2013 m. gruodžio 31 d., antradienis

Metų pabaiga ir... Naujieji!!!



Pirmiausia turiu pasiteisinti sau: pastaruoju metu nebegaliu rašyti (ne tik ČIA, bet VISIŠKAI). Jaučiuosi taip, tarsi nebeturėčiau ką pasakyti, tarsi manyje būtų tuščia (o gal visada ir buvo?). Tarsi nebejausčiau prasmės. Atrodo kažkas svarbaus, kas buvo manyje, sumanė pasiimti atostogų ir iškeliauti pasilinksminti. Atvirai pasakius, nežinau ar tai grįš.
Visą gruodį daug mąsčiau, bet nieko neužrašiau – galbūt toks metas? Galbūt veikia metų pabaiga? Galbūt...pasidaviau? Galbūt.
Kadangi mėgstu keistus prietarus, negaliu leisti, kad metai pasibaigtų taip nuvalkiotai, neparašius nė kelių eilučių, neišsišnekėjus. Nesumojus metų darbų, minčių ir t.t...
Nepasveikinus!
Apie ką galvojate Naujųjų išvakarėse? Apie nebaigtus darbus? Vaišių stalą? Tuos, kurių nebėra? Meilę? Tikėjimą? Aš tai mąstau apie ilgesį. Tiksint paskutinėms 2013-ųjų minutėms, fierverkams čaižant juodą dangų, ne vienas pajuntame širdyje kirbant ilgesio, galbūt ir apgailestavimo, stygą.
Bežvelgiantiems į briliantinių šviesų raižomą dangų, vienas kitą apkalbinusiems, senukams gaila jau prabėgusių dienų, vyresni (taip skubėję gyventi!) neužsičiaupdami tauzija kaip ilgisi savo jaunystės dienų, kai sutinkant Naujuosius žinojo - geriausi metai dar priešakyje, o gyvenimas su sava ateitimi tik veriasi prieš akis.
Aš priklausai paskutiniąjai grupei, tiems, kuriems ateities horizontai dar veriasi, tačiau vis tiek randu ko ilgėtis. Bet ilgiuosi ne prabėgusių metų. Greičiau ilgiuosi būsenų. Ilgiuosi nebūties, kurioje buvau. Ir bundančios sąmonės – pats geriausias laikas. Tada nekėliau sau didelių klausimų, į kuriuos atsakymo nerasim niekad. Nenumaniau apie pasaulio neteisybes ir teisybes. Nemąsčiau, nuo ko priklauso mano mintys ir kaip jos atsiranda galvoje. Tiesiog buvau. Nerūpėjo kodėl; ir išsiaiškint nerūpėjo – maniausi tam turinti marias laiko...
Ir staiga visi šie klausimai ėmė į mane lėkti lyg akmenys: nei apsiginsi, nei pabėgsi. Jų skambesys nenutyla mano galvoje ir (atvirai)...tai kiek veda iš proto:DDDD Žinau viena – šios būsenos, kai reikia rasti atsakymus į tau iškilusius klausimus - jei ne teisingus, tai tau tinkančius, - nepasiilgsiu.
O gal pasiilgsiu? Kaip naktis pasiilgsta dienos? Kaip žemė – saulės?
Viena aišku – palikime svarstymus rytojui ir pereikime prie linkėjimų!
Jums palinkėti ateinančiais metais (po ilgos ir nesklandžios įžangos) to ir noriu – ilgėkitės. Ilgėkitės, nes tai reiškia, kad jūs neatsižadate to, kas esate, kuo buvote, iš ko esate kilę. Ilgėkitės, nes tik per ilgesį išgyvena praeitis ir mūsų mylėti žmonės, prisiminimai apie juos.
Ir nepaisant to ilgesio, linkiu Jums nepastoti gyventi ir džiaugtis, naudotis šansai, lošti, juoktis, atsidurti keisčiausiose situacijose: nederamai apsivarvinti ledais, ateiti į darbą su pižama, netikėtai įsivelti į lengvai atsiperkančias muštynes, pramiegoti dieną, nusilaužti aukštakulnio bato kulniuką, visą vakarą nevykusiai kabinti merginą, įsimitinai paslysti ant ledo, ar bėgus per visą miestą – nespėti į traukinį. Iš tokių „nelaimių“ akimirkų susideda mūsų gyvenimai ir asmeniniai anekdotai, kuriuos smagu pasakoti, prisiminti ir, galbūt, net ilgėtis;)))
Linksmų, Jums, Naujųjų metų!!!

2013 m. gruodžio 23 d., pirmadienis

"Iškirstas miškas", arba - kas yra karas?




Iškirstas miškas


Karas - -
Kas tau jis, žmogau?

Apsivalymo teorija.
Tarsi uždanga –
nenoriu pripažinti žeidžiamas.
Bailus brolio akių.

Mirčių grandinė.
Tempiama –
badaujantys, ištroškę ir sutrikę.
Per silpni išsivaduoti plieno.

Sociumo žaidimas.
Svarbi figūra –
pinigų mašina leidžia uždirbti.
Investuoji, kad sulauktum grąžos.
-
Jie nėra to karo matę, bet už jį moka.
Visi moka.
-
Kur tu matai karą?

Spalvotų medijų ekranai.
Kas įprasta –
darbas, pašalpos, aukos, ligoninės.
Matai jį tik tarp žmonių -
ar jis esti tavyje?

Ką tu kare matai?

Beasmeniai veidai –
Kits kito triuškinimas.
Broliai, ne kraujo, bet sielos –
kelia ginklą lyg taurę
-
už primestą principą
-
už visa tai mokama, visa parduodama.
Visa sugalvota, kad pirktum.

Ar matai vaikus? moteris?
Slenkantys gatvėm,
pardavinėja save –
dėl pilvo reikalų,
šaudo saviškius.

Kas yra karas?

Ką mąstai, žvelgiant į
iškirstą mišką?



2013 m. gruodžio 15 d., sekmadienis

Žiemos pradžia, arba "Balkonas"



Balkonas

Penkto aukšto balkonas.
Žiemos pradžia, kada mirčių skaičius,
nepaisant žmonių abejingumo, ženkliai šokteli dėl
neženkliai padidėjusių elektros -
kainų.

Teka saulė.
Momentas, kai bažnyčios stogas
prisikėlęs nuodėmei dega raudonai, o apačioje
vis tas pats žmogiškas mėlis tyvuliuoja -
mylimas.

Šaltis žnaibo odą.
Keistai vilioja mintis šokti pasiilgus
išvaduojančios Ekstazės, o ir raugintų agurkų,
kuriuos valgiui atnešė seni priešai -
nebėra.

Klaustrofobija progresuoja.
Negaliu išeiti, eiti, pats parsinešti daugiau;
bijau geriau mirtis, nei... viskas, baimės
įveikimas daug kainuoja -
nušoku.

2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis

Nick Cave & The Bad Seeds „No More Shall We Part“


Jau keletą vakarų leidžių kartu su Nick Cave & The Bad Seeds 2001-ųjų albumu „No More Shall We Part“. Tai vienuoliktasis albumas šios grupės istorijoje, kuris pasirodė po ketverių metų nuo įrašymo pradžios. Pats Cave 1999-2000 kovojo su priklausomybe nuo narkotikų bei alkoholio, tad nieko keista, kad albumo įrašinėjimo darbai buvo numesti į šalį.
„No More Shall We Part“ tikrai nėra, bent jau kritikų manymu, pats geriausias grupės darbas, tokiu dažnai laikomas 1997-aisiais pasirodęs grupės albumas  „The Boatman‘s Call“. Ir visgi, „No Shall We Part“ turi kaži kokio stipraus magnetizmo, kuris sugeba patraukti tavo dėmesį ir nepaleisti tol, kol albumo dainos neskambės tavo galvoje, net išjungus grotuvą.
Tai keistas albumas, išsiskiriantis iš kitų grupės albumų savo instrumentiniu skambesiu, dainų tekstais ir, galiausiai, pačio Nick Cave balsu, kuris albume skamba aukštesniu tembru, kitaip, nei ankstesniuose darbuose. Būtent šio albumo išskirtinumas ir patraukia, - na, bent jau mane, jis tikrai paperka.
„No More Shall We Part“ puikiai tinka tykiam vakarui, belaukiant, kol šventės užsuks į mūsų namus.
Kaip įprasta, paliksiu Jus su keliomis dainomis iš albumo: „Hallelujah“, "Fifteen Feet of Pure White Snow", "As I Sat Sadly by Her Side", "And No More Shall We Part","The Sorrowful Wife".







2013 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

"Savęs nepažinę", arba svetimi sau...



Savęs nepažinę

Ir ateinu į pasaulį, - kodėl nežinau.
Nežinau kodėl esu čia, bet žinau ko
Tikimasi iš manęs: kad gyvensiu, kad
Jausiu ir galvosiu taip, kaip mane išmokys
Vaikštantys aplinkui žmonės. Tik ko jie
Gali išmokyt? – jei patys nieko nežino:
Nei kodėl moko, nei kodėl gyvena, nei
Kodėl vis dar valgo, - kad gyventų.
Jie negali pasakyti kur jų mokymų prasmė,
Nei kodėl moko šito, o ne kito. Jie nepažįsta –
Savęs nepažįsta. Per daug susirūpinę šalies
Tvarka ir pažanga, užsienio karais ir žudymais,
Tradicijų saugojimu ir perdavimu, kad
Paklaustų savęs: kas aš pats esu? Jie neklausia
Savęs svarbiausio, todėl gyvena lengvai
Konstruktuose paskendę, nes tuštumą
Užpildo šie juose; tai jie suteikia laisvę
Nekelti klausimo – kas aš esu? kodėl gyvenu?
Ir miršta žmonės namuose, krenta karuose ar
Baigia gatvėj priploti, net nesusimąstę –
Niekada – apie save pačius. Jie miršta svetimi –
Tiek man, tiek sau. Ir einu per gyvenimą aš,
Apsuptas svetimų ir savęs nežinančių, – jie
Tokie, kokiais būti pasakyta, - jie moko mane
Kasdien kaip svetimu tapti. Kaip pareigas
Beprasmiškas atlikti, kaip gyvenimą kurti ir
Kitą kartą auginti neklausiant. Ir pamirštu aš,
Galiausiai, tą svarbų klausimą apie save.
Pasidavęs mokymams gyvenu, mąstau,
 Veikiu ir senstu, svetimas sau ir tau.
Mirštu – niekada savęs nepažinęs.

2013 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Laikinos formos



Laikinos formos... 
Imi molį – minkai, imi žemę – sodini, imi žmonės – mokai. Kad ir koks darbas, visų jų vaisiai – laikinos formos.
Laikinos formos, įamžintos bet kurią akimirką galinčiame skilti dirbinyje; laikinos formos pasėtos žemės horizonte: vieną akimirką sodo obelys žydi, kitą – jų žiedai tau tik prisiminimas, likus išdžiūvusiems kamienams. Vieną akimirką tu mokai žmogų, o kitą – abu gulite pasliki kraujo klane, arba jūsų laikinos formos vysta lėtai – spėjate pražilti ir suprasti, kad visa, net jūs – tik laikinos formos.
Ar dėl to mes taip stengiamės dėl laikinų formų, jog žinome, kaip greitai jų gali nebelikti? Ar dėl šios baimės kuriame ir gyvename taip, lyg visa, ką paliksime, gyvens amžinai? 
Mes saugome laikinas formas, kad jos išgyventų kuo ilgiau: kuriame įstatymus, meną, švietimą ir tuo apgaudinėjame savo brolius ir seseris, vaikus, – auginame juos paskirai nuo laikinų – tikrųjų – formų tiesų.
Mes kovojame dėl jų, tų laikinų formų, bet kiek jų žūva karui dar nepasibaigus? Kiek jų žūva tik jį stebėdamos? Kiek pražūva net ne dėl karo, o dėl to, nes per trapios...
Apgaudinėjame save, kad esame kuo reikšmingi, kad mes apskritai ką reiškiame: kalbame apie pasaulio palikimą, istoriją, kosmoso struktūrą, pažangą mėnulyje, bet iš tiesų, tesame tik laikinos, praeinančios, formos, kurios, pamiršusios tai, vaizduojasi galingomis. O galia – ji ne mumyse, o pasaulio atmintyje, mūsų vaizduotėje. Iš tikrųjų tesame, ir tėra, tik kabeliai, laidai, kuriais teka laikinumo istorijos.
Kažkada turi būti metas suprasti, kad tarp mūsų nėra nieko, tik laikinos formos. Ir kažkada turi ateiti metas jas pripažinti, nebedangstyti jų apsaugos šydais, dirbtinai pratęsiančiais jų egzistencijos laiką. Reikia išmokti paleisti. Bet argi mes galim taip pasielgti, palikti laikinumą laikinumui? – juk tada teks mirti, grįžus į pradžią, kada niekas nebuvo apsaugotas nuo tiesos. Tada teks matyti, kaip masiškai, nieko neapsaugotos, dūžta laikinos formos. Kaip viena forma sunaikina kitą...
Todėl saugokite sukurtą laikinumą, jo formas, bet per daug dėl šių pareigų nesusireikšminkite, neprisiriškite prie jų, nesitikėkite per daug, – juk tai tik laikinos formos... 
Visa - tik laikinos formos.

2013 m. gruodžio 3 d., antradienis

"Animal Kingdom" 2010



Šiandien pas mane svečiuojasi 2010-ųjų debiutinis David Michôd filmas „Animal Kingdom“ („Žvėrių karalystė“). Kriminalinis trileris susišlavė nemaža apdovanojimų, tarp kurių Sundance festivalio prizas už geriausią metų filmą bei „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ nominacijos Jacki Weaver, kaip geriausiai antro plano aktorei.
Ką galiu pasakyti apie ‚Animal Kingdom“ tokio, apie ką nebylotų pats filmo pavadinimas? Nelabai ką. Tai iš tiesų juosta apie žvėrių karaliją – žmonės, kurie kariauja vienas prieš kitą; kur taip pat šaltakraujiškai kalbama apie žudymą, kaip jis ir vykdomas; čia tenka būti budriam, norint išsaugoti gyvybę sau...


Filmas koncentruojasi ties paauglio Džošua istorija: motinai perdozavus, jis atsikrausto gyventi pas savo močiutę ir keturis dėdes, priklausančius „mafijai“. Šie netrunka į savo reikalus įsukti ir vaikinuko. Kai tarp korumpuotų policininkų ir „šeimos“ užverda tikras karas, Džošua tampa gyvu viso to liudininku. Turėti jį savo pusėje nori tiek vieni, tiek kiti, todėl vaikinukas atsiduria, galima sakyti, fronte tarp dviejų ugnių, kur reikia apsispręsti į kurią pusę bėgti, o svarbiausia – kurioje pusėje būti jam saugiau?
Animal Kingdom“ buvo iš tokių filmų, kurie man patinka – tylus, šaltas, skrodžiantis. Džošua personažas, kurį vaidino, iš „Adore“ jau pažįstamas, James Frecheville , filme buvo mažakalbis ir kaži kuo savo abejingumu man priminė Camiu herojų Merso, apakintą saulės. Gerai tik, kad filmo pabaigoje reikalai pasitaiso, ir ne kaip su viskuo susitaikantis Merso, Džošua pagaliau atsipeikėja ir, nors ir gan pavėluotai, imasi veiksmų prieš likimą, benorintį jį nusitempti.


Jei kam patinka australietiški trileriai – vis primenantys tikrąją australų kilmę, – patiks ir šis. Jei negalite apsispręsti, bet matėte 2011-ųjų australietiškų trilerių hitą – „Snowtown“, tai „Animal Kingdom“ (tarsi pirmapradė pastarojo versija) taip pat nenuvils.
Na, o dabar, kai viską išsiaiškinome, paliksiu Jus linkėdama, atsižvelgiant į filmą, pasirinkti teisingai;)