2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis

"Stumblin' In"



Paskutinę vasaros naktį pradedu ir išlydžiu su senu geru Suzi Quatro ir Chris Norman duetu „Stumblin' In“. Daina pasirodė 1979 metais ir užkopė į ketvirtą Billbord‘o šimtuko vietą.
Nežinau kaip Jūsų tėvai, bet mano mamai ši daina labai patinka, o aš jos nuomonei ir neprieštarauju – man Suzi ir Chris duetas aštuntojo dešimtmečio pažiba: paprastas, priimtinas, greitai įsimenamas.
Vėliau Chris Norman, vietoj Suzi, šią dainą perdainavo su C C Catch, bet orginalas lieka orginalu. Be to, kas gali pakeisti Suzi?
Stumblin' In“, kai tik ją išgirstu, man sukelia nostalgiją ir primena rudenį, su kuriu rytoj visiems teks susidurti. Tai viena iš mano „paauglystės dainų“ (kam reikia, tas žino, apie ką kalbu) su kuria mane sieja tik ankstyvo, auksinio ir nerūpestingo rudens prisiminimai, todėl ja ir noriu užbaigti vasarą, kuri šįmet, kaip ir visada, buvo per trumpa.
Šios dainos rudenėjant man niekada nėra per daug, todėl pridedu tiek seną gerą orginalą, tiek dainos "atgimimo" versiją.
Sėkmės, pabundant rudeniui;)



Vasara, beveik išėjai. Lauksim, kol grįši...



Štai ir viskas. Sudie vasara!
Metas mesti į šoną tai, kuo esi ir kuo gyveni. Metas mesti laisvę svajoti ir būti. Metas atsižadėti vilties saulėtekių ir išsipildymų saulėlydžių. Metas išlipti iš vandens ir atsiauginti kojas. Metas užmerkti akis prieš žvaigždėtą ir mėnesienos nutviekstą nakties dangų, - juk nenori, kad širdis sprogtų iš ilgesio. Metas nustoti gulėti šlapioje žolėje basomis, bandant pranykti visatoje. Metas nustoti mėgautis atradimais. Metas, galiausiai, susišukuoti plaukus.
Atėjo metas susipančioti ir iš nevaržomų kosmoso platybių grąžinti savas mintis, kojas ir kitas svarbias dalis ant žemės. Metas apsimesti, kad tau nerūpi, kad tu nenori, tų stebuklų, kuriems iš tikrųjų tik nelieka laiko. Atėjo laikas. Metas atrodyti ir veikti tinkamai: dirbtinės šypsenos, kaukės po kuriomis slepsimės, suvaržymai, kuriuos sutiksime kęsti, slėpdami savo tikrąsias mintis.
Taip. Atėjo metas žaliems lapams kristi, dienai sutemti ir saulei užtemti. Metas pradėti negyventi pilnais plaučiais pasitenkinimo oro, o stengtis. Stengtis, kad vėl galėtum grįžti į ten, iš kur dabar išeini.
Vasara, mes tave paliekam, bet tik tam, kad kitąmet vėl grįžtumėm į laisvę, kad vėl lyg pamišę kvėpuotumėme tuo utopizmo pilnu oru: kai viskas yra įmanoma, kai mes vėl esam visagaliai, kai bet kurią svajonę galime įgyvendinti žodžiais, kai galimybės lengvai išpildomos ir nesuskaičiuojamos, o ateičiai suteikiama begalybės dovana.
Vasara, viskas baigta – dangus apniuko ir pasipylė lietus. Bet tu grįši, ir mes tavęs lauksim: pavargę, suplukę, nuvilti ir išsekę. Lauksim to žalio balzamo, kuriuo ramini mūsų dirglias sielas, lauksim žydrumos, kuri atsispindi vandenyje į kurį neriam ieškodami prarasto dieviškumo. Vasara, saulės veidu...tu jau nuo manęs tolsti, tu jau beveik išėjai. Nėra būdų sulaikyti – per daug kaprizinga. Telieka susitaikyti ir priimti kitą - rudens veidą, kuriam teks nuo šiol padlaižiauti; tai nuo jo plikų šakų vaizdo greitu laiku dangstysimės prisiklijavę apsimestines kaukes ir išsižadėję savo nesuvaržytos būties. Ką aš žinau? Matyt, taip šilčiau ir saugiau, kol, vasara, tu, vėl grįši.

2013 m. rugpjūčio 23 d., penktadienis

Colleen McCullough "Morgano kelias"


Keletą dienų nerašiau...tiesa, keletą dienų iš vis kaži ar ką kita dariau, kaip tik skaičiau ir skaičiau.
Ir dabar štai, jaučiu tikrą sunkumą, kai vėl reikia grįžti prie savo pareigų iš ten, kur pastariąją savaitėlę gyvenau. O gyvenau aš XVIII a. pabaigoje, Australijoje, kurios kolonizacijos pradžiai ir buvo skirta mano skaitytoji Colleen McCullough knyga „Morgano kelias“ (Tyto Alba, 2011). Buvau tikrai pasiilgusi šios „Erškėčių paukščių“ autorės kūrybos, nes ji nėra patogi – įsidėjusi į rankinuką nepanešiosi, taigi, norint skaityti jos knygas, tenka planuoti dienas, per kurias tiesiog gulėsi lovoje pasidėjęs knygą ant kelių ir leisi sau malonumą stebėti, kaip bėga puslapiai. Taip, autorė mėgsta rašyti knygas-biblijas, bet kiekvienas šių „biblijų“ puslapis yra toks įdomus, taip tinkamai sustyguotas, kad kaži ar galiu kaltini autorė besotiškumu. Ne, saiko jausmą ji tikrai turi: suvalgo tiek, kiek užsitaiso.
Kalbant apie saiko jausmą, nepavedė jis ir šį kartą. Nors „Morgano kelias“ apėmė beveik 800 šimtus puslapių, bet kaži ar nors vienas šio kelio grumstelis buvo nereikalingas, kuriant išsamią laikmečio Anglijoje ( nuo 1775 m. iki 1793 m.) istoriją. Knygoje susiduriame su Ričardu Morganu, tipišku viduriniosios klasės atstovu, smuklininku, kuris be šio verslo yra puikus ginklakalystės meistras. Jis su šeima: žmona Pege, dukra Mere bei sūnumi Viljamu Henriu gyvena savo tėvo smuklėje, kol vieną dieną virš jo pakibęs ramus dangus ima niaukstytis. Pirmiausia miršta dukra, tada žmona ir, galiausiai, sūnus. Ričardo viduje tarsi kas miršta. Jis pasineria į visišką apatiją, bet tai dar ne viskas, ką ja teks patirti: investavęs savo pinigus ir apvogtas, jis įsivelia į meilės ryšį su kekše, kuri, primokyta jo priešo, padeda „pakišti“ Morganą Anglijos teismui, kur jis negailestingai (žinant tuometinius įstatymus) būtų nuteistas mirtimi, jei ne likimas, suplanavęs kitokią baigtį.
Aprašomuoju laikotarpiu Anglija išgyveno sunkius laikus, nes nuteistųjų ji turėjo tiek, kad visi netilpo kalėjimuose. Vienintelė šalies viltis buvo Amerika, kurion būdavo išsiunčiami mirtimi nenuteisti kaliniai, tačiau Amerikos valstijos paskelbia nepriklausomybę ir Anglijos vidaus reikaluose atsiranda skylė, kurią reikia kuo greičiau lopyti, galvojant, kur išsiųsti netelpančius kalėjimuose kalinius. Taip Anglijos akiratyje atsiduria niekieno žemė – Australija. Šalis negaišta ir prikišusi 12-ką laivų pilnus kalinių, maisto ir romo, be kurio jūroje neapsieina nė vienas, išvyksta įgyvendinti didžiojo eksperimento – paversti Australiją savo kolonija, sukišus ten visus kalinius, kurių nebereikia Anglijai.
Knygoje autorė, remdamasi Ričardo Morgano, katorgininko, plaukusio į Naująjį Pietų Velsą, mirties laivu „Aleksanderiu“, istorija supažindina ir leidžia su visomis smulkmenomis pajusti tai, kaip turėjo jaustis katorgininkai ne tik metus uždaryti ir suspausti ankštame apatiniame denyje be šviesos, be tinkamo gerti vandens ir be tinkamo vėdinimo; ji taip pat išsamiai aprašo ir jo laikotarpį praleistą Anglijos kalėjimuose, kur higiena buvo svetima ir daugelis mirdavo, nesaugodami savęs. Visus metus, praleistus įvairiose įkalinimo įstaigose, Morganui pavyksta ištverti tik higienos, pažinčių, gerų draugų ir kyšių dėka, - be jų jis būtų baigęs tučtuojau. Anglijoje jį globoja dėdė vaistininkas, jo draugas, pamfletų ir romanų moterims autorius, Džemas, kurie suveikia šiam vandens filtrą, skudurų, muilo ir viso to, be ko mes šiandien neįsivaizduojame kasdienybės, dėl ko net nesukame galvos. Pakliuvus į „Aleksanderį“ jį gelbsti turimi daiktai ir užmegzta draugystė su Sivenu Donavanu, ketvirtuoju šturmanu. Tikriausiai ši draugystė knygoje buvo labiausiai žavintis dalykas, visoje toje bjaurastyje, kurią McCullough negailėdama žodžių vaizdingai aprašė taip, kaip ir buvo. Tik atplaukus į Australiją, įsikūrus Norfolko saloje, Ričardo Morgano dangus pradeda giedrytis, jis pradeda gydytis savo sielos žaizdas, sunkiai dirba lentpjūvėje, įgyja pasitikėjimą ir tampa šių prižiūrėtoju bei laisvu žmogumi, kuris turi teisę ištiesti ranką salą valdančiam majorui Rosui bei kreiptis vardu į geriausiu draugu tapusį Stiveną.
Šioje knygoje rasime daug visko: skaudžią vieno žmogaus patirties, meilės ir gyvenimo istoriją, nuotykių (jei katorgininkų plukdymą į kitą pasaulio galą galima vadinti nuotykiais), puikiai ir vizualiai aprašytą naujosios vietos, kurią išvydo pirmieji atvykėliai, koloritą, jos sunkų kultūrinimo procesą, katorgininkų padėtį ir valdžios bandymus sunkiai įvesti drausmę naujoje gyvenvietėje, kurios narių nebaugina jokios taikomos bausmės.
Colleen McCullough man patinka tuo, jog niekada neblefuoja istoriniais pasakojimais, prieš tai iki panagių neištyrinėjusi kiekvienos smulkmenos. Jos gebėjimas kurti grožinę literatūrą remiasi gebėjimu gyvybingai iškelti istoriją, ją papasakojant per įspūdingas žmonių, kuriems tenka save išbandyti ir atrasti kelyje, istorijas. Šiai rašytojai svarbu tai, ką ji nori papasakoti ir ji tai papasakoja taip gerai, kaip tik įmanoma. Ir jei tam reikia 800 šimtų ar 1000 puslapių, kam rūpi, jei tai gera istorija, kuri verčia pažinti, verčia pamąstyti, verčia susimąstyti.
Jei vis dar mąstote, ko sulauksite iš šios knygos, pasiėmę ją į rankas (ir ar tai verta daryti?), tai nemąstykite; geriau atsiverskite ją ir pradėkite skaityti. Nė nepastebėsite, kaip imsite gyventi kartu su Ričiardu Morganu: miegoti ten, kur miega jis, dirbti ten, kur jus pasiųs ir valgyti tiek, kiek pasakys valdžia.
Palinkėsiu gero penktadienio ir būkite laimingi, kad gimėte šiais laikais ir šioje šalyje, ir kad mum, paprastoje būtyje, nebeteks patirti to, ką patyrė pirmieji, išvežti į Kuko atrastąją šalį, katorgininkai; tai, kas jiems buvo realybė ir didžiausias siaubas, mums tėra tik trumpalaikis nuotykis, į kurį galime nusikelti versdami knygos puslapius.
Beje, jei kam neužtenka vaizduotės (ar laiko), keliantis į Morgano pasaulį, tai patarsiu pažiūrėti, jei dar nematėte, 2005-aisiais sukurtą filmą "Mary Bryant" su Romola Garai; filme taip pat pasakojama apie pirmąją katorgininkų laivų flotilę, pasiekusią Australijos krantus, tik čia susidursime ne su tuo laivu - "Aleksanderį" pakeis "Šarlotė" ir jos moterų likimai.
Kaip jau įprasta, palieku Jus su trumpa ištraukėle iš "Morgano kelio":

„-Pasistatykit pastogę, - įsakė antrasis leitenantas Ralfas Klarkas; atrodė, kad jis labai laimingas, atsidūręs ant žemės.
„O iš ko?“ – svarstė Ričardas, kai dešimt jų svirduliavo žeme, apaugusia traškia geltona žole, ant kurios kur ne kur gulėjo akmenys, kai jie ėjo ten, kur jiems liepė eiti Klarkas. Kitos katorgininkų grupės stoviniavo lygiai taip pat sutrikusios kaip ir jie – visi „Aleksanderio“ vyrai. Kaip pasistatyti pastoges? Nėra kirvių, pjūklų, peilių, vinių. Paskui atėjo jūrų pėstininkas, atvilko tuziną kirvelių ir įbruko vieną Tafiui Edmundui; šis stovėjo, laikė jį suglebusiomis rankomis ir šaukdamas pagalbos žvelgė į Ričardą.
„Aš jų dar neišskyriau. Vis dar turiu Tafį Edmundą, Džobą Holisterį, Džojų Longą, Džimį Praisą, Bilą Vitingą, Nedį Perotą, Vilą Konelį, Džonį Krosą ir Bilį Erlą. Daugelis jų yra kaimiečiai, daugelis neraštingi. Dėkui Dievui, kad Tomis Krauderis su Aronu Deividu susirado Bobą Džonsą ir Tomą Kidnerį iš Bristolio... Vadinasi jų būrelis sugebės užpildyti baraką. Jei iš tiesų ketinama tai daryti. Ar nė vienas nenutuokia ką turėtume daryti? Tai blogiausiai suplanuota ekspedicija per visą pasaulio istoriją. Šulai sėdėjo „Sirijuje“ mažiausiai devynis mėnesius, bet įtariu, kad tenuveikė teik, jog smarkiai gėrė. Nėra metodo, nėra nė menkiausio sistemos pėdsako. Mes turėjome sėdėti laive, kol bus iškirsti medžiai ir pastatytos pastogės, net jei mūsų stalai ir suolai būtų išardyti triumo liukams užremti. Bent jau naktį. Jūrų pėstininkams nepatinka piemenauti, jie aiškiai nori būti ne kas kitas, o tik sargai siauriausia prasme. Pasistatykite pastogę... Ką gi, turime vieną kirvelį.“

2013 m. rugpjūčio 19 d., pirmadienis

Daniel Glattauer "Leo ir Emi"


   

Šiandien ant širdies yra užėjęs kažkoks smagumas (vaje vaje, ar tik nebus prieš bloga?). Visą rytą, nuo pat ankstumos, sėdžiu ir n-tąjį kartą skaitau Daniel Glattauer knygas apie Leo ir Emi: „Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys“ bei „Leo ir Emi. Septintoji banga“. Abi šias knygas 2010-aisiais išleido leidykla Alma littera ir aš, Dieve, kaip jai dėkinga.
Prieš šioms knygoms pasirodant, prisimenu, kaip tada, dar paauglė, sėdėjau atsivertusi Almos literos anonsų skyrelį ir laukiau nesulaukiau, kol jos persikels į naujienas. Nujaučiau (o dėl knygų retai apsirinku), kad jos bus geros. Dar mano gimtadienis nebuvo įpusėjęs, o mama su tėvu jau buvo nutemti į knygyną ir tarp visų tądien susigriebtų knygų klėbių buvo ir šios.
Visgi, kaip man visada nutinka su geromis knygomis, užgaišau, kol paėmiau jas į rankas, bet kai jau paėmiau, tai tikrai! Kadangi tuomet kai jas išleido buvau vienuoliktokė, šias knygas nesusilaikiusi sukrimtau mokykloje užsirakinusi tuščiame mamos kabinete (ah, sentimentai geriems laikams, kai pomėgiam buvo tonos laiko – gaila, supratimas apie tai ateina pavėluotai), tik apmaudu, kad skaitymai tęsėsi tiek trumpai.
Prieš pradedant plačiau apie šią knygą, turiu pasakyti, kad jau nuo mažens, mano požiūris į romantiką formavosi gan keistai ir, sakyčiau, didžiausią įtaką jam padarė ilgiausiai kine besitęsianti meilės istorijos triada: „Before Sunrise“, „Before Sunset“ ir „Before Midnight“.
Noriu pasakyti, kad tuomet, kai startavo „Before Sunrise“, visiems tai turėjo būti didelis eksperimentas ir avantiūra: ėj, juk šiame filme nėra jokio veiksmo, kas čia? – norit pasakyti, kad tie žmonės daugiau nieko neveiks tik kalbės??? Bet pažiūrėkim į šią meilės pašnekesių sagą dabar – ji jau tapo romantikos klasika. Kažko panašaus, norėčiau tikėtis ir Leo bei Emi.
Žinau, kad užsimindama apie „Before Sunrise“ ir kitus „before“, tarsi bandau pateisinti savo kone galvoje netelpantį susižavėjimą Leo ir Emi knygomis, bet patikėkit, šitai turi prasmę! Nes mano galvoje tiek minėti filmai, tiek šios knygos slenka paralele linija – jie panašūs vienu ir tuo pačiu: dialogu. Tik filmuose šie buvo tiesioginiai – žmogus mato žmogų, skaito jį čia ir dabar, o knygose atsiranda kai kas naujo ir šiuolaikiško – elektroniniai laiškai.
Dabar, po ilgos įžangos, trumpai apie knygos turinį: vieną dieną Emi Rotner nusprendžia atsisakyti „Like“ žurnalo prenumeratos, bet jos laiškas atsitiktinai pakliūva ne į redakciją, o Leo Leikei, ši klaida pasikartoja dar keletą kartų, kol pradėję šnekėtis virtualioje erdvėje šie žmonės nebegali sustoti. Užsikrėtę pokalbiu, smalsaudami ir vis kurstydami tą smalsumą, tiek Emi tiek Leo pradeda vis labiau atvirauti, o jų lengvi pokalbiai elektroninėje erdvėje darosi vis sudėtingesni, kol istorija ne kartą pasisuka visiškai netikėta linkme pučiant šiauriniam vėjui bei laukiant septintosios bangos.
Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir save), nei bukumu, nei stiliaus trūkumu ar charakterio stoka ši knyga ir jos herojai tikrai nepasižymi. Glattauer pavyko suregzti tokius vizualius herojus, kad skaitant net atrodo, jog tu juos pažįsti – tai tikrai vienas iš tavo draugų. Herojų dialogai vystosi natūraliai, o šarmas, kurį jie skleidžia, nenuneigiamas. Man be galo patiko šios knygos dialogai! Sąmojis, humoras, įžvalga – tinkamiausi žodžiai apibūdinti Glattauer darbą prie jų.
Kaip ir sakiau, šiandien n-tąjį kartą skaitinėju šias knygas ir galvoju, ar kada nors jos nustos man kelti šypseną ir nuotaiką? Jei taip nutiktų, tada žinočiau, kad su manimi tikrai kažkas negerai.
Daniel Glattauer parašė puikias knygas apie mažą atsitiktinumą tarp dviejų, kuris virsta dideliu netikėtumu. Šis netikėtumas puikiai tinka, kai norisi ko nors prikaustančio, smagaus, linksmo, lengvo ir galvoto. Gal Leo ir Emi jums nepasirodys romantiškiausia istorija, tačiau savo originalumu ji taiko tiesiai į dešimtuką.
Šiandien palieku Jus su žaviosios Emi samprotavimais:

Po penkių minučių
AW:
Mano klausimas, Emi: „Ar vėl tą patį padarytum?“

Po penkiolikos minučių
Re:
Labai gudriai sugalvojai, Leo. „Tą patį“ turiu pati sugalvoti, ir vargas man, jeigu sugalvosiu neteisingai. Tada „tas pats“ amžiams prikibs prie manęs, nors tai tu paklausei apie „tą patį“. Jeigu būtum ne Leo, o kitas vyras, tada man būtų aišku, kad „tas pats“ gali reikšti tik seksą. Mūsų atveju – mano apsilankymą pas tave, mano nusivylimą, įniršį ir iš to išplaukiantį „tą patį“. Jeigu šitą „tą patį“ turėjai galvoje, tuomet mano atsakymas būtų „ne“. Ne, aš to nepadaryčiau! Ir labai norėčiau būti niekada nepadariusi.
Bet kadangi tu esi Leo Leikė, tai sakydamas „tą patį“, žinoma, turi galvoje ne seksą, o kažką kita – didesnį, prakilnesnį, vertingesnį. Jeigu aš neklystu „tas pats“ turėtų būti mūsų susirašinėjimas. Tu klausi: „Ar vėl tą patį padarytum?“ Ar vėl man atrašytum? Ar antrąkart su tokiu užsidegimu ir tokiomis emocinėmis pastangomis leistumeisi bendrauti? Ar padarytum „tą patį“, nors žinotum, kaip viskas baigsis?
Taip, Leo. Dar daugiau: TAIP! Visais atvejais padaryčiau tą patį.“

2013 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

"At The Beginning"



Šiandien, pradedant rytą, dar vienas smagus vasaros duetas – Richard Marx ir Donna Lewis „At The Beginning“. Ši hitu abiem atlikėjams tapusi daina pasirodė 1997-aisias ir tai buvo priešpaskutinis Lewis bei paskutinis (šimtmečio) Marx‘so singlas.
At The Beginning“ yra pirmasis singlas iš animacinio 1997-ųjų filmo „Anastazija“, kurį matėte, norite to ar ne, tikriausiai, dauguma, ypač, jei auginate namuose mažą princesę ar esate jos sesuo ar brolis.
Iš pirmaujančių vietų suaugusiųjų hitų sąrašuose „At The Beginning“ dainą, deja, išstūmė – pripažinkime – viena galingiausių visų laikų Celine Dion daina „My Heart Will Go On“.
Klausydama Marx ir Lewis dueto visada stebiuosi, kaip mes keičiamės, kokia nenuspėjama ta gyvenimo kelionė – juk su šia daina ir šiuo filmuku aš užaugau! O dabar, štai, rašinėju apie juos čia, jau suaugusi.
Kad ir kokia ciniška ir „sausa“ bebūčiau, bet man ši daina labai patinka ir visiškai nežinau kodėl. Ji turi kažkokio smagaus šarmo, kažką tokio tyro ir pakylėto nuo realybės, bet tai visai nenuostabu, prisiminus, kam ji kurta. Taip, ji man tikrai patinka, o gal patinka prisiminimai ir asociacijos, kuriuos ji sukelia. Matyt, nuo vaikystėje patirtų įtakų (kad ir kokios jos bebūtų: stilingos, kvailos, utopiškos, beprasmės...) išsigydyti neįmanoma, todėl, esamieji ir busimieji Tėveliai, stenkitės, kad vaikai jas gautų tinkamas ir be galo skirtingas – gerai, kai yra iš ko rinktis.
Taigi, kiek pačiauškėjusi, palinkėsiu, smagių sekmadienio pusryčių ir geros, jau kvepiančios rudeniu, vasaros dienos;)
Palieku Jus su „At The Beginning“.


2013 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

"Patenkinti žmonės", (ne)svarbu - gyventi ar mirti?



Patenkinti žmonės

Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o visa
Kita lieka tiem, kurie nejaučia –
Man, galbūt tau ir daugeliui kitų.
Platus pasaulis, kuriame pasilikti
Mum tiek pat svarbu, kiek ir išeiti.
Mes nenorime nei gyventi, nei mirti –
Mes iš vis nežinome ko norim. Galbūt
Dienos, kuri padėtų atrasti ko mum
Trūksta, o gal laukiam Apreiškimo,
Tikimės susigrąžinti prarastą kadais
Pilnatvę ir brangiosios sielos vientisumą.
Galbūt mes tikimės, kad tuomet
Pasaulyje atsiras aiškios spalvų ribos,
O gal kaip tik jų neliks – dabar juk
Nematom. Negirdime, todėl klykiam
Ir nejaučiame, - gal tai ne mūsų valia,
O gal nenorim, nes taip lengviau gyventi.
Išgyventi. Lengviau apsaugot save
Sulindus nejautrumo kiaute, į kurį
Niekas neįleidžiamas, iš kurio patys
Negalime išeit. Išsilaisvint. Keistas
Pasaulis, kuriame tau viskas vienodai
Nesvarbu, kuriame gali palikti visa, ką
Kaupi, akimirksniu, neatsisveikinęs; ar
Gyventi su tuo – tame – amžinybę.
Niekas nėra svarbu tiem, kurie nejaučia,
O ar blogai tai, ar gerai – kas pasakys?
Patenkinti žmonės, radę pretekstą
Nemirti; laimingi tie, kurie radę
Dėl ko būtų verta išeiti anapus, o man
Nesvarbu, čia ar ten. Buvimas nesvarbu.
Nejausti juk gali visur, nesuradęs, nei
Dėl ko gyventi, nei mirti ir pūti anapus.

2013 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Cormac McCarthy "Laukinių arklių pakerėti"



Sukramsnojau dar vieną knygą, apie kurią norėtųsi pakalbėti ir šioje erdvėje. 1992-aisiais pasirodžiusi Cormac McCarthy knyga „Laukinių arklių pakerėti“ („All The Pretty Horses“) Amerikoje iš kart atnešė autoriui pripažinimą. Su šia knyga jis laimėjo „Nacionalinės knygos apdovanojimą“ („National Book Award“) bei „Nacionalinės knygos Kritikų rato apdovanojimą“ („National Book Critics Circle Awards“).
Laukinių arklių pakerėti“ yra pirmoji „Sienų trilogijos“ knyga, tačiau išleista mūsų „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos“ 2007-aisiais ji taip ir nesulaukia savo seserų, o gaila. Tikrai gaila, nes knyga man patiko.
Ji nukėlė mus į praeito šimtmečio penkto dešimtmečio pabaigą Teksase, kur sutinkame pagrindinį knygos veikėją tylųjį Džoną Greidį Koulą bei jo draugą Leslį Roulinsą. Vieną dieną, kai Džonui Greidžiui viskas, kuo jis iki šiol gyveno, pasirodo nebeteisinga, šešiolikmetis kartu su Roulinsu leidžiasi į kelią sėdėdami ant žirgų. Jie palieka savo šalį ir vyksta į Meksiką, o jiems keliaujant į dulkėtąją šalį, prie jų prisijungia paslaptingas pakeleivis Džimis Blevinsas, tikinantis, kad jie bendraamžiai, ir kad šautuvas bei arklys, ant kurio jis joja, yra jo, o ne vogti. Tačiau kur tiesa?
Kaip nepastebimai Blevinsas prie jų prisijungia, taip nepastebimai ir išnyksta, bėgdamas nuo jį persekiojančiųjų ir gelbėdamas visai niekuo dėtus Džoną Greidį ir Roulinsą.
Galiausiai dviejų draugų kelionė baigiasi apsistojus vienoje asjendoje, kurioje abu įsidarbina. Roulinsas susidraugauja su vietiniais, o Džonas Greidis netrunka pakilti šeimininko akyse, tačiau jų ramybė, kaip tyla prieš audrą. Blevinso neaiški praeitis, atseka juos, o situaciją dar pablogina tai, kad jiems šališkas šeimininkas atsuka nugaras, sužinojęs apie Džono romaną su jaunute jo dukra.
Jie abu pakliūva į kalėjimą, prieš tai sudalyvavę tardymuose ir paskutinį kartą sutikę Blevinsą, kuris yra negailestingai nušaunamas. Kalėjime Džonas Greidis ir Roulinsas susiduria su tokiu žiaurumu, apie kurį negalėjo net pagalvoti, o vienintelis būdas tame žiaurume išgyventi – tapti žiauresniam už visus. Ir jiems pasiseka. Tačiau kokia kaina?
Laukinių arklių pakerėti“ buvo knyga, persismelkusi kaži kuo – ieškojimais? fatalizmu? tikėjimu? –  iš romantizmo epochos, kaži ką – tuštumą? visa persmelkiantį ilgesį? –  atsinešusi iš „prarastosios kartos“ ir visa tai supynusi į be galo poetišką, lyrišką prozą, kurioje ne tik pasakojama sudėtinga jaunuolių istorija, jų kelionė, bet taip pat svarstoma kas yra gėris ir blogis, kur yra Dievas, o kur velnias – kas mus lydi kelyje? Džono Greidžio personažas susiduria su visais autoriaus iškeltais svarstymais, įgyvendina juos savo kūnu, dvasia, apmąsto juos mintyse, kad ir stebėdamas naktinį dykumos dangų. Visi šie potyriai, subrandina jį kaip tokį vyrą, kuriam, atrodytų, jau teko susidurti su visomis vidinėmis ir žmoniją persekiojančiomis  šmėklomis.
Kaip ir sakiau knyga man patiko, tiek personažai su kuriais teko joje susidurti, tiek autoriaus rašymo stilius: niekur neskubanti, išgryninta, lengvai pro akis, lyg laukinių arklių banda, lekianti fatališka proza, kuriai nereikia jokių bereikalingų liaupsių. Tai buvo stipri ir kontraversiška knyga, kurioje rasime tiek nuostabiai apdainuojamą meilę moteriai, arkliams, tiek žiaurią mirtį, ir smurtą, kuriuo iškovojamas gyvenimas. Knyga neturėtų nusivilti nei geros grožinės literatūros gerbėjai, nei komercinės prozos mėgėjai, bet tikrai ja nusivilsite, jei Jums nerūpi ir jei neleisit sau, kad Jums rūpėtų.
Ir užbaigiu šios dienos litaniją trumpa ištraukėle iš knygos, kurioje Džonas Greidis kalbasi su jį suėmusiu meksikiečiu kapitonu:

„ – O jums neatrodo, kad tikrai yra gerų ir blogų dalykų?
- Dalykų – ne. Aš manau, kad tai prietaras. Tai Dievą netikinčių žmonių prietaras.
- Manote, kad amerikiečiai netiki Dievo?
- O taip. O tu?
- Ne.
- Mačiau, kaip jie naikino savo turtą. Kartą mačiau, kaip vyras naikino savo mašiną. Su matillo? Kaip jūs jį vadinat?
- Plaktuku.
- Vien tik dėl to, kad ji neužsivedė. Ar meksikietis kada nors taip padarytų?
- Nežinau.
- Meksikietis to nepadarytų. Meksikietis netiki, kad automobilis gali būti geras ar blogas. Jei automobilyje yra kas bloga, jis žino, kad sunaikinęs jį nieko nepasieksi. Nes jis žino, kur gėris ir blogis glaudžiasi. Anglosaksas, kaip būdinga jo supratimui, mano, kad meksikietis prietaringas. Bet ką reiškia prietaringas? Mes žinome, kad daiktams būdingos tam tikros savybės. Šitas automobilis žalias. Arba viduje turi tam tikro tipo variklį. Bet jis negali būti nešvarus, supranti. Imkime žmogų. Net ir žmogų. Žmoguje gali būti kokio nors blogio. Bet mes nemanome, kad tai jo paties blogis. Kur jis jį pasigavo? Kaip jis jį pasisavino? Ne. Meksikoje blogis – apčiuopiamas dalykas. Jis keliauja savo paties kojomis. Gal kurią dieną jis aplankys tave. Gal jau aplankė.“

2013 m. rugpjūčio 11 d., sekmadienis

"Straw Dogs" 2011



Dabar paklausiu klausimo, į kurį tiek vyrai, tiek moterys, stengsis atsakyti dar daug amžių, iki pat pasaulio pabaigos: tai ką gi reiškia būti vyru? Kas yra tikras vyras? Macho, kuris prašytas ar ne, visur demonstruoja savo lyderio pozicijas, viršenybę bei raumenų kalnus?  O gal paprastas drovuolis, kuriam ne tiek rūpi pasipuikuoti, kiek gyventi taip, kaip ir turi gyventi vyras – dirbant, rūpinantis šeima ir silpnaisiais?
Deja, merginos, turiu nuvilti, Jums teks visada rinktis vieną ar kitą, nes retai būna, kad visos gerybės ar ydos susikauptų viename kūne. Bet pasvajoti apie tai niekas nedraudžia, ar ne?
Jei kam įdomu, kodėl čia tokia įdomi mano prakalba (?), tai žinokit, - ruošiu jus 2011-ųjų metų  Rod‘o Lurie filmui „Straw Dogs“ („Šiaudiniai šunys“). Šis filmas tai to paties pavadinimo 1971-ųjų Sam‘o Peckinpah‘o  filmo perdirbinys. Kuriant abu filmus buvo remtasi Gordon‘o Williams‘o romanu  The Siege of Trencher's Farm“, bet tik remtasi, nes esant tiek pakeitimų abiejose juostose, kaži ar galime tai vadinti ekranizacijomis.


2011-ųjų filmo versijoje esame nukeliami į Amerikos Pietus, Misisipės valstijoje esantį mažyti miestelį. Būtent į šį miestelį iš Los Andželo ir atvyksta jauna šeima, scenaristas Deividas ir Eimė. Kadangi miestelis – Eimės gimtinė, sutuoktiniai apsigyvena jos senuosiuose namuose. Namas ir jo pastatai yra apleisti, todėl jie pasisamdo statybininkų komandą, kad šie suremontuotų daržinės stogą. O šie „draugužiai“, pasirodo esantys tikri Pietų idealai: darantys ką nori ir kada nori, nesuvaldomi ir agresyvūs. O kur dar tai, kad visiems jiems patinka saldžioji Eimė. Na, o Deividas...ne veltui pradėjau nuo sudėtingo klausimo, kas yra tikras vyras... Deividas (atitinkantis antrąjį mano pradžioje aprašytą vyro įvaizdį) rašo naują scenarijų ir jam reikia ramybės, kad galėtų šį baigti, tačiau, klausimas: ar tinkamą vietą jis tam pasirinko?


Jei 1971-ųjų versijoje Deividą suvaidino neprilygstamas Dustin‘as Hoffman‘as, o Eimę įkūnijo Susan‘a George, tai naujojoje versijoje (nusivylimui ar džiaugsmui) tai padarė ne tokio pirmumo žvaigždės kaip James Marsden‘as ir Kate Bosworth. Kadangi nemačiau ankstesniosios filmo versijos, neįmanoma nei lyginti, nei spręsti, kas pasirodė geriau. Kalbant apie šią versiją – tiek James, tiek Kate man tiko net labai. O kur dar nuostabieji blogiukai, kurių vedliu taikliai buvo parinktas galingasis „Tikro kraujo“ vampyras Alexander‘is Skarsgård‘as, kitaip žinomas Eriko vardu.


Nors apie „Straw Dogs“ perkūrinį sklando įvairiausių nuomonių, tačiau aš pasilieku su Roger‘io Eberto , deja, jau amžinatilsį, nuomone ir šį filmą vertinu teigiamai – 3 žvaigždutėmis iš 4. Stebint kadrus, ne vienoje vietoje kūnu prabėgo šiurpuliukai, o šiurpuliukais reikia tikėti! 
Trileris buvo vertas jam paskirto laiko: nenuobodūs dialogai, tikrai neblogas veiksmo vietos ir aktorių pasirinkimas leis man ramiai nueiti miegoti.
Ak, tiesa. Tai kas gi yra tikras vyras? Jei rūpi atsakymas į šį klausimą, rekomenduoju pažiūrėti šį gerai susuktą, trilerį, galbūt rasite jame atsakymą...o gal ir ne.
Saugaus miego.


Vaikystės aistros ir tai, kas iš jų lieka suaugus



Lietingai saulėtą dieną, noriu Jus supažindinti su buvusia savimi. 
Kiek save prisimenu, nuo pat mažumės, vos iš mamos pavyko nukniaukti rašiklį, aš pradėjau kur tik papuolė paišinėti merginas. Pirmiausia tų merginų kūnai sudarė tik iš šapaliukų, vėliau atėjo eilė ovalams, kol visas tas pomėgis išsivartaliojo iki to, kad pradėjau piešti modelius ir juos rengti. Sakyčiau, gan keistas pomėgis vaikiui, kuris augo kaime, niekada nematė madų kanalo ir nieko neišmanė apie žodį „dizainas“. Vėlesniais metais, kai ši mano aistra tapo nebevaldoma, ir kai pradėjau kažką nuraukti apie tą keistą žodį „dizainas“, pradėjau rimtai svajoti apie studijas susijusias su dizainu: lankiau meno mokyklą, nepaliaujamai piešiau eskizus, pirkau madų žurnalus ir t.t.
Kol buvau vaikas tikslai žinojau, kuo noriu būti – net abejonės nekilo.
Bet dabar esu tas, kas esu, o vaikystės užtikrintumas kažkur išgaravo.
Neseniai kažko knisausi „paauglystės“ stalčiuose ir radau pluoštą dar išlikusių savo darbelių. Juos peržiūrinėjant apėmė keistas jausmas. Tikrai keista žiūrėti į aistras, kurios „perdegė“ ir galvoti: nejau aš šituo užsiėmiau?
Ką gi, tikrai užsiėmiau. O dabar, norėčiau kartu su Jumis pasijuokti. Kaip manot, gera dizainere būčiau buvusi?:DDD



































2013 m. rugpjūčio 10 d., šeštadienis

Kartais verkiam, kartais skauda - būna dienų...



 Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
 Tada mano lūpos tampa kietai suspaustos, o tarp antakių susimeta raukšlės. Veidas tampa lyg kietas akmuo, kurio nepažeisi. Tada mano žvilgsnis spjaudosi ugnimi, bet ne ta, kuri kibirkščiuoja, ne ta, kuri išgelbsti ir suteikia šilumą - ne ta karšta ugnimi, kuri atneša gyvybę; tai ugnis, kuri gali naikinti, ugnis, kuriai nerūpi, kad skaudina, jai nesvarbu, ką nuplikys iki kaulų, - net jei tai būsiu aš pati. Tai savanaudiška ugnis, kuri sąvyje neneša nieko gero, nieko šilto – ji dega mėlyna liepsna ir atsiduoda šalčiu, nors ir vadiname ją karščiausia liepsna. Ji atima, neduoda. Tačiau atima iš ko?
Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
Tada atimu džiaugsmą iš kitų, tikėdama, jog atsilyginu už tai, kad jie tą patį  padarė man, - viskas sukasi ratu, todėl džiaugsmo atgalios negaunu; tik pasijaučiu dar labiau kalta lyg Judas, išdavęs saviškius. Viduje sutrypta, įskaudinta užsiauginu ragus ir badau jais kiekvieną, kuris pasimaišo mano varganame kelyje riedant žemyn nuo pakalnės; badau be priežasties – tik parodyk man savo silpną vietą, atskleisk paslaptį ir aš ją pasinaudosiu, kad jausčiausi geriau. Tačiau ar jaučiuosi?
Būna dienų, kai nekenčiu dienų.
Tada suprantu, kad nė vienas nesame mylimi iki galo, nė vienas nesame laimingi, ir visi esame prislėgti kažko, ką nešame – ką privalome nešti - ant savo pečių visus gyvenimus. Ir tas suvokimas mane užgriūva tarsi lavina, kurios negaliu sustabdyti, negaliu blokuoti, tai ji mano kaktą verčia susiraukti ir užsidaryti;  būtent tas suvokimas apie kitus, jų gyvenimus viduje savęs, mane prislėgia, - tai pagrindinė mano neapykantos, mano silpnybės priežastis. Tai priežastis visos agresijos, kuri iš manęs pasipila – deja, beprasmiškai.
Nė vienas nesame laimingi.
Nė vienas nejaučiame pilnatvės.
Neapgaudinėkime savęs.
Būna dienų, kai visi nekenčiame dienų.


2013 m. rugpjūčio 8 d., ketvirtadienis

Jodi Picoult "Namų taisyklės"



Pas mane vėl atrieda dar viena perskaityta Jodi Picoult knyga „Namų taisyklės“ (Alma littera, 2011) . Žiemą perskaityta knyga apie eugenikos projekto vykdymą Amerikoje „Iš antro žvilgsnio“, dar nėra man išbildėjusi iš galvos (kaip neišbildi nė viena šios autorės papasakota istorija). Savo knygose Picoult iškelia mūsų visuomenėje dažnai prieštaringomis laikomas temas, sudėtingas, kuriose nėra nei baltos, nei juodos pusių, kuriose dažnai negalime kliautis sausais įstatymais ar tuo, ko buvome mokami ir kuo mus tikina visuomenė, kurioje gyvename.
Būtent tokia knyga yra ir „Namų taisyklės“. Tai knyga apie Aspergerio sindromą turintį vaiką – aštuoniolikmetį Džeikobą Hantą, kuris yra apkaltinamas pirmojo laipsnio žmogžudyste už savo socialinių įgūdžių mokytojos nužudymą.
Bet tai tik sausas sakinys apie knygos turinį, kuris nieko nepasako, tik tai, kad mes vėl galime tikėtis būti įtraukti į teismo procesą, kuris pareikalaus tiek tolerancijos, kiek galima išpešti iš konstitucijos teisių; jis pareikalaus išskirtinio svarstymo, kas yra Aspergerio sindromas ir kaip teisti jį turintį vaiką: laikyti jį pakaltinamu ar psichiniu ligoniu, kuris nesuvokia ką daro, nes nesupranta pagal kokias taisykles ir modelius gyvena normalūs žmonės?
Džeikobas – ar bet kuris Aspergerio sindromą turintis žmogus – gyvena mūsų „normaliųjų“ pasaulyje, bet jis gyvena ne kartu su mumis, o šalai mūsų. Jis nėra empatiškas, nesuvokia mūsų kūno kalbos, visa, kas jam sakoma, jis supranta pažodžui, todėl socializuotis tokiems žmoniems yra be galo sunku. Kad nuo pasaulio choso jų neištiktų isterijos priepoliai, jie susikuria savą tvarką, savą rutiną ir laikosi savų taisyklių – taip pasijausdami saugūs. Tą patį daro ir knygos personažas Džeikobas, bet, kai jis yra apkaltinamas savo draugės nužudymu, jo aiškią struktūrą turintis pasaulėlis ima aižėti ir Picoult labai tiesiai atskleidžia abi puses: ir tai, kaip į tai reaguoja vaikinas ir tai, kokie kartais galime būti nejautrūs mes, kai susiduriame su nepanašiu į save.
Jodi Picoult rašydama šį romaną vėl naudoja savo pamėgtąją techniką: kiekvienas kūrinio personažas kalba savo vardu, todėl prieš mūsų akis ne tik aiškiai atsiskleidžia Džeikobo vidinis pasaulis (kurio, deja, jis neišreiškia mūsuose), bet mes išgirstame ir jo motiną Emą, penkiolikmetį Džeikobo brolį Teo, detektyvą Ričą, jauną ir vos pradėjusį praktikuoti advokatą Oliverį. Visų jų istorijos ir mintys mums padeda susidėlioti nevienareikšmį vaizdą, kadangi kiekvienas iš šių veikėj stovi ant skirtingų pakopų.
Atvirai pasakius, šioje knygoje mane ne tiek sužavėjo Džeikobo pasakojimai, kiek jo brolio Teo mintys. Jei skaitėte „Mano sesers globėją“, tai suprasite apie ką kalbu, nes ten mes susiduriame su Džesiu: problematišku ir jautriu vaiku, kuris skaudžiai išgyvena tai, kas vyksta jų šeimoje. Lygiai toks pat yra ir Teo: jį augina vieniša motina, kuri visą savo dėmesį, laiką ir pinigus atiduoda besirūpindama Džeikobu, todėl nieko keista, kad antrasis sūnus lieka pražiopsotas ir jaučiasi vienišas. Nieko keista, kad jis įsilaužinėja į kitų žmonių namus, vaikšto po juos ir bando įsivaizduoti koks jausmas būtų gyventi normalioje šeimoje, kur jis neturėtų brolio autisto.
Knygoje tiek Emos, tiek Teo paveikslais puikiai atskleista, kad jų gyvenimas yra velnioniškai priklausomas nuo Aspergio sindromą turinčio Džeikobo: negalima pažeisti namų taisyklių, kiekvieną savaitės dieną reikia valgyti tam tikros spalvos maistą (nori ar nenori), reikia pasirūpinti, kad Džeikobas patirtų kuo mažiau įniršio priepolių, o tai reiškia – visuomet laikytis suplanuoto grafiko ir iš anksto pranešti apie jo pasikeitimus.
Jodi Picoult kaip rašytoja man patinka dėl to, kad ji ne tik moka papasakoti intriguojančią istoriją, bet, taip pat, iš jos knygų galima sužinoti labai daug informacijos, juk kas bėgtų ne iš šio nei iš to domėtis Aspergerio sindromu, jei tai nebūtų būtina? „Namų taisykles“ pavadinčiau puikiu kompromisu tarp grožinės ir negrožinės literatūros, nes skaitydami šį romaną mes gauname nemažai bazinių žinių apie Aspergerio sindromą ir ką reiškia gyventi šalia jį turinčio žmogaus; mes sužinome kaip šie žmonės suvokia pasaulį ir pradedame suprasti ko šie žmonės negali suprasti. O svarbiausia – esame mokomi tolerancijos, gerbiant kitą žmogų; mokomi ne tik mes, bet ir tie, kurie turi Aspergerio sindromą.
Šią knygą dedu šalia „Mano sesers globėjo“ bei „Devyniolikos minučių“ (nors Džeikobas tikriausiai norėtų, kad knygos būtų sudėtos jei ne abėcėlės, tai bent jau chronologine tvarka). Jei prieš porą metų man reikėjo pertraukos nuo šios autorės kūrybos, tai dabar galiu teigti, kad pas mane ji vėl ant bangos.
Taigi visiems, kuriuos domina, ar Džeikobas galėjo nužudyti savo socialinių įgūdžių mokytoją, arba tiems, kuriems patinka gyvenimiškos istorijos ir detektyvai, patariu šią knygą paimti į rankas. Lietuvoje apie Aspergerį kalbama gan mažai, todėl patarčiau knygą perskaityti vien iš smalsumo: galbūt esate mokytojas ar socialinis darbuotojas, kuriam teko susidurti su tokiu vaiku, bet iki šiol nepavyko suprasti šios diagnozės tinkamai ir kaip ji veikia, - tada ši knyga kaip tik Jums.
Na o dabar noriu palikti su Džeikobo mintimis apie priepuolius, kuriuos jam tenka įveikti ir pasaulį, iš kurio tenka sugrįžti:

„Štai kur aš einu, kai išeinu:
Tai kambarys be langų ir be durų, su sienomis, kurios tokios plonos, kad viską matyčiau ir girdėčiau, bet tokios storos, kad nepralaužčiau.
Aš ten, bet ne ten.
Aš daužausi, kad mane išleistų, bet niekas negirdi.
Štai kur išeinu, kai išeinu:
Į šalį, kurioje visų veidai kitokie negu mano, o kalba yra nekalbėjimas, o kvėpuojame triukšmu. Aš elgiuosi taip, kaip ten įprasta; aš mėginu bendrauti, bet niekas nesiteikė man pasakyti, kad tie žmonės negirdi.
Štai kur einu, kai išeinu:
Į visiškai, neapsakomai oranžinę vietą.
Štai kur einu, kai išeinu:
Į vietą, kurioje mano kūnas virsta pianinu vien juodais klavišais – vien juodais, nors visi žino, kad reikia ir baltų, jei nori paskambinti melodiją, kurios žmonėms malonu klausytis.
Štai kodėl aš grįžtu:
    Ieškoti baltų klavišų."

2013 m. rugpjūčio 7 d., trečiadienis

"You And I"



Esu užvaldyta jausmo, kad rugpjūtis tuoj ims ir baigsis, man net nespėjus susivokti, todėl mėginu nežiūrėti į kalendorių, kuriame skaičiai vis didėja. Deja, žiūri į jį ar ne, laikas vis tiek bėga. Nesakau, kad nemėgstu rudens, tiesiog pagalvojus apie jį greitai sumažėja teigiamų asociacijų tinklas. Manu, daugeliui iš mūsų taip, nes suprantame, kad vėl būsime įkinkyti į darbus, įtraukti įvairiausių reikalų ir mokslų...ach, bet kam apie tai galvoti dabar? Reikia džiaugtis dabarties laiku.
Taigi, šiandien dar vienas duetas. Šįkart tai 1982-ųjų kantri daina „You And I“, atliekama Eddie Rabbitt bei Crystal Gayle. Abiems šiems atlikėjams hitas atnešė nemažą sėkmę.
Pasirodęs hitas užkopė į pirmąją vietą Billbord‘o kantri muzikos sąrašuose bei užėmė septintąją vietą Billbord‘o 100-uke. 2005-aisiais „You And I“ CMT (liet. Kantri muzikos televizija), paskelbusi 100 geriausių duetų kantri istorijoje, šiam paskyrė 7-ąją vietą.
Žymesnių versijų daina kol kas nėra susilaukusi (na, nebent minėsime serialo „Choras“ versiją, kur šioji daina buvo sujungta su Lady Gaga to paties pavadinimo singlu), taigi, šįkart pridedu tik originalo versiją.
Tai miela daina, apie meilę bei su ja susijusius prisiminimus ir jausmus puikiai tinkanti sentimentaliam prisiminimų vakarui ar vestuvių metinėms (kad ir kaip baisiai šis žodis skambėtų) pažymėti.
Yra taip karšta, kad net jaučiu kaip karštis degina mano smegenų ląsteles, todėl sunkiai įsivaizduoju „gerą“ vakarą. Bet, visgi, jei kam ta tvankuma netrukdo - linkiu gero vakaro :DDD