"I Can't Make You Love Me"

Ramus penktadienio- jau paskutinio šįmet- vakaras.

Pamaniau, kodėl nepasidalinus viena iš mėgstamiausių savo dainų. Tai „I Can‘t Make You Love Me“, kurią 1991 parašė Mike Reid ir Allen Shamblin. Tais pačiais metais daina buvo įrašyta Bonnie‘s Raitt albume. Ši daina įtraukiama į daugelį žymių muzikinių sąrašų, kaip vienas iš geriausių visų laikų muzikinių kūrinių, tad šia iškilminga proga- palydint senuosius metus- jis tikrai vietoje.

Pati daina, jos žodžiai atsirado gan keistomis aplinkybėmis- spaudoje Reid‘ui perskaičius straipsnį apie vyrą, kuris šovė į savo merginos automobilį. Paklaustas teisme ar ko nors išmoko šis atsakė, jog taip: „Išmokau, Jūsų kilnybe, kad negali priversti moters mylėti, jei ji nemyli.“ Taigi, nemažą dalį autorystės galime patikėti šiai personai X.

Tokiame kontekste iškilusi daina pirmiausia buvo sumanyta kaip greitas bluegrass‘o gabaliukas, bet pajutus, jog grojant lėčiau ji įgauna kažkokios galios nuspręsta būtent taip ir įrašyti ją su Raitt.

Įrašydama dainą Bonnie vokalinę versiją atliko tik kartą, sakydama, jog daina tokia liūdna, kad jai tiesiog neišeis pakartoti emocijos. „I Can‘t Make You Love Me“ tapo vienu iš didžiausių Raitt hitų jos karjeroje- nė vienas jos muzikinis turas neapsieina be šios dainos.

Manau, kad ši daina tikrai nusipelno būti atliekama, tai gan nelengvas kūrinys, reikalaujantis ne tik gero pasiruošimo, bet ir emocijos pajungimo, manau, todėl Bonnie taip ir pasisekė su šia daina, nes ji išpildė ir viena ir kita.

Nuo „I Can‘t Make You Love Me“ sukūrimo dienos (prisiminkime, kad tai įvyko ne taip ir seniai) šį kūrinį jau spėjo perdainuoti tokia galybė atlikėjų, kad kažin ar verta juos visus čia vardinti alfabeto ar kokia kita tvarka. Visgi, mano skalėje Raitt įdainuota dainos versija neapleidžia viršūnės- tas „kažkas galingo“ čia jaučiasi stipriausiai.

Dalinuosi, žinoma, Raitt atliekama versija... 

 ...bei keliomis kitomis:  Bonnie Tyler, Tank, Adele, Bon Iver, George Michael.

"Pauksčio giesmė" 2012

Vakar baigiau žiūrėti dviejų dalių mini serialą „Birdsong“ („Paukščio giesmė“) (2012). Kurtas pagal tokio pat pavadinimo Sebastian‘o Faulks‘o romaną serialas paliks įspūdį XX a. pradžios gerbėjams.

Istorija pasakoja apie jauną vaikiną Stefaną (Eddie Redmayne) ir jo potyrius vykstant Pirmajam Pasauliniam Karui. Paskirtas leitenantu vaikinas bando atlaikyti prieš jo akis beatsiveriančius žiaurumus ir pats išgyventi. 

Į šiuos tamsius, nusiaubtus, niūrius ir vienspalviškus karo vaizdus kartas nuo karto įsiterpia Stefano prisiminimai iš jau prabėgusių 1910-ųjų. Prisiminimai apie Izabelę (Clémence Poésy), kuri buvo kito vyro- jo kolegos- žmona, bet nemylėjo savo vyro. Tarp Stefano ir jos netruko užsimegzti santykiai, peraugę į meilę, privertusią juos abu išsilaisvinti ir pradėti ramų gyvenimą kartu.

Tačiau idilė netrunko ilgai- kartą grįžęs Stefanas neberado Izabelės. Netrukus prasidėjo karas ir vaikinas ėmė kariauti vis klausdamas savęs kas jiems tada nutiko?

1916 metais atliekant tarnybą likimas jį vėl trumpam suveda su Izabele- dabar jau silpna, karo paveikta moterimi. Susitikimas nei vienam nei kitam nėra malonus, nes liečia senas ir nesugijusias žaizdas  be to, Izabelė slepia paslaptį, susijusią su jos išvykimu, kurios taip ir neatskleidžia Stefanui.

Po dviejų metų karas jau eina į pabaigą, bet iš Izabelės sesers jis sužino, kad vienintelė jo mylėta moteris nebegyva. Taip pat sužino ir paslaptį- jis turi dukrą, kurią Izabelė nuo jo nuslėpė. Stefanas sutrinka ir tik eilinį kartą dar kartą pažvelgęs į akis mirčiai supranta, jog jis tėvas ir privalo pasirūpinti savo vaiku, o ne palikti jį auginti taip, tarsi jo nė nebūtų.

Apskritai, serialo turinys man patiko. Istorija nėra tuščia  bet nėra čia ir kažko naujo ko jau nebūtume matę ar girdėję anksčiau; tačiau viso šito "girdėto" pateikimo būdas manęs nenuvylė. Vaidyba taip pat buvo, na, jei jau ne stipri, tai bent jau profesionali- turint galvoje ir abiejų aktorių ankstesnes patirtis mini serialuose: Poésy jau pažystame iš „Karo ir taikos“, o Redmayne teko sukurti vaidmenis „Žemės stulpuose“ ir „Tesėje iš d‘Erbervilių giminės“.

 Manau, serialas patiks visiems, kas su pasimėgavimu stebėjo „Atpirkimą“ ar „Karą ir taiką“. Čia kažkas tarp to ir ano, puikiai tinka nuobodžiam žiemos vakarui sentimentais užpildyti. 

"Hick" 2011

Kas laukia trylikametes merginos, gimtadienio proga gavusios dovanų pistoletą, eilinį kartą paliktos paleistuvės motinos ir girtuokliaujančio tėvo?

Taip, būtent taip, ir prasideda Luli (Chloë Grace Moretz) kelionė, palikus už nugaros tuščius, sujauktus ir nemielus namus, kuriuose ji rūpi tik vieninteliam svečiui- vienatvei. Įsimetusi rankinėn pistoletą, užsimovusi šortus ir raudonus sandalus ji pėstute patraukia ten, kur traukia kiekvienas sudaužytaširdis- į Las Vegasą. Beeidama Luli autostopu susistabdo pirmą pasitaikiusią mašiną, kurios vairuotojas pasirodo besąs simpatiškas ir kiek kategoriškas Edis (Eddie Redmayne). Nedvejodama ši įsėda mašinon ir jos kelionė įgauna pagreitį...

„Hick“ („Prasčiokas“) tai 2011 metais Toronto kino festivalyje debiutavęs filmas, kurį režisavo  Derick Martini, žinomas tokiais darbais kaip „Smiling Fish and Goat on Fire“ (2000) ar „Lymelife“ (2009). „Hick“ sukurtas remiantis Andrea Portes romanu man pasirodė...na, kaip čia pasakius... Kad jis keistas nekyla net abejonių, bet taip pat jis savyje talpiną kažkokią neįprastą simpatijos gyslelę.

Kiekviena tokio turinio istorija, turėtų mums pasirodyti maždaug šitokia: „vargšė mergaitė, priversta taip gyventi“... „ir kokie tėvai gali šitaip pasielgti su dukterimi“...ir t.t. Bet į ką jau į ką, bet į sentimentalią ašarų pakalnės istoriją šis filmas nepretenduoja. Visa, kas ten parodoma, parodoma objektyviai: kameros darbas nei palaiko, nei teisia, nei iškelia kažkokias tai puses- jis tiesiog seka mums istoriją, šaltai, apskaičiuotai ir tvirtai.

Visą filmą taip ramiai ir prakeliavau: keitėsi žmonės, atsiskleidė charakteriai...visiškai natūraliai lyg neatitraukiant akių stebėtum kaip skleidžiasi rožė.

Apie vaidybą nėra ko daug ir skalyti, kad ir kaip bebūtų banalu- pavardės filmo plakate kalba pačios už save. Už Moretz sunkiai rasčiau tinkamesnę aktorę įkūnyti Luli, o Redmayne sukūrė tokį personažą, kuriam sunku likti abejingam, net ir žinat kas jis iš tikrųjų.

Apskritai, merginos bebaimė autostopinė kelionė (atsižvelgiant į šių dienų „saugumą“) man paliko tokį įspūdį, kurį raidėmis sunku išreikšti raidėmis; ženklais jis atrodytų maždaug taip: J (nepamirštant trupinėlio ironijos).

Rekomenduoju...kam? ai, bet kam, kam patinka istorijos sugebančios materializuotis, Amerikos Vakarai, avantiūros ir fone skambančios- priešingos visam vyksmui- vylingos ir romantiškos kantri melodijos. 

Vartojame prekes, gyvenimą, save, kitą- laikas keistis

Artėja Kalėdos. Pagalvoju: apie ką žmonės mąsto? Bėga į parduotuves, nesąmoningai griebia dovanas, darbužius, maistą viską, kas tik pažymėta tuo stebuklingu žodeliu „akcija“. Ar kada grįžę iš parduotuvės paklausėte savęs kam jum viso to? Kam tų bereikalingų daiktų, kurių šiandien prisipirkote gyvą tuntą? Sakote šventės?

Juk tai absurdas, kad leidžiamės suviliojami tų spalvų margumyno, tos bereikalingos pirkimo manijos. Pagalvokite, kokios kvailystės yra daromos tik, kad jūs ką nors nupirktumėt, kad neišeitumėt tuščiomis. Parduotuvei jau nebeužtenka tiesiog pardavinėti. Tolydžio stiprėjant mūsų valiai, jos taip pat stiprėja: „Akropolis“, „Mega“, „Saulės miestas“...ir mes įveikti gausos, spalvų, patogios be orientyrų architektūros, kuri verčia mus sukiotis ratais... įvairiausios strategijos (atkreipkite į šį žodį dėmesį, nes viskas ima panašėti į karą) yra panaudojamos prieš mus, mums patiems to nesuvokiant- štai naujoji jų  užduotis: numalšinti, kad ir trumpam, mūsų suvokimą ir priversti galvoti, jog šio daikto mums tikrai reikia. Erdvė, neisbaigiančios eilės lentynų, prekių gausa, lėta muzika- viskas sukoncentruotai į tai, kad pirktum.  Taip sunkiai (o gal nesunkiai?) uždirbamus pinigus, mes išleidžiame į orą vien todėl, kad leidžiamės mulkinami ir neatsispiriame tiems žodelyčiams „akcija“, toms spalvingoms reklamoms ir iškaboms, kurios kabinamos mums po akimis- atsispirk arba pasiduok, bet nuo mūsų nepabėgsi. Tapome vartotojų visuomene (naujas priklausomybę pažymintis terminas pakeitęs baudžiavą), paklūstančia pardavimams. Klausiate kokia mūsų užduotis šioje karuselėje? Paprasta. Dirbk, pirk, mirk.

Bet šita reali pirkimo manija tik niekai, išorinis tikrosios problemos sluoksnis. Svarbiausia, kas iškyla, kai pasikapstai giliau....

Teigiama, jog žmonės tapo priklausomi ne tiek nuo pačių daiktų, bet nuo paties norėjimo juos gauti. Kokie teisingi žodžiai! Juk taip malonu kažko laukti, svarstyti ar tikrai aš jo noriu, ar tikrai... ir tada mums nebetinka parduotuvės.

Ne, ten negalime diena iš dienos stovėti ir norėti (pardavėja pagalvotų, kad mums pasimaišė), todėl mes perkeliame savo apsipirkimą į internetinę erdvę, kuri dirba ištisas 24 val. Va, ten tai galime valandų valandas norėti ir svarstyti ar mums to daikto reikia, o gal pigiau ten, o gal dar palaukti- viskas tampa priklausomybės žaidimu. Norėjimas mus džiugina, o daikto įsigijimas nuvilia. Sutrikę mes spoksome prieš save „o ko dabar norėti?“, klausiate. Tikrai, o ko dabar norėti? Negalėdami pakęsti šios tuščios ertmės jūs greit išsprendžiate problemą- vėl užsinorite, kad pasijustumėte geriau.

Zygmunt‘ as Bauman‘as savo knygoje „Vartojamas gyvenimas“, net sako, jog mes patys tapome prekėmis. Iš tikrųjų, juk mes prekės ir pirkėjai viename. Mes parduodame save socialiniuose, pažinčių tinklapiuose ir taip pat naiviai tikimės, kad galėsime pagal savo norus ir sudarytus „pirkinių sąrašo“ punktus nusipirkti kitą. Mes nebebendraujame akis į akį, kadangi jau įpratome apžiūrinėti „prekes“, bet kad jos imtų apžiūrinėti mus?

Galbūt todėl dabar jūs sėdite savo kompiuterio kėdėje ir skaitote šias eilutes, nes jums patinka stebėti, apžiūrinėti, bet kaži ar patiktų jei šios eilutės vizualizuotųsi ir prieš jus staiga išdykčiau savo fiziniu pavidalu. Greičiausiai, bent akimirkos dalelę, pasiustumėt taip, lyg aš būčiau įsibrovusi į jūsų asmeninę erdvę- juk jūs norėjote vartoti, o ne būti vartojamais.

Blogiausi, jog ši „prekės/pirkėjo“ ekonomika iš prekybos centrų, internetinių puslapių ir dar bala žino kokių -ų persikelia į mūsų asmeninius santykius. Mes norime vartoti kitą žmogų, bet nenorime būti vartojamais, egocentriškumas tampa pagrindine vertybe ir tai, ko jokiais būdais nenorime atsisakyti, o gal nebegalime?

 Viešpatėėėėliau, na ir dinamiškas tekstas. Pradėjau nuo prekybos centrų, o baigiau asmeniniais santykiais (reikia kartais ir nerišliai pašnekėti). Bet ką visu tuo norėjau pasakyti? 

Artėja šventės, naujieji. Ar ne laikas būtų baigti švaistyti laiką pirkiniams, bevertėmis dovanomis ir sugrįžti į realų gyvenimą? Ryt šeštadienis prieš šventes. Tie kas ketinate pasiduoti manijai susilaikykite- jums to nereikia, geriau pabūkite namie su šeima ir baikite tampyti vaikus į tą „Akropolį“, po kurį vaikščiodami jie panašūs į vaikystės syvų netekusius zombius. Tie, kurie vartote internetinius pažinčių portalus, tikėdamiesi „įsigyti“- nustokite, žmogus ne prekė, geriau nueikite į tikrą klubą ar kavinę ir pabandykite su kuo nors susipažinti. O tie, kurie negali nustoti norėti...galbūt, kai sakė A. Hepburn, pagalbos jums reikėtų ieškoti ten, kur baigiasi jūsų ranka, užsinorėkite ne prekės, užsinorėkite savo žmogaus, apkabinkite artimą, sutvarkykite nesveikai išlerūsį savo norėjimo mechanizmą, kad iš naujo galėtumėte atrasti pusiausvyrą.

"PINA" 2012

Kartais taip reikia tylos.

Kartais gerai nedaugžodžiauti...

Išlaukti

 ... pralaukti...

...

...

...o tada gali vėl šnekėti...

Neseniai žiūrėjau labai gerą dokumentinį filmą, apie žymią choreografę Piną Bausch. Filmas taip ir vadinasi „PINA“. Išleistas jis tik pernai, pati Pina taip ir nesulaukė premjeros.

Režisavo filmą Wim Wenders. Jis susišlavė ne vieną „Akademijos“ ir kitų festivalių apdovanojimus, tapo geriausiu dokumentiniu filmu, tačiau nebuvo išrinktas geriausiu metų užsienietišku filmu, jei taip būtų nutikę- jis būtų pirmasis filmas, kuriam taip pasisekė.

Filmas mane sužavėjo savo režisūriniu sprendimu, kuris atitinka Pinos gyvenimo mokymą: šok, šok, šok- kitaip tu prarastas. Vaizdai ir gyvenimas scenoje čia mainosi su šokiu gatvėje, pievelėje ar troleibuse, įstabiai „išdirbti“ perėjimai nuo šokėjų monologų prie jų atliekamų šokio etiudų.

Visos trupės narių filmo metu buvo klausiama kas jiems buvo Pina ir kiekvienam ji buvo kažkas, kas pamatė daugiau, kas skatino daugiau, kas padėjo surasti save... argi ne kiekvienas gyvenime tikimės sutikti tokį autoritetą?

Pasauliui Pina Bausch daugiausia žinoma iš tokių darbų kaip „Café Müller“ kur atlikėjai šoka patalpoje pilnoje kėdžių, garsus jos „Rite of Spring“, kurį atliekant scena turi būti padengta dirvožemiu ir dar daugelis kitų darbų.

Jos šokio kompozicijose vyraują pasikartojantys, milžiniškos ekspresijos pareikalaujantys judesiai. Šokiu tarsi išreiškiama pasaulio beprasmybė, kaip Grajausko eilėraštyje „ statau barikadą“: nors ir žinome, suvokiame pasaulio beprasmybę, savo veiksmų beprasmybę, bet vis tiek veikiame, nes taip jau kažkas parašė mūsų prigimtyje. Jos choreografiniuose pastatymuose vyrauja natūralumo, santykių tematikos, išreiškiama jausminė gama, ypatingai ilgesys, nostalgija. Pinos darbai, tai ne tik meno kūriniai, o visa gyvenimo filosofija.

Anksčiau su Pinos choreografija buvau susidūrusi tik filmuose ir nepasidomėjau jos kitais darbais, bet pažintis, kokią pateikė šis filmas nenuvylė ir papildė mano menininkų partenoną dar viena pavarde. Šis dokumentis filmas tarsi tikras šokio spektaklis, tik čia geriau- stebint nereikia žiūrėti pro kieno nors kito galvas.

Patariu pažiūrėti visiem, kas patys šoka ar tiem kam šokis, šiuolaikinis šokis ir šokio teatras, yra tai, kas Jūsų nuomone privalo susilaukti daugiau žiūrovų dėmesio, kalbant ne tik apie pasaulį, bet pirmiausia apie Lietuvą. 

O dabar: šok, šok, šok- kitaip tu prarastas.

Françoise Sagan "Nuostabūs debesys"

Jau seniai verčiau save paimti į rankas Françoise Sagan romaną „Nuostabūs debesys“, bet žinote kaip būna su tuo užsispyrimu... Atrodo, kas galėtų būti vertingo kūrinyje, kurio storis, kaži ar siekia centimetrą. Oi, koks apsirikimas!

Šitai supratau, jau po kelių minučių, vos tik knyga atsidūrė mano rankose. Galėjau tik guostis mintimi, jog gerų knygų verta laukti (tik, kad aš nelaukiau, o nustūminėjau). Gerai ar blogai, kad taip elgiausi- nežinau, bet tikiu, kad kiekvienai knygai ateina savas laikas, kaip tai nutiko su Sagan.

Françoise Sagan yra prancūziškosios literatūros legenda, kurios pačios gyvenimui aprašyti kaži ar užtektų kelių tomų. Kas nežino jos jau legenda tapusio pasakymo: „Jei nerašyčiau, gyvenčiau blogai. O jei negyvenčiau, rašyčiau, rašyčiau blogai.“ Būtent toks ir buvo jos gyvenimas, lyg besisukantis ruletės ratas. Šešiolikos baigusi mokyklą ir sėkmės susilaukusi vos devyniolikos( kai pardavė savo pirmąjį romaną „Sveikas, liūdesį),  Sagan netruko mesti pradėtų literatūros studijų ir fortūnos lydima atsidėjo vien tik rašymui ir, žinoma, linksmybėms.

Ko tik jos gyvenime nebūta, kokių tik ryšių neuzmegsta!..

Bet susikoncentruokime į kūrinį. „Nuostabūs debesys“ yra laikomas vienu iš geriausių Sagan romanų. Parašytas 1961 m. Tai istorija apie dvidešimt septynerių prancūzę Žozė, kuri jau trejetą metų yra ištekėjusi už amerikiečio Alano Ačo. Jos vyras yra pavydus, bet tai toks pavydas, kurį galėtume pavadinti sveiku. Jam patinka būti kaltinoju, jam patina klausinėti to, ko nedera, jam patinka nepalikti jos ramybėje, tampyti jos nervus siūlelis po siūlelio.

„- Tu ne vyras,- pasakė ji.

- Ką tai reiškia būti vyru? Jei tai reiškia būti drąsiam, aš juk drąsus. Vyriškas, taip pat. Egoistas, irgi.

- Vyrui, kad jis galėtų gyventi, neturėtų nuolat būti kas nors reikalingas, nesvarbu- ar motina, ar žmona.“

Žoze taikstosi su tokiu priekabiu Alano elgesiu, nes jaučia, kad juos sieja tokie žemi ir sunkiai paaiškinami ryšiai, kuriuos nutraukti užvis sunkiausia, tarsi nusitraukti sau ranką. Bet toks sprendimas- taikytis, tai klaida, nes gangrenuojanti ranka gali nusinešti jos gyvybę.

Užvis labiausiai Žozė skaudina tai, kad vyro įtarinėjimai neturi jokio pagrindo, nuo tada kai ištekėjo ji gyvena ramiai kaip avelė, bet jam tai nesvarbu- jam patinka klausinėti jos apie praeitį, apie buvusius, kiek, kokie jie buvo. Atrodo, kad laimė tai toks dalykas, kurį žūt būt reikia sugriauti. Ir galiausiai ji griūva.

Pastūmėta sąmoningo Alano elgesio Žozė išduoda vyrą, tikėdamasi, kad pagaliau atsiriš visos virvės, kurių ji nebegali pakęsti, nebegali pakęsti jo elgesio. Ji palieka jį ir išvyksta į Paryžių, pas senuosius savo draugus, kurių nematė trejus metus gyvendama vien tik Alano pašonėje. Žozė tikisi, kad galės pradėti kitą gyvenimą, bet Alanas ją atseka ir jie vėl pasiduoda manijai, jei galima taip pasakyti.

„Ji prisiminė, kaip sielvartavo, kai atminty atgydavo katino išdaigos, kai įsivaizduodavo jį miegantį priešais židinį, kai pagalvodavo apie prieraišumą. Taip, tai visų blogiausia: kai netenki ko nors, kas visa esybe prisiriša prie jūsų, kas jums patiki savo gyvenimą. Tikriausiai sunku būtų netekti vaiko. Dar sunkiau netekti pavydaus vyro.“

Sutuoktiniams susitikus, abu nusprendžia vėl pabandyti, tik šį kart likti Paryžiuje, kur Žozė nesijaustų uždaryta ar suvaržyta. Bet jie abu netiki šiuo antruoju šansu. Jis niekur neveda. Vėl viskas iš pradžių- klausimai, įtarinėjimai, išdavystės ir kerštas. Žozė gyventi su Alanu reiškia leistis sunkiamai, keršydama ir gindamasi ji vėl jį išduoda. Ji išduoda jį, jis ją,- net ne todėl, kad iš tikrųjų geistų kito kūno, o todėl, kad saviapgaulė juos ten nuveda.

„Jie ilgai taip gulėjo vienas šalia kito, kaip du pailsę imtynininkai.“

Knyga man kalbėjo apie laimę ir kaip mes ja nebetikime, kaip stengiamės ją sužlugdyti; kaip liguistai nepasitikime savimi ir kaip tas nepasitikėjimas sužlugdo ir atima visą gėrbuvį, kurį kūrėme. Ji kalbėjo apie liguistą maniją kitam- maniją savo bejėgiškumui, dėl kurio nesirįžtame atsikratyti mus kankinančios gangrenos; galiausiai, gyvenimas su ja mums net pradeda kelti nepaaiškinamą pasitenkinimą- pripratimas mus žlugdo. Du žmonės ir jų santykiai mums nušviečiami lyg ringe besikaunančių priešininkų veiksmai: kuris įkas skaudžiau, kuris pirmasis nukautuos antrąjį.

"Ją tada apėmė keistas noras išsimaudyti toje debesų jūroje, tame oro, vandens ir vėjo mišinyje, kurį įsivaizdavo jaučianti visu kūnu, lengvą ir švelnų, glostantį kaip vaikystės atsiminimai. Kažkas nepaprasto buvo tame dangaus peizaže, kažkas, kas kas tavo gyvenimą paverčia idiotišku sapnu, "pilnu triukšmo ir siaubo", sapnu, pasiglemžiančiu tą poetinį skaidrumą, kuris užlieja akis ir kuris ir turėtų būti tikrasis gyvenimas. Ji norėtų būti viena, viena kokiame nors papludymy, gulėti, jausti bėgantį laiką, kaip jaučia jį dabar, šiame tuščiame kambaryje, kurio vis nesiryžta apšviesti aušra. Pabėgti nuo gyvenimo, nuo to, ką kiti vadina gyvenimu, pabėgti nuo jausmų, težinoti savo ydas ir dorybes, būti tik vienos iš milijardų galaktikų milijoninės dalies laikinu atodūsiu."

Knyga pasakė, kad reikia ryžtis ir nukirpti virkštelę, kol dar turime syvų tai padaryti. Arba reikia pasiduoti ir atsižadėti savęs, pavargti, tęsiant beprasmišką ir sekinančią kovą dėl...nieko. Bevertiškai...

Knygą rekomenduoju tiems, kam patinka tvirtos, nesentimentalios santykių dramos, besižavintiems iškristalizuotu tekstu ir lengvais, bet prasmingais dialogais.

O tiems, kam patinka biografinės dramos siūlau 2008 metais Diane Kurys režisuotą dramą „Sagan“, kuris jus supažindins su pačios rašytojos gyvenimu ir įsimintiniausiais jo periodais.

"bUDYNIŲ DIENOS"

Žinot, pastebėjau keistą tendenciją. Šį semestrą (ne)(si)mokiau(si) estetikos ir skyrelis apie postmodernizmą ir modernizmą mano galvelėje taip įstrigo, kad norėdama jo atsikratyt NET pradėjau pati žaisti su eilėmis. Man tai visiškai NESISEKA, bet pagal (post)modernizmo reikalavimus (kurie „laisvai“ tariant yra labai „LAISVI“) ranka (ne AŠ) užrašė tokį eilėraštuką...

 tai, kad jau šiandien taip noriu pajuokauti, kodėl to nepadarius RIMTAI?

Dabar ŽIEMA- pakalbėkim apie praėjusį RUDENĮ.

bUDYNIŲ DIENOS

budynių dienomis   kada smiltynai

pūva dvokiančiam prūde

traukiu mūzas iš savęs versčia    kad

nenugrimzčiau vegetuojančiam liūne

matau    savisuėdusiam H₂O    medžiai

juodi   išvirkšti    jokios žinios neverti

               ką duoda man šis nejudantis vaizdas kai

spoksau į jį ištempus vyzdžius

jis neveda niekur    kaip pavadint tą

bevertį   tik dėl savęs susikurtą paveikslą

       fikcijos išdaiga   tikrovės atspindžiu

       kitos būties užuomazga pervirkščia

atspindžio tikrovė   manęs jame nėra

o ir kaip galėtų būt    vandens teplionė tokia

tyli   norint save pamatyt reiktų pult

       ir viską sudrumstą    rūpesčiui palikt

Ellie Goulding "Halcyon"

Nagi, nuostabusis mano antradienis, kai rašai, rašai ir rašai....

Tai, kodėl gi, pagalvojau, ir čia nepasidalinus keliais žodeliais.

Rašyti šiandien man padeda Ellie Goulding ir jos naujasis albumas „Halcyon“ („Tylus/Romus“). Albumas manęs nenuvylė (argi kitaip rašyčiau apie jį čia). Mėgstu išskirtinius balsus, o juk būtent tokį turi Ellie Goulding. Jau pirmą kartą ją išgirdusi laukiau nesulaukiau jos albumo, o po to laukiau dar vieno... kažkokia manija, balso, kuris aplinkui save sukuria tikrą magiją.

Jei reikėtų išskirti profesionaliausių šiandienos atlikėjų šimtuką šis balsas be abejonių būtų pirmoje jo pusėje. 2008 m. Ellie „Brit Awards“ apdovanojimuose po Adele liko antroji, jau tai rodo didelį profesionalumą (nedaug kas gali gretintis šalia šios atlikėjos). 2010 metais Goulding albumas „Lights“ („Šviesos“) drebino pasaulį, o jos perdainuota Elthon‘o John‘o „Your Song“ skambėjo ir Princo Viljamo bei Keitės jungtuvių ceremonijoje.

Dabar Ellie sugrįžo su albumu, kuris gal ir išrieda „tyliai“, gal ir yra "romus", palyginus su ankstesniu, bet tikrai nėra taip, kad jis neturėtų ką pasakyti.

Pasiklausykite. Pridedu abu singlus: „Anything Could Happen“ ir "Figure 8" bei „Explosions“. 

"Rubė Sparks" 2012

Visai netikėtai mano akis užkliuvo už filmo „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks“) sukurto šįmet. Žinot, tokio gero romantinio filmo scenarijaus jau senokai nebuvau užčiuopusi. Atrodytų, paprasta istorija apie du žmonės, bet tokia turtinga.

Kalvinas ( Paul Dano), kurio pirmoji knyga susilaukė milžiniškos sėkmės, nebegali nieko parašyti. Kad įveiktų krizę jis lankosi pas psichologą, verčiantį jį neužsidaryti, bendrauti ir įveikti pirmojo puslapio fobiją. Psichologas taip pat bando įtikinti Kalviną, kad  reikia pradėti bendrauti ne tik savo galvoje, bet ir su tikrais žmonės, o tai išprotės vienas- tam rašytojui ir buvo patarta įsigyti šunį, kad pagaliau pradėtų gyventi normalų gyvenimą, susirastų tikrų draugų...bet šuo Skotis sysioja kaip mergaitė, nekenčia svetimų, tad ratas lieka uždaras, nes gėdydamasis savo šuns ir savęs draugų nesusirasi...

Neiškentęs psichologas vaikiui duoda patarimą: imti ir aprašyti situaciją, kai kas nors iš šalies pamato Skotį, bet priima jį su visais trūkumais. Taip gimsta pirmasis puslapis, kuriame pasirodo nepažįstamoji - Rubė Sparks (Zoe Kazan): tobula pradedanti dailininkė, raudonais plaukais ir laisva savo natūra. Skotis jai patiko. Patiko net su trūkumais; patiko ir drovusis šeimininkas. Vaikis džiaugiasi- pagaliau jis turi istoriją savo naujajai knygai. Kalvinas rašo nesustodamas dieną ir naktį, kol vieną rytą atsibunda ir... išgalvota, svajonių Rubė ruošia pusryčius jo bute!

Pirmiausia vaikis supanikuoja- galiausiai jis išprotėjo. Tada bando užčiuopti realybės giją ir susitinka su viena iš savo gerbėjų, bet bėda- ji mato Rubę. Iš tikrųjų ją mato visi. Vadinasi, mintimis jam pavyko sukurti merginą! Ir dar kokią- tikrą kiekvieno vyro svajonę!

Kalvinas nustoja rašyti bijodamas, kad jei parašys dar bent žodį apie Rubę ją pakeis. Tačiau geri dalykai nesitęsia amžinai, kad ir kaip mes to norėtume. Su Rube jis išgyvena visą jausmų karuselę: aistra, meilė, pripratimas ir...nujaučiamas išsiskyrimas, juk jo svajonių Rubė tokia nesutramdoma!

Būtent čia, šioje vietoje, ir prasideda visos problemos. Bijodamas likti vienas, negalėdamas paleisti Rubės- jis vėl imasi rašyti, kad pratęstų savo laimę...

Filmas man pasakė štai ką- visos bėdos prasideda tada, kai patys susikūrę savo idealą mes jo nebenorime tokio, kokį jį susikūrėme. Svajonė tampa vergu, tada, kai pradedame ją keisti, pakeista ji mums taipogi ir nebepatinka. Valdomi neišsipildžiusių lūkesčių, mes bandome viską sustatyti į vietas, taip kaip buvo iš pat pradžių, bet kas padaryta- neatšauksi. Vienaip ar kitaip su viskuo tenka atsisveikinti, bet nebūtinai atsisveikinimas turi reikšti pabaigą. Galbūt, jis reikalingas, kad atrastume naują pradžią?..

„Rubė Sparks“ geras filmas apie rašytojo vaizduotę, kūrybos procesą ir tikrąją  (ar sąlyginę) realybę,  į kurią sugrįžtama tik baigus rašyti kūrinį. Tai toks filmas, kuriame kiekvienas galime atrasti kažką savo, nes meilė, juk visiems vienodai- beprotybė, kuri nepaiso jokių ribų.

Penktadienis ir Matt Cardle "The Fire"

Savaitės pabaiga!!!

Grįžau namo ir išėjau pasivaikščioti po mišką. Visur pilna baltos- net akis rėžia. Neatsispyriau ir truputėlį "pafotkinau". Pažaidžiau su objektyvų ir sulaukiau tokių rezultatų:

Dabar, pradėjus temti lengvai snyguriuoja, o aš klausausi naujojo Matt'o Cardle'o albumo "The Fire" ("Ugnis"). Na, ką galiu pasakyti, jo balsas mane pakerėjo jau stebint 2010-ųjų britų "X Factor'ių", kuriame jis sugebėjo nugalėti. Pirmąjį savo albumą Matt'as išleido metai atgal. Albumas "Letters" ("Laiškai") praėjusiaisiais susilaukė nemažų pardavimų mastų  bei tapo auksiniu Airijoje; abiejų šalių top'uose jis buvo antras.
 O dabar, visai neseniai, sulaukėme ir antrojo šūvio. Kol kas iš šio albumo debiutavo tik pirmasis singlas - "It's Only Love", kito- "Anyone Else"- sulauksime mėnesio pabaigoje.
Kokie įspūdžiai? Galiausiai į albumą buvo įdėta "The First Time I Ever Saw Your Face" studijinė versija, kurios pasigedau pirmąjame jo diske. Tai viena iš mano mėgstamiausių dainų, ir Matt'as, mano nuomone, jai suteikė antrąjį kvėpavimą.
Stilistiniu požiūriu diskas nelabai kuo skiriasi nuo pirmojo, taigi, jei kam nepatiko "Letters", greičiausiai, nepatiks ir šis. O gerbėjams patariu pirkti ir siųstis- žiemos vakarai ilgi ir norisi, kad juos užpildytų mėgiami dalykai.
Pridedu abu singlus, "The Fire" bei, žinoma, "The First Time I Ever Saw Your Face".

"Angelo kvietimas"

Šiandien baigiau skaityti neseniai „Baltų lankų“ išleistą Guillaume‘o Musso knygą „Angelo kvietimas“ („L'Appel de l'ange“). Šis jaunas autorius jau kuris laikas maudosi šlovės spinduliuose, jo knygos parduodamos gan nemažais tiražais (iki šiol parduota apie 11 milijonų jo kūrinių egzempliorių), todėl susigundžiau ir aš pažiūrėti, kas ten tokio ypatingo.

„Angelo kvietimas“ pasaulio knygynus pasiekė praeitais metais ir autoriui atnešė sėkmę- jis tapo geriausiai perkamu autoriumi Prancūzijoje ( knygos pardavimų skaičius šalyje jau siekia virš vieno su puse milijono knygų egzempliorių).

Taigi, perskaičiau. Sunku nebuvo, knyga nėra nei maža, nei didelė, tiesiog tipinis šiuolaikinis romanas. Paėmus į rankas skaitėsi labai greitai (nekeista), taigi galime pateisinti autoriaus žodžius atspaustus ant knygos nugarėlės, kuriuose Musso sako: „Visada stengiuosi rašyti tokias istorijas, kurios patiktų man, kaip skaitytojui.<...> Noriu, kad kiekvienas puslapis prašyte prašytųsi verčiamas“. Na, jis tikrai prašėsi verčiamas. Keistai sudomino pati knygos idėja: prasidėjo kaip meilės romanas, o baigėsi kaip trileris. Sakyčiau, tikrai įdomūs pagrindinių veikėjų, Madlinos ir Žonatano, charakteriai (literatūroje jaučiu silpnybę stiprių moterų charakteriams ir žmogiškiems, susimovusiems/gyvenimo sumautiems vyrams).

Nebloga knyga laisvalaikiui („nieko rimto“), pasakojanti apie gėlininkę, kuri yra buvusi policininkė ir nieką, kuris yra buvęs virtuvės šefas. Jų keliai susikerta oro uoste, kai atsimušę vienas į kitą atsitiktinai apsikeičia telefonais. Pastebėję klaidą abu jau yra skirtingose žemės vietose ji- Paryžiuje, jis- San Franciske.

Pirmiausia pačios aplinkybės sutrukdo jiems apsimainyti telefonais, o po to... smalsumas neišlaiko ir besiknaisiojant telefono atmintyje ima ryškėti paslaptis, taip netikėtai suvedanti juos draugėn. Knyga reikalauja neišpasakoti visko ir palikti intrigą, taigi, aš ją palieku. Kokia ta paslaptis, galinti taip tvirtai susieti du, niekada prieš tai nesimačiusius žmonės? Kaip išsispręs jų likimai, jau kuris laikas gyvenant ne tuos gyvenimus, apie kuriuos kažkada svajojo ir siekė? Ir kaip visa ši makalynė bus išpinkliota?

Knyga, norintiems pabėgti nuo kasdienybės, pasimėgauti rašytojo mokėjimu „plaukti“ ir paskanauti gerai susuktos, neapibrėžto žanro, istorijos.

Knygos ištrauką galite rasti: http://www.baltoslankos.lt/lt/knygos/grozineliteratura/proza/angelokvietimas

Jonas Mekas

Šį gruodžio mėnesį Lietuva švenčia žymaus poeto ir filmų kūrėjo Jono Meko 90-tąjį gimtadienį. Amerikoje ši asmenybė šmėžuoja kaip viena iš įtakingiausių ir didžiausią įtaką XX amžiui turėjusių pavardžių tarpe. Dažnai galime išgirsti jį vadinamu Amerikos avangardinio kino krikštatėviu.

Dar būdamas jaunas, Mekas prisijungė prie 1944 metų bangos traukiančios į Vakarus, bet nesėkmingai. Sugautam nacių, kelerius metus jam su broliu teko praleisti priverstinių darbų stovykloje Elmshorne. Po to babūvojo Visbadeno DP ir Kaselio DP stovyklose.

1949-uosius galime laikyti naujo etapo pradžia- J. Mekas kartu su broliu emigruoja į JAV. Apsistojęs Brukline, pasitaupęs, Mekas įsigyja šiokią tokią kamerą ir pradeda filmuoti „moments of his life“. Nuo 1956- aisiais jis pradeda kurti savus filmus ir įsilieja į Amerikietiškąjį kino avangardą.

Be filmo kūrimo ir kuravimo, Mekas dar redagavo keletą kino tematikos žurnalų („Intro Bulletin“, „Movie Journal“), rašė ir savo straipsnius, kurie sausdinti „Films in Review“, „Cinema“, „Cinemages“ leidiniuose, dalyvavo studijinėse bei diskusinėse filmų programose, kelerius metus užėmė ir vedėjo pozicijas ( 1951–1953 m. „Film Study Group“, 1953–1954 m. „Film Forum“).

1962 metais kartu su broliu Adolfu Mekas įkūrė The Film Makers' Cooperative, o dar po dviejų metų- The Filmmakers' Cinematheque (vėliau ši išaugo į vieną didžiausių avangardinių filmų archyvų-  Anthology Film Archives).

Dėl geležinės sienos atskyrusios mus nuo aktyvaus ir nevaržomo Vakarų kultūrinio gyvenimo, vyresniajai kartai J. Mekas gali būti ir visai nauja pavardė. Tik įveikus Rusijos blogumą (ar ne blogumą- kaip linkę teigti mūsų senoliai) po nepriklausomybės atgavimo žmonės vėl galėjo atgaivinti ryšius su po pasaulį išsibarsčiusiais gentainiais. Tik tada informacija, iš kitos uždangos pusės, kartais „atsitiktinai“ praslysdavusi pro ją, galėjo nevaržomai pasiekti ir paprastą žmogų.

Daug vandens Lietuvoje nuo to nutekėjo, daug pasvarstymų apie nepriklausomybę ir dabar išgirstame; gerai tai, ar blogai- kiekvienas su savo nuomone ir patirtimis galime teigti vis kitaip. Bet negalime nuneigti, jog net ir tos „blogos“ sąlygos mūsų kultūrai davė daug. To įrodymas Cinzo, Škėmos, Niliūno ir kitų išeivių kūryba, kuri nebūtų pasiekusi tokio lygio, jei šie menininkai būtų likę Lietuvoje. Žinoma, šiuo klausimu tai pat galima ginčytis, kaip apie viską pasaulyje, bet...

Pasaulis kalba apie Joną Meką jau seniai. Šiandien ir mes apie jį kalbame, dėka nepriklausomybės, gražinusios mums prarastas jungtis.

J. Meko gimtadienio proga ŠU universitetas rytoj rengia jo tekstų skaitymus ir filmų peržiūras, renginio metu bus skaitomos ir studentų paruoštos interpretacijos Meko eilėraščiui „A, Niujorkas, šitas didelis/kaimas“ bei jo filmui „The Monks Of Cinema“. Aš taip pat suradau savo interpretacijos versiją šia proga, ją pateiksiu žemiau, bet prieš tai noriu pasidalinti pačiu J.Meko eilėraščiu, bei keliais vaizdo įrašais, kuriuose jis skaito savo eiles.

A, Niujorkas, šitas didelis

kaimas. Čirškia žvirbliai ant plikos ginko

šakos. Korėjietis dėlioja, išstatinėja

dažytų gėlių puokštes. Krautuvininkai

atidarinėja duris. Moteris

su šuniuku, juokingas toks,

praeina – ta pati, kur vakar, tam

pačiam gatvės kampe. Sebastijonas

užsitraukia šaliką, sako:

„Ar tu gali būti dabartiniam laike, pasa-

kyk.“ „Taip, – sakau, – aš esu dabar.“ „Prie kokios

DABAR raidės tu esi?“ jis klausia. „Tai jau

buvai,“ sako. „Pasiduodu,“

sakau.

Vėl einam šalta ryto gatve. Pusė

aštuonių, mokyklos vaikų

laikas. Vėjas vaiko laikraščių skutus

ir gatvės šlamštą. Krinta pasiklydę

snaigės. Hudsono upės vėjas

pučia į veidą. Sustoju prie kiosko,

nusiperku rytines laidas. Antraštės:

JI ŠAUKĖSI PAGALBOS... TOS KARALIŠKOS LŪPOS...

„Turi raktus?“ klausiu. „Turiu.“

Sebastijonas pranyksta požeminiame. Apsisuku

ir, lėtai, žingsnis po žingsnio,

einu atgal.

Galvoju apie Gozo, mano Tokijo

draugą – jo knyga išėjo vakar – .

Suku į Brodvėjų. Vėjas muša į veidą,

pradeda snigti. Snaigės krinta

lyg raidės iš japoniško

alfabeto iš naujos Gozo Yoshimasu

knygos.

Niujorko rytas bunda palengvėle,

bankų durys dar uždaros, tik benamis

vargšas sėdi prie durų, apsivyniojęs

antklodėm, ir su puodeliu prie šono

pinigams – veidu žemyn, sukniubęs

tarpdury – puodelis iš

plastikos.

Po Cézanno reprodukcija virš galvos

galerijos reklamoje

žalias vasaros peizažas.

Užu savaitės – Kalėdos!

Mekai,

        Niujorkas, sakai, didelis kaimas. O man Lietuva mažas, svetimas miestas. Niujorke tu pažįsti daug ką- žvirblius, korėjiečius, laiką, vėją, bulvarus, žinai įpročius žmonių, kurių nepažįsti, girdi gandus apie tuos, kurie tave pažįsta, o aš nė tiek neverta.

        Nepažįstami man žmonės, kuriuos pažįstu, neskiriu skirtingų veidų gatvėje ir tikrai nematau paukščių, įsivėlusių šakose. Tavo akiai atviras, po gatves skrajojantis šlamštas, dažytos gėlių puokštės, prie banko miegantis benamis su savo karališkomis aprangomis. Kaži ką gali tu sugalvoti, stebėdamas krintantį ant plauko sniegą,- tarsi japoniškos alfabeto raidės, parašytos Yoshimasau, jis tau.

      Tavo Niujorko žmogus iš tyliųjų. Jis nemėgsta daugžodžiaut ir kalbėt Sebastijonui apie tai, kuriam laike yra. Kas fikcija, kas realybė nežinai,- toks jau gimei. „Aš esu dabar“,- sakai, bet tas tavo dabar, kuris kitam yra tik paprastas „dabar“, tau yra daugiau negu dabar. Tau tai: pastebėti dabar, užfiksuoti dabar, perleisti per save dabar ir suprasti dabar. Būti dabar- pamiršus dabar.

       Nuo to, kas duota, nepabėgsi, ir tu tai žinai. Tu ir nenori bėgti. Todėl rašai, fiksuoji ir tavo akimirkos dabar virsta žodžių ir raidžių dabar. Koks keistas menas vieną niūrų, šaltą Niujorko rytą paverčiantis trumpametražiu filmu.

      Baigęs iš naujo gali pradėti. Gali grįžt prie to paties, taip pat, bet tavo patirtys jau kitos.

Vėl išleidi į aikštę krautuvininką, Sebastijoną, keistąją ponią.... Ar bus filmas tas pats? Taip, sakai ir žinai, kad po tavęs niekas jo nepakeis. Bet pakreipi galvą. Iš po skrybėlės šypsais. Žinai, kad nors filmas ir tas pats, bet kiekvieną kartą žiūrint keisis žiūrinčiojo žvilgsnio trajektorija. Todėl, jausdamas, tu, atsitiktinai kruopščiai pasirūpini vaizdu ir detalėmis, kad žiūrėtojui nepabostų stebėti. Šuniukas tampa juokingu, rytiniai laikraščiai įgauna antraštes, benamis pozą, rytas- veidą. Suklijuotos vienin vaizdų prizmės susilieja ir Niujorkas jau pažįstamas kaimas ne tik tau, bet ir man.

      Apsisuki. Lėtai pasuki atgal.

      Dienoraštis nenustoja fiksavęs: Cezanno reprodukcija, reklama- vasaros peizažas. Įrašai-  absurdas. Anachronizmas. Už savaitės Kalėdos.

       Norėčiau ir aš kada išmokt šitaip pažint, bet... ar tai išmokstama?

"Sade"

Lauke šalta, sunkiai sekasi priprasti kvėpuoti besižnaibančiu oru, todėl, kad kompensuočiau jaučiamą šaltį vakarą leidžiu klausydamasi šiltos „Sade“ muzikos.

Ši britų grupė, kurios stilių įvairiems šaltiniams sunku apibrėžti, susikūrė 1983 metais ir iki dabar yra pardavusi per 50 milijonų savo įrašų visame pasaulyje, nors per tą laiką išleido nei daug, nei mažai-6 albumus. Grupė yra laimėjusi 4 „Gramy“ apdovanojimus ir VH1 sąrašuose įtraukta į geriausių visų laikų atlikėjų 100-tuką.

Tai viena iš mano mėgstamiausių grupių tada, kai jaučiuosi visiškai iškamuota aplinkos ir kai nebegaliu mąstyti. Ji padeda atsipalaiduoti ir sugrįžti į save. Todėl, jei kas šįvakar jaučiatės panašiai kaip ir aš (sušalę ir pavargę), patariu ir jums pasiklausyti, gal padės?

Svarstymai

Kodėl taip sunku prisiversti ką nors daryti? Žinai, kad reikia, bet neišeina. Akys neskaito, galva negalvoja, rankos puslapių neverčia- nors tu ką. Keistas žmogus, nemėgstantis suvaržymų.

Tad kodėl, po velniais, paklausiu aš, susikūrėme tokį pasaulį, kuris mus pačius įkalino? Tapome kaliniais to, ką sukūrėme. Juk tai mes turėtume rinktis, ką daryti ir ko nedaryti. Sakysite, kad taip ir darome? Sakysite: jei nenori nedaryk, niekas neliepia, niekas neverčia. Bet aš noriu, noriu to, ką pasirinkau, čia ir visa bėda ir absurdo paradoksas. Norėt nori, širdis daužosi, bet visas kūnas atmeta ir priimt nenori širdies diktuojamo ritmo.

Ką daryt?

Tada pradedi plaukt pasroviui, kad nejaustum tokio didžiulio kūno „atmetimo“ ir kad širdis neliūdėtų. Bet plaukimas pasroviui netenkina proto- nuviliu save, matau, nuviliu aplinkinius, nuviliu ateitį.

Keistas žmogus, suskilusių veidrodžių šalyje- negalintis pasirinkti, kuri šukė geriausiai jį atspindi. Man ir to nereikia. Nenoriu būt atspindėta- tai mane gąsdina, gąsdina tai ką galiu išvysti. O jei išsirinkusi šukę pažiūrėsiu ir pamatysiu tai, kas nebesu aš? Jei pažiūrėjus suprasiu, jog nesibaigianti kova tarp noro, galimybių ir savigarbos perdirbo mane į kažką, ko nepažystų. Sakote, per daug Spilbergiška?

Bet aš vis tiek geriau nežiūrėsiu. Bent jau tol, kol kova nenurims. O kai karas baigsis ir išauš kita diena, naujoji aš vis vien nebeprisimins savo senosios baimių.

Pirmasis sniegas ir "Kelly Family"

Žinau, daugeliu gali pasirodyti bjauru ( man ir pačiai taip atrodo), bet pirmajam sniegui iškritus, pagerbiu šį įvykį klausydama „The Kelly Kamily“.

Nieko negaliu dėl to padaryti- ši muzika puikiai atitinka vidinę mano būseną, stebint tai, kas vyksta už lango. Pušys ir eglės, kurias galiu stebėti vos pakėlusi galvą nuo kompiuterio ekrano, tokios...linksmos, pagaliau gavusios kuo prisidengti nuo šaltų vėjų, o oras aplinkui tiesiog pritvinkęs vilties kvapo- pirmasis sniegas, kuris turėtų šaldyti, iš tikrųjų šildo. Įsivyrauja nerimąstingos pilnatvės nuotaika.

Tokia ir ta „Kelly Kamily“ muzika, pilnai persisėmusi kažkokio neįprasto keistumo, kaip ir šis metų tarpsnis, po juodos, paskendusios pilkumoje, užleidžiantis vietą baltai, paskendusiai juodumoje.

Keista "The Kelly Family" ir pirmojo sniegelio sąsaja, be tokia jau ji yra- mano galvoje.