2014 m. vasario 28 d., penktadienis

"Dallas Buyers Club" 2013


Pagaliau radau laiko pamatyti, ilgai lauktą naująjį režisieriaus Jean-Marc Vallée filmą „Dallas Buyers Club“ („Dalaso pirkėjų klubas“), kuris debutavo 2013-ųjų Toronto kino festivalyje. Šis, tarptautinio pripažinimo susilaukęs kanadiečių režisierius, garsėja tokiais darbais kaip: „Black List“ (1995), „Cafe de Flore‘ (2011) bei visiems lietuviams jau ir iš televizijos ekranų pažystamu – „The Young Victoria“ (2009).
Naujasis jo filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė  Matthew McConaughey, Jennifer Garner bei Jared Leto, pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie elektriką Ron‘ą Woodroof‘ą. Po nelaimingo atsitikimo darbo vietoje, vyras atsiduria ligoninėje ir sužino, kad gyventi jam liko 30 dienų, kadangi jo kraujyje aptiktas pražūtingas AIDS virusas. Nutrūktagalvis, homofobiškas, „tu – moteris, aš – vyras“ filosofija besiremiantis vyras nesutinka su savo nuosprendžiu ir ieško būdų, kaip prailginti savo „terminą“. Tam jis randa dar tik badomus medicinoje AZT ir, kad jų gautų, Ronas pasiryžęs papirkinėti visus, kas tik leidžiasi papirkinėjamas. Deja, šis gėris jam ilgai nesitęsia ir Ronas priverstas ieškoti kitų būdų kaip gauti preperato. Taip Ronas atsiduria Meksikoje, kur susipažįsta su amerikiečių daktaru, praradusiu licenziją dirbti šalyje. Šis daktaras pasako tiesą: AZT ne gydo, bet naikina kiekvieną dar sveiką ląstelę, todėl rekomenduoja ir gydo Roną kitais preperatais. Po trijų mėnesių paaiškėja, kad jo gydymas veika, taigi Ronas nusprendžia imtis šių preperatų gabenimo per sieną bei pardavinėjimu žmoniems. Neilgai trukus, kartu su dar ligoninėje sutiktu transvestitu Rone, jis įkuria Dalaso pirkėjų klubą, į kurį įstoję žmonės gauna Rono platinamų preperatų, žinoma, už tam tikrą mokestį. Šiuo savo veiksmu vyras įskelia polemiką visuomenėje, o jį patį už skvernų ima tampyti FDA institucija, teismai, daktarai...


Pasakojant Rono istoriją, išryškėja daug iki šiol mums aktualių problemų: ar gali kas nors nurodyti kuo žmogui gydyti savo ligą? ar galima jam uždrausti gydytis, nors rezultatai rodo, jog tai padeda? ar vaistų, kurie padeda, platinimas yra nusikaltimas? kur čia valdo faktai, logiškumas, racionalumas, o kur – korupcija ir kapitalas.
Antroji šio filmo styga neką prastesnė. Ji paliečia ypač šiandien aktualų klausimą ir, mano nuomone,  labai jau fašizmu mūsuose atsiduodantį, požiūrį į homoseksualus. Tačiau ko verti mūsų homofobiški įsitikinimai, dienos pabaigoje, kai mirtis beldžiasi į duris? Būti žmogui žmogumi, štai ką vis dažniau pamirštame.
Dallas Buyers Club“ Matthew McConaughey už Rono vaidmenį 2013-aisiais atnešė Auksinio Gaublio apdovanojimą, geriausio aktoriaus kategorijoje. Ir jis tikrai to nusipelnė. Taip pat Auksiniu Gaubliu apdovanotas ir Jared Leto, suvaidinęs Ronę: tokios nuoširdžios, įtikinamos ir išjaustos, jei galima taip išsisireikšti, atrodytų, tiesiai iš širdies einančios vaidybos jau seniai neteko matyti ekranuose.
Dallas Buyers Club“ vertas pamatyti filmas. Ir tai viskas, ką galiu pasakyti.

2014 m. vasario 26 d., trečiadienis

"Nieko neturėti", arba ko negausiu?


Nieko neturėti

Nieko neturėti – –

būti tik savu kūnu,
nieku visumos, kuri supa.
Prieš nieką neatsakyti, tik eiti, -
ten kur ne galva rodo,
o dilgčioją kojų pirštų galai.

Nieko neturėti – –

miegoti ant žemės prisispaudus,
jausti gyvastį didžiausią
tekančią po savimi, ir atsakyti –
tik prieš savo susitraukusį skrandį.

Nieko neturėti – –

tuopat būti dievu ir maitėda –
kuriam persisotinę aukojam
perviršį gėrybių išėstų.

Nieko neturėti – –

jaustis galingiausiu tvėriniu –
dovana, kurios negausiu.

Nieko neturėti – –

2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!


Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!

Prisimenu, buvo piko metas. Mes važiavome ilga miesto gatve ir pamatėme jį gulint. Gulėjo tiesiai ant perėjos, – kelio viduryje, – balzganų drabužių, apsitrynusių dėl prabėgusio laiko ir besimainančio oro, maišas. Iš pradžių tikrai pamaniau, kad maišas, kol nesupratau, jog žmogus. Jis nejudėjo.
Šviesofore užsidegus žaliai šviesai, automobiliai skubėdami pasispyrė priekin, apvažiuodami gulintį: sudėtingi manevrai, kai tiek iš dešinės, tiek iš kairės, gali susidurti su kita mašina, kitu, piktu ir skubančiu, vairuotoju. Bet niekas nesustojo. Niekas net nemanė patraukti „kliūties“ iš kelio, galbūt taip išvengiant didesnės nelaimės. Nė vienas iš tų prabangių BMW, Mercedes ar Wolkswagen, vairuotojų nesustojo pažiūrėti, įsitikinti: galbūt, jie važiuoja pro mirusį žmogų; o gal, gulinčiajam infarktas, insultas, epilepsijos priepuolis, - dar dievai žino kas, - gal jam reikia skubios Tavo, kuris nesustojai, pagalbos.
Jau turėtų nebestebinti, bet nesusilaikiau: vėl nustebino žmonių nejautrumas. Mechaniškumas. Smalsiai nužvelgti gulintį laiko visiems užteko. Laiko užteko ir pasijuokti. Bet ne sustoti.
Kur skubi žmogau? Taip, tu. Kas jei kurį kartą pats gulėsi ant gatvės, kas jei ten gulės tavo sūnus, motina? Nejau nenorėsi, kad tau ar jiems kas nors, susizgribęs, padėtų? Tikrai norėsi. Tad kodėl nesustoji? Kur skubi, net tada, kai, galbūt, susidūrei akis į akį su mirtimi, akis į akį su artimo nelaime? Kas gali būti svarbiau žmogui, už pagalbą kitam žmogui? Bažnyčios sekmadieniais pripildytos, ir tai atsakymas kodėl. Neitum ten, jei neturėtum ką išpažinti, jei nesijaustum nusidėjęs ir susitepęs. Žmogau, tu, ne žmogus, jei gali brolį palikti niekieno valioj.
Ar tu turi vaikų? Ar taip elgdamasis – nepadėdamas gulinčiam ir pakilt negalinčiam – apie juos pagalvoji? Ar pagalvoji, kad jei nesustojai tu, tai reikiamu momentu, nesustos ir jie, – netgi tau. Kratai galvą: neturi vaikų. Bet turi motiną, kuriai reikia žvelgti į akis. Ar neiškils tau tas, gulinčiojo gatvėje ir tavo palikto, vaizdas žvelgiant į savo vis silpstančią motiną? Ar negėda bus: juk ne to ji tave mokė, maitindama iš savo rankų.
Tu nesustojai. Nesustojai prie gulinčio žmogaus ir jo nepakėlei; nepaklausei ar jam nereikia pagalbos. Tau liko nežinoma, jis gyvas, ar miręs, - galbūt, tavo stabtelėjimas ir pagalba būtų jį išgelbėję. Išgelbėję jo gyvybę.
Nesakysiu tau, kaip ši istorija baigėsi. Tegul lieka šitai gulėti ant tavo sąžinės. Tu niekada nesužinosi, kas nutiko tam žmogui; tam pasyviajam šios istorijos herojui. Tu niekada nesužinosi. Nes nesustojai.

2014 m. vasario 19 d., trečiadienis

Mano fotografijos II. Šios žiemos atspindžiai


Esu pastebėjusi, kad per pasivaikščiojimus mėgstu sustoti ir užfiksuoti pasaulio atspindžius vandenyje. Vakarą leidžiu peržiūrinėdama šios žiemos nuotraukas ir, matau, jog savo „aistros“ neišvengiau ir šįmet: radau tuntą vaizdų su atspindžiais vandenyje.
Nežinau kas mane sugundo tai užfiksuoti: įžvelgiama galimybė, šio pasaulio paralelė, žaidimas formomis ir kūlversčiais, - tikriausiai, visa. Bet daugiausia tai, jog žvelgdamas į tą atspindžio nuotrauką, akimirką, gal tik trumpesnę negu trunka sekundė, tu pasimeti tarp tikro ir ano, tarp realybės ir fikcijos. Atrodo, jog atspindys talpina visa. O kartais – jis grynesnis nei realybė... 
Ta atvirkščia tikrovė, kai nekyla net klausimo, kodėl debesys vandeny, o trobų pamatai aukštielninki...








"Homeland". Pirmas sezonas.


Lyg pienas prieš miegą – tuo pastarąją savaitę man tapo amerikiečių serialas „Homeland“ („Tėvynė“). Pirmasis šio serialo sezonas startavo dar 2011-aisiais, bet kažkaip sugebėjau jį aplenkti (sąmoningai baidžiausi, dėl jo greito ir masiško išpopuliarėjimo).
Visgi, net ir praėjus beveik trejiems metams nuo starto, „Tėvynės“ populiarumas nemąžta – žiūrinčiųjų net daugėja, – tad nusprendžiau, kad laikas ir man pažiūrėti, kas ten žmonės taip „užkabina“.
Pirmiausia, šiek tiek priešistorės. Vertėtų paminėti, kad „Tėvynė“ tai, Izraelyje kurtos televizijos dramos „Hatufim“ („Karo belaisviai“) amerikietiška versija. „Karo belaisvius“ sukūrė, scenarijų parašė bei ėmėsi režisierio rolės izraelietis Gideon‘as Raff‘as, kurio pavardė dabar gerai žinoma viso pasaulio „Tėvynės“ gerbėjams.
Dar „Karo belaisviams“ nespėjus pasiekti Izraelio ekranų, teisės kurti amerikietiškąją šio serialo versiją buvo parduotos  20th Century Fox Television, kuri ėmėsi adaptuoti Raff‘o kūrinį. Toks sprendimas pasiteisino: iki šiol serialas jau yra pelnęs penkis prestižiškuosius Auksinius Gaublius, tarp kurių ir geriausio televizijos serialo aktorės ir aktoriaus kategorijose. O kur dar susigriebti Emmy, Critics' Choice bei kiti apdovanojimai, kurių stygiumi šis serialas tikrai negalėtų pasigirti.
Pažiūrėjusi pirmąjį „Tėvynės“ sezoną, tikrai galiu pasakyti, kad jis vertas visų kritų liaupsių, kurias galime rasti išspausdintas apžvalgose, reklamose ir t.t.
Kai Alkaidos įkaitas, sežantas Brodis po aštuonerių metų pagaliau grįžta namo, daugeliui kyla klausimų. Vienas iš jų, kodėl šis vyras vis dar gyvas? Įžvalgiai CŽV agentei Klerei, Brodis nuo pat pirmos minutės sukelia įtarimų. Būtent todėl ji pasiryžusi sekti kiekvieną jo žingsnį bei sužinoti ar tik šis nėra užverbuotas ir nevykdo teroristų vado Abu Naziro nurodymų?
O namo grįžęs Brodis bando prisitaikyti prie seniai neįprastu tapusio gyvenimo ritmo: miegojimas lovoje, santykiai su žmona, ryšio su vaikais paieškos ir iš praeities atriedančios krizės – tai, kas sudaro Brodžio kasdienybę. Tačiau ar šis vyras tikrai tenori susigrąžinti ramų gyvenimą?
Tiesos ir manipuliacijų žaidimas „Tėvynėje“ neturėtų palikti abejingų tų, kurie mėgsta politines intrigas, žavisi paslaptimis, dėlionėmis ir nuojautomis. Taip pat neliks apvilti tie, kuriems svarbi tikrai puiki režisūra bei įtaigi vaidyba, dėl kurios net nekyla klausimų - Damien Lewis, Mandy Patinkin, o ypač Claire Danes -pasirodymai tikrai verti didžiosios A.

Pagrindiniai serialo aktoriai Auksinių Gaublių ceremonijoje

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Valentinas. "Ar yra ta meilė?"


Ar yra ta meilė?

Ar yra ta meilė jaunystėje:
tekanti, nerūpestinga,
žaidžianti savimi, lyg būtų
nereikšminga ji visai?

Ar yra ta meilė, pakelianti tave
parklupus, tikinti ir neišduodanti
bebaimė, neleidžianti
prarasti savasties, dar gyvos?

Ar yra ta meilė, verčianti
tave laisvu, verčianti tave
kurt ir valdyt karalystę, tapt
karalium savęs – minčių ir kūno?

Ar yra ta meilė, kurią
gavus tu nenori paleisti, kuria
daliniesi gyvenimą: šypsenas,
žvilgsnius ir – vyno išlaisvintą juoką?

Ar yra ta meilė, plėšianti,
atimanti, tau širdį, galinti
priverst tave verkt dėl kito labiau,
nei dėl savęs paties nelaimių?

Ar yra ta meilė, apie kurią
galvojant tu tęsi savą gyvenimą,
nors nereikšmingas jis būtų,
galbūt – ir meilės netekęs?

Ar yra ta meilė, padaranti iš tavęs
Žmogų: didelį ir vertą savęs,
tokį, kuriam leista keliauti,
kuris gali atrasti, suprasti
ir nusišypsoti: meilės galia –
ji leido jam Viską pažinti...

H. de Balzac "Prarastos iliuzijos"


Šiandien užverčiau paskutinį Bazako knygos „Prarastos iliuzijos“ puslapį. Tai knyga plyta – 1954-ųjų metų leidime teks praversti daugiau nei septynis šimtus puslapių, kol pasieksime paskutinį autoriaus parašytą žodį. Nepaisant knygos dydžio, rankose ją laikyti buvo malonu, taip jau yra su tomis senomis knygomis. Bet ne apie knygos dydį, – nors ir jis dažnai nulemia mūsų pasirinkimą skaityti ar ne, - čia pasakosiu.
Tarp Žmogiškosios komedijos apsakymų bei trumpų romanų „Prarastos iliuzijos“ išsiskiria savo apimtimi bei tuo, kaip plačiai apžvelgia, dviejų Prancūzijos polių, provincijos ir sostinės, kasdienį gyvenimą, papročius – visą socialinę terpę. Nors socialinio faktoriaus, jo chirurgiškų pjūvių, netrūksta visuose autoriaus kūriniuose, tačiau „Prarastose iliuzijose“ socialinė terpė nagrinėjama be galo smulkiai, nepraleidžiant nė vienos smulkmenos, kuri leidžia susidaryti aiškią ir tvirtą tuometinės visuomenės, skirtingų jos dalių, vaizdą; šis vaizdas leidžia pamatyti tyro ir nuoširdaus individo silpnumą ir negalią, pakliuvus į širšių puotą.
Prarastas iliuzijas“ sudaro trys dalys. Pirmoje ir trečioje knygos dalyse aprėpiamas provincijos žmonių gyvenimas ir papročiai. Būtent šioje aplinkoje pirmąkart esame supažindinami su pagrindiniais knygos personažais: spaustuvininku Davidu ir vaistininko sūnumi Liusjenu. Šiems žmoniems, verčiant knygos puslapius, netrūks sunkumų: Davidas, vedęs Liusjeno seserį, bandys susikurti sau ir jos šeimai laimę gimtajame mieste, kai pats tėvas pasirūpins, kad sūnus mirktų skolose; o Liusjenas, draugo padedamas, išbildės į Paryžių, kaip aristokratės meilužis, ir bandys tapti žinomu poetu.
Labiausiai knygoje mane kabino antroji dalis, kurioje sekama Liusjeno kelionė Paryžiaus gatvėmis, jo savos vietos visuomenėje paieškos. Naivus, jaunas vaikinukas netrunka paragauti Paryžiaus visuomenės žiaurumo. Socialinės blokados tarp aristokratijos ir buržuazijos, aukštas pragyvenimo lygis, verslininkų lupikiškumas greit priverčia jauną, iliuzijų pilną vaikiną atsižadėti doro kelio, ir siekti sėkmės bet kokia kaina. Naivus Liusjenas, įsidarbinęs žurnalistu, vis dar pilnas iliuzijų, netrunka patapti žaisliuku kitų rankose, nesuprasdamas taisyklių žaidimo, kurį ryžosi žaisti...
Balzako sukurtas Liusjenas, mano subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių literatūrinių personažų, su kuriais teko susidurti. Kupinas iliuzijų, vilčių ir svajonių jis iš provincijos atvyksta į Paryžių – miestą, kuriame viskas įmanoma.  Niekas geriau už Balzaka negali pavaizduoti jaunos – naivios šiandien, bet iliuzijų pilnos rytdienai – sielos nuopuolio, degradacijos pasidavus visuomenės provokacijoms: pinigų, garbės, šlovės ir malonumų ruletei. Liusjeno troškulys visam tam didėja, sulig kiekvienu išgertu gurkšniu. Dėl pinigų ir garbės jam tenka išduoti draugus ir įstumti šeimą į skolas, tačiau tuščias noras tapti pripažintu aukštuomenėje, galiausiai, jį sužlugdo, vietoj žadėtos aukso skrynios, palikdamas jį prie sukiužusios geldos.
Balzakas šiame kūrinyje, tarp eilučių ir jose, smarkiai peikia ne tik tuometinės visuomenės normas, jos žiaurumą ir negailestingumą, bet ir joje tarpstančias profesijas. Tuometinę žurnalistiką jis atvirai vadina vyriška prostitucija. Balzakas profesionaliai išardo visą jos aparatą, leisdamas mums atidžiai pažvelgti į kiekvieną sraigtelį: parsidavinėjimą politikams, teatrui, spaustuvininkams ir leidėjams; abipusį šantažą bei pinigų plovimą.
Dar vienas verslas, į kurį vis atsigręžia Balzakas knygos puslapiuose, leidyba ir spausdinimas – su ja vargsta provincijoje likęs Davidas ir žmona. Tiek Liusjenas, tiek Davidas susiduria su šio verslo negailestingumu, vienas – kaip autorius, kitas – kaip gamintojas.
Su Balzako kūryba esu pažįstama jau seniai seniai, ir nė karto ji manęs dar nenuvylė. Nenuvylė ir šis kūrinys, kurį neabejotinai patariu sukrimsti. Nors Balzakas rašė apie tuometinę visuomenę ir jos papročius, tačiau ar daug kas, leiskite paklausti, nuo tada pasikeitė? Galbūt pasikeitė ar išnyko pavadinimai, patobulėjo verslai, tačiau daug kas išliko. Išliko jaunos sielos viltys, ir žmonių lupikiškumas, jomis naudojantis. Kasdieną jauni žmonės atvira širdimi atvyksta į miestą kurti sau ateities, svajodami kaip jie apvers, jei ne pasaulį, tai bent savo gyvenimą, aukštyn kojom; ir kasdieną jų iliuzijos yra sutrypiamos kartaus realybės skonio: kai po kojomis krenta sąskaitos, kai už viską tenka mokėti brangiau, nei išgali, kai tenka kovoti dėl vietos po saule, žmogui pasidaro nesvarbūs moralės ir teisingumo faktoriai – svarbiausia išsilaikyti. Bet, norint išsilaikyti, reikia išmokti žaisti pagal visuomenės normas – kitaip namo eisi pėsčias. Būtent todėl mūsuose visada bus Balzako liusjenų.
P.S. jei kada pasitaikytų galimybė, patariu pamatyti šio romano motyvais sukurtą to paties pavadinimo baletą, kuris neturėtų palikti abejingų net ir tų, kurie jo nemėgsta - Balzako istorija čia įgauna tikros galios. Mane labai žavi šokis, ir jo gebėjimas, kitaip nei literatūroje, be žodžių atskleisti tai, kas esti esminga; o šitam baletui tai neabejotinai pavyko.
Įprastai, palieku Jus su ištrauka iš kūrinio:

„- ... Vargšas berniuk, aš čia atvykau kaip ir jūs, su pilna širdimi iluzijų, varomas meilės menui, nešamas nesutramdomo garbės siekimo: čia radau amato kasdienybę, leidybos suktenybes ir skurdo tikrovę. Mano egzaltacija, dabar jau išdulkinta, mano pirmasis užsidegimas slėpė nuo manęs pasaulio mechanizmą; reikėjo jį pamatyti, pasitrankyti į visus jo krumpliaračius, pasidaužyti į jo ašis, išsitepti jo degutais, pasiklausyti jo grandinių ir smagračių džeržgimo. Jūs pamatysite, kaip ir aš pamačiau, kad už visų tų gražiai išsvajotų dalykų glūdi žmonės, aistros ir reikalai. Jūs, norite ar nenorite, įsimaišysite į baisias muštynes – knygos su knyga, žmogaus su žmogum, partijos su partija, - ir muštis reikės be atvangos, kad nebūtumėt pamestas pačių saviškių. Tos bjaurios peštynės nuvilia sielą, ištvirkina širdį ir bergždžiai išsunkia jėgas: juk jūsų pastangos dažnai eina tam, kad laimėtų vainiką žmogus, kurio jūs neapkenčiat, - koks nors antraeilis talentas, prieš jūsų valią iškeliamas į genijus.“

2014 m. vasario 11 d., antradienis

"Išpažinimas", arba kičas


Išpažinimas

Kuo tikiu?
Tikiu pažadais:
Pargrįžusio paukščio,
Aušra sklindančio kvapo ir
Tavo kvėpavimu.
Mano kūne.

Kuo netikiu?
Netikiu apgaule:
Krentančiu paukščiu,
Nakties alkanu troškuliu ir
Tavais žodžiais.
Mano ausyse.

Kuo nepasitikiu?
Nepasitikiu neviltimi:
Išskrendančiais paukščiais,
Paryčiui prabylančiais klausimais ir
Tavo mintimis.
Mano galvoje.

2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

D. Gabaldon "Svetimšalė. Lemtingas susitikimas I, II"


Šiandien dalinuosi pirmaisiais įspūdžiais, kuriuos man paliko pradėtoji Dianos Gabaldon „Svetimšalės“ („Outlander“) knygų serija.
Pirmoji „Svetimšalės“ knyga dienos šviesą išvydo 1991-aisiais metais, o prabėgus lygiai dvidešimčiai metų – nuo 2011-ųjų – šią knygą lietuviškai pradėjo versti ir leisti Almos litteros leidykla. Kol kas lietuviškai turime pasirodžiusias septynias (arba tris su puse, atsižvelgiant į originalo leidimą) šios serijos knygas.
Būtent dėl šio, leidyklos padaryto, „skeltuko“ (dvi knygos lietuviškai = viena originali knyga) ilgai baidžiausi pradėti knygų seriją. Manau, galėjo būti pasirinktas patogesnis išleidimo būdas, kuris neužimtų tiek vietos lentynose ir taip neskaudintų piniginės, lietuviškiesiems knygos fanams. Na, bet neįsileiskime į technines smulkmenas, geriau pakalbėkime apie pačią knygą...
Pakolkas įveikiau vieną serijos knygą (arba dvi pirmąsias lietuviškame leidime: Svetimšalė. Lemtingas susitikimas I, II).
Svetimšalė“ pirmiausia mus nukelia į 1945-uosius. Čia sutinkame pagrindinę knygos heroję Klerę Randal besimėgaujančią antruoju savo medaus mėnesiu Škotijoje. Kol jos vyras renka medžiagą ir tyrinėja savo genealoginį medį, Klerei atsitinka kai kas nepaprasto: apsilankiusi akmenų rate ant Kraig na Duno kalvos, moteris nusikelia į praeitį – į 1743-uosius Škotijoje, kai šalies klanai ruošiasi Jakobinų sukilimui. Pakliuvusią į rankas škotų klanui, Klerę įsuka tuometinis gyvenimas, o norint išsaugoti gyvybę moteriai tenka ryžtis keisčiausioms avantiūroms. Viena iš tokių avantiūrų – vedybos su kiltuotu Džeimiu Freizeriu.
Tikrai sunku šias knygas priskirti kuriam nors vienam žanrui, kadangi jose vienodomis gijomis susipina mokslinės fantastikos, romantikos, istorijos ir nuotykių literatūros elementai. Visgi, negalėčiau teigti, kad knyga išeina iš moterims skirtos literatūros ribų. Nepaisant to, kad joje gausu istorinių smulkmenų, senovės gydimo metodų aprašymų, socialinio gyvenimo vaizdų, knyga rašyta moteriškai auditorijai ir moterišku balsu -  pirmoji serijos knyga yra parašyta Klerės balsu. Pasakojimas pirmuoju balsu leidžia autorei atskleisti moteriškos psichologijos ir mąstymo subtilumus: ką jaučia Klerė atsidūrusi šviesmečiais nuo karštų vonių ir civilizuoto pasaulio malonumų? kas verda moters viduje, kai ši turi apsispręsti kurį laiką pasirinkti? ir kas laimi – geismas ar ateityje likusi pareiga? kur likusi ji gali pasiekti ir padėti daugiau? ir ar iš tikrųjų pasirinkimas priklauso nuo jos?
Esu pastebėjusi, kad Lietuvoje nemaža dalis moterų kaip patrakusios viešumoje kratosi moterų literatūros ir žodžių „meilės romanas“, lyg tai būtų kokia patologija, bet tokia pat dalis, visgi, perka šiuos po pagalve laikomus kūrinius. Būtų įdomu patyrinėti, kokios priežastys nulemia tokį moterų požiūrį į moters moteriai literatūrą. Viena aišku, kad didelė dalis tokio požiūrio kyla ne tik iš besikeičiančios moters padėties visuomenėje, bet ir pačios moters į save požiūrio kitimo. Bet vėl nuklydau nuo „Svetimšalės“...
Svetimšalė“ tikrai nėra tipinis po pagalve laikomas „meilės romanas“. Ši knyga yra parašyta nestokojant profesionalumo ne tik žvelgiant į istorijos detalių išmanymą, bet taip pat ir meniškumo kriterijų: istorija nėra nuobodi, tekstas žodingas ir sąmojingas, o veikėjai natūralūs, išvengiant dirbtino nudailinimo.
Turiu pasakyti, kad autorei, kuri vieną dieną prisėdo rašyti, neturėdama jokios aiškios minties, kaip turi atrodyti jos pasakojama istorija, - ir žinančiai tik viena, kad istorija turi vykti Škotijoje ir vienas iš pagrindinių veikėjų turi būti kiltuotas vyras, - be galo pasisekė. Jos „Svetimšalė“ susilaukė tarptautinio pripažinimo bei buvo apdovanota RITA prizu, kaip geriausias metų romantinis kūrinys.
Sulaukusi ne vieno pasiūlymo leisti ekranizuoti šį kūrinį autorė visus atmetė, nes, mąstant logiškai, tiesiog neįmanoma šios knygos suspausti į kino filmą, kad ir su geriausiais norais; tačiau praeitais metais buvo pranešta, jog pagal šią knygų seriją bus kuriamas televizijos serialas, kuris, bent jau pažvelgus į režisieriaus kėdės pavardę -  Ronald D. Moore, manau, tikrai nenuvils knygos fanų ir praplės "Svetimšalės" gerbėjų auditoriją.
Jeigu mąstote, kaip mąsčiau ir aš, pradėti šią knygų seriją ar ne – negaliu nieko patari, tik susumoti viską: knygos apimtys yra baisioniškos, bet ją skaityti nėra nuobodu; jei jums nepatinka knaisiotis po istorinius dokumentus ir skaityti istorinių šaltinių, bet turite interesą susipažinti su Škotija ir jos klanų gyvenimu, taip pat patariu paskaitinėti šią knygą; jei mėgstate romantiką bei nuotykius taip pat neliksite nuvilti.
„Svetimšalė“ nėra tokia knyga, kuri pakeistų Jūsų gyvenimus ar verstų permąstyti savo gyvenimo vertybes – tai laisvalaikio skaitiniai, labiau orientuoti į moteriškąją auditoriją, kurie tiks norint atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ar leidžiant nuobodžias atostogas ten, kur visai nenorėjote jų leisti.
Knygos ištrauką galite rasti čia: 
Taip pat, jei kas susidomėjote, ar iki šiol nematėte, pridedu ir šią vasarą turinčio startuoti "Svetimšalės" serialo pirmąjį anonsą:


2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

Sapnų fotografijos. Zdzisław Beksiński


Pastaruoju metu vis peržvelginėju lenkų dailininko, fotografo ir skulptoriaus Zdzisław Beksiński (1929-2005) darbus ir negaliu atsistebėti jų magija. Keista, kaip kažkas, taip neseniai buvę visiškai svetima, pasidaro taip pažįstama. Būtent taip jaučiuosi ir apžiūrinėdama jo darbus.
Beksiński universitete buvo baigęs architektūros studijas, visgi, tolesniame kelyje, nepasirinko su ja susijusio darbo. Susidomėjęs fotografija, skulptūra ir tapyba, vyras žingsnis po žingsnio įsiliejo ir praturtino ne tik į lenkų šiuolaikinį meno pasaulį; jo darbais žavisi prancūzai, japonai ir didžioji dalis Vakarų Europos žmonių.
Zdzisław Beksiński garsėjo savo kūrybiniu procesu, kuris retai vykdavo neskambant klasikinei muzikai, kurią šis labai žavėjosi. Vyras neturėjo jokio formalaus išsilavinimo susijusio su daile, jos pasauliu, ir tai, mano nuomone, geras dalykas, kadangi kūrėjas išvengė „štampavimo“, o jo darbai išlaikė tik jiems būdingą originalumą. Autorius savo kūrybą apibrėžė ir priskyrė, kaip pats sakė, „barokinei“ ar „gotikinei“ manierai. Pirmąją manierą galime aptikti smarkiai besireiškiančią jo ankstyvuosiuose darbuose, kitaip vadinamuose fantastinio realizmo kūriniais, kuriuose vyrauja post-apokaliptiniai vaizdai su kaukolėmis, dykumomis, iškreiptomis formomis. Tuo tarpu antroji – gotikinė – maniera pirmuoju smuiku groja jo vėlyvuosiuose kūriniuose, kurie tampa labiau abstraktesni, ir priklausomi nuo formų.
Kaip ir ne vienas kūrėjas, taip ir Beksiński neišvengė to, jog ne visada jo darbai būdavo suprantami deramai. Dažnai žmonės šio autoriaus darbus priima kaip pesimistinius vaizdinius, tačiau pats jis nebuvo linkęs šių taip apibūdinti, savo kūrybą jis laikė optimistine ar net humoristine. Beksiński  nedomino jo kuriamų darbų prasmė ar galimos interpretacijos; apie tai kalba ir tai, jog nė vienam savo darbai jis nesuteikė pavadinimo.
„Noriu tapyti taip, tarsi fotografuočiau sapnus.“ – kažkada yra sakęs dailininkas. Ir, manau, tiksliau pasakyti, vargiai bebūtų galima. Jo darbai tikrai kaip sapnai: vieni aiškūs, kiti migloti, treti koncentruoti, tačiau visus juos jungia tas pats autoriaus rankos braižas, tas pats paslaptingumas, mistika, mirties, griuvimo ar eižėjimo nuotaikos; sapnų vaizdiniai, kurie mus aplanko neramiomis naktimis, ar puola iš pašalių ramiomis.
Pridedu keletą autoriaus darbų: