2016 m. spalio 2 d., sekmadienis

Skyrybos


Skyrybos

aptaškei mano purviną langą lietum
vanduo maišės su dulkėm ir žemyn bėgo
mano suteptas šešėlis

ir aš galvojau apie karvės viduriuos
susirangiusią vaikystės vasarą
likusią neišnešiotą nepamatytą
nes su tavim išėjau per anksti

o dabar kieme nutoldamas suurzgia BMW
tu aptaškai mano langą lietum
ir suprantu kad nemyliu
kad jau vėlu
banalu
jau nepaleidau kiaušinių į veidą
jau nepakalbėjau be kultūros
tik tęsiau nerti dar vieną
apvalios servetėlės eilę

mačiau savo suteptą šešėlį
ir galvojau apie tą
neišnešiotą vaikystės vasarą

2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Tavo tapetas


Tavo tapetas

kaip tavo matuojamas tapetas 
nenoriu atitikti
lango rėmo išmatavimų
ir įlinkių
esu braižomas ir trinamas
kaskart 
man susiglamžius susisikeiki
bet aš nekaltas 
kad lango rėmas kreivas
kad atmatuot neišeina
kad vėl mane sutepei
kad pavargai
juk nesiseka tai tau ne man
aš tik popierinis tapetas
bijau per stiprios drėgmės
ir pieštuko brėžių juodumos
aš tik popierinis tapetas
be apsaugos 
be raštų paprastas
baltas 
lengvas sutepti
karpomas žirklėmis 
ir atidžia
tavo pikto žvilgsnio žaluma

2016 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Gyvenimo klišės


Gyvenimo klišės

mano gyvenimo klišės pabiro
ant kelio tau mirus
mašinėlės karietos ir lego
laimingos pabaigos meilės
ir baltų žiedų planuoti lietūs
visa netikra asfalte paliko
iš rankų ant kelio pabiro
mano gyvenimo klišės
ant kelio suvaidintos
liūdnos netikros
suadytos grožinės vaizduotės
į šalikelę nurido pabiro tau
mirus viskas taip tikra
taip tikra taip geliančiai
tikra ant kelio klišės netikros
jom žaidžiau su meile
pamiršus tavo veidą tikrovėj
ir paliko asfalte tau mirus
mašinėlės karietos ir lego
namų židinio liepsnos ir anglys
šalikelėj liko pabiro netikros
mano gyvenimo iškreiptos klišės
tau mirus dėkojau
dulkėtam asfalto grindiniui
savo silpnom rankom
ir tavo mirčiai

2016 m. rugpjūčio 12 d., penktadienis

Demonų sapnai


Demonų sapnai

iš dangaus leidžiantis
raudonos saulės suteptiems vaikams
ir poruojantis
vakaro drėgmės skruzdėlynan nutremtoms
fėjoms pradedu jausti
tavo rankas
savo krūmuos –
lyg lietus lyg migla
sudrėkinta mintis
jog neatbusiu jog gyvenimas mirė
palikęs mane miške
ir kaip aš čia atsidūriau
ar gėriau ar dviračiu atmyniau
mano sapne realybę užkimšo
fantazijos nuosėdos
bet aistra visgi miršta tavo
rankos pasidaro per karštos kai
saulės vaikai išsibėgioja ir
fėjos pasiekia ne vieną orgazmą –
miškas baigias
mano sapne gargaliuoja vamzdynas
užkimštas išslinkusių plaukų
aš pabundu ten bet ne čia

2016 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Ryto vaizdelis


Ryto vaizdelis

stovi
kasos žilai nurūkusią barzdelę
bomžas
su „iki“ maišu po kojom
kiemo vidurį dangun žvalgos 
tarsi nebūtų
ko laukt nebūtų
rytojaus pietų nebūtų
nes pašalpos baigės
liko tik bonkių rinkimas
paryčiais
ir jokios meilės iš kaimynės
raudonų lūpų ilgakojės savininkės
aprėkus jį ji nužirglioja
atsipalaiduot viena
po naktinės
prie jo taip nekantriai
išalkę balandžiai burkuoja
miesto maitvanagiai
renkantys iš vargšo barzdplaukius
iškritusius žilus

nedaug visiem jau čia beliko

prasilenkiu su jais tą rytą
apatijai diena užvirstatnt
bejausmė
šviežiai pasikvepinus
padielikiniais „cooc mademoiselle“
apsivilkus „sale“ rūbais iš „reserved“
vaidinu kad žinau
kaip gyventi galvoju
what‘s wrong with the world?
kad mes visi nelaimingi
nors ir kažkiek
pavartoję

2016 m. liepos 9 d., šeštadienis

Marguerite Duras "Meilužis"


Šiandien apie prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ (leidykla „Vaga“, 2014), kuris pelnė Goncourt‘ų premiją ir vis dar yra vienas iš labiausiai skaitomų prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas,  poetiški sakiniai, pasvertas žodis... „Meilužis“ – tai trumpas, per vakarą perskaitomas, romanas, kuris tikrai neturėtų priversti jūsų užmigti prie naktinės lempos šviesos.

Romano veiksmas nukelia į egzotišką 1930-ųjų Indokiniją, kurioje prabėgo rašytojos jaunystė. Gyvenimas šioje šalyje Duras paliko gilius įbrėžius, ir net prabėgus daugeliui metų, pamačius kitokį pasaulį, ji vis grįždavo prie prisiminimų apie šią Prancūzijos koloniją. Romano ašis –penkiolikmetės prancūzaitės romanas su kinų turtuoliu. Tik viskas daug sudėtingiau nei atrodo.

Knygoje susiduriame su savarankiška, kiek arogantiška ir anksti subrendusia Duras, besimokančia licėjuje: net nededant jokių pastangų, jai puikiai sekasi mokslai, ji žino, kad nori rašyti, tačiau jos ir motinos nuomonės apie Duras ateitį išsiskiria: „Aš noriu rašyti. Jau sakiau motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Iš pradžių patylėjo. Paskui paklausė: ką rašyti? Knygas, romanus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada man nesvarbu. Ji – prieš, tai nevertas užsiėmimas, tai netgi ne darbas, o kažkoks pokštas – vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės“ (p. 25).

Tokia mergina, kurios kūnas „liesas, beveik geibus, dar vaikiškos krūtys, blyški rožinė pudra ir raudoni lūpdažiai“ (p. 25), vieną dieną įsitaiso meilužį. Kodėl? Nes ji suvokia, kad yra paskutinė šeimos viltis išsikapstyti, susimokėti vyresniojo brolio, laiką leidžiančio opijaus rūkyklose, skolas, ir grįžti į Paryžių. Tai suvokia ne tik mergina, bet ir patys broliai, motina, kuri „leidžia mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai gali jai atnešti pinigų“ (p.29).

Tad kai ja susidomi turtingas kinas, mergina sutinka būti jo baltąja meiluže. Ji įsitikinusi – laiką leidžianti su juo tik dėl to, kad jai reikia pinigų. Ir šiam romanui negali sutrukdyti niekas: nei licėjaus direktorė, nei šeima. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, visiems tai naudinga.

Naudinga net pačiai merginai, kuri vyresnio meilužio glėbyje atranda ne tik malonumą, ne tik pinigų teikiamą saugumą, bet ir tylią paguodą dėl po tėvo mirties šeimą užklupusių negandų ir skurdo: „Aš sakau: tai, kas atsitiko man, – ne tik mano nelaimė. Pasakoju, kaip mums buvo sunku – maitintis, gyventi vien iš motinos atlyginimo. Man vis sunkiau ir sunkiau kalbėti. Jis klausia: o kaip jūs gyvenote? Atsakiau, kad mes gyvenome gatvėje, skurdas pagriaužė šeimos pagrindus, ir kad mes visi atsidūrėme gatvėje, ir kad kiekvienas darė, ką norėjo. Mes praradome gėdą. Štai kodėl aš čia, su tavimi <...> Aš verkiu. Jis padeda galvą man ant peties ir verkia todėl, kad aš verkiu“ (p. 51).

Tačiau romano herojė leidžia sau būti silpna ir verkti tik meilužio, kuriuo žavisi, bet nemyli, glėbyje. Kad ir kas nutiktų – namuose savo jausmų ji niekam be jo neatskleidžia. Iš vienos pusės – tai jos stiprybė, iš kitos –  atskleidžiamas begalinis jaunos moters vienišumas. Nors ir turėdama du vyresnius brolius ir motiną, ne kas kitas, o ji yra priversta savo kūnu visiems išpirkti laisvę.

Galbūt iš čia ir ta neapykanta vyresniajam broliui. Nors šeimoje labiausiai pagarbos ir meilės nusipelno dukra, tačiau motinos mylimiausias – jis. Knygoje ne kartą minima, kad mergina norėtų jį užmušti už visą skausmą, kurį jis sukelia motinai savo elgesiu: „Šitas žmogus rausdavosi spintose, turėjo uoslę, mokėjo ieškoti, surasdavo tas baltinių krūvas, kur būdavo slėptuvės. Vogė net vestuvinius žiedus, niekučius, brangenybes, maistą. Apvogė Do, tarnus, jaunesnįjį brolį. Ir mane – dar kaip! Būtų pardavęs net ją, savo motiną“ (p. 83).

Nors atrodytų, kad merginos santykiai su meilužiu ir jos nesupratimas, kaip motina gali taip besąlygiškai mylėti savo sūnų palaidūną, neturi nieko bendra, tačiau atsargiai nagrinėjant kūrinį, galėtume rasti priežastį, kodėl autorė bus pasirinkusi istoriją papasakoti būtent šitaip. Meilės nesuvaldysi. Kaip motina negalėjo nemylėti sūnaus, taip ir Duras, kad ir kiek kartų teigė, kad su savo meilužiu yra tik dėl pinigų – nemylėti jo negalėjo.

Apskritai, Duras romano siužetas, pasakojimo poetiškumas – daugiau nei galima tikėtis iš 125 puslapių kūrinio. Tai šeimos nelaimės, neapykantos, meilės ir augimo alchemija, patikima skaitytojui kaip rašytojos, kuri stebi mergaitę (save pačią) plaukiančią keltu į Saigoną, išpažintis. Ji patiks rafinuotos prancūzų literatūros mėgėjams.

Palieku su romano ištrauka:

„Dabar žinau: pačioje jaunystėje, kai man buvo aštuoniolika, penkiolika metų, mano veidas jau turėjo požymių tapti alkoholikės veidu – tokiu, kokiu jis tapo brandos metais, kai daug gėriau. Alkoholis padarė tai, ko nepadarė Dievas, jis atliko žudiko vaidmenį, norėjo mane pribaigti. Bet alkoholikės veidą aš įgijau prieš pradėdama gert. Alkoholis via tai tik išryškino. Manyje tarsi apsigyveno nuopuolis – aš tą žinojau, – bet apsigyveno stebėtinai anksti. Kaip ir geismas. Mano, penkiolikmetės, veidas buvo paženklintas geismo, bet aš jo dar nebuvau patyrusi. Ta veido išraiška labai krito į akis. Net mano motina tikriausiai ją matė. Ir broliai. Taip viskas ir prasidėjo – nuo pernelyg ryškaus, pervargusio veido, nuo įkritusių akių, prasidėjo daug anksčiau, negu tai patyriau“ (p.13).

Ir tiems, kuriems patiko romanas – vertėtų pamatyti ir 1992-ųjų šio kūrinio ekranizaciją, rezisuotą Jean-Jacques Annaud. Nors filmas iš kritikų susilaukė prieštaringų įvertinimų, "The Lover/L'Amant" tuomet lygintas su žymiąja erotikos juosta "Emmanuelle", tačiau kaži kiek ši tiesa artima... nors kino juosta neprilygsta gyliu literatūros kūriniui, tačiau nieko bloga keletą valandų pasimėgauti gana neblogu kinematografijos perlu.



2016 m. liepos 8 d., penktadienis

Virginia Woolf "Į švyturį"


Vėl grįžtu prie literatūros. Šį kartą – prie daugiasluoksnės V. Woolf kūrybos.

Prisimenu, buvau kiek nustebusi, kai tuo pačiu metu tiek „Vagos“, tiek „Versus Aureus“ leidyklos sumanė išleisti tą patį autorės romaną „Į švyturį“ (2011). Visgi, pati pasirinkau „Vagos“ leidyklos romano leidimą. Sugundė Laimanto Jonušio vertimas, o kadangi su žodinga V. Woolf kūryba susiduriu ne pirmą kartą – rizikuoti visai nesinorėjo.


„Į švyturį“ – tai romanas, kuris pirmiausia smalsų skaitytoją gali sudominti faktu, kad jame aptinkama daug pačios autorės autobiografinių detalių. Viena mano Universiteto draugė apie taip parašė puikų tiriamąjį darbą, teigdama, kad, pasakodama apie Ramzių šeimos (bei šeimos svečių) atostogas vasarnamyje, vystydama pagrindines romano temas V. Woolf neišvengia savo pačios vaikystės prisiminimų apie savo šeimą.


Galima sakyti, kad „Į švyturį“ – tai pasakojimas apie pačios rašytojos vasaras, praleistas Sent Aivse. Atkuriamas jos tėvo (knygoje – ponas Ramzis) – mylimo, bet griežto Viktorijos laikų tirono, nuo „tikrojo“ gyvenimo nutolusio literato, kurio valiai ir sprendimams, visgi, niekas negali pasipriešinti – portretas. Įamžinamas ir motinos (knygoje – ponia Ramzi) grožis, rūpestingumas, praktiškumas ir matroniškumas – noras valdyti kitų gyvenimus ir sprendimus (juk savojo valdyti ji, aštuonių vaikų motina, jau negali).


Dėmesio verti ir kiti knygoje iškylantys personažai: visada į „stiklinę kelis lašus kažko“, t.y. opiumo, (p. 16) įsilašinusio ir dėl nelaimingos santuokos kenčiančio Augusto Karmaiklo, anksti mirusios ir tėvų numylėtos Pru bei kare gyvybės netekusio, daug žadančio matematiko Endriaus.


Ypač sudominatis Lilės Briskou portretas. Moters, kuri stengiasi tapti kūrybinga dailininke, kuri stebi viską iš šalies, kuri mąsto ir pastebi daugiau nei kiti. Lilę žeidžia vyrų despotizmas (požiūris į moterų kūrybą); paslapčia ji tarsi siekia rasti būdą iš jo išsivaduoti. Galima mąstyti, kad romane išreikštos Lilės mintys ir pasaulėžiūra artimiausia pačiai Virginijai arba jos seseriai Vanesai (taip pat dailininkei). Tiesa, romane Lilės nuotolis nuo Ramzų šeimos, feministinės mintys, susikaupimas į praeities ir realybės detales, stengiantis pro jas prasibrauti iki tikrosios esmės, man labiau priminė pačią romano autorę Woolf.


Visgi, autobiografinės detalės nėra vienintelė šio romano žinutė. „Į Švyturį“ – tai daugiasluoksnis romanas, susidedantis iš trijų skyrių. Jei pirmasis atveria langą į šviesią Ramzių šeimos praeitį, į šviesius vaikystės prisiminimus, tai antrasis skyrius tampa jo priešprieša – Ramzių vasarnamis aprašomas laikui einat, šalį siaubiant karui, šeimą niokojančių mirčių akivaizdoje. Po karo į vasarnamį grįžtama, bet prabėgęs laikas pakeitęs jo lankytojus.


„Į švyturį“ – tai nedidelis romanas, vaizduojantis Viktorijos laikotarpio šeimą, tačiau moderni temų įvairovė stebina: pasipriešinimas tironijai, neapykanta, noras valdyti laiką, grįžti amžinybėn – tai pagrindiniai mane knygos puslapiais vedę šleifai. Visgi, Woolf romanas nėra lengvai prieinamas; atrodytų – besiužetis kūrinys reikalauja rasti su juo santykį, gilintis ne į tai kas vyksta, bet į tai, kas nutylima, tad ieškantiems lengvo ir neįpareigojančio vakaro skaitinio šis romanas nebūtų geriausias pasirinkimas. Tačiau tiems, kas ieško žodingumo ir teksto gylio, polėkio – šis kūrinys kaip tik.


„Į švyturį“ – romanas, kurį skaitai kantriai: pasverdamas kiekvieną Woolf parinktą žodį, sekdamas tą pasąmonės srauto vejamą sakinį, bandydamas pagauti tą mintį, tą pagrindinę romano mintį, kuri tarsi pats švyturys – atrodo, jau pamatei švystelint jo šviesą... ji vilioja ir erzina ne tik ponią Ramzi... bet šviesa vėl dingsta... ir vėl atsiranda... Kviesdama skaitytoją ieškoti, plaukti švyturio link – dar kartą.


Palieku su romano ištrauka: 


„Štai jis priešais ją – gyvenimas. Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o kartais jiedu aiškindavosi (kai ji sėdėdavo viena), ji prisiminė buvus puikių susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas – tik suteik jam progą, tuoj šoks ant tavęs. Tos amžinos problemos – kančia, mirtis, skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris. Ir vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji atkakliai tą kartojo aštuoniems žmoniems (o sąskaita už šiltnamį penkiasdešimt svarų). Dėl šios priežasties, žinant, kas jų laukia – meilė ir užmojai, ir apgailėtina vienatvė nykiose vietose, – ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė. Jie bus visiškai laimingi“ (p. 63).  

2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

The Lobster 2015


Šiandien noriu atsijungti nuo besaikio vartojimo ir trumpam sustoti prie 2015-ais puikiai įvairiuose kino festivaliuose įvertinto graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos kūrinio The Lobster (Omaras).
Kino juosta nukelia į netolimą distopinę ateitį, kurioje vieniši (ar jais tapę) žmonės apgyvendinami Viešbutyje; jame per 45 dienas turi susirasti antrąją pusę arba bus paversti pačių pasirinktais gyvūnais.
Iš anksto žinodama tokią filmo anotaciją, tikėjausi, kad pažiūrėsiu dar vieną juostą, kurioje bus apmąstoma vienišumo šiame sociume problema, tačiau teko nusivilti – sulaukiau daug daugiau.
Filmas ne tik kalba apie vienišumą, apie vienišumo fabriką, kurį pavertėme savo tikrove (ir vis dar aktyviai verčiame). Taip pat jis kvestionuoja socialumą, kaip žmonių išradimą apskritai. Kalbama apie dalykus, kuriems ryžtamės, kad pabėgtume nuo vienatvės. Ir kaip lengvai žmonių rasė gali būti pavergta stipriai angažuotų struktūrų.
Gal ir keista, tačiau kūrinys man pasirodė artimesnis teatro vaidinimui, nei filmui. Kažkuo primenantis automatinį ir mechanizuotą Becketto pasaulį, kuriame žmones lyg teatrines lėles tampo kažkas kitas: sistema, normos, beprasmybė, negalėjimas, niekas. Lėti vienas kito medžioklės kadrai, vis pasikartojantys veiksmai, kelia jausmą, kad už kadro, už žodžių, už to kas pasakyta, dar kažkas slypi, o gal ir ne, bet tu vis tikiesi ir lauki...
Kino juostos charakteriai – stipriai paveikti sistemų, į kurias pakliuvę. Jie nekvestionuoja tų sistemų tiesų, moralės normų – priimdami viską, ką jos siūlo: Viešbutis – vienas kito medžioklę, būtinybę susirasti porą; Vienišųjų gauja – gyvenimą be flirto ir šaltą masturbaciją. Rašydama net ėmiau galvoti, jog visi filmo charakteriai (daugiau ar mažiau) yra paveikti Stokholmo sindromo. Jie yra pavergti savo kankintojų, persisėmę jų dogmomis. Ypač tai išryškėja stebint Emą, kuri už Vienišųjų gaujos taisyklių pažeidimą yra paverčiama akla, nors jai kalbant su Deividu galima pastebėti, kad dar ji laikosi Viešbučio nurodytų normų.
Filmo pabaiga – atvira. Žiūrovas paliekamas laukti ar Deividas išsidurs akis, kad taptų tikra Emos pora. Juk Viešbutyje jiems buvo pasakyta, kad poros turi būti viena į kitą panašios.
Neatsilaikiau ir, pasibaigus filmui, sukūriau savo pabaigą (nei optimistišką, nei pesimistišką).  Jis neišsidūrė akių, bet jai pasakė, kad išsidūrė. 
Bent jau norėčiau, kad jis būtų taip pasielgęs, nes tada... 

2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Prieš užmiegant...


Padainuok, prieš man užmiegant.
Padainuok, prieš užmiegant.
Aš tokia pavargusi, tokia nevalinga ir lėkšta.
Norėčiau užmigti.
Užmigti, ir kad niekas nežadintų, kad daugiau nereikėtų atbusti ir vegetuoti.
Padainuok man, prieš užmiegant.
Aš neatbusiu.
Pažadu.

2016 m. vasario 15 d., pirmadienis

Litera-teorinis kalendorius


20 diena
pradžioje buvo žodis
dramos pradžioje 
savižudybė kai
mano tušinukas
pabėgo iš rankos

19 diena
up and down
up and down
štai kaip škėma
jautėsi lifte
pilname homerodinių
bakterijų

18 diena
literatūraloginė vartosena
vėlesnės prigimties nei
mano vartosena
dramos prasmės gyvenimo
poetikos

17 diena
mirtis tai homeroidinė
komedija kai
pasiklystama literatūros
prasmių jūroj
kur nyčkirkegordai tavo
nuomone maitina
kiaules

16 diena
ir kiaulė škėma
literatūrinė šizofrogeniška
kiaulė esi tu pats
primaitintas turėjimo
prasmių

15 diena
mano kriterijai ankstesni nei
aristofotelio kanonų
sudievinimai

14 diena
tikrovė perkelta į mano
poezijos mirtį štai
kur tragedija žanro
postmoderntikrovės

13 diena
susinaikinau tragikomizmu
nuplėšdamas dvasingumą
savo skausmui dėl nevertės
kičpatoso

12 diena
ėj, mano choras nebekalba
kur apsivalyti
šioj katarsio kančios
gailesčio žemėj

11 diena
pripažįstant kaltę neapsivalysi
greičiau prišiukšlinsi
fabulą judančią
kulminacijos aplinkkeliu

10 diena
štai kaip jautiesi
dėka arsitofotelio
juk nedidinga juoktis
iš tendencijų kai
antigonė vis dar
ganosi

9 diena
sruogos galvos mintyse
nėra nė torto jo gimtadieniui
niekas nepamena
vytauto didžiojo
dramos

8 diena
milžinų paūksmėj mano
meilė nežinia kuris
didesnis šiame konflikte
tikrųjų ir šešėlių

7 diena
raštų lentynos virpa
nepaliestos mano
konflikto kritikos
blankumo

6 diena
down and up
down and up
mano choras nebekala
tikrovės kančių
fabula sustoja ir
nebesivynioja užgesus
aristofotelio katarsiam

5 diena
mano mitologija žlugo
kaip ji be mano
dramų poezijų mirčių
jei mirtis miršta
prisikėlime

4 diena
mirtis mirė prisikėlime
koks katarsis aplanko
kuriančius kriterijus
atkuriančius mano mirusią
tikrovėje nebebus manęs

3 diena
literatūra gimsta iš mirties
mirties priskėlimo vaidinimo

2 diena
prikelti visi gebėjimų gebėjimai
mimezėje ji
šiame spektaklio
imitacijos duonoj

1 diena
viduramžiai mėgo kentėti
versdami liturginį kalendorių

X diena
ar prisimeni atminti?

2016 m. sausio 29 d., penktadienis

Mano norai vasariui



Mano norai vasariui

dangų nešantis
vasario samanotas vėjas
atneša jūrą į mano kiemą
jo kalbų neatlaikiusios
glamonėjamos ir drėgnos linksta pušys
jis ne draugas mano
braškančiam stogui ir nukarusiai žinių antenai
bet aš stoviu
pamiškėj vis giliau
ir giliau kvepiu
pasiduodu šaukdama nebyliai
kviečiu jį mane pasiimti taip tyliai
pilve bangas kelia uraganas
ir aš dužčiau į vėją
palikus kaminą nevalytą ir juodą uždusti
ir pelkę po kojom
palikčiau namus išdžiūti aš
būčiau pavasario vėjas
atnešantis jūrą į tavo kiemą keliautojas
už nieką neatsakingas
neščiau tik dangų
aš noriu grįžti kariauti
karus vandenų ir saulės
mylėtis su pilnatimi ir užmigti
tylai ant rankų bėgant
per jūras sušalus alsuoti speigu
ir būti sušildytam elektros laidų
pavargus puodeliui prisiėsčiau kavos
šalipais skaitovo ant kopos
pavartyčiau sudominusį tomą
ir vėl keliaučiau atsipūtęs
bet norėčiau grįžti
kiekvieną kartą
kiekvieną vasarį
į tavo pasmerktą kiemą