Šiandien ant širdies yra užėjęs
kažkoks smagumas (vaje vaje, ar tik nebus prieš bloga?). Visą rytą, nuo pat
ankstumos, sėdžiu ir n-tąjį kartą skaitau Daniel Glattauer knygas apie Leo ir
Emi: „Leo ir Emi. Kai pučia šiaurys“
bei „Leo ir Emi. Septintoji banga“.
Abi šias knygas 2010-aisiais išleido leidykla Alma littera ir aš, Dieve, kaip jai dėkinga.
Prieš šioms knygoms pasirodant,
prisimenu, kaip tada, dar paauglė, sėdėjau atsivertusi Almos literos anonsų skyrelį ir laukiau nesulaukiau, kol jos
persikels į naujienas. Nujaučiau (o dėl knygų retai apsirinku), kad jos bus
geros. Dar mano gimtadienis nebuvo įpusėjęs, o mama su tėvu jau buvo nutemti į
knygyną ir tarp visų tądien susigriebtų knygų klėbių buvo ir šios.
Visgi, kaip man visada nutinka su
geromis knygomis, užgaišau, kol paėmiau jas į rankas, bet kai jau paėmiau, tai
tikrai! Kadangi tuomet kai jas išleido buvau vienuoliktokė, šias knygas
nesusilaikiusi sukrimtau mokykloje užsirakinusi tuščiame mamos kabinete (ah,
sentimentai geriems laikams, kai pomėgiam buvo tonos laiko – gaila, supratimas
apie tai ateina pavėluotai), tik apmaudu, kad skaitymai tęsėsi tiek trumpai.
Prieš pradedant plačiau apie šią
knygą, turiu pasakyti, kad jau nuo mažens, mano požiūris į romantiką formavosi
gan keistai ir, sakyčiau, didžiausią įtaką jam padarė ilgiausiai kine
besitęsianti meilės istorijos triada: „Before
Sunrise“, „Before Sunset“ ir „Before Midnight“.
Noriu pasakyti, kad tuomet, kai
startavo „Before Sunrise“, visiems
tai turėjo būti didelis eksperimentas ir avantiūra: ėj, juk šiame filme nėra
jokio veiksmo, kas čia? – norit pasakyti, kad tie žmonės daugiau nieko neveiks
tik kalbės??? Bet pažiūrėkim į šią meilės pašnekesių sagą dabar – ji jau tapo
romantikos klasika. Kažko panašaus, norėčiau tikėtis ir Leo bei Emi.
Žinau, kad užsimindama apie „Before Sunrise“ ir kitus „before“, tarsi bandau pateisinti savo
kone galvoje netelpantį susižavėjimą Leo ir Emi knygomis, bet patikėkit, šitai
turi prasmę! Nes mano galvoje tiek minėti filmai, tiek šios knygos slenka
paralele linija – jie panašūs vienu ir tuo pačiu: dialogu. Tik filmuose šie
buvo tiesioginiai – žmogus mato žmogų, skaito jį čia ir dabar, o knygose
atsiranda kai kas naujo ir šiuolaikiško – elektroniniai laiškai.
Dabar, po ilgos įžangos, trumpai
apie knygos turinį: vieną dieną Emi Rotner nusprendžia atsisakyti „Like“ žurnalo prenumeratos, bet jos
laiškas atsitiktinai pakliūva ne į redakciją, o Leo Leikei, ši klaida
pasikartoja dar keletą kartų, kol pradėję šnekėtis virtualioje erdvėje šie
žmonės nebegali sustoti. Užsikrėtę pokalbiu, smalsaudami ir vis kurstydami tą
smalsumą, tiek Emi tiek Leo pradeda vis labiau atvirauti, o jų lengvi pokalbiai
elektroninėje erdvėje darosi vis sudėtingesni, kol istorija ne kartą pasisuka
visiškai netikėta linkme pučiant šiauriniam vėjui bei laukiant septintosios
bangos.
Daniel Glattauer sėkmingai sukūrė
tai, ką mes nesuklystumėm pavadinę, elektroninių laiškų romanu. Tik kitaip, nei
norėtų skeptikai bei nusiteikę prieš el. bendravimą (čia galiu įrašyti ir
save), nei bukumu, nei stiliaus trūkumu ar charakterio stoka ši knyga ir jos
herojai tikrai nepasižymi. Glattauer pavyko suregzti tokius vizualius herojus,
kad skaitant net atrodo, jog tu juos pažįsti – tai tikrai vienas iš tavo
draugų. Herojų dialogai vystosi natūraliai, o šarmas, kurį jie skleidžia,
nenuneigiamas. Man be galo patiko šios knygos dialogai! Sąmojis, humoras,
įžvalga – tinkamiausi žodžiai apibūdinti Glattauer darbą prie jų.
Kaip ir sakiau, šiandien n-tąjį
kartą skaitinėju šias knygas ir galvoju, ar kada nors jos nustos man kelti
šypseną ir nuotaiką? Jei taip nutiktų, tada žinočiau, kad su manimi tikrai kažkas negerai.
Daniel Glattauer parašė puikias
knygas apie mažą atsitiktinumą tarp dviejų, kuris virsta dideliu netikėtumu.
Šis netikėtumas puikiai tinka, kai norisi ko nors prikaustančio, smagaus,
linksmo, lengvo ir galvoto. Gal Leo ir Emi jums nepasirodys romantiškiausia
istorija, tačiau savo originalumu ji taiko tiesiai į dešimtuką.
Šiandien palieku Jus su žaviosios
Emi samprotavimais:
„Po penkių minučių
AW:
Mano klausimas, Emi: „Ar vėl tą
patį padarytum?“
Po penkiolikos minučių
Re:
Labai gudriai sugalvojai, Leo.
„Tą patį“ turiu pati sugalvoti, ir vargas man, jeigu sugalvosiu neteisingai.
Tada „tas pats“ amžiams prikibs prie manęs, nors tai tu paklausei apie „tą
patį“. Jeigu būtum ne Leo, o kitas vyras, tada man būtų aišku, kad „tas pats“
gali reikšti tik seksą. Mūsų atveju – mano apsilankymą pas tave, mano
nusivylimą, įniršį ir iš to išplaukiantį „tą patį“. Jeigu šitą „tą patį“
turėjai galvoje, tuomet mano atsakymas būtų „ne“. Ne, aš to nepadaryčiau! Ir
labai norėčiau būti niekada nepadariusi.
Bet kadangi tu esi Leo Leikė, tai
sakydamas „tą patį“, žinoma, turi galvoje ne seksą, o kažką kita – didesnį,
prakilnesnį, vertingesnį. Jeigu aš neklystu „tas pats“ turėtų būti mūsų
susirašinėjimas. Tu klausi: „Ar vėl tą patį padarytum?“ Ar vėl man atrašytum?
Ar antrąkart su tokiu užsidegimu ir tokiomis emocinėmis pastangomis leistumeisi
bendrauti? Ar padarytum „tą patį“, nors žinotum, kaip viskas baigsis?
Taip, Leo. Dar daugiau: TAIP!
Visais atvejais padaryčiau tą patį.“