Negaliu
patikėti, kaip greitai dienų virtinėje tirpsta laikas... Šventės į pabaigą – į
pabaigą ir laikas, nuvogtas sau. Šį kartą jį skyriau švedų autorės, dabar
gyvenančios Naujojoje Zelandijoje, Lindos Olsson romanui Gerumas tavyje (Svajonių
knygos, 2014).
Romanas
pasaulio šviesą išvydo 2011-aisiais ir pakartojo pirmojo romano Dainuosiu tau švelnias dainas sėkmę
tapdamas tarptautiniu bestseleriu.
Tai jau
antrasis autorės darbas, kurį teko skaityti, patikęs man rašymo stiliaus ir istorijos vienove, gyvo pasakojimo amplitude ir laisvumu. Atpažįstamas tas pats autorės braižas:
poetiška kalba, kasdienybės nostalgija ir liūdesys, kuriuos prasklaido į knygos
puslapius įsiveržę gyvi, skirtingi ir savo asmenines istorijas saugantys
personažų charakteriai, padedantys vienas kitam užsigydyti išgyvenimų paliktas
žaidas.
Pagrindinis
knygos smuikas – daug iškentusios ir patyrusios, vidutinio amžiaus daktarės - menininkės
Marianos (Marijonos) istorija bei jos kelionė iš vienišumo periferijos į
gyvenimo centrą. Šiai kelionei ją įkvepia paplūdimyje sutiktas nepažįstamas
berniukas Ikas. Tarp šiųdviejų po truputį ima megztis keistas ryšis: laukinukas
Ikas atklysta pas ją netikėtai, dažniausiai ketvirtadieniais, kartu jie valgo
sriubą, o pastebėjusi, kad jis domisi muzika, moteris ima mokyti jį groti
pianinu. Bet vieną dieną Marianai tenka traukti paslaptingąjį Iką iš jūros... Penkiolika
metų gyvenusi atsiskyrėlišką gyvenimą, susidedantį iš įprastos vienišumo rutinos (kepimo, vaikščiojimo paplūdimiu
ir mintijimo), moteris, supranta, kad šešiamečiui berniukui reikalinga pagalba
ir saugumas bei ryžtasi kovoti už tai, ko neturėjo pati – šviesią vaiko vaikystę
ir prisiminimus.
Ši kova už
vaiko gerovę priverčia ir pačią Marianą prisiminti ir iš naujo išgyventi savo
pačios istoriją: iš naujo pergyventi šeimos netektį, žmogžudystę, santuokinio gyvenimo metus, meilės idilę bei netikėtą jos baigtį.
Nors istorija,
neskaičiusių kūrinio, galėtų būti pavadinta „melodramine“, tačiau Olsson balsas
neleidžia net pagalvoti apie tokio termino pritaikymą šiai knygai. Ji pasakoja
intymiai, palikdama erdvės nutylėjimams, o jos personažų žmogiškumas ir vidinis
turtingumas stebina. Atrodytų, kad ši knyga, tik atsitiktinis žvilgsnis į jų
gyvenimus, tik maža dalelė to, ką jie iš tikrųjų savyje talpina ir galėtų
papasakoti, o tai gan keistas jausmas: juk, galiausiai, tai knyginiai
personažai (įrankiai), o ne gyvi žmonės!
Pastebėjau,
kad abiejuose skaitytuose Olsson romanuose svarbią vietą užima praeities žaizdų
gydimas ir pagalba vienas kitam. Niekas kitas negali padėti žmogui išsivaduoti
iš praeities demonų, kaip užgimęs ryšis su kitu žmogumi. Tarp eilučių
išskaitomas ir dėmesys vidutinio amžiaus žmonių istorijoms; dažnai mūsų
visuomenei atrodo, kad tokių žmonių gyvenimai JAU nugyventi, o Linda Olsson
savo kūriniu tikina atvirkščiai – Mariana ir Džordžas dar tik pradeda savo
istoriją, kuriai juos įkvėpė ir pažadino Ikas.
Gerumas tavyje tarsi prevencinė priemonė
nuo šalčio, kuris, gali apsigyventi mūsų viduje, jei kartais pamirštume, kad
svarbiausiai yra, žmogiškas ryšys, pagalba vienas kitam ir meilė – tereikia
nepamiršti, kad mes galime tuo pasidalinti; tai mums primena Lindos Olsson romanas,
puikiai tiksiantis atostogoms ir žiemos vakarams sušildyti.
Palieku su
keletu ištraukų:
„Ji jau nebe maža mergaitė. Jaučiausi tapusi
visai kitu žmogumi. Jai beveik devyneri ir ji visiškai viena. Teks išmokti taip
gyventi. Ji neįsivaizduoja kaip, bet tai būtina. Kitos išeities nėra. Dabar,
kai ji nebe Mariana, palengvėjo. Dabar nebeturi ko prarasti.“
„Kurį laiką sėdėjau ant kėdės. Jaučiausi
aptirpusi, negalinti pasijudinti ir blaiviai galvoti. Išvis mąsyti. Pirmą
kartą, jau būdama brandaus amžiaus, troškau, kad man kas nors padėtų. Kiek
vėliau nuėjau iki sofos, susisukau į antklodę ir atsiguliau. Spoksojau į tamsą,
kol ši pamažu ištirpo.
Ir supratau, kad išaušo nauja diena.“