Šiandien apie pirmąją
pažintį su Haruki Murakami. Pradėjau ją nuo po ranka pasimaišiusio romano Mylimoji Sputnik (Baltos lankos, 2009). Ką galiu pasakyti. Pažintis: greita, žavinti ir
įtraukianti.
Nors Murakami
Japonijoje ir susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo
tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, nepaisant to
(o gal kaip tik dėl to), jo knygos pasaulyje muša skaitomumo rekordus, apie jas
plačiai diskutuojama: kokiam žanrui priskirti jo kūrybą? Ir kas ji – išmanus
triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafkidostojevskiška
literatūrinė misterija?
Knygoje susiduria trys
veikėjai: knygos pasakotojas, jaunas mokytojas, tylomis mylintis savo draugę,
jauną, balso niekaip negalinčią rasti, rašytoją Sumirę ir merginos darbdavė,
per naktį pražilusi, Miū. Sumaištis jaunuolių gyvenime kyla tuomet, kai Sumirė
kartu su Miū, kuriai jaučia fizinę trauką, išvyksta į Graikijos salą. Ir
dingsta palikusi viską.
Romano pasakotojas
stengiasi fiksuoti Sumirės gyvenimo istoriją objektyviai, nors ir negali
atsiriboti nuo savo jausmų Sumirei. Tiesą pasakius, skaitant manęs neapleido
jausmas, kad kažkur šį pasakotoją jau būsiu sutikusi; – ar galėjo tai būti
Nikas Keravėjus iš neprilygstamojo F. S. Fitzgeraldo Didžiojo Getsbio? Tiek Niką, tiek Mylimosios Sputnik pasakotoją kankina
susižavėjimas pagrindiniu knygos herojumi. Būtent pažintis su juo inspiruoja pokyčius
jų asmeniniuose gyvenimuose: priverčia susimąstyti, dvasiškai ir morališkai
subręsti; taip iki šiol buvęs tik istorijos pasakotojas atsiskleidžia kaip
romano protagonistas.
Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės
trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros
priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir
neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir
slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir
išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės
trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į
klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus
tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.
Mylimoji
Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie
sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai
knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris
tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus.
Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.
Palieku su ištrauka:
„Po
to, kai netekau Sumirės, aiškiai pamačiau nebeturįs viduje daugelio
dalykų.Nelyginant atslūgus potvyniui nuo kranto pranyksta kai kurie daiktai.
Ten liko man jokios prasmės nebeteikiantis sudarkytas ir tuščias pasaulis.
Šaltas apytamsis pasaulis. Šitame naujame pasaulyje jau nebenutiks dalykai,
nutikdavę tarp manęs ir Sumirės. Man tai buvo aišku.
Kiekvienas
žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu.
Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir
gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė
užgęsta, jos jau nebesugrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau
ir tą brangiąją liepsnelę.“