2013 m. gegužės 31 d., penktadienis

Polo Nutini "These Streets"



Štai ir prabėgo pavasaris. Nutirpo sniegas, iš gatvių ir pakelių buvo nurinktos šiukšlės, nužydėjo narcizai ir tulpės, nupjovėm pirmąją pavasarinę žolę. Nepastebėjom, o jau spėjo nukristi ir paskutiniai obelų žiedai užleisdami vietą žaliems vasaros lapams. Visko per tą pavasarį būta...
Na, o paskutinį jo vakarą leidžiu klausydama Polo Nutini ir jo debiutinio albumo „These Streets“ pasirodžiusio prieš septynerius metus (kaip greit bėga laikas).
Man tikrai patinka Nutini balsas ir jo dainų tekstai, todėl ir nusprendžiau, kad jis puikiai tinka pavasario palydėtuvėms. Šiame dainininko albume rasime jau klasika tapusius jo singlus „Jenny Don‘t Be Hasty“, „New Shoes“ ar „Last Request“. Jei reikėtų apibūdinti, sakyčiau, „These Streets“ yra gan ramus, niekur neskubantis, ištęstas (neblogąja prasme) ir kiek lyriškas bei nostalgiškas albumas, todėl jis šiokia tokia priešingybė po jo sekusiam naujam 2009-ųjų Polo darbui „Sunny Sides Up“, kur išgirstame keletą gyvybingesnių takelių ir vos vos ne Dylan‘ą.
Nors nei pirmas, nei antras albumas nenusileidžia vienas kitam kokybe, tačiau su pirmuoju mane, visgi, sieja nostalgiški prisiminimai apie pačią tingiausią savo gyvenimo (kol kas) vasarą, todėl, svajodama apie ją, pasiilgdama tingulio ir atsisveikindama su karštu pavasariu, klausausi „These Street“.
Šio albumo Europoje parduota daugiau, nei 2 milijonai kopijų, Airijoje ir Šveicarijoje jis tapo auksiniu, o platininio statusą pelnė Airijoje (×2) bei Jungtinėje Karalystėje (×4).
Mano nuomone, tai geras albumas norint ramiai praleisti vakarą, tingiai besivartant lovoje, ką aš dabar einu ir padarysiu.
Gero paskutinio pavasario vakaro, tikėkimės, kad vasara neužsibaigs su vasaros sezono pradžia, kaip Lietuvai įprasta.
Iš „These Street“ albumo pasiklausymui pridedu jau minėtus „Jenny Don‘t Be Hasty“, „New Shoes“ ar „Last Request“ bei „Rewind“.





2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Visuomenės įtakoje arba "Simbolinis pasaulis"



Simbolinis pasaulis (-iai)


Visuomenė konstruojama chaoso akyse, kuriomis
Nepasitikėt ir netikėt mama išmokė – rudaakės.
Nekenčiu aš jos melo ir įtikinėjimų turgaus,
Kad konstruktas ir normalizacija vieninteliai būdai
Išgelbėti mūs būtį ir išsaugoti tvarką (papirkti).
Pakęst negaliu aš mechanizacijos ir vieno,
Simbolinio pasaulio tiesų, pabandyk tik, tu,
Mažas, pagalvoti kitaip ar palaikyti matriarchatą
Pačioj aukščiausioj vyrų laimės valandoj, arba
Pasakyt, kad knygos ir dvasia svarbesnė, negu
Neužtaisytas namo stogas; ką jau kalbėt apie naują
Nagų laką, tinkantį prie naujo įmonės „suzuki“.
Tik pabandyk, būt visuomenėj deviantu ir kelti jos
Simboliniam pasauliui, kuriame gyvena tik bijantys
Kvailiai, problemą. Ginkite velniai ir pragarai juos, nes
Kosminį ryšį, kuriuo tiki jie, jau pametė seniai, ir
Ta baimė beprasmybės sumaišė vargšam galveles, todėl
Puola jie kiekvieną, net ir savo tėvą, nes kai visų
Šrateliai atsisukę, gali kaltas būt kiekvienas, kuris
Nemato taip kaip vienas ir taip, kaip prisakyta buvo.
Tada jau saugokis belieka, jiems pakliuvus į rankas, nes
Norėdami bandon tave, paklydusį, parvesti į mechanizuotą
Institucinės tvarkos tikrovę, griebsis jie vieno iš dviejų:
Psichinės ar dvasinės srities šizofreniško „gydytojo“
Paslaugų, kuris negaišuos ir imsis tavęs apvalymo
Procedūrų, o jei tai kartais nesuveiks ir pasijust
Saugiais jiems nepadės, tada lauk antro raundo ir
Prasidedančio naikinimo tavo, kai nieko neslepiant, viešai,
Būsi paskelbtas bepročiu ir grėsmė – tava tiesa, - kurią
Kėlei jų menkų prasmių pasaulėliui bus negrįžtamai
Panaikinta, nes tave jie laikys tik debilišku juokdariu,
Pasigailėjimo vertu ir savęs nesuvokiančiu, skiedžiančiu
Nevertai apie dalykus, kurie jų ausies neverti.

2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

"Žmogus, kuris juokiasi" 2012



Tiesiog nebėra jėgų niekam... Bet nepradėkim – patys ratus išradom.
Šiandien noriu pakalbėti apie 2012-aisiais sukurtą mano mylimos V. Hugo knygos „Žmogus, kuris juokiasi“ ekranizaciją. Niekaip negaliu apsispręsti, gaila ar ne, kad ši ekranizacija liko nepaliesta komercijos ryklių. Prisiminus metų pradžioje kino ekranus savo dainomis drebinusius revoliucinguosius „Vargdienius“, „Žmogus, kuris juokiasi“ liko visai visai nuošalyje. Gal ne tiek gaila, kad ši Hugo istorija nebuvo pajungta dideliems mastams, kiek gaila, kad apie ją, bent Lietuvoje, kalbų tikrai nedaug išgirsi. O pakalbėti apie ją, manau, tikrai verta.
Šį prancūzišką filmą į mūsus atnešė režisierius Jean-Pierre Améris. Filme pagrindinius Gvinpleno  ir Dėjos vaidmenis atliko prancūzų aktoriai Marc-André Grondin („Mike“; „Goon“ 2011) bei Christa Theret („Mike“ 2011; „LOL“ 2008). O ar kada matėte kokį gerą prancūzišką filmą neįtraukus gyvos šios šalies legendos – dabar jau tikriausiai nebe šios šalies... – Gérard Depardieu?


Galiu pasakyti, kad pagaliau pasaulis turi gerą ir kokybišką šios knygos ekranizaciją, kuri leis tinginiams neskaityti knygos ir viską pamatyti „greituoju“ būdu. Ir tai sakau visai be ironijos gaidelės, kadangi filme štrichai sudėlioti tikrai neblogai, net puikiai, kiek tai įmanoma spraudžiant daugiau nei 700 puslapių kūrinį į 95 minutes juostos. Patikėkite šios 95 minutės daug geriau atskleidė visus personažus ir taikliai sudėjo visus taškus ant i, negu kad kai kurios tris valandas trunkančios ekranizacijos per kurias tu pavargsti sėdėti kino salėje.


Kas nesusipažinę, vertėtų trumpai nupasakoti knygos-filmo pagrindinę siužetinę liniją. Taigi, čia pasakojama kompračikosų subjauroto berniuko ir atsitiktinai jo, per pūgą laukuose, rastos mirusios moters dukters Dėjos istorija. Pasiėmęs šią mergaitę sau į glėbį Gvinplenas ieško prieglobsčio siaučiant pūgai, tačiau jo niekas neįsileidžia į namus. Taip berniukas atsiduria prie klajojančio filosofo-aktoriaus-vaistininko ir pan. būsto. Ursius, nors pats vos suduria galą su galu, pasigaili ir priglaudžia abu vaikus: vieną juokdario veidu, o kitą aklą. Taip vaikai kartu su Ursiumi pradeda važinėti, keliauti ir ūgtelėję įsitraukia į vaidinimus. Jie gyvena visiškoje idilėje: Gviniplenas tampa Dėjos akimis, o ji myli jį ne už jo veidą, bet už širdį. Tačiau Gvinipleno viduje siaučia audros, nes vaikinas jaučiasi nepilnavertis ir nevertas meilės, o čia dar jo ramybę suteršia vidumi sugedusi hercogienė bei netikėtai užgriuvęs titulas, nuo kurių naiviam vaikinui nepavyksta apsisaugoti...Gviniplenas pasiklysta aristokratijos voratinklyje ir tai atsiliepia, visų pirmiausia, Dėjai. Abu jie sumoka nekaltas aukas sugedusiam pasauliui.


Filme mane bene labiausiai ir sužavėjo Marc-André Grondin kurtas Gvinipleno portretas. Jame puikiai derėjo naivumas, geraširdiškumas, bet taip pat neapykanta, kylanti suvokiant pasaulio neteisybę ir aistra, kovojant už laisvę bei teisę neslėpti savo tikrojo veido (nebūtų Hugo personažas).
Tikrai patariu filmą pamatyti visiems knygos gerbėjams, nemanau, kad liktumėte nuvilti geros vaidybos bei aiškios ir gerai atskleistos siužetinės linijos.


2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Lėlės, aš ir beprotybė - "Šiandien mašinos"



Šiandien mašinos

Kam rūgščiai pūliuojančio gyvenimo reikia,
Kuriame supuvusių žaizdų daugiau
Nei sveiko kūno lopinių, -
Štai kaip jaustis verčiama esu.

O JŲ mazochistinė būtis, kam reikalinga,
Jei save žaloti dėl jos tu privalai,
Kad kitiem atrodytum ko vertas, -
Juk vis tiek man - bendraut su mašinom.

Nebeužtenka dabar, kad žinai tu savy,
Reikia leist, jog ir kiti sužinotų
Ir tretiem pareklamavę įteiktų,
Jų džiaugsmui matomą - žlugimą tavo.

Nesupranta, gyvuliai, šio tvarto nešvankaus,
Kad tai, ką „žlugimu“ JIE laiko žmoguje
Yra kaip tik kilimas mano pastovus, -
Dvasios, o ne tuštybės prisukamų lėlių.


2013 m. gegužės 22 d., trečiadienis

"On the Road" 2011



Mano akiratyje šiandien 2011-ųjų filmas „Kelyje“ („On The Road“).  2012-aisiais filmas spėjo aplankyti Kanų bei Toronto kino festivalius ir susilaukti įvairių vertinimų. Pas pas mane juosta atsidūrė visiškai atsitiktinai, ieškant ko nors, kas tiktų pabėgti nuo kasdienybės ir įgrisusios rutinos. Neatbaidė manęs nė mūsų (ne)mylimoji Kristen Stewart, kuri ir šį kart –n scenų suvaidino išsižiojusi. Šis jos vaidmuo man nelabai kuo skyrėsi dar nuo vieno neseniai su ja pasirodžiusio filmo „Svečiuose pas Railius“; galiu pasakyti, jog, kad ir kur bevaidintų Stewart, man jos vaidyba visur atrodo tokia pati išklerusi ir be charakterio, kad susimastai ar ji iš vis kuria personažą, o gal tik vaidina save pačią? Suprantu, kiekvienas aktorius turi savo firminių išskirtinumų: Jhonny Deppas turi savo žvilgsnį, Heath Ledger turėjo savo firminę šypseną, bet jei, amžinai išsižiojusi, Stewart manosi tokiu būdu susikurti sau „firminį“ tai jai ne labai sekas.


Nepaisant erzinančios Kristen vaidybos, negaliu sakyti, kad filmas yra prastas, net atvirkščiai, tai labai gera istorija apie jaunus žmonės ir jų kelią tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.
Šis filmas tai garsaus amerikiečių rašytojo Jack‘o Kerouac‘o, to paties pavadinimo, kūrinio adaptacija. Autorius yra vienas garsiausių literatūrinių bitnikų, todėl nieko keista, kad didžiausios šlovės jis susilaukė tik po savo "tragiškos" (kaip ir priklauso) mirties – prasidėjus vidiniam kraujavimui dėl ilgo piktnaudžiavimo alkoholiu.
Tiesą pasakius, nelabai domiuosi bitnikų kūryba (neatlaiko nervai), bet pamačiusi filmą tikrai užsinorėjau perskaityti porą šio autoriaus knygų ir susipažinti su jo rašymo stiliumi (laukiu nesulaukiu vasaros atostogų).


Bet čia turėčiau kažką pasakyti apie filmą ir jo turinį. Taigi, pabandysiu. Filmas panašėja į nuotykių dramą, kurioje pasakojamas trijų draugų: jauno rašytojo, poeto bei laisvo oro „direktoriaus“ keliai nuo 1947-ųjų iki 1950-ųjų. Per šiuos metus draugai važinėja iš vienos vietos į kitą, susipažįsta su įvairiausiai žmonėmis, geria, rūko žolę, draugiškai mylisi bei skaito Marcel Proust per daug nesirūpindami ir neimdami nieko giliai į širdį. Nors istoriją mums pasakoja jaunasis rašytojas (mat jis rašo pirmąją knygą iš patirtų nuotykių), tačiau centrine šio filmo ašimi, visgi, turime laikyti trečiąjį draugą – „laisvo oro direktorių“ Dyną, kurio lengvabūdiškumas nusmukdo jį iki žemiausios pakopos. Apskritai, tai istorija apie jaunų žmonių brandą, jų veiksmų neapgalvotumą ir kvailumą, kuris vėliau atsiliepia tolemesniame jų būvyje. Filmas, jo personažas Dynas, man tarsi sakė: jaunystė ir jos kvailiojimai yra gerai, bet kažkada turi ateiti metas subręsti ir imtis atsakomybės už savo bei kitų gyvenimus; nesubrendimas nieko gero neatneša.
Tikrai negaliu sakyti, kad filmas man nepatiko, greičiau man nepatiko pusė personažų,o gal geriau būtų sakyti realių žmonių, kadangi, kiekvienas personažas turi atitikmenis realiame gyvenime; nors ir galiu pateisinti ir suprasti tokį žmonių elgesį, tačiau jis man tikrai nėra priimtinas ir stebėti juos taip elgiantis nebuvo lengva.


Filme netrūksta įžymybių. Pamatysime išprotėjusią narkomanę Amy Adams, Viggo Mortensen, Kristen Dunst, bet šios įžymybės neužgožė jaunosios kartos aktorių, kurie pasirodė tikrai perspektyviai, tai Garrett Hedlund (Dynas) ir Sam Riley (jaunasis rašytojas Selas), jų vaidyba man pasirodė įtikinama ir natūrali.
Pažiūrėti filmą siūlau bytnikų ar „prarastosios kartos“ gerbėjams: kiek niaurus pasakojimas, individo laisvė (kai nėra nė grašio ir rašoma ant gatvėje rastų popiergalių), keistos istorijos ir įvairiausio plauko visuomenės parazitai, nuo besilinksminančių ir gyvenimą norinčių patirti nebrendylų iki jau išprotėjusių ar nurašytų degradantų savo noru, tikrai turėtų užkabinti akį, tokio turinio mėgėjus. 


2013 m. gegužės 18 d., šeštadienis

"The Great Gatsby" 2013




Vakar buvo kalba apie knygą, šiandien – apie filmą. „Didysis Getsbis“ vėl sugrįžo į didžiuosius ekranus, tik šį kartą jau ne Robert‘o Redford‘o veidu, bet įkūnytas gyvosios klasikos – Leonardo DiCaprio. Na, o Carey Mulligan – Deizė - buvo tikras moteriškumo įsikūnijimas.
Galiu pasakyti, jog naujasis Baz‘o Luhrmann‘o darbas manęs tikrai nenuvylė ir Getsbis nebuvo sugadintas. Jei prisimenate tokius šio režisieriaus darbus (o ir kaip galima užmiršti!) kaip „Romeo+Juliet“ (1996), "Moulin Rouge!" (2001) tai tikrai nesuklysite pasirinkę ir „Didijį Getsbį“.
Vienaip ar kitaip, filmui galima pritaikyti tokius skambius epitetus kaip stilingas, blizgantis, ekscentriškas ir lengvabūdis. Manau, komandai puikiai pasisekė atskleisti trečiojo dešimtmečio aukso blizgesį: visur liejosi alkoholis, muzika, juokas ir nerūpestingumas. Ir visame šiame karnavaliniame margumyne išsiskyrė vienas žmogus su susikurta svajone – Getsbis.
Galite paklasuti, kuo šis filmas pranašesnis už savo pirmtakus? Būtent savo stilizuota erdve, dizainerių darbu bei aktorių pasirinkimu. Ir tuo, jog tai neabejotinai naujojo tūkstantmečio filmas. Labai gerai buvo atskleisti visi knygos personažai, - žinoma, tiek kiek to norėjo režisierius. Puikiai pasirodė Tobey Maguire, kuriam buvo paskirtas Niko Karavėjaus vaidmuo; net nežinau kuris vienas kitam labiau tiko: vaidmuo Tobey ar Tobey vaidmeniui.
Jei reikėtų šią ekranizaciją sulyginti su kokiais nors matytais filmais, tai sakyčiau, jog čia rasite  gerą dalį „Moulin Rouge!“ pasakojimo manieros ir išprotėjimo bei dalį stilingosios šiuometinės „Anos Kareninos“.
Apskritai, manau, kad pasirinkus dar kartą ekranizuoti žymiąją knygą, nebuvo apsirikta, kadangi dabartiniam mūsų būviui, geriau negu kam kitam, pavyksta pajusti „Getsbio“ laikotarpį, - mes patys jame gyvename.
Į ekranizaciją nueiti patariu gero kino mėgėjams ir estetams, nes ko jau ko, bet stiliaus filmui tikrai netrūksta. Ir jį, mano manymu, be abejonės, galime vadinti vienu iš stipriausių šių metų filmų.


2013 m. gegužės 17 d., penktadienis

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis"


Didysis Getsbis -

Atrodo, pavasario dienos ilgos ir nesibaigiančios, bet tai apgaulė. Jos trumpos. Tau visada atrodo, kad dar yra laiko, kad gali nuveikti tiek daug ir tada supranti, kad nė velnio,  laikas pasibaigė, o tu net nežinai kur, ir ar naudingai, jį išvaistei. Kad ir apie ką begalvotumėm, kad ir ką bedarytumėme, viskas priklauso nuo laiko. Ir tai gali pasirodyti gan apgailėtina, turint omenyje, jog žmogus šiandien nori būti vienintelis ir nenuginčijamas pasaulio absoliutas. Laikas, kurio negalime valdyti, daro mus silpnais, versdamas norėti jo vienokio ar kitokio: vyrai nori jį sugreitinti, moterys sustabdyti, kitiems svarbi praeitis, dar vieniems – ateitis.
Taigi, vienaip ar kitaip, šiandien kalbu apie laiką (ir galima suprasti kodėl). Ir manęs neaplenkė pasauline sensacija pastaruoju metu tapusi „getsbiomanija“, nors mane ji apniko jau gerokai seniau, dar paauglystės metais. Prieš aplankant Lietuvoje jau nuo vakar rodomą filmą nusprendžiau n-tąjį kartą perskaityti F. Scott‘o Fitzgerald‘o šedevrą „Didysis Getsbis“.
Ką galiu pasakyti apie knygą? Tai, kad jos nereikia bijoti – didelį kūrinį autorius kompaktiškai sutalpina į, viso labo, pusantro šimto puslapių (mano skaitytame Alma littera 2005-ųjų leidime).
Nors knygą skaičiau jau ne pirmą ir ne antrą kartą, tačiau įspūdį ji man, vis dėl to, paliko, galbūt, net didesnį negu ankstesniaisiais kartais. Nežinau, galbūt dabar pradėjau suprasti daugiau, pamatyti daugiau, ko anksčiau neįmačiau, bet baigusi sėdėjau traukinyje, vežančiame mane namo, ir ilgai mąsčiau apie Getsbio baigtį.
„Didysis Getsbis“ tai knyga, savo turiniu ir forma tokia paprasta, jog ji persiskaito nepastebimai, taip, kaip susivalgo ir šalti ledai karštą vasaros dieną. Paprastas skaitytojas ją sukramsnoja kaip pasakojimą apie butlegerį Getsbį, kuris turi kvailą svajonę susigrąžinti savo jaunų dienų meilę Deizę, kuri dabar, deja, yra ištekėjusi už turtingo aristokrato. Meilė šiai lengvabūdei būtybei, kurią Getsbis ideologizuoja ir pasmerkia jį žeminančiai baigčiai.

„Matyt būta akimirkų ir šią popietę, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, - ir ne ji dėl to kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko ją, pranoko viską. Jis lipdė jį su tikra kūrybine aistra, nuolat ką nors pridėdamas, puošdamas kiekviena po ranka pakliuvusia gražia plunksnele. Tobulinusias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti žmogaus fantazija.“

Paskutinį didų herojų literatūroje niekingai pasiglemžia du dalykai: neteisingo, visa užvaldančio idealo puoselėjimas ir dirbtinai linksmos, lengvabūdiškos, nenuoširdžios, kitų sąskaita nuo savo bėdų besigelbstinčios, savanaudiškos bei praeitį norinčios nubraukti visuomenės dabartis, kuri ir paskatina Getsbį dar labiau trokšti šio susikurtojo idealo. Ne tai, kad ši visuomenė bloga, tiesiog ji yra pavargusi lyg sena pigi kekšė, kuriai tenka visais turimais blizgučiai dangstyti savo nuovargio ir gyvenimo sugadintą kūną.
Kad geriau suprastumėme istoriją, ją mums pasakoja Getsbio kaimynas, knygos pabaigoje tapsiantis „vieninteliu jo draugu“. Tai iš jo išgirsime Getsbio gyvenimo istoriją. Neturtingo, iš vakarų kilusio, bernioko, kuris turėjo didelių ambicijų. Išnaršęs visą pasaulį, kariavęs kare, penkis mėnesius studijavęs Oksforde, „nežinomais“ būdais tapęs turtingu, Getsbis, visgi, norėjo tik vieno,- kad galėtų susigrąžinti tą nesuteptą ir nesugadintą laiką praleistą su Deize. Deja, kaip banaliai sakoma, laiko nesugražinsi. O didžiausia Getsbio problema buvo ta, kad jis tikrai manėsi galįs jį susigrąžinti; ir įgyvendinti iliuziją, kurią kasdien savyje puoselėjo.

„Jis norėjo nei daugiau, nei mažiau, tik kad Deizė nueitų pas Tomą ir pasakytų „Aš tavęs niekada nemylėjau“. Ir tik po to, kai ji tuo vienu sakiniu nubrauks trejus pastaruosius metus, bus galima aptarti kitus praktiškus reikalus. Vienas iš jų – kai Deizė gaus formalų išsiskyrimą – važiuoti į Luisvilį ir susituokti jos namuose, taip, kaip būtų buvę prieš penkerius metus. <...>
- Kažin ar galima iš jos tiek daug reikalauti,- išdrįsau įsiterpti aš. – Praeities nesugrąžinsi.
- Nesugrąžinsi? – netikėdamas sušuko jis. – Galima sugrąžinti!“

Getsbis yra vienas mano mėgiamiausių literatūrinių personažų, galbūt todėl, kad taip ir neapsisprendžiu: kaltinu jį ar pateisinu dėl jo „gyvenimo filosofijos“, kad praeitį galima gražinti; ar pateisinu jį dėl susikurtos iliuzijos puoselėjimo, kurią jis siejo su ateitimi ir kuri galėjo išsipildyti tik susigrąžinus Deizę (praeitį).
Mano manymu, kiekvienas iš mūsų savyje turime gyvą Getsbį, tai ta mūsų dalis, kuri visada žvelgia į žaliąją švieselę – ji veržiasi į rytojaus dieną, ir yra vadinama viltimi; bet ta viltis, kartais, pati to nežinodama, veda mus praeitin, kadangi visos mūsų „amerikietiškos“ svajonės, kurias siejame su ateitimi, susiformuoja galvojant apie praeitį, būtent todėl dažnai mes pasiklystam, susimaišom ir...baigiam dabartyje.
Ir visgi, ką čia pavyko papasakoti apie knygą, tėra tik jos dalelė, labai reikšmingi yra ir kiti knygos herojai, jų istorijos: Deizės vyro Tomo ir jo meilužės, Getsbio kaimyno Niko ir Džordanos Beiker, kiekvienas iš jų į romaną atneša savas istorijas, patirtis ir vaizdus. Šiame romane yra daug simbolikos, kurią, manau, tikras malonumas pastebėti literatūros tyrinėtojams, bet jei imčiau viską vardyti, kaži ar neatsibostų skaityti...
„Didyjį Getsbį“ tikrai verta perskaityti, jau vien dėl to, kad tai galima padaryti per vakarą. Ir tai, ką jūs gausite, iš šios knygos, bus daug verčiau, negu tai, ką ji iš jūsų atims – trupinėlį laiko.
Na, ir užbaigti noriu taip, kaip baigiasi ir pati knyga:

„Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau...Ir vieną gražų rytą...
Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį“.

Geros, karštos penktadienio popietės.

2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

"Sekmadienio" nuodėmės ir anekdotai:D




Dievuuuuliau, kaip kartais man patinka lietuvių tautosaka, čia visada gali rasti tokių pamokymų, paaiškinimų ir atsakymų į esminius klausimus, kad, gink, Dieve, ne tokią išradingą Bibliją!!! Šiandien dalinuosi, kitaip nepavadinsi, anekdotu, kurį radau Lietuvių tautosakos ketvirtajame tome. Į akiratį pakliuvo etimologinė sakmė „Gimdymo kančios“. 
Kadangi šventadienis, pagalvokime, ar norėtume, kad mūsų nuodėmės būtų žinomos visiems:DDD

Gimdymo kančios

Sunku moterims gimdyt. Tai anos nuėjo pas dievą prašyt, kad palengvintų jų kančias. Dievas pasakė, kad būtų gimdymo kančios per pusę su kaltininku.
Ot priėjo laikas vienai gimdyt. Ana serga, o vyras vaikšto kaip niekur nieko. O kitam gale kaimo koks Motiejus vaikšto susirietęs. Vadinasi, Motiejus kaltas. Tada ir žmonės pamatė, kas kaltas, ir buvo ne paslaptis. Ir jai pačiai buvo sarmata.
Po to vėl dievą prašė, kad būtų paslaptis.
- Jau tegu, - sako, - kentėsim mes pačios, bet tegu bus paslaptis.
Tai nuo to laiko ir kenčia vienos moterys.

Na, ar po tokio paaiškinimo, dar kas gali būt neaišku? Vargšė moteris, visada prisidirba ir visada reikia pačiai srėbt. Ir tai tik todėl, kad nori gyvenime kuo daugiau „pažint“ (prisiminkime Bibliją!).
Geros sekmadienio popietės.

2013 m. gegužės 8 d., trečiadienis

"Dancing Barefoot"



Naktį leidžiu su sena gera muzika. Šį kartą tai Patti Smith „Dancing Barefoot“. Ją Patti Smith parašė kartu su  Ivan Kral, su kuriuo bendradarbiavo didelėje dalyje savo darbų. Pirmą kartą daina pasirodė 1979 metų „Patti Smith Group“ albume „Wave“.
Daina buvo sukurta ir dedikuota dviems įsimylėjėliams. Tie įsimylėjėliai tai prancūzų aktorė Jeanne Hébuterne bei žymus, italų kilmės, modernistinės krypties, skulptorius ir tapytojas Amedeo Modigliani. Kai jiedu susitiko Paryžiuje Jeanne tebuvo devyniolika.

          

Po vyro mirties Jeanne į savo namus globoti ir atsigauti pasiima tėvai, bet moteris net neplanuoja gydytis. Ji iššoka iš penkto savo tėvų namo aukšto ir užmuša tiek save, tiek netrukus turėjusį gimti vaikelį.
Už užmegztus artimus ryšius su dailininku-(amžinu)alkoholiku, Jeanne buvo pasmerkta savo šeimos, kurie buvo griešti katalikai ir netoleravo tokių ryšių. Visgi, tarp jaunuolių užsimezgė tikra meilė. Jeanne ir Amedeo netruko susilaukti dukters, tačiau, alkoholis, nesaikingas jo vartojimas, jau buvo stipriai paveikęs dailininką ir Jeanne besilaukiant antro vaiko Amadeo miršta nuo tuberkuliozinio meningito. Miršta būdamas 35-erių.
Kai kuriems gali atrodyti tiesiog nesveika gyventi su alkoholiku ir užmušti ne tik save, bet ir savo vaiką, kad „būtumėm amžinai kartu“, bet daugelis žmonių laiko šią istoriją gan romantiška (???), - viskas priklauso nuo požiūrio.
Na, o kai taip trumpai aptarėme dainos įkvėpimo šaltinį, reikia pasiklausyti ir pačios dainos, kuriai Rolling Stone‘s skyrė 323-ąją vietą iš 500 visų laikų geriausių „gabalų“.
P.S. Savas šios dainos versijas taip pat pateikė „U2“ (1989-aisiais) bei „Shakespears Sister“(2011-aisiais), tai pridedu ir šias palyginimui. Nors man, asmeniškai, originalas, kaip nekeista, šį kartą arčiau širdies. Matyt, Patti Smith tikrai turėjo talentą dainuoti „emo“ dainuškas.




2013 m. gegužės 7 d., antradienis

H. de Balzac "Tėvas Gorijo"



Vau, ar kas pastebėjot kaip gegužės pirmoji savaitė pralėkė? Aš tai ne... Reikia DIDELIŲ, STORŲ, VASARIŠKŲ atostogų. Deja, jų dar teks ilgokai palaukti.
Kaži ką norėjau šiandien čia parašyti? Pastarosiomis savaitėmis turiu nemažai problemų su atmintimi (kankina pavasario sindromas), kurios pasireiškia paprastų paprasčiausiai: gerai, kad dar prisimenu kaip galvą ant pečių nešioti (tikrai?).
Ak, taip! Tegu bus pirmasis gegužės mėnesio įrašas apie antrukart sukrimstą Balzako tėvą Gorijo. Balzakas, kaip pats sako, šia knyga jaučiasi nugalėjęs tiek draugus, tiek pavyduolius. Ir visiška tiesa: istorija apie Gorijo verta visų jai priskiriamų liaupsių.
Iškart įspėju „Tėvas Gorijo“ nėra linksma knyga ir nuotaikos su ja tikrai nepasigerinsite. Tai istorija apie buvusį makaronininką Gorijo, kuris dabar glaudžiasi viename abejotinos kokybės ponios Vokė valdomame pensione. Čia susirinkę žmonės vienaip ar kitaip nėra toji Paryžiaus visuomenė, kurią mes pripratę matyti Restoracijos epochos Paryžiuje. Vokė pensione gyvena prarastos ar dar neatrastos iliuzijos. Seniai jas jau kadais prarado, o čia pietaujantiems studentams ateitis dar tik kloja patalą. Visame šiame knybždelyne dar sutinkame ir besislapstantį katorgininką Votreną, kuris visa savo povyza yra tikras maištautojas prieš tuometinės visuomenės „normas“.
Į šį pensioną atvykusiam jaunam, naiviam, tyram bei iliuzijų, kurias reikia įgyvendinti, pilnam teisės studentui Rastinjakui ši kompanija tikrai palieka įspūdį. Ypatingai jį sudomina pensiono gyventojų istorijos apie tėvą Gorijo, kurį, smalsuolių nuomone, lankančios keliolika kekšių. Deja, šios „amoralios“ merginos pasirodo esančios ne kas kitas, o Gorijo dukros. Grafienė Anastazija de Resto ir baronienė Delfina de Nusingen atvyksta į senio namus visada, kai tik šiom prireikia apmokėti skolas ir vekselius, kuriuos palieka meilužiai ar „turėjimo“ geidesys. Tėvas Gorijo, yra taip besąlygiškai pasišventęs savo dukroms, kad jo meilė panašėja į fetišistinį dukrų garbinimą, mazochistinį pasiaukojimą, ar meilužio džiaugsmą: jam tereikia žinoti, kad dukroms gerai, ir jam gerai. Bet ar tikrai? Jis kaip tikras dendis perka savo dukterų meilę pinigais, nes, kaip tik šio gero nebeturi, taip ir dukterų nelieka nė paduju: jis miršta vienas, palaidotas iš Rastinjako lėšų.
Prie tėvo Gorijo kapo vaikinas palaidoja visas savo moralias vertybes ir nueina pietauti pas baronienę Niusingen, su kuria jis, ne be tėvo Gorijo bei jo pusseserės de Bosean pagalbos, buvo tapęs meilužiais ir taip pradėjęs skintis kelią aukštojoje visuomenėje.
Šiame romane įspūdį palieka katorgininko ir maištautojo Votreno personažas, kurį autorius piešia kaip žymiai moralesnį ir teisingesnį, negu daugelis jį pasmerkusiųjų žmonių. Būtent jis romane yra tas, kuris atskleidžia Rastinjakui visą tiesą apie Paryžių ir jo gyvenimą, koks jis galėtų būti. Votrenas nupiešia Rastinjakui du variantus: arba jis gali būti uolus studentas, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti, kad užsitarnautų bent šiokios tokios pagarbos ir šanso kažko pasiekti, arba jis gali pasiekti viską ko trokšta vienu žingsniu: tereikia vesti turtingą ir mergaitiškai jį įsimylėjusią jauną pensiono gyventoją Viktoriną. Votrenas pasiūlo suorganizuoti jos brolio nužudymą, taip mergina gaus didžiulį palikimą ir Rastinjakui tereikės rūpintis kaip jai pasipiršti ir laimingai nugyventi dienas. Bet nereikia nė sakyti, kad nei vienas, nei kitas planas vaikinui nepasirodė tinkamas, o ypač paskutinysis. Jis pasirinko savo kelią tapdamas Delfinos meilužiu. Tik kuo tai geriau už Votreno pasiūlymą? Vienaip ar kitaip moralės nėra nė viename iš šių veiksmų. Pirmąjame bent neveidmainiaujama. Kritikuodamas prieš jį atsiveriantį visuomenės vaizdą Rastinjakas pats neatsispyrė norui tapti jos dalimi, jau nebemastydamas apie teisybę. Kaip ir garsusis Žanas Valžanas, taip ir Votrenas, norėjo pasirūpinti jam patikusi vaikinuku, kuris turėjo sugedusios visuomenės nepaliestą sielą, bet vaikino sielą, vis dėl to, įsuko materialusis Paryžiaus velnio ratas. Iš arčiau pažinęs „aukštąjį“ gyvenimą vaikinas ir pats užsikrečia parazitizmu, prisideda prie šio velnio rato įsukimo vos palaidojęs Gorijo.
Ir iš tikrųjų, pamąsčius  dabar niekas nepasikeitė. Jei visuomenė žeidžia, žeidžia ką tu matai, vienintelis būdas išsilaikyti yra susilieti su aplinka, užgniaužti „silpnuosius“ jausmus, niekam jų neparodyti, kad, gink Dieve, visuomenė neblefuotų prieš tave. O ir noras turėti mūsų laikais ne ką mažesnis, net didesnis, negu Balzako romano laike, todėl žmonės visada bus pasiryžę aukoti moralę, nuskurdinti tėvus, manipuliuoti mylimaisiais, – tinka bet kokia priemonė,- kad tik tikslas būtų pasiektas. O tas tikslas visada – TURĖTI. 
Skaityti ar neskaityti? Nepaisant ilgo balzakiško daiktų aprašinėjimo, kuris nėra bereikšmis, bet vis tiek jums nepatiks, skaityti verta dėl pačios istorijos apie kurią galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti. Tai kas gi kaltas dėl tokio Gorijo likimo? Ar galime kaltinti jo dukteris? Jį patį - kaip nesidrovėdamos apkaltino tėvą dukrelės? O gal kalta visuomenė? Bet kas tą visuomenę sudaro? Kas sukelia mumyse tą turėjimo norą: prigimtis ar klaidingas auklėjimas? Kaip rasti teisybę? Pagal ką nustatome žmogaus moralumo ribas? Ir dar daug įvairiausių klausimų mano galvelėje palieka ši knyga. Vien dėl to vertinu ją aukštai. 
Kaip Dostojevskis yra mūsų vidinių demonų žinovas, taip Balzakui nesvetima visuomenės problematika.
Gero (greitai pradėsiančio aušti) antradienio ryto.