Pirmiausia turiu pasiteisinti
sau: pastaruoju metu nebegaliu rašyti (ne tik ČIA, bet VISIŠKAI). Jaučiuosi
taip, tarsi nebeturėčiau ką pasakyti, tarsi manyje būtų tuščia (o gal visada ir
buvo?). Tarsi nebejausčiau prasmės. Atrodo kažkas svarbaus, kas buvo manyje,
sumanė pasiimti atostogų ir iškeliauti pasilinksminti. Atvirai pasakius,
nežinau ar tai grįš.
Visą gruodį daug mąsčiau, bet
nieko neužrašiau – galbūt toks metas? Galbūt veikia metų pabaiga?
Galbūt...pasidaviau? Galbūt.
Kadangi mėgstu keistus prietarus,
negaliu leisti, kad metai pasibaigtų taip nuvalkiotai, neparašius nė kelių
eilučių, neišsišnekėjus. Nesumojus metų darbų, minčių ir t.t...
Nepasveikinus!
Apie ką galvojate Naujųjų
išvakarėse? Apie nebaigtus darbus? Vaišių stalą? Tuos, kurių nebėra? Meilę?
Tikėjimą? Aš tai mąstau apie ilgesį. Tiksint paskutinėms 2013-ųjų minutėms,
fierverkams čaižant juodą dangų, ne vienas pajuntame širdyje kirbant ilgesio,
galbūt ir apgailestavimo, stygą.
Bežvelgiantiems į briliantinių
šviesų raižomą dangų, vienas kitą apkalbinusiems, senukams gaila jau prabėgusių
dienų, vyresni (taip skubėję gyventi!) neužsičiaupdami tauzija kaip ilgisi savo
jaunystės dienų, kai sutinkant Naujuosius žinojo - geriausi metai dar
priešakyje, o gyvenimas su sava ateitimi tik veriasi prieš akis.
Aš priklausai paskutiniąjai
grupei, tiems, kuriems ateities horizontai dar veriasi, tačiau vis tiek randu
ko ilgėtis. Bet ilgiuosi ne prabėgusių metų. Greičiau ilgiuosi būsenų. Ilgiuosi
nebūties, kurioje buvau. Ir bundančios sąmonės – pats geriausias laikas. Tada
nekėliau sau didelių klausimų, į kuriuos atsakymo nerasim niekad. Nenumaniau
apie pasaulio neteisybes ir teisybes. Nemąsčiau, nuo ko priklauso mano mintys
ir kaip jos atsiranda galvoje. Tiesiog buvau. Nerūpėjo kodėl; ir išsiaiškint
nerūpėjo – maniausi tam turinti marias laiko...
Ir staiga visi šie klausimai ėmė
į mane lėkti lyg akmenys: nei apsiginsi, nei pabėgsi. Jų skambesys nenutyla
mano galvoje ir (atvirai)...tai kiek veda iš proto:DDDD Žinau viena – šios
būsenos, kai reikia rasti atsakymus į tau iškilusius klausimus - jei ne
teisingus, tai tau tinkančius, - nepasiilgsiu.
O gal pasiilgsiu? Kaip naktis
pasiilgsta dienos? Kaip žemė – saulės?
Viena aišku – palikime svarstymus
rytojui ir pereikime prie linkėjimų!
Jums palinkėti ateinančiais
metais (po ilgos ir nesklandžios įžangos) to ir noriu – ilgėkitės. Ilgėkitės,
nes tai reiškia, kad jūs neatsižadate to, kas esate, kuo buvote, iš ko esate
kilę. Ilgėkitės, nes tik per ilgesį išgyvena praeitis ir mūsų mylėti žmonės,
prisiminimai apie juos.
Ir nepaisant to ilgesio, linkiu
Jums nepastoti gyventi ir džiaugtis, naudotis šansai, lošti, juoktis, atsidurti
keisčiausiose situacijose: nederamai apsivarvinti ledais, ateiti į darbą su
pižama, netikėtai įsivelti į lengvai atsiperkančias muštynes, pramiegoti dieną,
nusilaužti aukštakulnio bato kulniuką, visą vakarą nevykusiai kabinti merginą, įsimitinai
paslysti ant ledo, ar bėgus per visą miestą – nespėti į traukinį. Iš tokių
„nelaimių“ akimirkų susideda mūsų gyvenimai ir asmeniniai anekdotai, kuriuos
smagu pasakoti, prisiminti ir, galbūt, net ilgėtis;)))
Linksmų, Jums, Naujųjų metų!!!