2015 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"


Šiandien apie pirmąją pažintį su Haruki Murakami. Pradėjau ją nuo po ranka pasimaišiusio romano Mylimoji Sputnik (Baltos lankos, 2009). Ką galiu pasakyti. Pažintis: greita, žavinti ir įtraukianti.
Nors Murakami Japonijoje ir susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), jo knygos pasaulyje muša skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: kokiam žanrui priskirti jo kūrybą? Ir kas ji – išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafkidostojevskiška literatūrinė misterija?
Knygoje susiduria trys veikėjai: knygos pasakotojas, jaunas mokytojas, tylomis mylintis savo draugę, jauną, balso niekaip negalinčią rasti, rašytoją Sumirę ir merginos darbdavė, per naktį pražilusi, Miū. Sumaištis jaunuolių gyvenime kyla tuomet, kai Sumirė kartu su Miū, kuriai jaučia fizinę trauką, išvyksta į Graikijos salą. Ir dingsta palikusi viską.
Romano pasakotojas stengiasi fiksuoti Sumirės gyvenimo istoriją objektyviai, nors ir negali atsiriboti nuo savo jausmų Sumirei. Tiesą pasakius, skaitant manęs neapleido jausmas, kad kažkur šį pasakotoją jau būsiu sutikusi; – ar galėjo tai būti Nikas Keravėjus iš neprilygstamojo F. S. Fitzgeraldo Didžiojo Getsbio? Tiek Niką, tiek Mylimosios Sputnik pasakotoją kankina susižavėjimas pagrindiniu knygos herojumi. Būtent pažintis su juo inspiruoja pokyčius jų asmeniniuose gyvenimuose: priverčia susimąstyti, dvasiškai ir morališkai subręsti; taip iki šiol buvęs tik istorijos pasakotojas atsiskleidžia kaip romano protagonistas.
Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.
Mylimoji Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus. Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.

Palieku su ištrauka:

„Po to, kai netekau Sumirės, aiškiai pamačiau nebeturįs viduje daugelio dalykų.Nelyginant atslūgus potvyniui nuo kranto pranyksta kai kurie daiktai. Ten liko man jokios prasmės nebeteikiantis sudarkytas ir tuščias pasaulis. Šaltas apytamsis pasaulis. Šitame naujame pasaulyje jau nebenutiks dalykai, nutikdavę tarp manęs ir Sumirės. Man tai buvo aišku.

Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesugrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangiąją liepsnelę.“

2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Milano Kunderos romanas Nepakeliama būties lengvybė (Tyto Alba, 2010) – knyga, kurią drąsiai galima įrašyti tarp garsiausių XX a. veikalų. Tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai nepatingi teigiamai atsiliepti apie kūrinį, tvirtindami, kad tai stipriausias rašytojo darbas.
Pati negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, kadangi tai pirmasis perskaitytas Kunderos romanas. Visgi kitų skaitovų atgarsių negirdėti sunku, tad prieš pradedant skaityti kūrinį, neišvengiamai mano mintyse jau buvo sukurta šiokia tokia lūkesčių lentelė, kurią, maniau, romanas turės pateisinti.
Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra apie meilę, man tai buvo romanas, kuriame keliamas vienas pagrindinis klausimas: kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti? Meile pasinaudojama tik kaip forma, atskleidžiant turinį.
Atsakymo į klausimą variantus randame pateiktus pagrindinių knygos herojų portretuose: chirurgo pašaukimą svetimaujant realizuojančio Tomo, jo mylimosios, sunkumo ir praeities persekiojamos Terezos ir jųdviejų rutiną pamėgusio šuns Karenino; amžinosios meilužės ir lengvybės šalininkės Sabinos ir jos vaizdinį sudievinusio Franko. Rašytojas užduotis – papasakoti istoriją iš kiekvieno veikėjo perspektyvos taško, realizuojant galimybes atsakyti į kankinantį klausimą.
Pats rašytojas teigė, kad Nepakeliama būties lengvybė – knyga, kurioje ieškoma atsakymo į 25-erius metus jį kankinusį klausimą. Tai knyga sudurtytą iš dviejų prieštaravimų: Nyčės „sunkiausios naštos“ ir amžinojo sugrįžimo idėjos, kuriai priešpastatoma Parmenino idėja apie „lengvybę“ pasaulyje. Tad kurį kelią, kurią būti po saule pasirinkti? Kaip gyventi? Kaip žinoti, ar nesuklydai?
Visi šie egzistenciniai klausimai pateikiami dramatiškoje istorinėje perspektyvoje – per ir po 1968-ųjų įvykių Čekijoje. Svarstoma apie Dievą, apie istorinę tiesą, apie Sovietų Sąjungą, apie kičą, prisimenant ir jo metafizinę prasmę. Nors socialinės kritikos grūdų, skirtų sovietams, knygoje galime rasti, tačiau pagrindinis autoriaus tikslas ne ką nors pasmerkti, bet priversti vaduotis iš mus užvaldančių kičų.
Visgi, galiausiai, paaiškėja, kad, nors klausimas užduotas, o atsakymo variantai pateikti, teisingo atsakymo nėra ir negali būti - yra tik pasirinkimas, kurį padarome. Visa pasaulyje yra pasmerkta vienkartiniam laikinumui:

„Einmal ist keinmal. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. <...> Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus. Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai vėl baigsis, kaip baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebebus galima pakartoti.“

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku  stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.
Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.