2013 m. balandžio 30 d., antradienis

Celine Dion "Sans attendre"



Seniai bekalbėjau apie kokį tai albumą. Šįkart mano akiratyje praeitais metais išleistas Celine Dion „Sans attendre“. Jau nuo 2007-ųjų ši dainininkė tylėjo ir ta tyla, kaži ko, jau buvo pasidariusi įtartina ir pradėjusi atsibosti, radijo stotims vis iš naujo sukant ir sukant tą patį „Taking Chances“. Žinoma, dainininkė per tylųjį periodą netinginiavo (nors galėtų laisvai tai sau leisti, nesvarbu, kad ir gyventu kokį amžių). Nuo paskutiniojo albumo išleidimo dainininkė spėjo patenkinti pasaulio gerbėjus važinėdama su „Taking Chances“ turu, išleisdama dokumentinį filmą bei tapdama mama.
Taigi, belaukdama šįmet turinčio pasirodyti jos albumo anglų kalba, klausausi Celine prancūziškai. Nors šia kalba neįkopiu nė žodelio, ausiai albumo skambesys tinka ir patinka. Prancūzakalbėse šalyse albumas susilaukė didelės komercinės sėkmės, bet tai neturėtų stebinti žinant Celine Dion populiarumą ir įtaką visai pop muzikos istorijai, kuriai ji tapo nepralenkiama ikona nuo praeito amžiaus dešimto dešimtmečio.
Nors „Sans attendre“ ir buvo palankiai sutiktas pasaulio publikos, tačiau kritikų nuomonės dėl jo svyruoja nuo visiško prielankumo iki nepasitikėjimo ir įtarumo. Tiesą pasakius, kas mėgo Dion, tas ją ir mėgs, - nereikia išradinėti dviračio. Šiame albume nieko nėra kardinaliai kitokio, ko nebūtume sutikę ir jau pamėgę ankstesniuosiuose. Tiesa, šis albumas išsiskiria tematine įvairove: rasime dainų tiek apie meilę, jos žiaurumą, tiek apie deportuoto tėvo laukimą, tiek apie gydančią ašarų galią ar apie kūdikio mirties paslaptį. Tokia įvairovė sudomina tikintis skirtingumo, bet kai dainuoja Celine viskas pasidengia skambia jos prabanga ir tu pamiršti ko ieškojai ir ką buvai sumanęs rasti.
Palieku visus su labiausiai įstrigusiomis albumo dainomis: "Si je n'ai rien de toi", "Attendre", "Parler à mon père“, "Qui peut vivre sans amour ?“, "Que toi au monde".
Saldaus miego - atsibusime gegužę.







2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Ar tikrai?.. "(You Want To) Make A Memory"


Keisčiausi dalykai gali priminti praeitį. Visai netikėtai išgirdau Bon Jovi „(You Want To) Make A Memory“ (liet. pažodžiui: „(Tu nori) prisiminti/ pasidaryti prisiminimą“) ir atmintyje iškilo vaizdas: man keturiolika ar penkiolika, rudens pavakarys, aš susisupusi į iš kažkur nugvelbtą per didelį megztinį lengvai supuosi netoli namų obelyje įrengtose savadarbėse supynėse šalia po vasaros aptuštėjusio miško. Oras kvepia branda, rudens darbais, dirvožemiu ir iš jo garuojančiais saulės spinduliais. Rankose laikau „Keliautojo laiku žmoną“, klausausi Patti Smith ir Tom Petty grupės, ir jokie rūpesčiai nespaudžia man krūtinės. Paskutiniai šilti saulės spinduliai geriasi į drabužius, palaidus plaukus, o vėjas atpučia tolimus civilizacijos garsus. Visai netoliese, jau gelstančioje žolėje, man, ar tiksliau sau, kompaniją besivartydamas palaiko katinas.  Atrodo, kokie rūpesčiai gali kankinti žmogų tokioje vietoje, kur pasijausti esąs visiškai išslydęs – gerąja prasme - tave supančiame pasaulyje? 
Tada jaučiausi laisva, niekur neskubėjau, man nieko netrūko. Galėjau būti tokiose formose, kurios man labiausiai patinka – mintyse ir svajonėse. Gaila, kad tada to nesupratau. Nesupratau kaip daug kartais reiškia, galėti būti dabar ir tuo mėgautis. Nesupratau, kad kažkada tas dienas prisiminsiu kaip prabėgusį laiką ir gailėsiuosi jo tinkamai neįvertinusi. O gal kaip tik dėl šios priežasties jį ir prisimenu?
Šiandien pas mane lyja.
Geros popietės, pirmadienį palieku su „(You Want To) Make A Memory“.


2013 m. balandžio 28 d., sekmadienis

Bukowski. Sekmadienis. Pragaras skirtas vienišiams?




Šiandien noriu nukeliauti į Ameriką. Žinau, no way man, bet juk svajoti neuždraus net eižėjanti valstybė. Kadangi tikrasis būdas apsilankyti Amerikoje nėra realus (bent jau kol gyvenu dorai), joje šiuokar apsilankau skaitydama žymaus, jau legenda šiai šaliai tapusio, Charles Bukowski (1920-1994) kūrybą. Savo laiku autoriaus kūriniai praėjo nepripažinimo ir atmetimo liūną, pats jis laikas nuo laiko skendo alkoholio liūnuose bei moterų taifūnuose, pažinojo žemiausias vietas, o prisiminimus apie visą tai amžino savo raštų puslapiuose. Times rašytoją yra apibūdinęs kaip „žemojo Amerikos gyvenimo laureatą“ ir, mano manymu, tai gana taikliai parinkta frazė, atspindinti rašytojo gyvenimo peripetijas, kuriose intelektualusis ir žemesnieji pradai sudarė keistą jungtį.
Mano akiratyje šįkart keletas Bukowski‘o eilėraščių iš knygos „Pragaras skirtas vienišiams“, kurią lietuviškai išleido „Kitos Knygos“, jei neklystu, 2007-aisiais.
Trys eilėraščiai „sekmadieniaujant“ man kaži ko be galo artimi. Bukowski‘o eilės pasižymi tokiu nenudailintu sąžiningumu, kad vien dėl to jam spaudžiu ranką. Rašydamas jis neperdeda ir nežaidžia skambiomis ir šlykčiomis frazėmis vien dėl to, kad pažaistų, vien norėdamas išprovokuoti ar iškviesti visuomenę į beprasmį konfliktą. O, visgi, kerta giliai ir taikliai.
Linkėdama turtingos savaitės pabaigos, siūlau paskaityti „Apsigavimą“, „Keista“ bei „Gretimas kambarys“, kuris pastaruoju metu labai taikliai atspindi mano tiek vidinę tiek išorinę būsenas (pragaras skirtas tik vienišiams?).
Gero beprasidedančio sekmadienio vakaro.

Apsigavimas

kartu gyvenam jau 3 ar
4 metus. už ją esu 23 metais
vyresnis.

ji pasikviečia mane į tualetą ir rodo:
„pažiūrėk. pažiūrėk, kas čia daros.
tu ir vėl prisisiojai ant grindų!“

„na jau, liaukis...“

pripažink! tu tai padarei...!“

po kurio laiko ji atkiša man
paklodę: „pažiūrėk, matai tą juodą
dėmę? kaip tik šitoj vietoj tu ką tik
sėdėjai. juk tai šūdas! tu ką, užpakalio
nesišluostai?“

„joo...“

„tikrai neatrodo, kad šluostytumeis...“

kai vairuoju automobilį ji dažnai sušunka:
„ką darai! ir vėl pasukai ne į tą pusę!
nenoriu tau nieko sakyti, nes žinau, kaip
tave tai liūdina... tačiau ką tik
važiavai antra pavara, o reikėjo –
pirma! juk tai kenkia mašinai!“

kai vonioje skutuosi arba šiaip
tyrinėju savo veidą, ji ateina, pačiumpa
dezodorantą, pradeda juo trinti mano rankas,
sėdmenis, krūtinę.

„juk norime, kad kvepėtum... pameni,
mačiau, kaip lovoje iš užpakalio tau ritosi
žemės riešutai? kas tai per pokštai?“

„na, bet juk jau viską paaiškinau...“

„ne, ne, brangusis, riešutėliai byrėjo
tau tiesiai iš subinės! ir kaip gi tau pavyksta
subinę paverst riešutmedžiu?“

„nemanau, kad pavyksta...“

„kodėl muilo nepadedi atgal į
muilinę?“

„gerai jau...“

*

kai pirmą kartą ją pamačiau, ji pasakė:
„tu mano legenda!“

bet, kaip jau minėjau, tai buvo prieš
3 ar 4 metus.
visąlaik jai sakydavau:
„aš – ne legenda“.

na, bet dabar viskas stojo į vietas.

keista

keista, kai miršta žymūs žmonės.
ir net nesvarbu, ar jie buvo šaunuoliai, ar
nevidonai.
keista, kai miršta žymūs žmonės
ir nesvarbu, ar mes juos mėgom, ar ne,
jie tarsi seni pastatai, kasdien matomos gatvės,
daiktai ir vietos, prie kurių esame įpratę,
kurias priimame vien todėl, kad jos
tiesiog yra.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasijunti tarsi mirus tėvui, o gal
katei ar šuniui.
keista, kai žymius žmones nužudo
ar, kai nusižudo jie patys.
su žymiais žmonėmis bėda ta, kad juos
reikia kažkuo pakeisti, o jų kažkuo pakeisti
iš tiesų nėra įmanoma, ir tai kelia nepaprastą
sielvartą.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasikeičia šaligatviai, pasikeičia mūsų
vaikai ir mūsų meilužės,
mūsų užuolaidos ir mūsų automobiliai.
keista, kai miršta žymūs žmonės:

mes susirūpiname.

gretimas kambarys

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas glaudžia prie sienos ausį.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam įdomu, ką čia darai
be jo.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam neramu, kad vienumoje jautiesi geriau.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas mano, jog mąstai apie kažką kita
arba, kad tau niekas nerūpi
išskyrus patį save, sėdintį šitam kambary.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas tau rūpi kur kas mažiau, nei
kadaise.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas supyksta, jei kas iškrenta tau iš rankų,
arba susierzina, išgirdęs tavo kosulį.

gretimame kambary visad kažkas apsimeta,
jog skaito knygą.

gretimame kambary visad yra kas nors,
kas valandų valandas kalbasi telefonu.

gretimame kambary visad yra kažkas,
bet nelabai gali prisiminti, kas jis
ir labai nustembi išgirdęs žingsnius
iš kambario į tualetą ar kokį kitą garsą.

nors gal gretimame kambary ir nebūtinai visad
yra kažkas, juk
kartais gretimo kambario paprasčiausiai nėra.
o jei taip,
tai kartais čia ir iš viso nieko
nėra.

2013 m. balandžio 23 d., antradienis

Jurginės. Saugome senolių paveldą?


Vaizdas:St George by Raphael.jpg

Na, tai kaip atšventėte Jurgines?
Dabar jau tik nedažnas senolis beprisimena kokiais ritualais bei apeigomis jos būdavo minimos ir nepasidomėję vargu ar pasakytume kam lietuviai skiria šią šventę ir kodėl. Vėlyvojoje tradicijoje Jurginių šventė yra susieta su gyvulių išganymu į laukus, bet galima numatyti ir spėti, jog netolimoje praeityje šventė būdavo švenčiama kaip pavasario atėjimo, pirmojo arimo, pavasarinių lauko darbų pradėjimo šventė. Šaltinuose dažnai galime užtikti minimą Jorės vardą, kuriuo lietuviai vadino pavasario perkūną, budinantį gamtos jėgas. Šiam jie ir skirdavo Jorės arba kitaip vadintą Pergubrio šventę, kuri būdavo švenčiama sniegui nutirpus.
Kadangi tikėta, jog Jorė prikelia gamtą, atgaivina žemę, augmeniją bei globoja gyvulius tai šventės metu ir aukota pavasariniam perkūnui – Pergubriu vadintam. Per šią šventė buvo išmarginami ir kiaušinai – Jurgučiai. Šie apeigose turi maginės reikšmės, o raudonas Jurgutis visada paliekamas ant akmens Pergubriui.
Krikščioniškoje kultūroje Jurginės buvo sutapatintos su Šv. Jurgiu ir taip į ją įsiliejo ritualai atliekami su gyvuliais.
Šiandien pasitaikė puiki proga pabuvoti Raudėnuose, kuriuose jau 13-ąjį (neoficialiai 14-tąjį) kartą buvo rengiama Jurginių šventė. Šioje šventėje atkuriami buvę mūsuose paplitę papročiai: gyvulių išvarymas į ganyklas, jų šventinimas, laukų apėjimas su vaišėmis – Jurginių duona bei alumi, o vėliau šių paaukojimas, Jurginių duoną (su kiaušiniu viduje) užkasant į dirvą ir tą vietą palaistant alumi.
Įprasta, kad ši šventė vysta vienos Raudėnų mokytojos sodyboje, bet šįmet šventė dėl neišsivadėjusios iš dirvos drėgmės buvo perkelta į mokyklos kiemą, paverčiant šventę ne tiek papročių atkūrimu, kiek jų interpretacija. Trūko ir vienos pagrindinių Jurginių dalyvės – karvės. Jos vieton teko laiminti ožką. Kad ir kaip bebūtų, nekreipiant per didelio dėmesio į aplinkybes ir modernėjančios būties padarinius (niekas nebeaugina karvių?), buvo padaryta visa, kas ir turėjo būti padaryta ir svarbiausia – vaikai bent maža kruopele prisilietė prie saugomos etnokultūros.
Nors šventė joje buvusiąjam ankstesniaisiais metais ir galėjo pasirodyti ne iš geriausių, tačiau visa kompensavo prieš šventę miestelio seniūnijoje surengta konferencija „Tarmė - nūdienos žmogaus gyvenime", kurioje galėjome išgirsti Irenos Seliukaitės, LR Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėjos, prof. Liberto Klimkos, doc. Juozo Pabrėžos, Zitos Bezarienės, Raudėnų mokyklos direktorės pasakytus pranešimus apie tarmes ir jų vietą XXI amžiaus žmogaus būtyje.
Tikrai nesigailiu, kad važiavau į šią šventę, matyti gyvai atliekant, išlaikant mūsų senolių subrandintus papročius yra įdomu, tačiau būtų dar įdomiau, jei į visus šiuos ritualus mes nebežiūrėtumėme kaip į pramogą ar archaizmą, kuris mums nebebūdingas, o skatintume jaunąją kartą priimti tai kaip palikimą, kurį reikia saugoti. O kaip kitaip saugosi tradiciją, jei ši nebus tęsiama. Džiugu, kad Raudėnai savuose atgaivino Jurginių šventę, kad neleido jai virsti vien tik teoriniu aprašymu, kurį baisiai neįdomu skaityti.

I. Simonaitytė "Aukštujų Šimonių likimas"



Prisimenu, prieš kokį gerą mėnesį čia skundžiausi, kad mažai skaitau lietuvių rašytojų kūrybos, va ir gavau atkirtį nuo pačio likimo:DDD Tarsi supykusi ant savęs, užsisakinėdama šūsnį knygų, nepagailėjau ir paspaudžiau užsakymo mygtuką ir Ievos Simonaitytės „Šimonimis“, apatiškai galvodama, kad kada nors gyvenime pasiimsiu šią istoriją į rankas. Tas „kada nors“ netruko išvirsti į „dabar“. Neslėpsiu, pasiėmiau knygą į rankas nelabai ko tikėdamasi ir buvau pamokyta, kai užvertusi paskutinį knygos puslapį supratau, jog šis kūrinys tikrai yra KAŽKAS, vertas didesnio žodžio, nei moterų literatūra.
„Šimonis“ Simonaitytė pradėjo rašyti 1924-aisiais gyvendama Klaipėdoje ir rašė juos su pertraukomis bei papildymais gerą dešimtmetį. Galiausiai, kūriniui atsidūrus ant Liudo Giros stalo, šis vargiai galėjo patikėti, kad tai nėra išsiverstas ar nukopijuotas kūrinys; reikia pripažinti – poetas buvo pasimetęs, susidūręs su natūralia rašytoja iš prigimties. Pasirodęs žmonėse 1935-aisiais kūrinys buvo plačiai skaitomas, už jį I. Simonaitytė 1936-ųjų vasario 16-ąją gavo literatūrinę premiją bei pensiją.
Kūrinys pasakoja vienos – Šimonių – šeimos istoriją, kuri prasideda aštuonioliktame amžiuje, o baigiasi Pirmojo pasaulinio karo metais. Bėgant laikui, keičiantis valdžioms, žmoniems, jų mąstymui, Simonaitytė parodo kilmingos bajorų giminės regresą (nesinori sakyti degradaciją) į žemei artimus būrus. Su moteriai būdingu rūpestingumu, ramybe, tolerancija, pasišventimu bei pastabumu Simonaitytė pasakoja tokią istoriją, kuriai sunku atsispirti, juoba, likti abejingam, - juk tai mūsų – pavergtųjų – istorija.
Kalbant apie „Aukštuju Šimonių likimą“ bene daugiausia liaupsių visada susilaukia knygoje pavaizduota paskutinioji Šimonikė Urtė, kuri, kaip ir A. Vienuolio „Paskenduolė“, tampa simboliu to meto mergos likimui: beturtė, priversta eiti dirbti pas ūkininkus ir naiviai pamilusi jų sūnų, ji pagimdo nesantuokinę dukrą ir tampa, nepavykus nutraukti savosios būties, visuomenės atstumtąja. Šioje istorijoje, galime užčiuopti, nors tai ir grožinis kūrinys, nemaža sąsajų su pačios Ievos Simonaitytės likimu, juk ir ji buvo mergos vaikas, priverstas kęsti patyčias ir luošumą kaip ir knygoje vaizduojama Urtės duktė Roželė.
Nors šis Ievos Simonaitytės kūrinys ir vadinamas buitiniu romanu, tačiau aš kaži ar jam priskirčiau tokį apibūdinimą. Taip, jame yra daug to meto gyvenimo smulkmenų, paliečiami ir istoriniai įvykiai, kurių negalime atsieti nuo vaizduojamų herojų likimų, tačiau, visgi, tai nėra pirmieji smuikai, kuriais grojama. Aš jį skaičiau kaip socialinį kūrinį, kuriame autorė palietė ne tik tam metui būdingas, bet ir amžinas visuomenės problemas. Nūdienoje mes vis dar su jomis susiduriame. Kas įrodys, kad mūsų problema dabar nėra nutautėjimas? Nėra socialinės diskriminacijos? O gal išnyko socialinė hierarchija? Ne, viskas liko taip pat, kaip ir Simonaitytės laikais, nes giliai širdyje, kad ir kokiais moderniais beapsimestume, mūsų sena lietuviška prigimtis atliepia mūsų vertinimus.
„Aukštujų Šimonių likimas“ buvo pirmasis autorės prozos kūrinys, kuris iki šių dienų išliko jos, jei ne geriausiu tai skaitomiausiu.
Simonaitytės papasakota „Šimonių“ istorija man paliko įspūdį; artimumo savo šaknims, vietovei, kalbai įspūdį. Tai buvo vienas iš geresnių kūrinių patekęs į mano rankas pastaruoju metu, nesureikšminant švelnios sentimentalistinės gaidelės, kuri man nemaišo, bet kurią vertinu kritiškai. Žinoma, atsižvelgus į metus kuomet ši knyga buvo išleista ir rašyta, ta gaidelė gal ir buvo reikalinga.
Kas man tikrai paliko įspūdį ir sudomino, tai autorės talentas pasakoti istoriją. Net sunku buvo patikėti, kad knyga gali taip lengvai slysti per pirštus, mėgaujantis lengva pasakojimo maniera. Artimiausiu metu tikrai bėgsiu knyginan ir ieškosiu „Viliaus Karaliaus“. O „Aukšujų Šimonių likimą“ laisva valia patariu atrasti ir perskaityti, juk tai vienas skaitomiausių ir populiariausių klasikinių kūrinių lietuvių literatūroje.

2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

"Love Is Blindness"




Šiandien mėgaujuosi U2 parašyta daina „Love Is Blindness“. Ji buvo parašyta Bono ir pasirodė 1991-aisiais metais albume Achtung Baby”. Pirmiausia dainą buvo ketinta patikėti Ninai Simone, bet kai grupė ją sugrojo kartu, nutarta sėklai leisti sudygti savame darže. Be to, daina nuo jų tapo neatsiejama kai The Edge išsiskyrė su savo žmona, o susikaupusias emocijas išliejo atlikdamas gitaros partiją ir sutraukė jos stygas.
Pasirodžiusi daina patiko ne tik fanams, bet sužavėjo ir kritikus, kurie šiai negailėjo tokių epitetų kaip užkariaujanti, nerami bei vertino penkiomis žvaigždutėmis iš penkių. Visus tuokart sužavėjo The Edge graudulingos bei verenčios gitaros solo.
“Love Is Blindness” U2 dažnai grojo savo turuose, todėl nieko stebėtina, kad savo tamsiu skambesiu ji priviliojo ir kitus atlikėjus, kurie taip pat ryžosi pateikti savąsias dainos versijas. Vienos iš žymesniųjų tai Cassandros Willson versija pasirodžiusi 1995-aisiais, o kita pasirodė gan neseniai – 2011-aisiais ir buvo atlikta Jack’o White’o. Atvirai pasakius, White’o versija mane traukia daug labiau, negu bet kuri ankstesnioji ir net originalas.  White’as į šią dainą įliejo kaži ko gilesnio: žymiai daugiau dramatizmo, agresijos, seksualumo, desperacijos ir virpesio, - štai kodėl teikiu pirmenybę jo versijai ir laukiu nesulaukiu, kol pasitaikys šansas pamatyti ją skambančią šiuometinėje Getsbio ekranizacijoje.
Taigi, Jūsų dėmesiui, viena daina, trys interpretacijos: U2, Cassandra Willson, Jack White.




2013 m. balandžio 19 d., penktadienis

"OLDnewCIVILIZATION"


OLDnewCIVILIZATION 

Civilizacija apmėtyta šiukšlėmis.
Kaip gražu pažiūrėti –
Sniegui nutirpus
Mieste.

Civilizacija mylinti betarpiškai.
Kažkas įnorius tenkinti liepė –
Tamsos prado
Žudikuose.

Civilizacija religinga šventai.
Ir ką, nėra mūsyse tikinčių  –
Popiežiaus ieškom
Kolonijoj.

Civilizacija skubanti į niekur.
Ir vyrui masturbuotis  –
Kelios minutės
Ryte.

Civilizacija senstanti baugiai.
Moteris prie veidrodžio –
Dažai susimeta
Raukšlėse.

Civilizacija leidžianti susinaikinti taikiai.
Tereikia pagalvoti ir nėra kaltų –
Ginklas pasiteisins
Žudynėse.

Civilizacija sugluminusi laukinius.
Originalumą šie kadaise prarado –
Save atradę Tavo
Šalyje.

Civilizacija apsirengus geranoriškumu.
Kapitalistai myli savo vaikus –
Užsidirbk gulėti
Baloje.

Civilizacija apšikta negalvojant.
Vaikų ugdymas pažiūrėjus –
Aukšiausio lygio
Šiknose.
  
Civilizacija užsiimanti prostitucija.
Visi žino su kuo ji voliojas -
Teisybę pasiliekam
Mintyse.

 Civilizacija krušanti kitą besišypsant.
Per vėlu dangstyti šikną paklodėm –
Ištvirkimas sudaigintas
Kūdikiuose.

Civilizacija išpuošta vaivorykšte.
Kodėl nenori pripažinti –
Susimovei juodai
Savyje.



2013 m. balandžio 14 d., sekmadienis

Hermann Melville "Mobi Dikas"




Štai įveiktas dar vienas amžinosios klasikos kūrinys, kurio skaitymą vis atidėliodavau, bet atsirado reikalas ir, taip sakant, niekur jau nedingsi. Hermann‘o Melville‘io „Mobį Diką“ teko suryti greitai, ne taip kaip norėčiau „tikrame“ gyvenime, bet ką padarysi.
Žymiausiame Melville‘o kūrinyje sutinkame pakvaišusį Ahabą, „Pekodo“, banginių medžioklės laivo kapitoną, kadais sužalotą Baltojo Banginio Mobi Diko ir trokštančio šiam atkeršyti, jį įveikti mirties ir gyvybės kovoje. Surinkęs įgulą laivas palieka Nantateką trejiems ilgiems banginių medžioklės metams, per kuriuos vyrai matys tik atvirą jūrą, susidurs tik su keliais laivais ir dėl pelno medžios banginius. Tačiau taip neatrodo „Pekodo“ kapitonui, kurio pagrindinis šios kelionės tikslas – atkeršyti banginiui. Savo keršto troškiu jis pasidalina ir su visa įgula, liepdamas šiai prisiekti ištikimybę medžiojant. Taip ši įvairialypė įgula, multikurtūrinė Amerika laive, su savais tikėjimais, sava santvarka ir nuosavu tironu – Ahabu, pradeda savają kelionę.
Pasakojime susilieja žanrų įvairovė, jis sinkretiškas savo struktūra, Melville‘is jame, laužydamas visas to meto taisykles, kuria epochėją pilną dokumentinių esė apie banginių medžioklę, nuotykių pilną romaną, įterpdamas į jį žavėjusio Šekspyro dramos elementų, o tuo pačiu „Mobis Dikas“ iškyla ir kaip gilus filosofinis kūrinį pilnas alegorijų bei simbolių iš Biblijos bei kitų šalių mitologijų. Ahbo personaže ryškūs trijų Biblijinių personažų jungtis – karaliaus Ahabo, Jonos bei Ijobo. Pirmasis puola Siriją tris kartus, kaip Ahabas Banginį, ir paskutinį kart žūsta. Antrasis, Jona, atsiskleidžia biblijinio ir romantiškojo personažo kontrastą: Joana bėga nuo dievo rūstybės, o praryta bangžuvio meldžia pasigailėjimo, Ahabas priešingai, meta iššūkį aukščiausiai jėgai ir persekioja banginį, kovoja su blogiu net suvokdamas savo neišvengiamą žūtį. Na, o trečiojo – Ijobo – ir Ahabo panašumas pasireiškia abejonėmis, dvasiniu susiskaldymu. Kaip luošas Ijobas abejoja Dievo galybe, teisingumu, taip Ahabas viduje ginčijasi su gamta ir Dievu. Ahabą galime sulyginti ir su Prometėjumi: jis stipriai mitologizuojamas suteikiant jam dievybės bruožų pasitelkus ugnies įvaizdžius. Net pats Ahabas nesidrovi ir save prilygina gamtos jėgoms, vadindamas save Griausmu.
Ir Ahabas tėra viena, įvairialypės įgulos dalis. Kur dar laukinių, Kvikego, Teštigos, Degu, Pipo, paveiktų civilizacijos portretai, masių žmogaus Stabo linksmybės ir valgomi banginių bifšteksai, jau neminint Starbako dievobaimingumo ir, gaila, negalėjimo pasipriešinti lemčiai, kuri įtraukė jį į savo nagus netikėtai ir negrįžtamai, kaip ir visą kitą laivo įgulą, palikdama tik vieną išsigelbėjusį - pasakotoją Izmaelį. Kad šis, kaip ir biblijos Izmaelis, apskelbtų įvykusią Ahabo, sukilusio prieš Dievą ir žmones, baigties istoriją. 
„Mobi Dikas“ tikrai įstringantis, sudėtingas kūrinys, kurį norint suprasti ir išnagrinėti siūlelis po siūlelio prireiktų nemaža laiko ir pasišventimo. Jame Melville‘is tikroviškai atskleidžia to meto socialines problemas (tam nereikia nė vargingų Paryžiaus Hugo naudotų gatvių): užčiuopiama rasinė nelygybė, neigiama civilizacijos, kapitalizmo įtaka, materialėjančio pasaulio tuštumas.
Gaila, kad šio kūrinio vertės nesuvokė to meto visuomenė ir Melville‘is turėjo dienas baigti kaip muitinės inspektorius ir visų pamirštas rašytojas, kuris, visgi, išsaugojo, kaip daugelis jo sukurtų personažų, dvasios nenugalimumą ir didžiai pripažino: „ O man, nors ir parašiau šio šimtmečio evangeliją, teks mirti atmatų griovyje“.
Tikrai siūlau paimti knygą į rankas, priverstinai ar ne, bet ji verta perskaitymo.

2013 m. balandžio 13 d., šeštadienis

"Texas Killing Fields" 2011



Šiandien, vakarėjant, keli žodžiai apie 2011 kriminalinę dramą „Texas Killing Fields“ („Teksaso Mirties Laukai“), kuri buvo paremta tikra istorija. Filmą režisavo Michael‘io Mann‘o („Visuomenės priešai“, „Paskutinis Mohikanas“) dukra Ami Canaan Mann. „Texas Killing Fields“ antrasis filmas, kuriame moteris gauna režisieriaus kėdę, pirmasis jos krikštas įvyko dar 2000-aisiais su „Morning“.
Naujasis filmas, kuriame puikuojasi nemaža Holivudo žvaigždučių, pasakoja apie serijinį žudiką „įsisukusį“ lizdelį Teksaso pelkynuose. Visos jo aukos jaunos, nepilnametės ir problemų turinčios merginos. Trys detektyvai Maikas (Sam Worthington), jo iš Niujorko neseniai atvykęs partneris Brajanas (Jeffrey Dean Morgan) bei Maiklo buvusi žmona Pem (Jessica Chastain) įsitraukia į šia bylą visa galva, norėdami sustabdyti žudymus. Tačiau viskas nėra parasta, susekti tokį žudiką, kuris žudo klaidinguose ir Teksaso miestui nepriklausančiuose pelkynuose, atskirti pelus nuo grūdų, reikia laiko. O kur dar Bajano ir Maiko kelyje vis pasimaišanti penkiolikmetė Anė (Chloë Grace Moretz), kurios motina namuose įsirengusi „sugertuvių svetainę“ kas vakarą liepia jai nešdintis kuo toliau nuo namų, kai kažkur klajoja žudikas.
Lėtai besisukantys filmo kadrai įtraukia ne tik kaip kriminalinė istorija, bet taip pat kaip laukas, kuriame susikryžiuoja žmogaus principų, nusistatymų bei socialinių klausimų keliai. Kiekvienam iš filmo veikėjų šis žudikas, su juo susijusi byla, reiškia skirtingus dalykus. Pamaldžiajam, dievobaimingajam Brajanui ji tampa antruoju šansu: Niujorką jis paliko dėl nenusisekusios bylos. Pem tai darbas, kuriame norint išlaikyti autoritetą, reikia būti tvirtesnei už bet kurį vyrą. Maiklas kaip visada stengiasi laikytis pasyviai, kad nepamestų galvos: jis nenori per daug veltis ir atsikalbinėja kur tik gali. Na, o jaunajai Anai, ši byla, tampa iniciacijos, vedančios į kitą gyvenimo etapą, dalimi.
Šis kriminalas savyje talpina ne tik serijinį žudiką ir su juo susijusią machulatūrą, jis taip pat užčiuopia psichologinių bei socialinių problemų aruodus. Tikriausiai dėl šių priežasčių filmas man ir paliko gan tvirtai sukaltos kriminalinės istorijos vaizdą. Nenuneigsime profesionalaus aktorių darbo, bet tai neturėtų stebinti pažvelgus į pavardes. Man patiko niekur neskubantis kameros vaizdas, kuris fiksavo grėsmės nuojautos pilnus Teksaso vaizdus.
Kam patinka kriminalinės istorijos, kurios sukurtos ne vien namų šeimininkėms kaip atsipalaidavimo priemonė, siūlau pažiūrėti.
Ramaus šeštadienio.



2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

"Don't Worry Be Happy" (t.y. nebėk)




Šiandienos klausimas: kodėl žmogus nori bėgti, kodėl jis bėga, nors žino, kad vis tiek nėra kur nubėgti, kad jis niekur nenubėgs, arba, bėgdamas, dar greičiau nubėgs ten, nuo ko bėgo? Žinau, sudėtingas klausimas, o visgi, mes taip elgiamės kiekvieną dieną - bėgame nuo įsipareigojimų. Bet tai apgaulingas bėgimas. Maskuotė. Bėgdami nuo jų mes tik dar greičiau juos pasiekiame, tik pasiekiame jau žymiai didesnius, negu tie, nuo kurių bėgome. Užburtas ratas.
Apibendrinant, mano galvoje: tikra makalynė (jaučiasi...), tinginystė, kurią veju lauk, įsipareigojimai nuo kurių bėgu, žiema, kuri neišeina, depresijos šešėlis, lendantis švieson.
Kaip prieš tai kovoti? Nėra vaistų. Bet turi būti įsitikinimas, kad viskas YRA gerai. Kaip tik jo ir einu ieškoti.
Palieku visus su  Bobby McFerrin parašyta daina „Don‘t Worry Be Happy“ ("Nesirūpink, būk laimingas"), kuri dažniausiai yra siejama su Bob Marley vokalu. Ši daina buvo išleista 1988 metias ir tapo pirmąja a cappella daina, kuriai pavyko užkopti į Billboard‘o „karštųjų“ sąrašo viršūnę. 1989-aisiais daina gavo „Grammy“ apdovanojimus tiek metų dainos, tiek metų įrašo, tiek geriausio vyriško pop pasirodymo kategorijose.
P.S. Atkreipkite dėmesį į dainos vaizdo klipą, kuriame nusifilmavo legendinis Robin'as Williams'as bei žymus amerikiečių klounas ir aktorius Bill'as Irwin'as.



Gero trečiadienio vakaro. Tikėkimės, po žiemos ateis vasara.

2013 m. balandžio 7 d., sekmadienis

"Missing You"




Šiandien galvoju apie alyvas. Apie jų gaivų kvapą.
Nežinia iš kur jis prisigėrė skambių rytinio pavasario garsų. Virpesių skęstančių ilgėjančių naktų tyloje. Laumių kadais paslėptų pažadų. Vaikystės atminimų. Ilgesingo išsipildymo neišsipildžiusio žado. Ir visa stebinčio mėnulio laikinumo.
Pasiilgau pavasario, pasiilgau jo vakarų, prigėrusių gyvybės; tokios gyvybės, kuri taip neįkyriai moka įsilieti į kraują ir prasibrauti į mintis...
Pasiilgau alyvų kvapo.
Jo ilgėdamasi klausau John‘o Waite‘o parašytos „Missing You“ dainos.
1984-aisiais John‘ui Waite‘ui pavyko savo singlą užnešti iki pirmosios vietos Billboard‘e, o 1996-aisiais Tina Turner jau plėšė šį singlą savo laukiniu balsu. Tinos versija, bent jau mano sąrašuose, yra aukščiau pirmtakės, nors muzikos pasaulyje ir nesusilaukė tokios sėkmės kaip originalioji.
2007 metais pasirodė atnaujinta originalo versija, kurią John‘as Waite‘as įdainavo kartu su Alison Krauss, bet ir ši, kaži ko, nelabai mane „kabina“. Galbūt kaltas mano pačios skonis, o galbūt, iš tikrųjų, John'o Waite'o dainai trūksta šarmo, kuris atsiranda tik su Tinos balsu?
Kaip visada, pateikiu visas versijas eilės tvarka, linkėdama pavasariškos (o kad taip būtų) sekmadienio popietės.





2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Susikaupk! Susikauk! Įveik! - Pošventinė depresija


         
         Šventės praėjo – daugeliui pošventinė depresija liko. Koks jausmas?
         Man visa tai primena štai ką:

(susikaupk!) - bandau!

(aš stipresnė už depresiją:/) - taip, kurgi...:D

...kyla (vidinis ir sekinantis konfliktas) - kam neaišku?

(pabaiga) - taip ir nepasiekus tikslo.

(laimingasis kelias) - aliuzija į epilogą: mūsų vakarykštę/šiandienos/rytojaus siekiamybę, kuri ir įsuka depresijos ratą.

         Tikėkimės, rytojus bus sveikas, nes gyvenimas, visgi, vertas gyventi (net ir nusistačius ne tuos prioritetus).


2013 m. balandžio 1 d., pirmadienis

"Whiskey Lullaby"




Balandžio pirmoji – juokų diena. Negano to – Velykos. Visa sudėjus: turime pavasario šventę, per kurią ne saulė šviečia, o sninga!
Kaži ar iš vis prisimenu tokius laikus, kai ryte iš lovos tave prikelia paukščių nuogose šakose čiulbėjimas, o pasikėlus, pro langą, pamatytai... žiemą.
Bet ko tik nebūna gyvenime...
Vėl tenka šildytis arbatos puodeliais ir muzika.
Šiandien tai Brad Paisley ir Alison Krauss atliekama kantri daina „Whiskey Lullaby“. Parašė ją garsus kantri atlikėjas John‘as Randall‘as 2003-aisiais, skausmingai (t.y. gerdamas) išgyvendamas savo ką tik įvykusias skyrybas. Galima sakyti, kad už dainos tekstą šiuokart reikėtų dėkoti ne tiek pačiam Randall‘ui, kuris tuomet buvo ne pačios geriausios būklės bedarbis, bet jo vadybininkui, iš kurio burnos, bekalbant su Randall‘u, ir išlėkė žymieji žodžiai: "Hey man, every now and then you've got to put a bottle to your head and pull the trigger“ (maždaug: „vyre, ką tau tereikia padaryti tai priremti butelį sau prie galvos ir nuspausti gaiduką“).
Užsirašęs šį išmintingą „pamokymą“ Randall‘as užsigeidė parašyti dainą, kurioje galėtų panaudoti šiuos žodžius, taigi, pradėjęs bendradarbiauti su Bill‘iu Anderson‘u, jis netruko įvykdyti užmojį ir jau 2004-aisiais daina pasirodė kaip naujasis Paisley singlas. Po metų ją įdainavo ir pats kūrėjas, tačiau dainos sėkmė taip ir liko Paisley bei Krauss rankose.
Man „Whiskey Lullaby“ vienas geriausių kada girdėtų kantri „gabalų“. Lengvai skambanti gitara, geras, įtaigus tekstas, širdį daužanti jo pasakojama istorija ir atlikėjų balsai leido kūriniui užkopti į hitų sąrašus bei gauti 2005-ųjų CMA (liet. Kantri Muzikos Draugijos) apdovanojimą kaip geriausiai metų dainai.
Nereikėtų pamiršti paminėti ir dainos klipo, kuris tikrai neblogas ir puikiai atskleidžia dainos tekstą. Klipo istorija mus nukelia į laikus baigiantis II Pasauliniam Karui, kai vyras grįžta namo iš tarnybos kariuomenėje, tačiau grįžęs neberanda to ką paliko: jis sužino žmoną jį išdavus ir pradeda nesustabdomai gerti, kol tai priveda jį prie mirties; ta pati istorija atsikartoja ir žmonos likime - ši atgula po gluosniu šalia vyro nebeiškentusi kaltės.