
<...>
-Jūs toks žiaurus. Kaip jūs galite taip su manimi kalbėti...
-...Aš atėjau ne priekaištauti, kad suklydau. Tese, man nepatinka, kad esi ištekėjusi, o aš- ne tavo vyras. Galbūt tu turi vyrą, bet aš jo niekada nemačiau, ir tu nepasakei jo vardo, apskritai jis atrodo kažkoks mitologinis asmuo. Tačiau jei tu ir turi vyrą, manau, esu tau artimesnis negu jis. Kad ir kas aš būčiau, aš mėginu tave ištraukti iš bėdos, o jis to nedaro, tebūnie palaimintas tas nematomasis!"

Knyga kalbėjo apie daugelį opių problemų, kurios svarbios ir šiais laikais: tėvų savanaudiškumą, nesupratingos visuomenės požiūrį į moterį, pasielgusią netinkamai, ištikimybę savo, prieš Dievą, duotoms priesaikoms, savitarpio supratimą, pagalbą, atleidimą ir gebėjimą pateisinti, jei tai verta pateisinimo.
Knyga turėtų patikti šių laikų feministėms ar moterims, kurios supranta, jog moterų gyvenimas ir sprendimai, kitaip negu vyrų, negali būti savavališki: pasirenkant vieną ar kitą, visada reikės galvoti apie tėvus, vaikus, seseris ir brolius. Vyrai nuo šių įsipareigojimų visais laikais, vienaip ar kitaip, buvo laisvi, galėjo galvoti tik apie savo gerbūvį. Galime svarstyti, kodėl taip yra. Ar todėl, jog mūsų sprendimus labiau veikia visuomenės priimtinos normos, ar todėl, jog mūsų viduje esantis kažkoks instinktas neleidžia palikti artimųjų bėdoje.
Kad ir kaip bebūtų, Tesė neatlaiko nelaimių, griūvančių ant jos pečių viena po kitos; palaužta ir praradusi viltį ji vėl pasiduoda savo „tikrąjam vyrui“ (kaip įvardija Kleras) Alekui. O tai, mus atveda prie knygos atomazgos, kuri, jei kas sumąstysite ją perskaityti, bus tikrai stipri, laukta, bet, visgi, netikėta- pateisinanti d‘Erbervilių šeimos legendą.
Negaliu nepaminėti, jog 2008 metais, pasirodė naujausias "Tesės" perkėlimas į ekranus. Tai BBC sukurtas keturių dalių mini serialas, kurį tikrai verta pamatyti. Šiam darbui scenarijų parašė rašytojas David Nicholls, kurį geriausiai pažįstame iš paskutiniojo jo darbo- romano „Viena diena“. Niekada nenusiviliu BBC kuriamomis romanų ekranizacijomis, juoba, kad šį kartą ir aktorių kolektyvas buvo tikrai žavintis: Tesę vaidino Gemma Arterton, Andželą- Eddie Redmayne, o Aleką- nemažą patirtį turintis Hans Matheson.


2013 m. vasario 4 d., pirmadienis

"Lilac Wine"



Vasaris jau slenka. Sniegas po truputį tirpsta, dienos ilgėja, o aš šiandien dalinuosi sena 1950 metais James Shelton‘o parašyta daina „Lilac Wine“ ("Alyvų vynas"), kuri nuo jos sukūrimo jau buvo perdainuota daugelio garsių vardų, tokių kaip Jeff Buckley, Nina Simone ar Miley Cyrus.
Ši daina niekada taip ir nesusilaukė masinio dėmesio, galbūt todėl ji ir išsaugojo tokį intymų, kamerinį savo žavesnį. Tiesa, 1978 metais daina vis dėl to buvo sulaukusi sėkmės ją atliekant Elkie Brooks, bet tai ir viskas.
Dainos tekstas, trumpai tariant, yra apie žmogų, kuris liūdi dėl prarastos meilės  ir paguodos semiasi gerdamas alyvų vyną, taigi daina dažnai atliekama „girtu“ stiliumi.
Aiškiai negaliu išskirti nė vienos atliekamos versijos, kaip savosios lyderės, galbūt todėl, jog kiekvienas atlikėjas jai sugeba įpūsti kažko savo. Kaip vienas iš įsimintinesnių galėčiau išskirti, jau minėtosios, Elkie Brooks, Eartha Kitt bei Katie Melua versijas, kurias ir pridedu žemiau.




Taip pat, jaučiu pareigą, bent dėl kvapo, įnešti šiek tiek vyriškos dvasios su Jeff Bucklay...


bei pridedu ne taip ir seniai pasirodžiusią Miley Cyrus versiją, kuri, atvirai, man nesukelia jokių simpatijų:


2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

"Ana Karenina" 2012



Šį vakarą dalinuosi trumpučiais įspūdžiais susijusiais su Ana Karenina. Pirmą kartą su šia persona susipažinau dar paauglystėje, beskaitydama Levo Tolstojaus eilutės, vėliau sekė tuntas filmų, o dabar, dar vieną šios knygos, kuriai nereikia jokio pristatymo, ekranizaciją mums pateikė Joe Wright. Tai jau trečias bendras Wright ir žymiosios Keiros Knightley susivienijimas kuriant knygos ekranizaciją. Prisiminus „Puikybę ir prietarus“ ar „Atpirkimą“, jau galima dėti šiokias tokias viltis, kurios laukia būti pateisintos.
Neslėpsiu, kai prieš metus perskaičiau, jog Ana Karenina ir vėl atrieda į kino ekranus, reagavau abejingai. Ką naujo dar galima išpešti iki kraujo žinomoje ir jau išsunktoje istorijoje? Dar didesnį nusivylimą kėlė pasirodęs aktorių sąrašas, kuriame vos kelios pavardės yra peržengusios ketvirtą dešimtį, ką jau kalbėti apie pačią Aną ir Vronskį (Aaron Taylor-Johnson), kuris gimė tame pačiame dešimtmetyje, kaip ir aš!
Būtent čia ir vyko mano vidinė kova ir priešpriešos mąstant apie šį filmą: aktorių pasirinkimas iš pirmo žvilgsnio nežadėjo nieko gero, bet, iš kitos pusės, galvojant apie režisierių, tikėjausi tokios pat neprastos ekranizacijos kaip ir jo ankstesniosios.
Taigi, kankinama tokių „už“ ir „prieš“ atsidūriau kino salėje, t.y., tiksliau būtų sakyti, teatro salėje, kadangi Wright nusprendė visą istoriją pasakoti teatro scenoje- neprireikė nei Maskvos, nei Peterburgo, tik „senos“ Londono teatro salės.


Pažiūrėjus šią ekranizaciją, pirmoje eilėje, man tikrai nesinori skalambyti apie aktorius ir jų vaidybą; Wright šį kartą lošė kitomis- estetinėmis- kortomis. Viskas filme buvo taippp...taip estetiška, meniška, stilinga ir išradinga, kad maždaug vieną trečiąją filmo paprasčiausiai prasėdi bandydamas priprasti prie šios karuselinės aplinkos, negalėdamas atsigerėti tokiu išradingumu (žinoma čia šneku tik nuo savęs).
Kai kažkiek prabudau iš šio letargo ir ėmiau stebėti aktorius, pirmoji mintis buvo, jog viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Ryškesnį įspūdį man paliko Matthew Macfadyen kurtas Anos brolio Oblonskio portretas, o pačia Ana patikėjau tik nuo antrosios filmo dalies. Vronskis, na, jam dar reikia ūgtelėti. Jude Law Kareninas taip pat buvo vienas iš stipresniųjų, bent jau man, filmo strypų.


 Kalbant apie scenarijų, jis buvo, ar man pasirodė, vidutiniškas, gal net kiek lėkštas, kažkuo jis man priminė tą 2011 metų Džeinės ekranizacijos variantą, kai svarbiausia perbėgti per įvykius užmirštant, jog tie įvykiai turėtų mus pasiimti ir nusitemti kartu, jei norima, kad viskas pavyktų. Tik nepagalvokite, jog tai buvo TAIP blogai, kaip Džeinės ekranizacijoje. Beje, mane sužavėjo pavykusi lenktynių scena ir Anos vėduoklės preliudas- bent jau žiūrint kine buvo tikrai įspudinga.


Dabar pereikime prie geriausios vietos- bent jau visoms moterims- drabužių. Taip, čia, kaip ir su teatro- Rusijos scenografija, pasidarbuota iš peties ir būtent apie juos daugiausia skalambija žiniasklaida. Idėja to verta, 1870 ir 1950 fasonų ir medžiagų miksuotė, ekrane Keirą pavertė lygia, o gal net pranašesne, varžove ankstesniosioms Anoms, kurios visos buvo tikri moteriškumo simboliai. Taip pat nereikia pamiršti ir vyrų: ir čia buvo atsisakyta tradicinės to meto išvaizdos.


Viską susumojant, Joe Wright „Ana Karenina“ buvo stipri savo idėjomis; tuo, jog visiems žinomą kūrinį sugebėjo iškelti iš jo standartinių rėmų, pamirštant istoriją, ir leisti jam plaukioti absoliučiai estetiniame savų taisyklių pasaulyje; besisukančiame teatro pasaulyje, kuriame reikia vaidinti, norint išgyventi, o tikros emocijos ir jausmai nuveda ne kur kitur, o į geležinkelio stotį, kurioje amžinai girdime artėjantį traukinio švilpuką, besisukančių ratų mušą ir jau žinome, kas nutinką tą akimirką kai tas tolimas ritmas susilieja su Anos paskutine malda...


2013 m. vasario 1 d., penktadienis

Jodi Picoult "Iš antro žvilgsnio"




Pagaliau! Nors viena diena saulėta ir dangus toks žydras, žydras! Gražu...
 Atostogų laikas skaičiuojamas arbatos puodeliais slenka į pabaigą, kaip ir knygos puslapiai, kurie sumanė užsibaigti nei iš šio nei iš to- vidury dienos.
Šį kartą mano rankose buvo atsidūrusi Jodi Picoult knyga „Iš antro žvilgsnio“. Jei kada besisukinėdami knygine akis jums užklius už šios knygos ir nuspręsite žvilgtelti į ant jos nugarėlės atspausdintą anotaciją, prieš jūsų akis atsivers ilgas...ilgas pristatymas. Iš jo sužinosite, kad knygos istorija bus susijusi su eugenikos projektu vykdytu ne tik Amerikoje, bet ir vėliau, paskutinio mūsų Europos arijo,- Hitlerio. Sakyčiau, mums, lietuviams, šis projektas vykdytas už Atlanto neturi jokios reikšmės ir apskritai, knyga apie žmonių sterilizacija remiantis genetiniu paveldėjimu gali pasirodyti tik bereikšmis skaitalas kai mūsų bendruomenė nėra su tuo susidūrusi, bet jei žmogus yra smalsus istorijos grūdeliams ir savo širdyje yra švelnus humaniškas kačiukas, tai ši knyga neturėtų pasirodyti nuobodi ar perspausta.
Jau seniai nebeskaičiau Jodi Picoult, žinot, kaip būna kai kuo nors apsivalgai ir po to ilgai nenori to produkto matyti savo akyse? Būtent taip man buvo su Picoul. Vos „Alma Littera“ pradėjo leisti jos knygas įklimpau jau su „Mano sesers globėju“, „Nykstančiais pavidalais“ o po to sekė „Devyniolika minučių“... ir kažkada po „Gailestingumo“ ir „Kuprotojo banginio dainų“ nuo tų melodramų pradėjo darytis bloga. Tai, ką ji rašo yra grynų gryniausios melodramos, sukurtos pritraukti žmonės, kurių gyvenimuose nevyksta nieko įdomaus, suteikiant šansą jiems pasigardžiuoti svetimų šeimų nelaimėmis ir t.t. ir panašiai. Čia nerasime jokios literatūrinės vertės turinčio teksto. Visgi, nors tai ir suprantu, mečiau ją ne dėl šių priežasčių, o todėl, kad, kaip ir sakiau, buvo PER daug. Be to, negalime nuneigti fakto, jog Picoult turi galios rašyti tai, ką rašo; jokia Diane Chamberlain ar Barbara Delinsky, bent jau mano žiūra, negali konkuruoti su šia autore ir jos mokėjimu pinti istoriją įtikinamomis gijomis.
Taigi, per daug nenuklystant į šalį, vėl atradus Jodi Picoult, jau po pirmo puslapio prisiminiau, kodėl man ji patiko- smulkmenos ir jomis atkuriama istorija. Manau, būtent čia ir slypi jos laimingas bilietas. O dabar apie knygą.
Ne paslaptis- praeitis palieka savo žymes, apie tai čia ir kalbama. Apie praeitį, iš kurios susikuria mūsų ateitis. Kai devyniasdešimtmetis Spenseris Paikas parduoda savo mirusios žmonos žemę, leisdamas ten statyti prekybos centrą, bet tam prieštarauja abenakiai (vietiniai indėnai), sakydami, jog toje žemėje yra jų žmonių kapavietė, tačiau jokios kapavietes niekas neranda. Prasidėjus statyboms mažame Komtosuko miestelyje pradeda dėtis keisčiausi dalykai, vieni tai laiko burtais, kiti vaiduoklių siunčiamomis bausmėmis, bet aišku viena- statybos negali būti tęsiamos, kol nebus išsiaiškinta, kas čia ne taip. Tam statybų vadovas pasamdo Rosą Veikmaną, vaiduoklių ieškotoją, ką tik grįžusį į miestelį. Rosas turi daug bėdų ir viena iš jų ta, kad negali numirti, kad ir kaip stengtųsi nukeliauti pas savo žuvusią mylimąją, kurios nepajėgė išgelbėti po patirtos autoavarijos. Kita bėda, ta, jog Rosas kaip gyvas nėra matęs vaiduoklio, todėl kai iš tikrųjų jį sutinka nei Rosas, nei vaiduoklis to nesupranta. Tiesai išaiškėjus Rosas nenoromis iškelia į šviesą septyniasdešimties metų senumo paslaptis, nuvedančias ne tik iki eugenikos projekto ištakų, bet ir iki tariamos žmogžudystės Paiko žemėje. Istorija prasidėjus nuo dvasių virsta detektyvu, kuriame tenka tirti septyniasdešimties metų senumo DNR pėdsakus ant pasikorusios moters kaklo bei aiškintis, kodėl, jei ji buvo pakarta, ant žemės nėra jokių tą patvirtinančių pėdsakų...
Pasiremdama šia mirties istorija Picoult atveda į knygos puslapius kitus veikėjus. Šelbę, vienišą Roso seserį, auginančią PK (pigmentine kseroderma) sergantį sūnų, kuris dieną miega, o naktį gyvena, kadangi yra alergiškas saulei. Elį, vietinį policininką, paliktą žmonos ir atmetantį/slepiantį savo indėniškąją pusę. Mereditę, Merilende Genetikos institute dirbančią mokslininkę, auginančią aštuonmetę dukrą, kurios kažkada norėjo atsisakyti. Aza Tomsoną, šimto dviejų metų indėną, dirbantį sargu ir ne tik kūnu, bet ir dvasia patyrusiu eugenikos pasėkmes. Tarp rankų verčiantis puslapiams visų šių žmonių gyvenimai pasirodys susieti labiau negu jie galėjo numanyti.

"- Žmonės per daug sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito.
- Ir tai viskas?- paklausė ji.
- Tai nėra mažai."

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą, kylantį iš artimų trūkumo. Apie antrus kartus, nes retai pirmasis būna galutinis, neklystantis ir paskutinis. Tai buvo apie meilę: motinos, tėvo ir dukros, vyro, giminingų sielų, tokią,  kuri gyvena, kad galėtų papasakoti ar tokią, kai pasitraukus žmogui, tu nori trauktis paskui.
Apskritai, tokie skaitalai neturi jokių pretenzijų į literatūros aukštumų pasaulį, ar iš vis literatūrą (ilgas ginčytinas klausimas), bet tai nereiškia, kad jie švaisto mūsų laika bepertiškai. Prisiminkime Plinijaus Vyresniojo žodžius, kad nėra tokios prastos knygos, kad nebūtų ji kuo naudinga. Kartais labiausiai kritikų nugarbintame šiuolaikiniame literatūros kūrinyje nerasime nieko daugiau, tik stilių, kuris daugiau nieko ir nepasako, o man patinka istorijos, kurios šneka. 

LeAnn Rimes "Lady & Gentelmen"




Vis dainos ir dainos...senokai bekalbėjau apie kokį tai albumą. Pastaruoju metu pas mane grojaraštyje sukasi LeAnn Rimes prieš porą metų pasirodęs albumas „Lady & Gentelmen“.
Atlikėja savo muzikinę karjerą pradėjo gan anksti, jau būdama trylikos ji įsiveržė į šou ir muzikos pasaulį su savo neužmirštamu hitu „Blue“, kuris 1997 metais jai pelnė „Grammy“ statulėlę. LeAnn Rimes muzikos industrijoje dažnai yra pavadinama Patsy Cline amžininke, dėl savo balso galimybių, bei dainavimo stiliaus, o plačiąjai lietuvių auditorijai ji gali būti atpažystama kaip balsas sklindantis iš "Pašėlusių kojočių" (2000) herojės lūpų. 
LeAnn karjeroje buvo ir pakilimų ir ne tokių sėkmingų bandymų, vienas iš tokių buvo ir jos 2004 metų albumas „Twisted Angel“. Mergina daug blaškėsi tarp pop ir kantri muzikos industrijų, kol 2011 metų antroje (berots) pusėje pasirodė jos „Lady & Gentelmen“. Šį albumą net pavadinčiau dukros paklydėlės grįžimu namo, namo į kantri pasaulį, nes šis, daugiau nei pastarieji alsuoja šia dvasia.
Kuo ypatingas šis albumas? Pirmiausia tuo, jog tai klasikinės kantri muzikos diskas, kardinaliai besiskiriantis nuo ankstesnių Rimes šiuolaikinių kantri bandymų. Antra- visos jame įrašytos dainos, tai seni kantri hitai kažkada atlikti vyriškų kantri legendų: Willie Nelson‘o, Kris‘o Kristofferson‘o, Merle Haggard‘o ar Bill‘io Mack‘o ir kitų. Jame tėra tik dvi naujos, tikrąją šio žodžio prasme, dainos- „Give“, bei „Crazy Woman“. Taip pat jame rasime atnaujintą "Blue" versiją, kuri aiškiai parodo, kaip toli pažengė dainininkės vokalas nuo pirmųjų jos bandymų.
Šis albumas dainininkei jau tryliktasis ir čia neišgirsime jokių mandrybių tik švarų, nenugalimą Rimes vokalą ir tradicinį kantri skambesį, todėl, kas nekenčia senos geros kantri, galiu lažintis, greičiausiai, nekęs ir šio albumo.
Aš pati, negaliu nieko sakyti,- LeAnn balsas man yra vienas gražiausių moteriškų balsų muzikos industrijoje, todėl ,man visai nesvarbu kad ir kokią „tra-lia-lia“ ji bedainuotų. Tiesa, visgi, negaliu sakyti, kad šis jos albumas yra mano Mėgstamiausias, jo pirmtakas- „Family“- man patiko daug labiau, o šis albumas...na, jis yra kitoks, ir negali sakyti, kas tai neteikia jam žavesio.
Albume yra 12 dainų + jau minėtosios: "Give" bei "Crazy Woman". Kadangi tai internetinis dienoraštis, turiu visas teises pridėti tik tas dainas, kurios man patiko; jų tikrai pakaks susidaryti albumo įvaizdį. Taigi, eilės tvarka: atnaujinta "Blue", besikandžiojanti "16 Tons", lyriška "Help Me Make It Through The Night" ir "A Good Hearted Woman" + "Crazy Woman". 
P.S. Žinau: daug dainų apie moteris, bet, šiuo atveju, nėra ko kaltint tik kantri vyrukus, kurie jas parašė.