2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Linda Olsson "Gerumas tavyje"


Negaliu patikėti, kaip greitai dienų virtinėje tirpsta laikas... Šventės į pabaigą – į pabaigą ir laikas, nuvogtas sau. Šį kartą jį skyriau švedų autorės, dabar gyvenančios Naujojoje Zelandijoje, Lindos Olsson romanui Gerumas tavyje (Svajonių knygos, 2014).
Romanas pasaulio šviesą išvydo 2011-aisiais ir pakartojo pirmojo romano Dainuosiu tau švelnias dainas sėkmę tapdamas tarptautiniu bestseleriu.
Tai jau antrasis autorės darbas, kurį teko skaityti, patikęs man rašymo stiliaus ir istorijos  vienove, gyvo pasakojimo amplitude ir laisvumu. Atpažįstamas tas pats autorės braižas: poetiška kalba, kasdienybės nostalgija ir liūdesys, kuriuos prasklaido į knygos puslapius įsiveržę gyvi, skirtingi ir savo asmenines istorijas saugantys personažų charakteriai, padedantys vienas kitam užsigydyti išgyvenimų paliktas žaidas.
Pagrindinis knygos smuikas – daug iškentusios ir patyrusios, vidutinio amžiaus daktarės - menininkės Marianos (Marijonos) istorija bei jos kelionė iš vienišumo periferijos į gyvenimo centrą. Šiai kelionei ją įkvepia paplūdimyje sutiktas nepažįstamas berniukas Ikas. Tarp šiųdviejų po truputį ima megztis keistas ryšis: laukinukas Ikas atklysta pas ją netikėtai, dažniausiai ketvirtadieniais, kartu jie valgo sriubą, o pastebėjusi, kad jis domisi muzika, moteris ima mokyti jį groti pianinu. Bet vieną dieną Marianai tenka traukti paslaptingąjį Iką iš jūros... Penkiolika metų gyvenusi atsiskyrėlišką gyvenimą, susidedantį iš įprastos  vienišumo rutinos (kepimo, vaikščiojimo paplūdimiu ir mintijimo), moteris, supranta, kad šešiamečiui berniukui reikalinga pagalba ir saugumas bei ryžtasi kovoti už tai, ko neturėjo pati – šviesią vaiko vaikystę ir prisiminimus.
Ši kova už vaiko gerovę priverčia ir pačią Marianą prisiminti ir iš naujo išgyventi savo pačios istoriją: iš naujo pergyventi šeimos netektį, žmogžudystę, santuokinio gyvenimo metus, meilės idilę bei netikėtą jos baigtį.
Nors istorija, neskaičiusių kūrinio, galėtų būti pavadinta „melodramine“, tačiau Olsson balsas neleidžia net pagalvoti apie tokio termino pritaikymą šiai knygai. Ji pasakoja intymiai, palikdama erdvės nutylėjimams, o jos personažų žmogiškumas ir vidinis turtingumas stebina. Atrodytų, kad ši knyga, tik atsitiktinis žvilgsnis į jų gyvenimus, tik maža dalelė to, ką jie iš tikrųjų savyje talpina ir galėtų papasakoti, o tai gan keistas jausmas: juk, galiausiai, tai knyginiai personažai (įrankiai), o ne gyvi žmonės!
Pastebėjau, kad abiejuose skaitytuose Olsson romanuose svarbią vietą užima praeities žaizdų gydimas ir pagalba vienas kitam. Niekas kitas negali padėti žmogui išsivaduoti iš praeities demonų, kaip užgimęs ryšis su kitu žmogumi. Tarp eilučių išskaitomas ir dėmesys vidutinio amžiaus žmonių istorijoms; dažnai mūsų visuomenei atrodo, kad tokių žmonių gyvenimai JAU nugyventi, o Linda Olsson savo kūriniu tikina atvirkščiai – Mariana ir Džordžas dar tik pradeda savo istoriją, kuriai juos įkvėpė ir pažadino Ikas.
Gerumas tavyje tarsi prevencinė priemonė nuo šalčio, kuris, gali apsigyventi mūsų viduje, jei kartais pamirštume, kad svarbiausiai yra, žmogiškas ryšys, pagalba vienas kitam ir meilė – tereikia nepamiršti, kad mes galime tuo pasidalinti; tai mums primena Lindos Olsson romanas, puikiai tiksiantis atostogoms ir žiemos vakarams sušildyti.

Palieku su keletu ištraukų:

„Ji jau nebe maža mergaitė. Jaučiausi tapusi visai kitu žmogumi. Jai beveik devyneri ir ji visiškai viena. Teks išmokti taip gyventi. Ji neįsivaizduoja kaip, bet tai būtina. Kitos išeities nėra. Dabar, kai ji nebe Mariana, palengvėjo. Dabar nebeturi ko prarasti.“

„Kurį laiką sėdėjau ant kėdės. Jaučiausi aptirpusi, negalinti pasijudinti ir blaiviai galvoti. Išvis mąsyti. Pirmą kartą, jau būdama brandaus amžiaus, troškau, kad man kas nors padėtų. Kiek vėliau nuėjau iki sofos, susisukau į antklodę ir atsiguliau. Spoksojau į tamsą, kol ši pamažu ištirpo.
Ir supratau, kad išaušo nauja diena.“

2014 m. gruodžio 26 d., penktadienis

"Namulynai", arba kaip liekama tuščiu


Namulynai

nuvalyk stalę nuo
trupinynų
išdukink kilimą nuo
dulkėlynų

kasdien sutrumpa tavo
dienuliulynai nuo valymų
namuliulynų

surūšiuok spintą nuo
margulynų
smagink save
vaškumydamas grindynas ir
tuštydamas knygynas

taip kasdien ir
nebeužsiekliavos tavęs
mintynai nuo
plovesio lubynų liks
tik užtuštėję besieliai
namulynai

2014 m. gruodžio 2 d., antradienis

"Šiokiadieniai", arba kasdien nieku...


Šiokiadieniai

aš ir tu –
pabūk
nieku
kasdien
lieku
tuščiu
kvailiu
pabūk
nieku
šiandien
tavęs
nebėr
kasdien
nebėr
pabūk
kvailiu
tuščiu –
aš ir tu
lieku
kasdien
nieku
kažkur

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

"Draugystės upė", arba kasdienis gėralas


Draugystės upė

badyk
badyk
badyk
adyk
mane
adyk
subadyk
klok
graban
įklok
lok
šunim
patrakus
patrauk
mane
nuo kelio
lak
kraujas
teka
žemyn
upyn
brandyn
po tavim
avim
atsigerk
išgerk
nedykok
pasprok
manim
pjaut
nereikės
pats
apsirysi
savęs
bjaurastim

2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis

Šiaulių - Lietuvos miestas, arba medžioklės sezono ypatumai

 
Šiaulių - Lietuvos miestas
 
plieninis dangus
virš
kadais plieninio
miesto
stiprybę jam atėmė
savi
gyvybę pavertė
istorija
iš tiekos televizorių
antenų
kyšoti teliko
katedros
smaigalys ir
tuo jau nebetiki
savi tik
kaip švyturį naudoja
svetimi
ant lapės užsišokę
krypčioja
laisvi
geria vilties netekę
už auksinį
berniuką
ragina jį
šaudyt į mišrūną
ant kranto
pietums
mėsa reikalinga
medžioklės vietų
vis mažėja
traukinių stoty
šiuolaikiniai vikingai
išbilda vagonuos
sezonkei
parsiras
ant šalnų
žmonos sušildyt
audinių kailiais
vaikų
naujais iphone
jų džiaugsmui
nė vieni
per daug nereikalauja
tik pirk ir vartok
mielasis
į kapą
su seneliais užkasėm
laikus kai nusiprkt
daiktuose
laimės
negalėjai
kai parduot savęs
nemokėjai
ir gegužinėse
nerūpestingas
riebią kaiminką
šokdinai

2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis

Linda Olsson "Dainuosiu tau švelnias dainas"


 
 
Baigta. Nepaisant atsipūsti retai beleidžiančių darbų darbelių, visgi išpuolė akimirka ir sau, praleista su Lindos Olsson romanu Dainuosiu tau švelnias dainas. Linda Olsson – švedų rašytoja, apkeliavusi daugelį kraštų, o dabar gyvenanti Naujojoje Zelandijoje. Jos pirmoji knyga Dainuosiu tau švelnias dainas pasaulio šviesą išvydo 2005-aisiais, o 2010-aisiais leidykla Svajonių knygos pristatė jį ir Lietuvos skaitytojams.
Veronika, jauna, ketvirtą dešimtį pradėjusi, rašytoja, atvyksta į mažą Švedijos kaimelį, kur pasislėpusi tikisi atsigauti po paslaptingos ją ištikusios tragedijos bei parašyti knygą. Ją sudomina priešais jos namą įsikūrusi senyvo amžiaus moteris, kurią kaimelio gyventojai vadina ragana, moteriai parūpsta sužinoti šios moters istoriją. Netikėtai susirgusią Veroniką, apsiima paslaugyti ne kas kitas, kaip kaimelio ragana Astrida; ir taip susipažįsta dvi moterys: vienai gyvenimas dar prieš akis, kitai – jau išgyventas, viena – apkeliavusi daug pasaulio kraštų, kita – niekada neiškišusi nosies iš gimtojo kaimelio; nė viena dar numano, kaip stipriai jos gali viena kitai padėti...
Knyga – tai keisto dviejų moterų ryšio balsas. Ryšio, kuris galbūt niekada nebūtų užsimezgęs, jei ne kiekvienos gyvenimuose patirta aistra ir meilė, – tempiamos įsivėlusios paslapčių ir skausmo tinkluose. Iš šio ryšio, tyloje gimsta draugystė, knygoje suvešinti kartu su Švedijos kaiman ateinančia vasara. Knyga – tai šių moterų išpažintis viena kitai, išpažintis, kurią moteris patiki kitai moteriai, apsivalydama ir tikėdamasi supratimo atnešto palengvėjimo.
Nors knyga apie moters širdį, pilną tik jai žinomų paslapčių, kurios knygoje atskleidžiamos lėtai ir tyliai (matyt turint intencijų taip sužaisti skaitytojo jausmais), kaži ar suspenso nuotaiką galėtume laikyti stipriąja knygos puse; – bent jau man šios paslaptys, kai nuo jų galiausiai buvo sumastyta numesti skraistes, nesukėlė didelio įspūdžio. Kur kas didesnį įspūdį paliko pačios veikėjos, Veronika su Astrida; tarp jų užsimezgusio ryšio išprovokuotos išpažintys ir paprasti, bet tuo ir įtaigūs samprotavimai apie gyvenimą ir mirtį, apie prasmę gyventi, gyvenimą sau ir gyvenimą kitiems – jo žlugimą.
Lindos Olsson sukurtam tekstui netrūksta, kaip rašoma knygos nugarėlėje, santūrumo, o žodžiams –  poetikos. Įdomu, jog kiekvieną knygos skyrių atidaro eilėraščio citata, kurioje fiksuojama pagrindinė skyriaus mintis, taip suartinant būties poetiką ir kasdienybės prozą.
Kaži kiek tekste gyva ir senoji literatūrinė maniera, vaizduoti įvykius tik šventinėmis dienomis (Valpurgijos diena, vidurvasario šventė, gimtadienis, vestuvės, Kalėdos, laidotuvės, išlydėtuvės ir sutiktuvės), arba nepraleidžiant jų paminėti, kaip kelrodžių žmogaus būtyje ir kasdienybės tėkmėje; net tie patys vakarienės ritualai, turėtų daug kalbėti. Galbūt apie moters ir gamtos ryšį, o gal tai vienas ir tas pats, įprasminti ir kenčiantys visuomenės sukurtoje kultūroje? Gal.
Dainuosiu tau švelnias dainas – rudens knyga, atmintyje įsirėžusi kartu su pirmosiomis balomis, kurios jau nebeišdžius iki pat pavasario. Tai tylus ir kontempliatyvus kūrinys; paprastas, tačiau ne prastas skaitinys, kuriame panorėję galime rasti daugiau, nei kartais tikimės.

Palieku su ištrauka:

„Vestuvių išvakarėse sėdėjau savo kambaryje, pasidėjusi ant kelių dėžę su mamos vestuvine suknele. Atvožiau dangtį, atsargiai išėmiau suknelę ir priglaudžiau prie kūno. Įsikniaubiau į ją veidu, užsimerkiau ir įkvėpaiu. Neužuodžiau jokio kvapo. Sausas šilkas šiugždėjo palei odą, bet neturėjo ką pasakyti. Užsidėjau nuotakos šydą ant plaukų ir atisėdau nuoga priešais veidrodį. Ant pečių krito nėriniai. Žvelgiau į veidą. Blyškų ovalą mėlynomis akimis, irgi įdėmiai dyrantį į mane. Smiliumi perbraukiau antakius. Nosį. Lūpas. Pakėliau rankas ir žvelgiau į jas, glosčiau kreminę vidinės pusės odą. Atrišau plaukų juostelę, iššukavau ilgus plaukus pirštais ir leidau jiems apkristi krūtis ir pečius. Pro akis nepraslydo nė menkiausia kūno detalė <...> Troškau įsiminti visa, prieš leisdama tam numirti <...>
        Mano vyras vedė ūkį. Jis vedė žemę ir namą. Rugių, bulvių ir linų laukus. Vaismedžių sodą ir pievas. Miškus ir medieną. Dar jis vedė šeimos vardą. O mano tėvas manė sulygęs dėl savo ir ūkio ateities.
        Aš ištekėjau už mirties.“

2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

"Šiaulių-Lietuvos bulvaras", arba grįžtant iš turgaus


 
Šiaulių-Lietuvos bulvaras
 
rytą matau
išaušus
bulvaro medžiai
lyg pasidavę
nusikaltėlai
kaip ginklus
numetė lapus
pernakt šąla
grindinys
po kojom slysta
veliasi kritę
ginklai po kiniškų
batų kulnais
atsimuša laikas
einant atgal
nuo turgaus
pasigirsta žmogus
„išvežė mus gyvuliniuose“
su šluota rėkia
kur moters stovėta
parduota
„juk buvo tuomet geriau“
traukiant priekin   
prasilenkia pikti
žvilgsniai lediniai
merginos kalba
„kodėl nepirkai?“
atsako
„dar tūsintis reiks“
ir vaikai kvailioja
spjaudos gatvėj
ant kits kito
„anas gėjus“
pasirodo
paskubėkim
už kampo
neduok dieve
tiek infekcijų
tik prasidedant
žiemai.

2014 m. spalio 21 d., antradienis

„Only Lovers Left Alive“ 2013

 
Su filmais pastaruoju metu sugyvenu prastai. Arba jie pasirodo per lėkšti ir apie juos nerašau, nes nemėgstu viešai skalbti baltinių (skepticizmo ir taip pakanka), arba su jais viskas būna gerai, bet neturiu ką apie juos pasakyti.
Atvirai pasakius, taip dabar man su viskuo, todėl labai sunku prisiversti parašyti net apie tai, kas patiko.
Bet 2013-aisiais metais Kanų kino festivalyje debiutavęs ir Palmės šakelei nominuotas režisieriaus Jim Jarmusch („Kava ir cigaretės“, „Negyvėlis“) filmas „Only Lovers Left Alive“ ("Išgyvens tik mylintys"), mano akimis, nusipelno būti paminėtas.
 
 
Filmas prasideda nuo dviejų vedusių vampyrų, Adomo ir Ievos, kurie nubunda nakčiai. Vienas apsuptas muzikinių instrumentų Detroite, kita knygų – Tanžere. Besikalbėdama telefonu su jautriu ir sunkiai gyvenimo būtį išgyvenančiu, nuo pasaulio, kuriame gyvena „zombiai“, besislapstančiu Adomu, Ieva supranta, kad turi keliauti į Detroitą, kad padėtų mylimajam įveikti beprasidedančią depresiją, tokią, kuria jau sirgta viduramžiais. Atvykusi Ieva bando atvesti į protą Adomą, o šis aprodo jai savo pasaulį, tokį kokį pats mato. Bet lyg to būtų negana, čia dar reikalus pasunkina sapnuose apie savo atvykimą pranešanti Ievos sesuo Eva...
Filmo siužetinė linija nepretenzinga ir, iš pirmo žvilgsnio, super duper paprasta (todėl filmą galima žiūrėti „penktadienio“ filmo formatu, kaip vampyrišką istoriją), tačiau aliuzijos, metaforos, simboliai, miestų pasirintis ir net nutylėjimai man tiesiog badyte badė akis, norėdami, kad juos perskaityčiau: nuo pateikiamų kultūros interpretacijų (Biblijos, Šekspyro, literatūros ir simfonijų, istorijos), įkomponuotų globalių problemų (užterštumo, ekonominio nuosmukio ir kt.) iki vartotojiškumo kritikos.
Apie kiekvieną iš šių, tarp eilučių kabinamų, problemų ir neatsakytų klausimų galėtume daug šnekėti ir vieningo atsakymo nerastume: tai kaip atrodė ta Rojaus gyvatė, sugundžiusi Adomą? Ar egzistavo Šekspyras? Kokie dievai įkvėpė didžiuosius meno ir mokslo darbus? Kodėl gyvename dekadanse – kas už tai atsakingas?
 
 
„Only Lovers Left Alive“ buvo mano filmas, kurį žiūrėčiau dar kartą. Aukšto lygio scenarijus ir režisūra, dar vienas puikius Tilda Swinton bei neprastesnis Tom Hiddleston pasirodymas ir, žinoma, vaizdai, vaizdai, vaizdai – kiekvieną akimirką gali sustabdyti filmo juostą ir turėsi tobulą fotografiją.
Negalima neapkalbėti ir svarbų vaidmenį filme kūrusios muzikos. Muzika, tai dievų kūrinys, tiesioginis bendravimas su jais, tad nenuostabu, kad ši meno rūšis buvo akcentuota juostoje; juk ją kuriantis Adomas – Dievo kūrinys, trokštąs pilnatvės ir laimės, besiškaukiantis prarasto ryšio su dieviškuoju pradu.
Atskirų pasvarstymų reikalautų ir Adomo ir Ievos dabartinė būklė – vampyrai. Aišku, kad autorius juos pasirinko ne mados vedinas. Bet ką jis tuo norėjo pasakyti, telieka atvira interpretacijoms, kaip ir visas filmas...
Jei yra tokių, kurie iš kino reikalauja full package, „Only Lovers Left Alive“ bus kaip tik Jums: patenkintas protas, kuriam leidžiama ne tik estetiškai pasitenkinti, bet ir interpretuoti bei ieškoti savų tiesų.

2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Spektaklis "Dibukas"


Sakyčiau, kad teatre metuose kartą turi apsilankyti kiekvienas save gerbiantis ir inteligentu besivadinantis žmogus. Teatras vieta, kuri ne tik kuria, bet ir skleidžia bei apjungia vienin kultūrą: pjesė, muzika, choreografija, vaidinimas – viskas susitinka spektaklyje.
Taip galvodama, visada stengiuosi neapeiti dramos teatro ir, radusi kas patraukė akį ir mintį, visada ten užsukti (kad ir krapštydama paskutinius banknotus) nusitemdama ir artimus.
Neišimtis ir vakarykštis vakaras, kai pirmiesiems šalčiams spaudžiant skubinomės patekti į, pasirodo, ne ką šiltesnę Šiaulių dramos teatro salę, kurioje šiauliečių laukė premjerinė mistinė muzikinė dviejų dalių drama „Dibukas“.
 
 
Spektaklis – Simono Anskio 1916 m. Vilniuje jidiš kalba parašytos pjesės interpretacija, pristatyta rusų kalba kuriančio žydų kilmės rašytojo Alekso Tarno; na, o į mūsų sceną kūrinį atnešė žymus lietuviško kino bei teatro režisierius Raimundas Banionis (filmai: „Mano mažytė žmona“ (1985); „Vaikai iš „Amerikos“ viežbučio“ (1990); spektakliai: „Ratas“,  „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kt.).
Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, kas tas dibukas ir su kuo jis valgomas, taigi trumpai: legenda apie dibuką (mylimojo kūne apsigyvenusią kito sielą) žydų folklore aptinkama nuo XVI a., tačiau autentiškas tekstas nėra išlikęs; padavimai apie jį, matyt, bus atgiję paties Anskio pjesės dėka. Šios pjesės herojus Chonenas po dviejų metų grįžęs į gimtąjį miestą sužino, kad jo mylimoji, turtingo pirklio dukra, Lėja, tėvo nurodymu, sulaužant jaunystės draugui duotą pažadą, ištekinama už kito vyro. Įvaldęs mistines Kabalos galias, Chonenas imasi veiksmų ir įkalba mylinčią Lėją likti su juo, kad ir kitokiomis sąlygomis...
 
 
Šiaulių dramos teatro scenoje įsikūręs „Dibukas“ paliko visai neblogą įspūdį. Pirmiausia scenografija: atlikėjams virš galvų kabantys žydų antkapiai, daugiafunkcinė spinta-kambarys, laiku ir vietoje išnyrančios skaidrės – visa turėjo racijos ir, sakyčiau, padėjo iškęsti ne vieną akimirką, kai žiūrėti žydiško humoro krislų prisigėrusią dramą buvo kiek sunkoka, vis tikintis, kad įvyks kas nors daugiau, negu vyksta.
Neslėpsiu, pirmoji spektaklio dalis man pasirodė kiek nuobodoka, bet prasidėjus antrajai reikalai pradėjo taisytis: daugiau veiksmo, daugiau estetikos vaizduose, o kur dar choreografiniai sprendimai bei angeliškas Lėjos kostiumas, atlikę ne ką prastesnius vaidmenis.
 
 
Vaidybiniai sprendimai didesnio įspūdžio spektaklyje man nepaliko. Atrodo lyg aktoriai paprasčiausiai nuskendo vykusioje scenografijoje, Fausto Latėno muzikoje, choreografijoje ir kostiumuose. Ir nors be aktorių šie daiktai yra tik daiktai, visgi, apie vaidybą nėra ko daug pasakyti. Aktoriai tiesiog atliko savo darbą – profesionaliai įkūnijo personažus; nors per daug dvasios, bent jau aš, sėdėdama salės viduryje, jų vaidmenyse, nepajaučiau. Išmintį daryčiau tik Ingai Jarkovai, atlikusiai Lėjos vaidmenį – tai aktorė, kuria tikrai lemta ja būti.
Nors spektaklio programėlėje teigiama, kad drama „gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą“, pati taip drąsiai šito neteigčiau ir susilaikyčiau nuo tokių sunkiai išpildomų pretenzijų. Šiuokart „Dibuko“ koziriai tebūna (ne)klasikinė romantika (+ bolivudo/indijos prieskoniai) puikius apipavidalinimas ir į madą XXI amžiuje atėjęs žydų tautos klausimas ir susidomėjimas ja.
Trumpai drūtai: nesigailiu, kad pamačiau „Dibuką“, bet negaliu sakyti, jog pasitaikius progai grįžčiau jo pamatyti dar kartą. Matyt, tai tiesiog ne mano kūrinys.
O kad sužinotumėt kaip ten iš tikrųjų – teks pamatyti patiems J.
 

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

"Užilsio valanda", arba dalia


Užilsio valanda

Raibuliuoju – be pradžios
Ar pabaigos; dėl to kaltas tu.
Nešu bangas per save tau
Paliepus – pirmyn ar atgal.

Užliūliuota randu save ramią,
Plūduriuojančią šalty; ir
pasigendu tavęs, – toje
trumpoje užilsio valandoje.

2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

"Vakarų tema", arba grįžimas


Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;
ten – vakaruos – kur prasiskyrę
debesys saulės šviesą skandina; –
juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:
taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog
šviesaistrės spindulių blukinami
debesys traukės atgalios. –
Ar ir tau taip bus?

2014 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

"Tuštybės pirkiniai", arba neturiu ko slėpti


Tuštybės pirkiniai

Aš neturiu ko slėpti ir
slepiu tai gerai: taip
smarkiai šypsaus, kad
nematyti – kokia pilka ir
žvarbi tuštuma manyje.

Ar tik nebus klaida, jog
Tuštybių mugėje nieko
nepirkau sau? – tik tą
šypseną plačią, gaulingą?
Kad tave apgavau:
prekijui preke sumokėjau.

2014 m. rugsėjo 16 d., antradienis

"Svetimos dainos", arba iškeliauju, draugai


Svetimos dainos

Aš iškeliauju, - o kur
keliauju, draugai?
Gyvenimas tapo perviršiu
čia, - nebėra dėl ko
aušint burnos.

Visos dienos prabėga
kitų kurtose dainose; -
niekas nė nesiklauso
manęs – iškeliauju
negirdėtas.

Tauziju niekus; bandau
atsakymą rasti svetimose
dainose: išsirinkti ar yra
teisingas, - čia neparodys
niekas kelio.

Iškeliauju, sakyčiau,
draugai, - bet ar esti tokių?

Nuo scenos žvelgiu į
neužsėstas kėdes. Visos
dienos prabėga laukiant, kol
sugrįšit iš dainų svetimų. -
Per vėlai jūs užsėsit
tuščiąsias kėdes.

2014 m. rugsėjo 12 d., penktadienis

"Kėdė", arba rudens vaizdelis



Kėdė

Kėdė ant kurios augta,
padengta keliais
emalės sluoksniais:
pro rudens pūdomo
klevo lapo spalvą
šviečia šūdas, o po jais
laikus, kai tavęs nebuvo,
 mena tikroji pušis. –
Tą kėdę, tokią mažą,
senelio tvirtintą nekartą,
matai liūčiai nuėjus;
tuščioj dirvoj, tarsi
ten būtų išaugus:
nuo drėgmės ir
iš žemės kylančio šalčio
atsiplaudę dažai, dažno sėdesio
nugludinti nelygumai.
Tiek darbų
ant jos nudirbta sėdint:
nuimti burokai,
nuvalyti kopūstai,
išižyti žirniai ir pupos.
Bet kodėl pamiršta ji 
darbus nudirbus?

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Jan Wolkers "Turkiški saldumynai"


Yra knygų, kurias rekomenduojama perskaityti, bet yra tokių, kurias privalai. Jano Wolkerso, žymaus XX a. olandų rašytojo, dailininko ir skulptoriaus, knyga Turkiški saldumynai (išleid. Alma littera) neabejotinai yra viena iš paskutiniųjų.
Jei neklystu, Turkiški saldumynai pirmoji šio, skandalų nevengusio ir savo nuomonę drąsiai reiškusio, autoriaus knyga lietuvių kalba; anksčiau Wolkerso romanai į mūsų kalbą versti nebuvo. Sovietiniais metais, kaustomiems tuometinės ideologijos, toks bandymas kažin ar būtų pasisekęs, o ir atkūrus nepriklausomybę, iki tokios kūrybos lietuviams dar reikėjo paaugti: kaži ar vartotojiškos kultūros, sekso ir mums dar nepažinios vakarietiškos simbolikos persmelkta Wolkerso kūryba būtų buvusi taip lengvai suprasta ir priimta tuomet.
Turkiški saldumynai  pirmiausia yra meilės romanas. Knygos pasakotojas, neįvardytas skulptorius, pasakoja apie savo ir Olgos, vieną žiemą kelyje sutiktos moters, santykius. Reflektuodamas santykių pradžią, įvykusią santuoką ir bendrą gyvenimą, jis ne tik apsako savo meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl moteris jį paliko? Nors knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga; tai šios moters gyvenimo dramos liudytoju ir pasakotoju jam lemta būti, dalėlė po dalelės atskleidžiant moters, traumuotos psichologiškai, paslaptis: „raganos“ motinos įskiepytą nevisavertiškumą, baimę pasenti, abejojimą sava kilme ir paranojišką nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvados, kad dėl visų Olgos santykių nesėkmių, kalta būtent ji.
Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius ir žodingus sakinius atsveria paprasti. Nesumeluota rašytojo nuojauta leidžia kurti tekstą, kuriuo sunku suabejoti: jis atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.
Janio Wolkerso romaną įsirašau prie tų knygų, kurios vertos garsios rekomendacijos dar vieno perskaitymo ir išsamesnės analizės. Janas Wolkersas man kvepia Arthuro Millerio ar John Fante darbų puslapiais, bet tuo pačiu turi savą braižą ir ne mažesnes pretenzijas, kurios, manau, pateisinamos.

Knygos ištrauką galite rasti čia: 

2014 m. rugpjūčio 30 d., šeštadienis

"Melancholijos anatomija", arba surask mane


Melancholijos anatomija

I

Ir kas tu esi? – dažnai klausiu,
nepažįstamo kūno lovoje, bet
mane pasitinka tik pratisas ligoninės
aparatų – skelbiančių mirtį – pyyyp.
Nes nebėra manęs manyje; aš tik
Stebėtoja; – auka to gražaus, bet luošo
Kūno: nepažįstamas jis man, o siela,
Apie kurią kalbi, – argi tai aš?

II

Prašau, surask mane ir atnešk
man. Aš pamečiau...
Pamečiau ką myliu, nebežinau
kuo tikiu, iš ko juokiuosi,
kas esu – ar žinojau kada? –
ir todėl prašau: surask ir atnešk man
mane. Pati surast nepajėgiu; –
vis tuščiom grįžtu: kas esu,
ko ieškot turiu – nežinau.
Tu ieškok. Ir suradęs atnešk man
mane. Išmokyk – kaip ja naudotis?

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

"Vasaros peiz-port-retas", arba kokia nauda?


Vasaros peiz-port-retas

vasara
šeštą mėnesį nėščia
moteris
persunkusios
vandens pritvinkusios
kojos
ilsisi šezlonge
troškiame karštyje
ji guli
perilsusi gyvenimui
nuo užausių
lėtai
tarp pieno pritvinkusių krūčių
keliauja
prakaito srovė
zenite persirikiuoja
planetos
palieka vėžio ženklą
saulė
o senukui Henry
žvelgiant į tą
nuo žvaigždžių
ir vaisių
apsunkusį
kūną
kyla tik vienas
klausimas
kokia nauda iš jo
sveikam
vyrui?

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Lionel Shriver "Pasikalbėkime apie Keviną"


Apie Lionel Shriver romaną Pasikalbėkime apie Keviną pirmą kartą išgirdau 2012-aisiais, kai kino teatruose ėmė startuoti pagal jį sukurtas kino filmas. Tais pačiais metais Alma littera leidykla išleido šią, Orange premija apdovanotą ir gerų atsiliepimų tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų susilaukusią, knygą lietuviškai, bet dėl laiko, ar noro stokos, nusprendusi pamatyti filmą, knygos nebuvau skaičiusi. O gaila, nes tuomet būčiau galėjus pasakyti, kad tai ne tik puikia režisūra ir aktorių (ypač jaunųjų) meistriškumu pasižymėjusi juosta, bet ir puiki, iki smulkmenų iškapstyta, kūrinio ekranizacija, išlaikanti originalią šio aurą ir koloritą.
Tiesą pasakius tuomet Shriver gvildenama smurto mokykloje (Jodi Picoult Devyniolika minučių) ir, pavadinkime, nesusikalbėjimo šeimoje (dar daugiau Jodi Picoult...) problema man nepasirodė kažkuo ypatinga, kad imčiau apie tai krimsti dar vieną knygą. Visi esame pažįstami su šiomis „amerikietiškomis“ problemomis; daugelis nenuilsta kasinėti ir ieškoti atsakymų – kas dėl to kaltas? Ir daugelis taip bekasinėdamas sugeba tik viena – nuo ko nelieki nustebęs – apdrabstyti purvais šiuolaikinę, visko pertekusią, vakarų visuomenę; taip tad ką naujo begalėtume atrasi šiose istorijose, kurios visada taip akivaizdžiai pasuka prie vieno ir to paties kaltininko?
Taip. Ką naujo begalėtume atrasti... Shriver visiems skeptikams gali duoti atkirtį: naują žvilgsnį ir atsakymą – ne šiaip kokį sentimentalų bandymą išsilieti (o gal kaip tik tokį?) – į klausimą, kas kaltas.
Savo pasakojimą autorė pradeda nuo Evos ir Franklino, laimingų sutuoktinių poros, kurie po ilgų dvejonių ryžtasi pagausinti savo šeimą. Eva dėl šio pagausėjimo iš pat pradžių abejoja: ji nežino ką reiškia būti motina, ir nežino ar nori tai sužinoti. Kai gimęs sūnus pirmą kartą padedamas jai į skreitą, nei jis, nei pati Eva, nepajunta jokio tarpusavio ryšio, ir,  jau gerokai vėliau, moteris supras, kad tie nesibaigiantys verksmai ir nenoras būti, buvo pirmieji sūnaus pagiežos, neapykantos, nemeilės ženklai, pavertę ją tiek jo teroro auka, tiek vienintele publika, kuriai skirtas spektaklis...
Lionel Shriver kūrinys parašytas epistoline Evos laiškų Franklinui forma, – sunku būtų surasti tinkamesnę formą šiam kūriniui ir nagrinėjamai temai. Šie monologiniai laiškai, net nesitikint atsako, puikiai atspindi Evos – motinos ir sutuoktinės – situaciją, į kurią ją taip išmaniai patupdė Kevinas. Ji matė, ji šaukėsi pagalbos, bet ar kas ją išgirdo? Kas patikėjo? Palikta namuose ji augino sūnų ir matė koks jis auga, bet ar kas klausėsi, ką ji sako?
Ooo, Shriver knyga man patiko. Ji pilna klausimų ir opių problemų: ar tu kalta, kad pagimdei monstrą? Kaip priversti tai pamatyti tėvą, kuris gyvena tobulos šeimos vizija, ir visiškai nenori matyti sūnaus kitoniškumo? O galbūt tu pati klysti? Kaip nuspręsti kur „vaikų žaidimai“ virsta gerai apgalvotu smurtu? Ir kodėl mums taip svarbu ką nors apkaltinti, bet ne sustabdyti laiku? Dar daugiau, kaip nuspęsti kas kaltas? Ir kodėl?
Pasikalbėkime apie Keviną vertas kiekvienos skaitymo minutės. Gilesnių apmastymų vertos mintys apie visko pertekusią ir nuo to pervargusią vakarų visuomenę, kurią metonimiškai įkūnijo pati Evos šeima, kuriai galvą nulenkė ir dienos žvaigžde patapęs Kevinas. Taiklus, kaip pati Kevino lankininko ranka, siužetas; dialogai, kurie lyg iš lanko paleista strėlė lekia tiesiai į taikinį ir, turiu pripažinti, vieni iš įdomiausių mano sutiktų literatūrinių personažų – Eva ir Kevinas.
Jei ieškote ko nors, kas paliktų įspūdį ir iškviestų į diskusiją – Pasikalbėkime apie Keviną kaip tik tai, ko reikia.


P. S. tikrai rekomenduoju ne tik knygą, bet ir jos ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis neįtikėtinai gerai (net prisimenu kaip plaukai šiaušėsi) įkūnijo Tilda Swinton (Eva), John C. Reilly (Franklinas), Ezra Miller bei Jasper Newell (Kevinas); tai dėl šios juostos palikto įspūdžio, galiausiai, ir nusprendžiau perskaityti patį kūrinį (nors normaliame pasaulyje viskas vyksta atvirkštine tvarka).



2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Jean-Paul Sartre "Šleikštulys"


Už lango slenkant paskutinėms lietuviškos vasaros dienoms, vis skaitau. Šįkart noriu labai trumpai pakalbėti apie žymaus prancūzų filosofo bei rašytojo Jean-Paul Sartre pirmąją prozos knygą Šleikštulys, kuri lietuviškai, berods, yra pasirodžius tris kartus ir, berods, visus tris kartus ją lietuvių rinkai pristatė leidykla Vaga. Šleikštulys –knyga, kurią Sartre dedikavo savo ilgaamžei draugei ir garsiai filosofei Simone de Beauvoir, buvo išleista 1938-aisiasis metais, o dabar, praslinkus daugiau nei pusei amžiaus nuo kūrinio pasirodymo, dažnai galima išgirsti jį vadinant egzistencialistinės filosofijos Biblija.
Knyga – Sartre manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukuręs Antuano Rokanteno, žmogaus, siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže, pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, Sartre, pasinaudodamas dienoraščio forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas, bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos suvokimo; rašomame dienoraštyje vyras apmąsto istorijos, individualios patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto, nuomone.
Apskritai, Šleikštulys, sunki knyga (taip, tenka pavartoti šia banalybę). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinės patirties, kaip galėtume pamanyti, bet dėl to, jog skaitant Antuanas nusiveda tave kartu. Štai kodėl sunki. Skaitydama kelias dienas vaikščiojau lyg žemę pardavusi, – taip buvau persisunkusi knygos įvaizdžiais ir Antuano būsenomis. Bet kartu tai ir graži knyga (pavartokime dar vieną banalybę). Nors tai pirmasis Sartre romanas, tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo, jai neprikiši. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas (čia, žinoma, daug prisidėjo ir vertėja A. Kiliesaitė): jis žodingas, o sakiniai tarp akių plaukia lyg nesustabdoma upė.
Šleikštulys – kūrinys, kurio idėjos svarbios tiek filosofams, tiek literatams, bet taip pat tai kūrinys, kuris turėtų būti svarbus kiekvienam iš mūsų, kaip priverčiantis daug ką permąstyti, su daug kuo sutikti, atidaryti savo sąmonės ir minčių stalčiukus ir, galbūt, juose kai ką pergrupuoti.

Palieku su kūrinio ištrauka:

„Tikrovė yra ištežusi, vangi. Medžiai siūravo. Argi tai veržimasis į dangų? Greičiau suglebimas; buvau pasiruošęs kiekvieną akimirką išvysti, kaip kamienai susiraukšlėja lyg liaunutės vytelės, perlinksta ir sudrimba ant žolės į juodą, minkštą, garankščiuotą kupetą. Jie nenorėjo egzistuoti, tik negalėjo susilaikyti neegzistavę, todėl patyliukais, ramiai gyvavo; syvai iš lėto, nenoriai kilo gyslomis, o šaknys palengva skverbėsi į žemę. Tačiau atrodė, kad bet kurią minutę jie pritrūks kantrybės ir nusibaigs. Išvargę seni medžiai vis egzistavo ir egzistavo, patys to nenorėdami, – tiesiog todėl, kad buvo per silpni numirti, ir pribaigti juos galėjo tik kažkas kitas: tik muzikos kūriniams duota būsimą mirti išdidžiai glausti savyje kaip vidinę būtinybę; tačiau jie neegzistuoja. Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvuoja vien iš silpnumo ir miršta atsitiktinai.“