Gerai sako tas Šekspyras, kad
vieną ugnį kita sunaikina liepsna. Dabar štai, atsisėdau prie kompiuterio
ekrano norėdama perrašyti ryte į galvą šovusį tekstą, bet apsidairiusi niekur
neberadau TO lapelio. O dabar, Šekspyro žodžiais tariant, vieną ugnį naikina
kita – išsiaiškinau, kad mano parašytas tekstas kepa orkaitėje. Žodžiu,
literatūrinė ugnis buvo paaukota kaip paklotas iškepti modelino menui (ir dar
neaišku ar naudingai, nes modelinas buvo jau sugedęs):DDD
Tikriausia neverta sakyti, kad
karščiuojant geriau gulėti lovoje. Tačiau aš nežinau ar karščiuoju – neturiu termometro
karščiui nustatyti, todėl ir elgiuosi kaip „sveikas“ žmogus.
Šeštadienio vakaras (?), bet esu
kažkokiame nebūties laike.
Kaip dažnai taip jaučiatės?
Nebūties laikas – tikra žodžių priešprieša. Juk nėra laiko ten, kur nebūtis...
Šiandien mane apėmęs kažkoks
nenumaldomas tinginio ir darbštuolio sindromas, kai negali imtis nieko, ko
turėtum, bet darai viską, ko nereikia. Matyt pilnatis veikia.
Kaip norėčiau būti vientisa!!!
Norėčiau nesimėtyti nuo vienos
ugnies prie kitos. Norėčiau sugebėti užsiimti ir domėtis tik viena veikla;
norėčiau mokytis ne todėl, kad viena ar kita mane sudomino, o dėl rezultatų. Juk
galiausiai visiems žmoniems tik jie ir terūpi – rezultatai. Jiems nė velnio
nerūpi, kas tu esi. Vertinamas esi ne pagal ką kitą, o tik pagal juos. Klaida.
Būtų gerai, kad rezultatai
(plačiąja prasme) atspindėtų bent pusę to, kas iš tikrųjų yra žmogus; pavyzdžiui
aš, visada susimaunu jų siekdama. Bet ar dėl to aš prastesnis žmogus? Kartais
norėtųsi, kad aplinkiniai nežiūrėtų į tave kaip į kaži kokį subjektą, kurį
reikėtų vertinti pagal pasiekimus, bet pamatytų tavyje žmogų, nepriklausomai
nuo jų. Man sekasi tik ten, kur nereikia, o kur reikia – susimaunu. Bet ar
turėčiau jaustis dėl to kalta?
Esu kokia esu.
P.S. matyt tikrai karščiuoju, nes
nebesuseku savo pasąmonės srauto.
P.P.S. pamiršau, ką iš tikrųjų
norėjau čia parašyti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą