2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

"Melancholijos anatomija", arba surask mane


Melancholijos anatomija

I

Ir kas tu esi? – dažnai klausiu,
nepažįstamo kūno lovoje, bet
mane pasitinka tik pratisas ligoninės
aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.
Nes nebėra manęs manyje; aš tik
Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo
Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,
Apie kurią kalbi, – argi tai aš?

II

Prašau, surask mane ir atnešk
man. Aš pamečiau...
Pamečiau ką myliu, nebežinau
kuo tikiu, iš ko juokiuosi,
kas esu – ar žinojau kada? –
ir todėl prašau: surask ir atnešk man
mane. Pati surast nepajėgiu; –
vis tuščiom grįžtu: kas esu,
ko ieškot turiu – nežinau.
Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man
mane. Išmokyk – kaip ja naudotis?

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

"Vasaros peiz-port-retas", arba kokia nauda?


Vasaros peiz-port-retas

vasara
šeštą mėnesį nėščia
moteris
persunkusios
vandens pritvinkusios
kojos
ilsisi šezlonge
troškiame karštyje
ji guli
perilsusi gyvenimui
nuo užausių
lėtai
tarp pieno pritvinkusių krūčių
keliauja
prakaito srovė
zenite persirikiuoja
planetos
palieka vėžio ženklą
saulė
o senukui Henry
žvelgiant į tą
nuo žvaigždžių
ir vaisių
apsunkusį
kūną
kyla tik vienas
klausimas
kokia nauda iš jo
sveikam
vyrui?

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Lionel Shriver "Pasikalbėkime apie Keviną"


Apie Lionel Shriver romaną Pasikalbėkime apie Keviną pirmą kartą išgirdau 2012-aisiais, kai kino teatruose ėmė startuoti pagal jį sukurtas kino filmas. Tais pačiais metais Alma littera leidykla išleido šią, Orange premija apdovanotą ir gerų atsiliepimų tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų susilaukusią, knygą lietuviškai, bet dėl laiko, ar noro stokos, nusprendusi pamatyti filmą, knygos nebuvau skaičiusi. O gaila, nes tuomet būčiau galėjus pasakyti, kad tai ne tik puikia režisūra ir aktorių (ypač jaunųjų) meistriškumu pasižymėjusi juosta, bet ir puiki, iki smulkmenų iškapstyta, kūrinio ekranizacija, išlaikanti originalią šio aurą ir koloritą.
Tiesą pasakius tuomet Shriver gvildenama smurto mokykloje (Jodi Picoult Devyniolika minučių) ir, pavadinkime, nesusikalbėjimo šeimoje (dar daugiau Jodi Picoult...) problema man nepasirodė kažkuo ypatinga, kad imčiau apie tai krimsti dar vieną knygą. Visi esame pažįstami su šiomis „amerikietiškomis“ problemomis; daugelis nenuilsta kasinėti ir ieškoti atsakymų – kas dėl to kaltas? Ir daugelis taip bekasinėdamas sugeba tik viena – nuo ko nelieki nustebęs – apdrabstyti purvais šiuolaikinę, visko pertekusią, vakarų visuomenę; taip tad ką naujo begalėtume atrasi šiose istorijose, kurios visada taip akivaizdžiai pasuka prie vieno ir to paties kaltininko?
Taip. Ką naujo begalėtume atrasti... Shriver visiems skeptikams gali duoti atkirtį: naują žvilgsnį ir atsakymą – ne šiaip kokį sentimentalų bandymą išsilieti (o gal kaip tik tokį?) – į klausimą, kas kaltas.
Savo pasakojimą autorė pradeda nuo Evos ir Franklino, laimingų sutuoktinių poros, kurie po ilgų dvejonių ryžtasi pagausinti savo šeimą. Eva dėl šio pagausėjimo iš pat pradžių abejoja: ji nežino ką reiškia būti motina, ir nežino ar nori tai sužinoti. Kai gimęs sūnus pirmą kartą padedamas jai į skreitą, nei jis, nei pati Eva, nepajunta jokio tarpusavio ryšio, ir,  jau gerokai vėliau, moteris supras, kad tie nesibaigiantys verksmai ir nenoras būti, buvo pirmieji sūnaus pagiežos, neapykantos, nemeilės ženklai, pavertę ją tiek jo teroro auka, tiek vienintele publika, kuriai skirtas spektaklis...
Lionel Shriver kūrinys parašytas epistoline Evos laiškų Franklinui forma, – sunku būtų surasti tinkamesnę formą šiam kūriniui ir nagrinėjamai temai. Šie monologiniai laiškai, net nesitikint atsako, puikiai atspindi Evos – motinos ir sutuoktinės – situaciją, į kurią ją taip išmaniai patupdė Kevinas. Ji matė, ji šaukėsi pagalbos, bet ar kas ją išgirdo? Kas patikėjo? Palikta namuose ji augino sūnų ir matė koks jis auga, bet ar kas klausėsi, ką ji sako?
Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O galbūt tu pati klysti? Kaip nuspręsti kur „vaikų žaidimai“ virsta gerai apgalvotu smurtu? Ir kodėl mums taip svarbu ką nors apkaltinti, bet ne sustabdyti laiku? Dar daugiau, kaip nuspęsti kas kaltas? Ir kodėl?
Pasikalbėkime apie Keviną vertas kiekvienos skaitymo minutės. Gilesnių apmastymų vertos mintys apie visko pertekusią ir nuo to pervargusią vakarų visuomenę, kurią metonimiškai įkūnijo pati Evos šeima, kuriai galvą nulenkė ir dienos žvaigžde patapęs Kevinas. Taiklus, kaip pati Kevino lankininko ranka, siužetas; dialogai, kurie lyg iš lanko paleista strėlė lekia tiesiai į taikinį ir, turiu pripažinti, vieni iš įdomiausių mano sutiktų literatūrinių personažų – Eva ir Kevinas.
Jei ieškote ko nors, kas paliktų įspūdį ir iškviestų į diskusiją – Pasikalbėkime apie Keviną kaip tik tai, ko reikia.


P. S. tikrai rekomenduoju ne tik knygą, bet ir jos ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis neįtikėtinai gerai (net prisimenu kaip plaukai šiaušėsi) įkūnijo Tilda Swinton (Eva), John C. Reilly (Franklinas), Ezra Miller bei Jasper Newell (Kevinas); tai dėl šios juostos palikto įspūdžio, galiausiai, ir nusprendžiau perskaityti patį kūrinį (nors normaliame pasaulyje viskas vyksta atvirkštine tvarka).



2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"


Už lango slenkant paskutinėms lietuviškos vasaros dienoms, vis skaitau. Šįkart noriu labai trumpai pakalbėti apie žymaus prancūzų filosofo bei rašytojo Jean-Paul Sartre pirmąją prozos knygą Šleikštulys, kuri lietuviškai, berods, yra pasirodžius tris kartus ir, berods, visus tris kartus ją lietuvių rinkai pristatė leidykla Vaga. Šleikštulys –knyga, kurią Sartre dedikavo savo ilgaamžei draugei ir garsiai filosofei Simone de Beauvoir, buvo išleista 1938-aisiasis metais, o dabar, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo kūrinio pasirodymo, dažnai galima išgirsti jį vadinant egzistencialistinės filosofijos Biblija.
Knyga – Sartre manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukuręs Antuano Rokanteno, žmogaus, siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže, pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, Sartre, pasinaudodamas dienoraščio forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas, bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos suvokimo; rašomame dienoraštyje vyras apmąsto istorijos, individualios patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto, nuomone.
Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi, – taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas, tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg nesustabdoma upė.
Šleikštulys – kūrinys, kurio idėjos svarbios tiek filosofams, tiek literatams, bet taip pat tai kūrinys, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų, kaip priverčiantis daug ką permąstyti, su daug kuo sutikti, atidaryti savo sąmonės ir minčių stalčiukus ir, galbūt, juose kai ką pergrupuoti.

Palieku su kūrinio ištrauka:

„Tikrovė yra ištežusi, vangi. Medžiai siūravo. Argi tai veržimasis į dangų? Greičiau suglebimas; buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką išvysti, kaip kamienai susiraukšlėja lyg liaunutės vytelės, perlinksta ir sudrimba ant žolės į juodą, minkštą, garankščiuotą kupetą. Jie nenorėjo egzistuoti, tik negalėjo susilaikyti neegzistavę, todėl patyliukais, ramiai gyvavo; syvai iš lėto, nenoriai kilo gyslomis, o šaknys palengva skverbėsi į žemę. Tačiau atrodė, kad bet kurią minutę jie pritrūks kantrybės ir nusibaigs. Išvargę seni medžiai vis egzistavo ir egzistavo, patys to nenorėdami, – tiesiog todėl, kad buvo per silpni numirti, ir pribaigti juos galėjo tik kažkas kitas: tik muzikos kūriniams duota būsimą mirti išdidžiai glausti savyje kaip vidinę būtinybę; tačiau jie neegzistuoja. Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš silpnumo ir miršta atsitiktinai.“

2014 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

rugpjūčio 10 d., arba palydovas


rugpjūčio 10 d.

svirplių isteriškas klyksmas
drasko
nakties samanas
aš tarp jų
ieškau
super mėnulio
pasiklydusio
miške
visos pušys po dvi
kad lengviau atlaikytų
užgriuvusią tyką
ir lengviau
prisimintų save
kas yra
saulės paliktame
pušų nėrinių išmargintame
danguje
randu tašką
krentanti žvaigždė
tereikia žinoti norą
kas esi
argi tai ne palydovas?

2014 m. rugpjūčio 10 d., sekmadienis

Serialas "Svetimšalė" ("Outlander")


Vakar startavo naujas serialas, kuriamas pagal to paties pavadinimo populiarią D. Gabaldon knygų seriją, "Svetimšalė" ("Outlander"). Serialas, kaip ir knyga, sukasi apie moterį, Klerę Randal, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, su savo vyru atotostogaudama Škotijoje atsiduria akmenų rate ant Kraig na Duno kalvos; palietusi vieną iš akmenų Klerė, staiga, atsiduria vienui viena XVIII a. Škotijoje. Čia, 1743-aisiais, vis dar egzistuojant klanams, o fone bręstant juos pražudysiančiam Jakobinų sukiklimui, Klerės laukia kitas, nuotykių ir meilės nestokojantis, gyvenimas.


Kadangi pati skaičiau porą D. Gabaldon "Svetimšalės" knygų, pamaniau, nieko nelauksiu, ir sužiūrėjau pirmąją seriją.  Ką galiu pasakyti? Manau, po ilgo, berods trejus metus trukusio, laukimo, knygos gerbėjai neturėtų likti nuvilti. Bent jau aš, ir ištikima šios knygos gerbėja - mama, tikrai nelikome nuviltos. Mano akimi, pagrindinių vaidmenų atlikėjų pasirinkimu, net neverta abejoti – jie puikūs. Prisimenu, kaip vienas iš serialo kūrėjų D. R. Moor viename interviu sakė, jog filmavimo komanda maniusi, jog lengviausia aktorę rasti bus Klerės personažui, o sunkiausia, vyrų vyro - Džeimio, bet pasirodė, kad jie klydo; vyrų vyrą rasti buvo ne taip jau ir sunku: vienas iš pirmųjų prie serialo aktorių prisidėjo Džeimį vaidinantis Sam Heughan, o Klerės paieškos truko gan ilgiau, kol galiausiai buvo nuspręsta rolę patikėti Caitriona Balfe. Klerės vyro bei žymiojo anglų piktadario Džonatano Randalo vaidmuo, tuo tarpu, buvo patikėtas, geriausiai iš „Sostų karų“ lietuviams jau pažįstamam, Tobias Menzies.


Manau, kad kaip meilės-nuotykių-fantastinio romano ekranizacijai, kurio auditoriją neabejotinai didžiąja dalimi sudaro ir sudarys moterys, serialo kokybė, kiek galime apie ją kalbėti, tikrai nebloga ir turėtų nepadaryti gėdos prieš kitus tokio žanro kūrinius, nei nuliūdinti ištikimus knygos gerbėjus. Taigi, jei ieškote kuo užpildyti trumpėjančius vasaros ir rudens vakarus, manau, kad valanda „Svetimšalės“ pasaulyje, neturėtų pamaišyti.

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

"Prakeikta vasara", arba sumaišyk man kokteilį!


Prakeikta vasara

Prakeikta vasara.
Prakeiktos naktys ir
Dienos ištirpstančios
Tarp jų.
Priverstinės poetų
Atostogos, argi
Aš prašiau?
Kad šypsočiaus rečiau
Ir pykčiau iš ryto?
Taip, vasarėle, girdžiu,
Ką sakai; sumaišyk man
Kokteilį: negailėk
Neapykantos ir užpilk
Drama bei, negailėk,
3 lašus skausmo, – juk
Vėliau bus lengviau;
Galėsiu nusiskandinti
Toj saulės krauju
Apsitaškiusioj jūroj.
Klausyk, vasara,
Suprantu, kad nesiūlai
Blaivybės ar susitaikymo
Džiaugsmo. Neturi tu
Racijos savy.
Bet kam beverti taip
Elgtis mane?
Aš tik noriu, kad tos
Prakeiktos atostogos
Žodžiams baigtųsi.
Aš tik noriu galvoti
ir rašyti, bet ne tavu
žaliuoju tušiniu.
Bet ką tu
su manim darai?
Nugirdai, ir verti
Prakaituoti, prarasti
Savitvardą ir nekęsti
Savęs. Išgerkim! –
Už tave!