Apie Lionel Shriver romaną Pasikalbėkime apie Keviną pirmą kartą
išgirdau 2012-aisiais, kai kino teatruose ėmė startuoti pagal jį sukurtas kino
filmas. Tais pačiais metais Alma littera
leidykla išleido šią, Orange premija
apdovanotą ir gerų atsiliepimų tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų susilaukusią,
knygą lietuviškai, bet dėl laiko, ar noro stokos, nusprendusi pamatyti filmą,
knygos nebuvau skaičiusi. O gaila, nes tuomet būčiau galėjus pasakyti, kad tai ne
tik puikia režisūra ir aktorių (ypač jaunųjų) meistriškumu pasižymėjusi juosta,
bet ir puiki, iki smulkmenų iškapstyta, kūrinio ekranizacija, išlaikanti originalią
šio aurą ir koloritą.
Tiesą pasakius tuomet Shriver
gvildenama smurto mokykloje (Jodi Picoult Devyniolika
minučių) ir, pavadinkime, nesusikalbėjimo šeimoje (dar daugiau Jodi Picoult...) problema man nepasirodė kažkuo
ypatinga, kad imčiau apie tai krimsti dar vieną knygą. Visi esame pažįstami su
šiomis „amerikietiškomis“ problemomis; daugelis nenuilsta kasinėti ir ieškoti
atsakymų – kas dėl to kaltas? Ir daugelis taip bekasinėdamas sugeba tik viena –
nuo ko nelieki nustebęs – apdrabstyti purvais šiuolaikinę, visko pertekusią,
vakarų visuomenę; taip tad ką naujo begalėtume atrasi šiose istorijose, kurios
visada taip akivaizdžiai pasuka prie vieno ir to paties kaltininko?
Taip. Ką naujo begalėtume
atrasti... Shriver visiems skeptikams gali duoti atkirtį: naują žvilgsnį ir
atsakymą – ne šiaip kokį sentimentalų bandymą išsilieti (o gal kaip tik tokį?) –
į klausimą, kas kaltas.
Savo pasakojimą autorė pradeda
nuo Evos ir Franklino, laimingų sutuoktinių poros, kurie po ilgų dvejonių ryžtasi
pagausinti savo šeimą. Eva dėl šio pagausėjimo iš pat pradžių abejoja: ji
nežino ką reiškia būti motina, ir nežino ar nori tai sužinoti. Kai gimęs sūnus
pirmą kartą padedamas jai į skreitą, nei jis, nei pati Eva, nepajunta jokio tarpusavio
ryšio, ir, jau gerokai vėliau, moteris
supras, kad tie nesibaigiantys verksmai ir nenoras būti, buvo pirmieji sūnaus pagiežos, neapykantos, nemeilės ženklai,
pavertę ją tiek jo teroro auka, tiek vienintele publika, kuriai skirtas
spektaklis...
Lionel Shriver kūrinys parašytas
epistoline Evos laiškų Franklinui forma, – sunku būtų surasti tinkamesnę formą
šiam kūriniui ir nagrinėjamai temai. Šie monologiniai laiškai, net nesitikint
atsako, puikiai atspindi Evos – motinos ir sutuoktinės – situaciją, į kurią ją
taip išmaniai patupdė Kevinas. Ji matė, ji šaukėsi pagalbos, bet ar kas ją
išgirdo? Kas patikėjo? Palikta namuose ji augino sūnų ir matė koks jis auga,
bet ar kas klausėsi, ką ji sako?
Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji
pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti
tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti
sūnaus kitoniškumo? O galbūt tu pati klysti? Kaip nuspręsti kur „vaikų žaidimai“
virsta gerai apgalvotu smurtu? Ir kodėl mums taip svarbu ką nors apkaltinti,
bet ne sustabdyti laiku? Dar daugiau, kaip nuspęsti kas kaltas? Ir kodėl?
Pasikalbėkime apie Keviną vertas kiekvienos skaitymo minutės.
Gilesnių apmastymų vertos mintys apie visko pertekusią ir nuo to pervargusią
vakarų visuomenę, kurią metonimiškai įkūnijo pati Evos šeima, kuriai galvą
nulenkė ir dienos žvaigžde patapęs Kevinas. Taiklus, kaip pati Kevino
lankininko ranka, siužetas; dialogai, kurie lyg iš lanko paleista strėlė lekia
tiesiai į taikinį ir, turiu pripažinti, vieni iš įdomiausių mano sutiktų
literatūrinių personažų – Eva ir Kevinas.
Jei ieškote ko nors, kas paliktų
įspūdį ir iškviestų į diskusiją – Pasikalbėkime
apie Keviną kaip tik tai, ko reikia.
P. S. tikrai rekomenduoju ne tik knygą, bet ir jos ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis neįtikėtinai gerai (net prisimenu kaip plaukai šiaušėsi) įkūnijo Tilda Swinton (Eva), John C. Reilly (Franklinas), Ezra Miller bei Jasper Newell (Kevinas); tai dėl šios juostos palikto įspūdžio, galiausiai, ir nusprendžiau perskaityti patį kūrinį (nors normaliame pasaulyje viskas vyksta atvirkštine tvarka).
Už lango slenkant
paskutinėms lietuviškos vasaros dienoms, vis skaitau. Šįkart noriu labai trumpai pakalbėti
apie žymaus prancūzų filosofo bei rašytojo Jean-Paul Sartre pirmąją prozos
knygą Šleikštulys, kuri lietuviškai,
berods, yra pasirodžius tris kartus ir, berods, visus tris kartus ją lietuvių
rinkai pristatė leidykla Vaga. Šleikštulys –knyga, kurią Sartre dedikavo
savo ilgaamžei draugei ir garsiai filosofei Simone de Beauvoir, buvo išleista
1938-aisiasis metais, o dabar, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo kūrinio
pasirodymo, dažnai galima išgirsti jį vadinant egzistencialistinės filosofijos
Biblija.
Knyga – Sartre
manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis
daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukuręs Antuano Rokanteno, žmogaus,
siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže,
pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, Sartre, pasinaudodamas dienoraščio
forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas,
bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos
suvokimo; rašomame dienoraštyje vyras apmąsto istorijos, individualios
patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia
visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto,
nuomone.
Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka
pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės
patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda
tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi,
– taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu
tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas,
tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai
neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano
dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir
vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg
nesustabdoma upė.
Šleikštulys – kūrinys,
kurio idėjos svarbios tiek filosofams, tiek literatams, bet taip pat tai kūrinys,
kuris turėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų, kaip priverčiantis daug ką permąstyti,
su daug kuo sutikti, atidaryti savo sąmonės ir minčių stalčiukus ir, galbūt,
juose kai ką pergrupuoti.
Palieku su
kūrinio ištrauka:
„Tikrovė yra
ištežusi, vangi. Medžiai siūravo. Argi tai veržimasis į dangų? Greičiau
suglebimas; buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką išvysti, kaip kamienai
susiraukšlėja lyg liaunutės vytelės, perlinksta ir sudrimba ant žolės į juodą,
minkštą, garankščiuotą kupetą. Jie nenorėjo egzistuoti, tik negalėjo
susilaikyti neegzistavę, todėl patyliukais, ramiai gyvavo; syvai iš lėto,
nenoriai kilo gyslomis, o šaknys palengva skverbėsi į žemę. Tačiau atrodė, kad
bet kurią minutę jie pritrūks kantrybės ir nusibaigs. Išvargę seni medžiai vis
egzistavo ir egzistavo, patys to nenorėdami, – tiesiog todėl, kad buvo per
silpni numirti, ir pribaigti juos galėjo tik kažkas kitas: tik muzikos
kūriniams duota būsimą mirti išdidžiai glausti savyje kaip vidinę būtinybę;
tačiau jie neegzistuoja. Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš
silpnumo ir miršta atsitiktinai.“
Vakar startavo naujasserialas,
kuriamas pagal to paties pavadinimo populiarią D. Gabaldon knygų seriją,
"Svetimšalė" ("Outlander"). Serialas, kaip ir knyga, sukasi
apie moterį, Klerę Randal, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, su savo
vyru atotostogaudama Škotijoje atsiduriaakmenų
rate ant Kraig na Duno kalvos;
palietusi vieną iš akmenų Klerė, staiga, atsiduria vienui viena XVIII a.
Škotijoje. Čia, 1743-aisiais, vis dar egzistuojant klanams, o fone bręstant
juos pražudysiančiam Jakobinų sukiklimui, Klerės laukia kitas, nuotykių ir
meilės nestokojantis, gyvenimas.
Kadangi pati skaičiau porą D. Gabaldon "Svetimšalės"
knygų, pamaniau, nieko nelauksiu, ir sužiūrėjau pirmąją seriją. Ką galiu
pasakyti? Manau, po ilgo, berods trejus metus trukusio, laukimo, knygos gerbėjai
neturėtų likti nuvilti. Bent jau aš, ir ištikima šios knygos gerbėja - mama,
tikrai nelikome nuviltos. Mano akimi, pagrindinių vaidmenų atlikėjų
pasirinkimu, net neverta abejoti – jie puikūs. Prisimenu, kaip vienas iš
serialo kūrėjų D. R. Moor viename interviu sakė, jog filmavimo komanda maniusi, jog lengviausia
aktorę rasti bus Klerės personažui, o sunkiausia, vyrų vyro - Džeimio, bet
pasirodė, kad jie klydo; vyrų vyrą rasti buvo ne taip jau ir sunku: vienas iš
pirmųjų prie serialo aktorių prisidėjo Džeimį vaidinantis SamHeughan, o Klerės paieškos truko gan
ilgiau, kol galiausiai buvo nuspręsta rolę patikėti Caitriona Balfe. Klerės
vyro bei žymiojo anglų piktadario Džonatano Randalo vaidmuo, tuo tarpu, buvo
patikėtas, geriausiai iš „Sostų karų“ lietuviams jau pažįstamam, TobiasMenzies.
Manau, kad kaip meilės-nuotykių-fantastinio romano ekranizacijai,
kurio auditoriją neabejotinai didžiąja dalimi sudaro ir sudarys moterys, serialo
kokybė, kiek galime apie ją kalbėti, tikrai nebloga ir turėtų nepadaryti gėdos
prieš kitus tokio žanro kūrinius, nei nuliūdinti ištikimus knygos gerbėjus.
Taigi, jei ieškote kuo užpildyti trumpėjančius vasaros ir rudens vakarus,
manau, kad valanda „Svetimšalės“ pasaulyje, neturėtų pamaišyti.
