2014 m. kovo 31 d., pirmadienis

"At Middleton" 2013


Nepastebimai. Kaip smėlio smiltelės iš delno, taip ir man pro rankas praslydo kovas. Jį užbaigiu su Tarptautiniame Sietlo filmų festivalyje  debiutavusiu 2013-ųjų filmu „At Middelton, kurį režisavo Adam Rodgers.
At Middelton“, tai romantinis filmas apie vyrą ir moterį, kurie atveža vaikus į universiteto miestelyje surengtą ekskursiją, ir taip susipažįsta. Abu išgyvenantys komplikuotus santykius su savo atžalomis, tėvai juos palieka vienus, susipažinti su universiteto peripetijomis, o patys leidžiasi į „savitą“ ekskursiją kartu. Bėgant dienai jų ryšys stiprėja, vis geriau pažįstant bei suprantant vienas kitą; o dienos pabaigoje abu suvokia esą įsimylėję...


Iš pirmo žvilgsnio, tai labai skaidrus, nuotaikingas ir lengvas tarsi plaktos grietinėlės desertas, filmas. Tačiau sekant istoriją, atsiskleidžia ir daugiau šio filmo spalvų: antrame plane stebime komplikuotus tėvų ir vaikų santykius, subtiliai, beveik nebyliai, atskleidžiamus filmo herojų ir jų antrųjų pusių gyvenimus: patiriamą vienišumą, susvetimėjimą, meilės ir aistros netekimą. Visa tai pastūmėja Editą ir Džiordžą ieškoti ir rasti vienas kitą. Kol jų vaikai bando apsispręsti ar universitetas – jų kelias į ateitį, pagrindiniai filmo herojai kartu atsipalaiduoja, krečia šunybes ir mėgaujasi dienos suteikta laisve. Ši diena verčia juos ir daug ką permąstyti savo gyvenimuose, tapti sąžiningais patiems prieš save. Tačiau, kad ir kokia laiminga ir turtinga bebūtų, kiekviena diena turi vakarą, kurio pabaigoje tenka grįžti į realų pasaulį...
Filmas savyje talpina gerą humoro dozę, kuri privertė ne kartą iš širdies pasijuokti. Taip pat nenuvylė ir vaidyba:  Vera Farmiga ir   Andy Garcia sukūrė personažus, kuriems netrūko energijos bei magnetizmo. Dėl šių priežasčių rašau juostą į „gerųjų“ sąrašą. Pastaruoju metu mačiau nedaug tokių šiltų, nuotaiką pakeliančių, bet taip pat ir pagraudenti sugebančių juostų. Filmas man kiek priminė, ypač pačioje pabaigoje nuskambėjusia fraze, „Madisono apygardos tiltus“. Ir tikrai, nors labai skirtingi, tačiau kažkas šiuos filmus sieja. Pažiūrėkite, galbūt, ir Jūs patirsite keistą deja vu. O jei ne, tai, vis vien, smagiai praleisite šviesėjantį pavasario vakarą.

2014 m. kovo 22 d., šeštadienis

"Nebraska" 2013


Šiandien apie 2013-ųjų filmą „Nebraska“. Filmas debiutavo Kanų kino festivalyje, čia, pagrindinio vaidmens atlikėjas, Bruce Dern gavo ir palmės šakelę kaip geriausias aktorius - jo darbas tikrai neginčytinas. Akademijos apdovanojimuose filmas taip pat neliko nepastebėtas – nominuotas šešiems apdovanojimams. Tokia sėkmė, nebus apsiėjusi ir be jau pažįstamo ir savo braižą turinčio, režisieriaus Alexander Payne darbo. Kritikai šiam filmui negailėjo aukštų įvertinimų, na, o man, pažiūrėjus, sukilo gan prieštaringų minčių, ar jis tikrai vertas tokių reitingų. Pro akis filmas praslinko lengvai, juokiantis ten, kur reikia, graudinantis ten, kur reikia graudintis, susimąstydama, ar tai nėra pigūs triukai, kuriais bandoma užmaskuoti silpnąsias vietas. Toks mąstymas ir sukėlė man vidinį ginčą, ir net dabar, negalėčiau pasakyti, kur teisybė, bet primygtinai verčiama, matyt, nueičiau su banda.
Nesu abejinga kelio dramoms-komedijoms, mat, jose visada gali rasti ką gero. Atstumas nuo A iki B, puiki priemonė parodyti žmogaus viduje vykstančius vertybių pervertinimo, savęs suradimo, susitaikymo procesus.


Šiame filme per keletą valstijų, nuo Montanos iki Nebraskos, keliauja tėvas ir sūnus. Jų kelionės tikslas – atsiimti milijono vertės laimėjimą. Tėvui, šis tikslas, jo pasiekimas, žada jo asmeninių svajonių išsipildymą, sūnui – tai kelionė iliuzija, suvokiant, jog nėra jokio laimėjimo, kuriuo taip tiki tėvas.
„Nebraska“, tai juodai balta kelionė, bandant pasiekti tikslą, kurio nėra. Ji persmelkta iš karo parsineštos melancholijos ir jaunystės dienų nostalgijos, jas abi įprasminančio humoro. Šių dalykų esame verčiami nesitraukti nuo ekrano; ne todėl, kad jame būtų rodoma kažkas neįprasto ar šviežio, o todėl, kad ten galime atpažinti savus, jei ne tėvus, tai senelius, kurių paskatos veikti labai dažnai mums nesuprantamos.
Ši kelio drama kartu pasiima ir mus, versdama pamąstyti, koks svarbus yra tarpusavio supratimas, žmogaus, kuris tave išaugino, pažinimas ir jam jaučiama pagarba.
Visgi, mane užkabino ne tiek tėvo ir sūnaus santykiai, ar santykiai tarp skirtingų kartų, kiek santykiai tarp tos pačios kartos žmonių: tarp tylaus, atrodytų į kontempliaciją panirusio, vyro ir nuolat priekaištaujančios žmonos, tarp brolių, pusbrolių, žmonų, draugų - stebėdami juos atpažinsime (ar bent jau aš atpažinau), viena vertus, giminės saitų, draugystės trapumą, kai iškyla pinigų ir skolų klausimai, kita vertus - jų nepanaikinamumą. 
Filmas tikrai nėra pagamintas valgyti nemąstančioms masėms, ir kaži ar kiekvienam jis patiks. Tai juosta apie provincialus, jų praėjusias gyvenimo dienas, padarytus pasirinkimus ir gyvenimą juose; tai rami ir tyli juosta, bet mums kalbanti daug.

2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

"Tuomet. Dabar. Kažkada", arba kaip bus


Tuomet. Dabar. Kažkada

Ir tuomet aš geidžiau būti:
Laike sustojus ir budinti.
Geidžiau tiesos ir Kitų rankų –
Širdį atidavus, tau atidaviau
Savos kelionės bilietą, tik maną.
Kvaila buvau, ateitį pralošus tavyje.
Nors žinojau...

Ir dabar aš norėčiau nebijoti:
Tavo nesaties ir sãvo bejėgiškumo.
Norėčiau drąsos ir ryžto –
Atsigręžt į svajonę, tiek laiko
Neteisingai mintyje užguitą.
Iš to, ką atėmei, bandau kurti save.
Nors nežinau...

Ir kažkada aš melsiu užmiršimo:
Savų klaidų ir neišsipildymų.
Melsiu tylos ir amžinos nebūties –
Prisiminimų karnavalas, žmonių
Maskaradas neleis man bluosto sudėt.
Naktyje aš atminsiu, tas dingusias rankas.
Ir nežinosiu...

2014 m. kovo 14 d., penktadienis

"Tolesni metai", arba puvimas


Tolesni metai

Žinau, kada priešaušrį išeina
Žiema, pasiėmusi su savimi manęs
Mirtį. Įsikibusi į Jos pašonę aš pati nueinu:
nesirūpindama – noriu išeiti ar likti.

Žinau, kada sniegas susigeria
į kapinių Žemę ir kaip pūva pavasario
Tvano užlieti, kadais mylėtieji –
Kaip laike supūva jų atminimai.

Žinau, kaip pūvu pati, pasirinkus
nematyt Atgimimo: nebūnu, kai paliktuos
Namuos žaliuoja rūtos ir žydi rugiai,
kada gyvi prisiminimai vaikystės.

Žinau, kad tegrįšiu kai merdės laukai.
Kada senos obelys bandys atsimokėti Mirčiai
Savais lapais, o dirvos jau bus išniekintos –
Žiema paslėps visų gėdą ir išmokys mane.

2014 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Zygmunt Bauman "Vartojamas gyvenimas"


Pastarąsias keletą dienų buvau panirusi ne į grožinės literatūros, kaip man įprasta, bet į Zygmunt Bauman veikalą „Vartojamas gyvenimas“ (2011). Šios knygos autorius – vienas  žinomiausių pasaulyje socialinių teoretikų bei modernybės ir postmodernizmo interpretatorių. Pradėjęs savo karjerą Lenkijos universitete, greitai dėl politinių priežasčių jis turėjo mesti darbą ir palikti šalį. Kurį laiką dėstytojavo Tel Avive ir Haifoje Izraelyje, o vėliau persikėlė į Jungtinė Karalystė ir čia, Lydso universitete, įkūręs Sociologijos katedrą, pats ėmėsi dėstyti.
Vartojamas gyvenimas“ ne pirmas šio mąstytojo veikalas išverstas į mūsų kalbą. Prieš tai lietuviškai pasirodė jo darbai „Likvidi meilė. Apie žmonių ryšių trapumą“ bei „Globalizacija. Pasekmės žmogui“, kuriuose autorius gilinasi į nūdienos visuomenėje vykstančius procesus
Savo naujausiame veikale lietuvių kalba „Vartojamas gyvenimas“ taip pat neatitrūksta nuo moderniosios visuomenės nagrinėjimų. Šiuo veikalu Baumanas nagrinėdamas visuomenės bei kultūros reiškinius gilinasi į tai, kaip prekių rinka persikelia į mūsų asmeninius gyvenimus, kaip veikia tarpusavio ryšius, privatų gyvenimą ir tapatybės formavimąsi. Jis kalba apie puantilistinį laiką kaip nudienos gyvenimo formą, kuris pilnas pertrūkių ir protrūkių, nenuoseklumo ir ekstazių, skirtų masiniai liaudžiai, taip pat apie grožio ir jaunystės kultą, tampantį sėkmės (savęs pardavimo) principu; autorius pastebi dar XX a. pr. prasidėjusį bendrystės, viešojo gyvenimo kaip tokio nykimą, kurio vieton dabartinėje visuomenėje stoja privačių sektorių garbinimas. Vartotojų visuomenėje nyksta visokie –centrizmai, ir objektyvi tikrovė, dalykai, kurie amžius varė į priekį anksresniąsias visuomenes.
Vartojamame gyvenime“ atskleidžia kaip vartotojų visuomenės sindromas, nukariavęs gamintojų visuomenę, dabar giliai įsišaknyja mūsų kasdieniniame gyvenime; autorius prieina išvados (kurią jau koduoja ir pats knygos pavadinimas), kad ne tik vartojame gyvenimą: prekes, laiką, paslaugas, kultūrinius reiškinius ir pan., bet ir patys esame vartojami – patys esame prekės, kadangi šis, vartojimo, ratas reikalauja abipusio ryšio: vartodamas ir tu tampi vartojamu. Baumano žodžiais, viskas nūdienos visuomenėje tampa preke, visuotinis suprekinimas, vartotojų suprekinimas, tampa dažnai sutinkamomis ir apmąstomomis sąvokomis.
Vartojamas gyvenimas“ į mus kreipiasi lengva, nenuobodžia ir suprantama kalba, todėl skaitymas neprailgsta. Savo studiją Baumanas paremia kitų tyrinėtojų darbų ištraukomis, teorijomis, pereidamas prie laikraščių, televizijos, kino ir reklamos kalbos nagrinėjimų ir čia pat įterpdamas savą patirtį ir nukaldamas naujas ir taiklias sąvokas, nūdienos gyvenimo procesams. Jis aprašo dabartyje vykstančius reiškinius labai vaizdžiai ir taikliai; žinome, kokio pastabumo ir analitinių gabumų reikalauja toks darbas, juk nieko sunkiau nėra rašyti apie tai, kuo tenka gyventi ir kvėpuoti kasdien. Leonidas Donskis įrašo labai taiklias eilutes, rašydamas apie Baumaną: 

Suvokti reiškinį jo kontekste ir dar aprašyti jį jo kalba yra ne tik didžiulės patirties, bet ir reto egzistencinio bei moralinio jautrumo ir teorinės meistrystės reikalaujanti hermeneutika.“ 

Veikale Baumanui pavyksta sulieti privataus ir viešo gyvenimo patirtis, jų teorijas ir egzistencines interpretacijas, todėl veikalas įgauna ne tik kalbančios apie nūdieną statusą, bet ir pats tampa nūdienos dalimi savo kalba, įvairių diskursų samplaikomis, drąsa ir aktualumu.
Knygą ne tik verta, bet, manau, ir privaloma perskaityti visiems tiems, kuriems nepatinka vaikščioti po visuomenę užrištomis akimis, kurie domisi joje vykstančiais ir gimstančiais reiškiniais bei triukais, prekėmis ir žaidimais, kuriais labai dažnai esame suviliojami, ir net nepamąstę sutinkame jais tikėti ir pirkti: netikrumą už netikrą kainą.
Šį saulėtą rytą palieju Jus su gan įdomia ir pasvarstymų verta mintimi: greitas ir besaikis vartojimas = vienišumas?

"Žvelgdami atgal, galime įtarti, jog tai, kas išlaikė šeimynos narius susirinkusius prie vieno šeimos stalo bei pavertė šį stalą šeimos integracijos įrankiu, nuolat patvirtinančiu jos išliekančius saitus, nemaža dalimi buvo produktyvusis vartojimo elementas. Maistas paruoštas valgymui pasirodydavo ant šeimos stalo ir niekur kitur: susirinkimas prie bendro pietų stalo buvo paskutinioji (pasisikirstymo) pakopa ilgame gamybiniame procese, prasidėjusiame virtuvėje ir net už jos ribų, šeimos turėtuose laukuose ar dirbtuvėse. Tai, kas jungė pietaujančiuosius į grupę, buvo įvykęs ar tikėtinas bendradarbiavimas gamybinio darbo procese, o iš čia kilo bendras to, kas pagaminta, vartojimas. Galime tarti, jog "greto maisto", "maisto išsinešimui" ar "vakarienės su TV" "nenumatytas padarinys" (ar veikiau jų "latentinė funkcija", tikroji jų nesustabdomai augančio populiarumo priežastis) yra arba tai, kad susirinkimai prie šeimos stalo darosi nebereikalingi, taip panaikinant vartojimo bendrumą; arba tai, kad simboliškai pritariama, jog išnyks bendras valgymas, vartojimas kieno nors draugijoje ir su tuo susijęs varginantis ryšių mezgimas ir palaikymas, - tos ypatybės, kurias bendras valgymas kadaise turėjo ir kurios takiosios modernybės vartotojų visuomenėje tapo nereleventiškos ar net nepageidaujamos. "Greitas maistas" egzistuoja tam, kad apsaugotų vienišo vartotojo vienatvę." 

2014 m. kovo 8 d., šeštadienis

Moterys: su Moters diena



Yra sakoma, kad moterims reikia meilės. Tačiau labai dažnai tą meilę vyrukai (tėveliai bei sūneliai) mėgsta išreikšti visai netinkamais būdais: brangiomis dovanomis, brangiais automobiliais, dar brangesniais namais, o kartais ir dar blogiau – niekuo. Kartais yra visai pamirštama, kad ne kiekyje ir kainoje slypi meilė, o paprastuose ir kasdieniuose veiksmuose.
Taigi pirmiausia, tikiuosi, kad Moters dieną nė vienai moteriai (dukrelei ar motulei) nereikia kęsti dirbtinių meilės apraiškų. Tikiuosi, kad kiekviena iš Jūsų žinote, kas esate, kokiu keliu einate ir ko siekiate.
Palinkėsiu Kiekvienai rasti laimę ten, kur esate: ar būtumėte apsupta tunto namuose siaučiančių neklaužadų ir nesibaigiančios rutinos, ar, po sunkios dienos, valgytumėte vakarienę vieniša; nes laimė glūdi ne Jūsų situacijoje, o požiūryje į ją. Palinkėsiu dažniau nusišypsoti sau veidrodyje ir pamilti tai, ką ten matote.
Na, o visiems vyrams palinkėsiu nepamiršti, ko iš tikrųjų reikia jūsų Mylimoms: prisiminkit jas būdami darbe, nepatingėkite paskambinti, palepinti gėlėmis ir dėmesiu. O savo prastą nuotaiką taisykite, ne kaip kitaip, o džiugindami Moteris: juk Jei ji laiminga, gali tokiais paversti visus, kurie yra aplink.