Šiandien apie
prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ (leidykla „Vaga“,
2014), kuris pelnė Goncourt‘ų premiją ir vis dar yra vienas iš labiausiai
skaitomų prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku
atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas, poetiški sakiniai, pasvertas žodis... „Meilužis“
– tai trumpas, per vakarą perskaitomas, romanas, kuris tikrai neturėtų
priversti jūsų užmigti prie naktinės lempos šviesos.
Romano veiksmas
nukelia į egzotišką 1930-ųjų Indokiniją, kurioje prabėgo rašytojos jaunystė.
Gyvenimas šioje šalyje Duras paliko gilius įbrėžius, ir net prabėgus daugeliui
metų, pamačius kitokį pasaulį, ji vis grįždavo prie prisiminimų apie šią
Prancūzijos koloniją. Romano ašis –penkiolikmetės prancūzaitės romanas su
kinų turtuoliu. Tik viskas daug sudėtingiau nei atrodo.
Knygoje
susiduriame su savarankiška, kiek arogantiška ir anksti subrendusia Duras,
besimokančia licėjuje: net nededant jokių pastangų, jai puikiai sekasi mokslai,
ji žino, kad nori rašyti, tačiau jos ir motinos nuomonės apie Duras ateitį
išsiskiria: „Aš noriu rašyti. Jau sakiau
motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Iš pradžių patylėjo. Paskui
paklausė: ką rašyti? Knygas, romanus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai
laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada
man nesvarbu. Ji – prieš, tai nevertas užsiėmimas, tai netgi ne darbas, o
kažkoks pokštas – vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės“ (p. 25).
Tokia mergina,
kurios kūnas „liesas, beveik geibus, dar
vaikiškos krūtys, blyški rožinė pudra ir raudoni lūpdažiai“ (p. 25), vieną
dieną įsitaiso meilužį. Kodėl? Nes ji suvokia, kad yra paskutinė šeimos viltis
išsikapstyti, susimokėti vyresniojo brolio, laiką leidžiančio opijaus
rūkyklose, skolas, ir grįžti į Paryžių. Tai suvokia ne tik mergina, bet ir
patys broliai, motina, kuri „leidžia
mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską
puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai
gali jai atnešti pinigų“ (p.29).
Tad kai ja
susidomi turtingas kinas, mergina sutinka būti jo baltąja meiluže. Ji
įsitikinusi – laiką leidžianti su juo tik dėl to, kad jai reikia pinigų. Ir
šiam romanui negali sutrukdyti niekas: nei licėjaus direktorė, nei šeima. Dėl
vienokių ar kitokių priežasčių, visiems tai naudinga.
Naudinga net
pačiai merginai, kuri vyresnio meilužio glėbyje atranda ne tik malonumą, ne tik
pinigų teikiamą saugumą, bet ir tylią paguodą dėl po tėvo mirties šeimą
užklupusių negandų ir skurdo: „Aš sakau:
tai, kas atsitiko man, – ne tik mano nelaimė. Pasakoju, kaip mums buvo sunku –
maitintis, gyventi vien iš motinos atlyginimo. Man vis sunkiau ir sunkiau
kalbėti. Jis klausia: o kaip jūs gyvenote? Atsakiau, kad mes gyvenome gatvėje,
skurdas pagriaužė šeimos pagrindus, ir kad mes visi atsidūrėme gatvėje, ir kad
kiekvienas darė, ką norėjo. Mes praradome gėdą. Štai kodėl aš čia, su tavimi
<...> Aš verkiu. Jis padeda galvą man ant peties ir verkia todėl, kad aš
verkiu“ (p. 51).
Tačiau romano
herojė leidžia sau būti silpna ir verkti tik meilužio, kuriuo žavisi, bet
nemyli, glėbyje. Kad ir kas nutiktų – namuose savo jausmų ji niekam be jo neatskleidžia.
Iš vienos pusės – tai jos stiprybė, iš kitos – atskleidžiamas begalinis jaunos moters vienišumas.
Nors ir turėdama du vyresnius brolius ir motiną, ne kas kitas, o ji yra priversta
savo kūnu visiems išpirkti laisvę.
Galbūt iš čia
ir ta neapykanta vyresniajam broliui. Nors šeimoje labiausiai pagarbos ir
meilės nusipelno dukra, tačiau motinos mylimiausias – jis. Knygoje ne kartą
minima, kad mergina norėtų jį užmušti už visą skausmą, kurį jis sukelia motinai
savo elgesiu: „Šitas žmogus rausdavosi
spintose, turėjo uoslę, mokėjo ieškoti, surasdavo tas baltinių krūvas, kur
būdavo slėptuvės. Vogė net vestuvinius žiedus, niekučius, brangenybes, maistą.
Apvogė Do, tarnus, jaunesnįjį brolį. Ir mane – dar kaip! Būtų pardavęs net ją,
savo motiną“ (p. 83).
Nors atrodytų,
kad merginos santykiai su meilužiu ir jos nesupratimas, kaip motina gali taip
besąlygiškai mylėti savo sūnų palaidūną, neturi nieko bendra, tačiau atsargiai
nagrinėjant kūrinį, galėtume rasti priežastį, kodėl autorė bus pasirinkusi istoriją
papasakoti būtent šitaip. Meilės nesuvaldysi. Kaip motina negalėjo nemylėti
sūnaus, taip ir Duras, kad ir kiek kartų teigė, kad su savo meilužiu yra tik
dėl pinigų – nemylėti jo negalėjo.
Apskritai, Duras
romano siužetas, pasakojimo poetiškumas – daugiau nei galima tikėtis iš 125
puslapių kūrinio. Tai šeimos nelaimės, neapykantos, meilės ir augimo alchemija,
patikima skaitytojui kaip rašytojos, kuri stebi mergaitę (save pačią)
plaukiančią keltu į Saigoną, išpažintis. Ji patiks rafinuotos prancūzų
literatūros mėgėjams.
Palieku su
romano ištrauka:
„Dabar žinau: pačioje jaunystėje, kai man
buvo aštuoniolika, penkiolika metų, mano veidas jau turėjo požymių tapti
alkoholikės veidu – tokiu, kokiu jis tapo brandos metais, kai daug gėriau. Alkoholis
padarė tai, ko nepadarė Dievas, jis atliko žudiko vaidmenį, norėjo mane
pribaigti. Bet alkoholikės veidą aš įgijau prieš pradėdama gert. Alkoholis via
tai tik išryškino. Manyje tarsi apsigyveno nuopuolis – aš tą žinojau, – bet apsigyveno
stebėtinai anksti. Kaip ir geismas. Mano, penkiolikmetės, veidas buvo
paženklintas geismo, bet aš jo dar nebuvau patyrusi. Ta veido išraiška labai
krito į akis. Net mano motina tikriausiai ją matė. Ir broliai. Taip viskas ir
prasidėjo – nuo pernelyg ryškaus, pervargusio veido, nuo įkritusių akių,
prasidėjo daug anksčiau, negu tai patyriau“ (p.13). Ir tiems, kuriems patiko romanas – vertėtų pamatyti ir 1992-ųjų šio kūrinio ekranizaciją, rezisuotąJean-Jacques Annaud. Nors filmas iš kritikų susilaukė prieštaringų įvertinimų, "The Lover/L'Amant" tuomet lygintas su žymiąja erotikos juosta "Emmanuelle", tačiau kaži kiek ši tiesa artima... nors kino juosta neprilygsta gyliu literatūros kūriniui, tačiau nieko bloga keletą valandų pasimėgauti gana neblogu kinematografijos perlu.
Vėl grįžtu prie literatūros. Šį
kartą – prie daugiasluoksnės V. Woolf kūrybos. Prisimenu, buvau kiek nustebusi,
kai tuo pačiu metu tiek „Vagos“, tiek „Versus Aureus“ leidyklos sumanė išleisti
tą patį autorės romaną „Į švyturį“ (2011). Visgi, pati pasirinkau „Vagos“
leidyklos romano leidimą. Sugundė Laimanto Jonušio vertimas, o kadangi su
žodinga V. Woolf kūryba susiduriu ne pirmą kartą – rizikuoti visai nesinorėjo. „Į švyturį“ – tai romanas, kuris
pirmiausia smalsų skaitytoją gali sudominti faktu, kad jame aptinkama daug
pačios autorės autobiografinių detalių. Viena mano Universiteto draugė apie
taip parašė puikų tiriamąjį darbą, teigdama, kad, pasakodama apie Ramzių šeimos
(bei šeimos svečių) atostogas vasarnamyje, vystydama pagrindines romano temas
V. Woolf neišvengia savo pačios vaikystės prisiminimų apie savo šeimą. Galima sakyti, kad „Į švyturį“ –
tai pasakojimas apie pačios rašytojos vasaras, praleistas Sent Aivse. Atkuriamas
jos tėvo (knygoje – ponas Ramzis) – mylimo, bet griežto Viktorijos laikų tirono,
nuo „tikrojo“ gyvenimo nutolusio literato,
kurio valiai ir sprendimams, visgi, niekas negali pasipriešinti –
portretas. Įamžinamas ir motinos (knygoje – ponia Ramzi) grožis, rūpestingumas,
praktiškumas ir matroniškumas – noras valdyti kitų gyvenimus ir sprendimus (juk
savojo valdyti ji, aštuonių vaikų motina, jau negali). Dėmesio verti ir kiti knygoje
iškylantys personažai: visada į „stiklinę kelis lašus kažko“, t.y. opiumo, (p. 16)
įsilašinusio ir dėl nelaimingos santuokos kenčiančio Augusto Karmaiklo, anksti
mirusios ir tėvų numylėtos Pru bei kare gyvybės netekusio, daug žadančio
matematiko Endriaus. Ypač sudominatis Lilės Briskou
portretas. Moters, kuri stengiasi tapti kūrybinga dailininke, kuri stebi viską
iš šalies, kuri mąsto ir pastebi daugiau nei kiti. Lilę žeidžia vyrų
despotizmas (požiūris į moterų kūrybą); paslapčia ji tarsi siekia rasti būdą iš
jo išsivaduoti. Galima mąstyti, kad romane išreikštos Lilės mintys ir pasaulėžiūra
artimiausia pačiai Virginijai arba jos seseriai Vanesai (taip pat dailininkei).
Tiesa, romane Lilės nuotolis nuo Ramzų šeimos, feministinės mintys, susikaupimas
į praeities ir realybės detales, stengiantis pro jas prasibrauti iki tikrosios esmės,
man labiau priminė pačią romano autorę Woolf. Visgi, autobiografinės detalės nėra
vienintelė šio romano žinutė. „Į Švyturį“ – tai daugiasluoksnis romanas,
susidedantis iš trijų skyrių. Jei pirmasis atveria langą į šviesią Ramzių
šeimos praeitį, į šviesius vaikystės prisiminimus, tai antrasis skyrius tampa
jo priešprieša – Ramzių vasarnamis aprašomas laikui einat, šalį siaubiant karui,
šeimą niokojančių mirčių akivaizdoje. Po karo į vasarnamį grįžtama, bet
prabėgęs laikas pakeitęs jo lankytojus. „Į švyturį“ – tai nedidelis
romanas, vaizduojantis Viktorijos laikotarpio šeimą, tačiau moderni temų
įvairovė stebina: pasipriešinimas tironijai, neapykanta, noras valdyti laiką, grįžti
amžinybėn – tai pagrindiniai mane knygos puslapiais vedę šleifai. Visgi, Woolf
romanas nėra lengvai prieinamas; atrodytų – besiužetis kūrinys reikalauja rasti
su juo santykį, gilintis ne į tai kas vyksta, bet į tai, kas nutylima, tad
ieškantiems lengvo ir neįpareigojančio vakaro skaitinio šis romanas nebūtų
geriausias pasirinkimas. Tačiau tiems, kas ieško žodingumo ir teksto gylio,
polėkio – šis kūrinys kaip tik. „Į švyturį“ – romanas, kurį skaitai
kantriai: pasverdamas kiekvieną Woolf parinktą žodį, sekdamas tą pasąmonės
srauto vejamą sakinį, bandydamas pagauti tą mintį, tą pagrindinę romano mintį,
kuri tarsi pats švyturys – atrodo, jau pamatei švystelint jo šviesą... ji
vilioja ir erzina ne tik ponią Ramzi... bet šviesa vėl dingsta... ir vėl
atsiranda... Kviesdama skaitytoją ieškoti, plaukti švyturio link – dar kartą. Palieku su romano ištrauka:
„Štai jis priešais ją – gyvenimas.
Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai
jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su
vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje
pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o
kartais jiedu aiškindavosi (kai ji sėdėdavo viena), ji prisiminė buvus puikių
susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis
dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas – tik suteik
jam progą, tuoj šoks ant tavęs. Tos amžinos problemos – kančia, mirtis,
skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris. Ir
vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji atkakliai tą
kartojo aštuoniems žmoniems (o sąskaita už šiltnamį penkiasdešimt svarų). Dėl
šios priežasties, žinant, kas jų laukia – meilė ir užmojai, ir apgailėtina
vienatvė nykiose vietose, – ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti
ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė.
Jie bus visiškai laimingi“ (p. 63).
Šiandien noriu
atsijungti nuo besaikio vartojimo ir trumpam sustoti prie 2015-ais puikiai
įvairiuose kino festivaliuose įvertinto graikų režisieriausYorgos Lanthimos
kūrinio The Lobster (Omaras).
Kino juosta nukelia į
netolimą distopinę ateitį, kurioje vieniši (ar jais tapę) žmonės apgyvendinami Viešbutyje; jame per 45 dienas turi
susirasti antrąją pusę arba bus paversti pačių pasirinktais gyvūnais.
Iš anksto žinodama
tokią filmo anotaciją, tikėjausi, kad pažiūrėsiu dar vieną juostą, kurioje bus
apmąstoma vienišumo šiame sociume problema, tačiau teko nusivilti – sulaukiau
daug daugiau.
Filmas ne tik kalba
apie vienišumą, apie vienišumo fabriką, kurį pavertėme savo tikrove (ir vis dar
aktyviai verčiame). Taip pat jis kvestionuoja socialumą, kaip žmonių išradimą
apskritai. Kalbama apie dalykus, kuriems ryžtamės, kad pabėgtume nuo vienatvės.
Ir kaip lengvai žmonių rasė gali būti pavergta stipriai angažuotų struktūrų.
Gal ir keista, tačiau
kūrinys man pasirodė artimesnis teatro vaidinimui, nei filmui. Kažkuo
primenantis automatinį ir mechanizuotą Becketto pasaulį, kuriame žmones lyg
teatrines lėles tampo kažkas kitas: sistema, normos, beprasmybė, negalėjimas, niekas.
Lėti vienas kito medžioklės kadrai, vis pasikartojantys veiksmai, kelia jausmą,
kad už kadro, už žodžių, už to kas pasakyta, dar kažkas slypi, o gal ir ne, bet
tu vis tikiesi ir lauki...
Kino juostos charakteriai
– stipriai paveikti sistemų, į kurias pakliuvę. Jie nekvestionuoja tų sistemų tiesų,
moralės normų – priimdami viską, ką jos siūlo: Viešbutis – vienas kito medžioklę, būtinybę susirasti porą; Vienišųjų gauja – gyvenimą be flirto ir
šaltą masturbaciją. Rašydama net ėmiau galvoti, jog visi filmo charakteriai
(daugiau ar mažiau) yra paveikti Stokholmo sindromo. Jie yra pavergti savo
kankintojų, persisėmę jų dogmomis. Ypač tai išryškėja stebint Emą, kuri už Vienišųjų gaujos taisyklių pažeidimą yra
paverčiama akla, nors jai kalbant su Deividu galima pastebėti, kad dar ji laikosi Viešbučio nurodytų normų.
Filmo pabaiga – atvira.
Žiūrovas paliekamas laukti ar Deividas išsidurs akis, kad taptų tikra Emos pora. Juk Viešbutyje jiems
buvo pasakyta, kad poros turi būti viena į kitą panašios.
Neatsilaikiau ir, pasibaigus
filmui, sukūriau savo pabaigą (nei optimistišką, nei pesimistišką). Jis neišsidūrė akių, bet jai pasakė, kad
išsidūrė.
Bent jau norėčiau, kad jis būtų taip pasielgęs, nes tada...
