2013 m. liepos 31 d., trečiadienis

"You're The One That I Want"



Na, metas atsisveikinti su liepa. Ją palydžiu su dar vienu vasarišku duetu – John Travolta ir Olivija Newton-John. Kaži ar reikia pristatinėti šią dainą, kuri iki šiol lieka vienu didžiausių hitų, kada nors drebinusių radijo stotis. Taip, tai „You're The One That I Want“.
Daina buvo sukurta John Farrar 1978-ųjų metų filmui „Grease“, bet net ir nematę šio filmo puikiai žino šią, atskirą gyvenimą gyvenančią, dainą. Amerikos Billbord‘e ji lengvai prisėdo pirmojoje vietoje, lygiai tokią pačią poziciją daina užėmė ir Anglijoje, nors filmas tuo metu dar nebuvo rodomas šalyje. Nepaslaptis – Anglijoje jis vis dar išlieka penktas pagal perkamumą hitas; na, o viso pasaulio mastu ši daina yra vertinama kaip viena iš geriausiai parduodamų – pasaulyje šio hito parduota virš 6 milijonų kopijų.
Galbūt nuvilsiu „Grease“ filmo gerbėjus, bet daina mane žavi labiau nei pats filmas. Kaži ar originalo versiją begalima peršokti; galbūt todėl sulaukiame tiek kitokių ir išieškotų šios dainos interpretacijų.
Kaip man įprasta, pridedu originalą ir dvi interpretacijas: 2004-ųjų „The Beautiful South bei 2012-aisiais pasirodžiusią, gan žavinčią, Angus ir Julia Stone versiją.
Gražaus, nostalgiško ir ilgo, paskutinio liepos vakaro;)





2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Vasara, sadness ir mišrainė



Karštis. Ir vasara. Deja, jau pasiekusi savo aukščiausią tašką po kurio viskas vėl imsis ristis žemyn. Dirvos, prisėtos įvairiausių daržovių subrendo, o kai kurios jau ir liko tuščios nuėmus derlių. Šis laikas dvelkia džiūstančia žole, išsausėjusia, bet daug žadančia, dirva, vystančiais rožių žiedlapiais, susikaupimu ir ilgesiu.
Kaži kokia ilguma ir neramumas tokiu metų laiku įsiraizgo ir man į širdį. Gaila pavasario, kuris taip skubomis praėjo, gaila žiedų, kurie jau nužydėjo, gaila to ko nespėjau pamatyti, ką pražiopsojau, ko nespėjau giliai įkvėpti ir pajusti tekant savo venomis ir arterijomis. 
Šiame gamtos brendimo laikotarpyje aš visada daug ką permąstau savo gyvenime: sprendimus, jausmus, mintis, idėjas, norus... Manau, kiekvienam iš mūsų reikėtų turėti „savo“ laiką, kada tai darytumėm. Nors kartą metuose reikia perkratyti visą tą mišrainę, kurią pasitaisome savo galvoje. Reikia peržiūrėti jos sudedamąsias dalis, galbūt kai ką išmesti, galbūt kai kam suteikti daugiau perspektyvos. Skirti savanaudiško laiko TIK sau.
Mūsų visuomenėje viskas vyksta taip greit, kad mes nespėjame suprasti, o laikas, kurį manėmės turį kišenėje ir tikėjomės išnaudoti, pasirodo esąs dingęs ar nebegaliojantis. Jis pasirodo esąs švaistomas dalykams, kurie Jūsų visai netenkina, žmonėms, su kuriais niekada nemanėte būti, darbui, kurio nenorite dirbti... Todėl reikia turėti dienų, per kurias galėtume apmąstyti savo gyvenamą gyvenimą. Nes, neduok Dieve, vieną dieną suvokimas, kad viskas nuėjo šuniui ant uodegos, užgrius Jus su tikra skausmo lavina ir bus per vėlu ką nors išgelbėti. Per vėlu net susitaikyti.


2013 m. liepos 22 d., pirmadienis

"The Doors" 1991



This is the end /Beautiful friend /This is the end /My only friend, the end /Of our elaborate plans, the end /Of everything that stands, the end /No safety or surprise, the end /I'll never look into your eyes...again...

Na, gudročiai, iš kur ištrauktos šios eilutės? Tikiu, daugelis tikrai atsakėte anksčiau, nei aš spėjau užduoti šį klausimą, o jei ne, tada Jum pravers pamatyti tai, apie ką dabar ruošiuosi kiek pakalbėti. O ruošiuosi pakalbėti aš apie 1991-ųjų Oliver‘io Stone‘o režisuotą biografinę dramą „The Doors“.
Tai filmas apie jau legendinę tapusia (kad ir kaip banaliai skamba) grupę, kuri gyvavo vos šešerius metus, bet padarė milžinišką įtaką milijonams žmonių visame pasaulyje. Susikūrusi 1965-aisiais ši roko grupė tuomet išgarsėjo ne tik savo beprotišku skambesiu, intriguojančiais dainų tekstais, nenuspėjamais pasirodymais ir jų eiga, bet ir žmogumi, kuris visa tai sutelkė į vieną ir pateikė išganymo laukiantiems žiūrovams – Jim‘u Morrison‘u.


Skandalingąjį Amerikos poetą ir dainininką Jim‘ą Morrison‘ą filme įkūnijo Val‘as Kilmer‘is, o jo mūzą ir mylimąją Pem – Meg Ryan. Visa filmo istorija sukosi ne tiek apie pačią „The Doors“ kiek apie jos sielą Morrison‘ą ir tai, kaip jo elgesys, nuotaikos ir išsišokimai atsiliepdavo visiems „muškietininkams“. Kūryba, persekiojantys vaizdinai, šlovė, santykiai su Pem (ir kitomis), skandalai, paslaptys, išdavystės, narkotikai ir alkoholis buvo kasdienai Jim‘o palydovai. Palydovai, kurie su jo apdainuotu „only friend“ suvedė jį net per anksti – sulaukusį vos 27-erių.


Kuo gali pasigirti ši biografinė drama apie intelektualą su klouno siela? Tuo, kad Kilmer‘is neįtikėtinai tikslai (kiek apskritai gali vienas žmogus įkūnyti kitą) atkūrė Morrison‘o portretą, net laikysena ir ta buvo tikslių tiksliausia. Antra – Val‘as ne tik kaip iš akies trauktas Morrison‘as savo išore, bet ir balsu. Patys grupės nariai sakė, jog filme Val‘o sudainuotos Morrison‘o dainos tik vos vos skyrėsi nuo jo paties atlikimo.
Jim‘o Morrison‘o dainos dažnai skamba iš manųjų kolonėlių, o „The Doors“ yra pirmaujanti grupė manajame sąraše. Lietuvoje Jim‘o Morrison‘o vardas nėra taip plačiai skambantis, o ir kaip galėtų būti – juk kai jo dainos drebino vakarų pasaulį mes buvome už geležinės uždangos; Morrison‘as, kaip ir daugelis kitų, paveluotai į mūsus atkeliavo tik nepriklausomybės metais. Tačiau Amerikoje šį vardą drąsiai galime viename sakinyje minėti su Elvis Presly ar James Dean, kurie jau spėjo tapti šalies ikonomis.


Pati Morrison‘ą pavadinčiau naujuoju Jėzumi, pranašu, kuris vienas iš pirmųjų tiek savo kūryba, tiek elgesiu pradėjo skelbti apie jokių draudimų nebepaisantį pasaulį, visišką žmogaus laisvę, bandymus išsivaduoti iš kitų primestų pradų ir tikrojo savęs paieškas inspiravusias anksčiau suminėtus veiksnius; tereikia mokėti tinkamai skaityti ir jo dainų tekstuose galite išskaityti visą Jim‘o filosofiją. Klaidinga manyti, kad jo dainų tekstai yra tik apie seksą ir motinos dergimą, - juk ir Jėzus šnekėjo metaforomis.
Jei esate „The Doors“ gerbėjas ar žmogus, kuris nors kartą girdėjote „Rider On the Storm“, „The End“ ar „Light My Fire“, ir jums šios dainos patiko, tai patariu pažiūrėti ir „The Doors“ filmą, kuris supažindins su žmonėmis, kurie buvo pakankamai drąsūs ir talentingi, kad pajėgtų spjauti į draudimus ir sukurti savitą „persilaužimo“ pasaulį.


2013 m. liepos 20 d., šeštadienis

"Stoker" 2013



Negaliu ištverti garbingai čia nepristačiusi naujo šiųmetinio Chan-wook Park darbo „Stoker“, kuris save pirmąkart pristatė Sundance filmų festivalyje. Tai pirmasis šio režisieriaus darbas anglų kalba, bet jei matėte 2009-ųjų „Thirst“ („Troškulys“), tai tikrai žinote ko laukti – šiurpuliukų ir žavesio.
Ko šį kartą buvo daugiau net sunku pasakyti.
Žavesio filmui tikrai netrūksta jis alsuote alsuoja tiek mada, tiek stiliumi. Žiūrėdama vos nenusilaižiau pirštelių, nes seniai bemačiau tokį filmą, kuriame viskas būtų pateikta lyg geras saldus desertas, teigiantis, kad jame nėra jokių kalorijų.


Istorija pasakoja apie Stoker‘ių šeimą, kurios tėvas vieną dieną randamas nužudytas. Visa šeima yra sukrėsta, bet viskas tampa dar painiau kai į laidotuves atvyksta niekada iki šiol nematytas mirusiojo brolis Čarlis (Mathtew Good). Savo erudicija, pokalbiais apie keliones ir skleidžiamu šarmu jis greitai pakeri šeimos našlę Eveliną (Nicole Kidman) ir yra svetingai priimamas į šeimos namus. Abejinga dėdei lieka tik Indija (Mia Wasikowska) – aštuoniolikmetė tėvo numylėtinė, kuri visą savo laisvalaikį praleisdavo kartu su juo medžiodama. 


Dabar, po tėvo mirties, namuose užverda tikros keistenybės: digsta virėja, pasirodžiusi tetulytė prasmenga skradžiai žemę ir pati Indija, visur persekiojama dėdės Čarlio, tampa lyg nesava...
Filmas, kuriam scenarijų parašė iš Kalėjimo bėglių visiems pažįstamas Wentworth Miller, alsavo tikrojo Stokerio, pasakojančio siaubo istoriją, dvasia bei Hitčkoko filmų elementais: dėdulė Čarlis, scenos ant laiptų ir laukimo įtampa buvo tai, kas tikrai kutena ir užkabina.


Klajojo gandai, kad pirma Stokerių šeimynėlei buvo svarstyti ir parinkti Colin Firth, Jodie Foster ir Carey Mulligan, bet, dėkoju Dievui, ar kam panašiam, kad vaidmenys atiteko ne jiems. Būna filmų, kai žiūrint imi galvoti "va, šitas būtų geriau suvaidinęs...kodėl nepaėmė jo?", bet šįkart visa Stkerių šeimynėlė buvo iki kraujo Stokeriška, o ypač žavėjo pastaruoju metu žydruosiuose ekranuose žibantis Matthew Good.


„Stoker“ vertinu aukštai. Stilius, įtampa, psichologiniai žaidimai, aktorių pasirinkimas sėdint kėdėje vertė ne tik kad nenuleisti akių, bet taip pat ir šypsotis iš pasitenkinimo. Argi nesidžiaugtų tokiu rezultatu pats Hitčkokas sėdėdamas savo kėdėje?
Visiems senojo „Psichopato“, mados ir kinematografijos gerbėjams patariu pasitiekti šį filmą kaip anksčiau minėtą desertą, nes, bent manęs, permainingą ir vėjuotą vasaros dieną, jis nenuvylė.


2013 m. liepos 17 d., trečiadienis

"Pabūgimas" (savęs)


Babūgimas 

 Vedantis iš proto, plaučius
 Dusinantis, troškimas apakimo,
 Troškimas meilės didelės, bet ar
 Ją sutikęs leistumeis tu mušamas taip,
 Kad savęs tau būtų negailu?
 Ne, todėl, kaip dulkių siurblio
 Pabūgęs šuo, apsisuki sutikęs, sprunki
 Nuo viso to, ko nori, ko geidi, - manais,
 Išgelbėt tuščia savo sielą, bet troškis
 Lieka įkyrus, neduoda jis ramybės dienomis,
 Primindamas ką savanaudiškai myli ir
 Nelieka nieko kito tau, tik kaip atsižadėjus
 Mylimo savęs maldauti kumščio išganingo,
 Kad nepatenkinantis noras leistų tau gyvent,
 Kvėpuot ir valgyt įprastai, o ne marintų.
 Todėl sumindai savąją puikybę ir kvailelį išdidumą,
 Atsiduodi tam, kam verčiamas viduj esi,
 Kumštį drąsiai priimi ir supranti, jog
 Meilės sau atsižadėjęs, pripildei
 Išganingai, - nors ne be naudos -
 Pasigailėtiną ir tuščią savo sielą.


2013 m. liepos 16 d., antradienis

"I Finally Found Someone"



Šiandien vėl grįžtu prie savo "vasariškos" užduoties, taigi, dar viena romantiška daina šįkart atliekama Barbaros Streisand ir Bryan‘o Adams‘o. Tai 1996-ųjų metų „I Finally Found Someone“. Daina Billbord‘e pasiekė 8-ąją vietą karčiausių šimtuke bei suteikė Barbarai garbę vėl atsidurti hitų sąrašuose po beveik dešimtmečio tylos.
„I Finally Found Someone“ pasirodė ir Streisand kurtame filme „The Mirror Has Two Faces“ bei buvo nominuota Oskarui.
2001-aisiais kantri dainininkai  Lorrie Morgan ir Sammy Kershaw įdainavo dainą savo albumui ir, negaliu sakyti, kad kantri skambesys ką iš jos atėmė (jei tik nepridėjo).
Kaži ar kam nors "I Finally Found Someone" yra negirdėta bent viena ausimi: myli ir dažnai prisimena ją mūsų lietuviškosios radijo stotys. Tiesa nesakau, kad kūrinys patenka į mano pačių mėgiamiausių duetų sąrašus (man patinka patys keisčiausi dalykai – kaip daugelis pasakytų), bet tai tikrai verta klausymo daina tiems, kas mėgsta klasikinę romantiką.
Palyginimui pridedu tiek originalią, tiek Morgan bei Kershaw atliekamas dainos versijas.


2013 m. liepos 15 d., pirmadienis

"Eden" 2013



Šiandien pas mane  Megan Griffiths 2013-ųjų filmas „Eden“ („Rojus“). Tai filmas pasakojantis istorija apie jauną azijietę merginą, kuri vieną vakarą yra pagrobiama nepažįstamo vaikino ir įtraukiama į nepilnamečių prostitucijos liūną. Eden – būtent tokį vardą jai atvykus duoda „stovyklos“ viršininkas, kuris be to yra ir Nevados valstijos policininkas.
Kaži ar pati mergina galėjo įsivaizduoti tai, ką pamatė atsidūrusi kartu su kitomis merginomis šitame nuošaliame prostitucijos gete. Grieštos taisyklės ir, tuo pačiu, lengvas chaosas šito geto „valdyboje“ verčia merginą stebėtis. Apie pabėgimą nėra ir ko galvoti – stovykla įkurta Nevados dykumoje, o pačiai jai yra grasinama.


Taip ir prabėga dveji metai. Bet Eden žino, kad neliks čia ilgai – ji pilnametė ir vaikinas, kuris ją užverbavo suklydo manydamas, kad ji jaunutė mergaitė. Žinodama kas šiame gete ištinka pilnametes (lavonas, lavonas, lavonas...) Eden supranta, kad turi griebtis bet kokių priemonių, jog išliktų. Todėl ji susidraugauja su jas klientams pristatančiu vairuotoju ir šefo dešiniąja ranka. Ši apsinarkašinusi, jautri, bet patikli asmenybė, pirmiausia, padeda Eden pelnat visų pasitikėjimą, puikios administratorės ir buhalterės vaidmenyje. Eden imasi iniciatyvos rodymo ir noro prisijungti prie „valdybos“, todėl gauna kai kurių privilegijų, kurios gali jai padėti...
Iš vienos pusės filmas puiki prevencinė priemonė prieš grįžimą „namo“ iš baro nepažįstamojo automobiliu. Iš kitos, stipri asmeninė išgyvenimo drama, kurioje norėdamas išlikti žmogus turi laužyti sau stuburą: slėpti žmogiškumą, principus ir įsitikinimus. Eden yra stipri kovotoja, tačiau tai, ką ji patiria pakeičia ją. Žmogus dėl išgyvenimo gali padaryti viską, net nukreipti ginklą į savo likimo draugę.
Galbūt todėl, po dviejų metų, skambindama savo tėvams Eden sukniai atsiliepia jų šaukiama tikruoju vardu – joje išgyventi pasisekė tik Eden.


Filmo žvaigždutei Jamie Chung „Southwest Film Festival“ už jos vaidmenį filme skyrė geriausios aktorės apdovanojimą, o režisierė taip pat neliko nepastebėta. Festivalių publika, kuriuose filmas buvo rodomas, savo balsus taip pat atidavė šiai istorijai.
„Eden“ - tai filmas, kuris pro akis prateka be didesnių sukrėtimų, o jį pažiūrėjus nelieka nemalonaus jausmo, todėl kitą rytą galima ramiai ir išsimiegojus keliauti darbo dirbti.

2013 m. liepos 12 d., penktadienis

"Gaidžių peštynės - nėra teisių" arba, ko reikia atsisakyti?



Gaidžių peštynės – nėra teisių


Visuomenėj gyvenant dviejų dalykų reik atsisakyti, kurie
Ydomis jau tapę – sąžinę ir širdį nudvasinki ir padaryk, žmogau,
Tai kuo greičiau. Dabar gyvenant tik per galvas reikia lipti, šuoliuoti
Kaip žirgui iš šachmatų, ar politikui monopolio be ūsų, bet kaip gi
Tai darysi, mielas, jei jausi tu, žmogau, kaip skauda po tavim
Pamintąjam, netekusiam ir rankų, kojų, - laisvo judėjimo tų šalininkių.
Žinodamas, kad darbas tavo tai, - žalot dvasias ir kūnus, - kaži ar su
Sąžine toli nueitum, bet kitaip, jei jos atsisakei ir perkamas tapai.
Dabar gyvent lengviau tau pasidarė, svajones savas, tu, pildai ir naudoji
Žmones lyg figūrėles žaidimo, kuris turės atnešti savanaudžiui dar
Didesnę sėkmę. Greitai ėmei tu tukti ir pagurklį įgijai nuo kepintų aliejuje
Lašišų ir brangiųjų „rojaus“ austrių sumuštinukų, - keista, kad
Svajonės tavo pasirodė tokios mažos ir apribojai jas tik maistu ir pinigais.
Tik, argi, namas, pinigai, kelionės tikrai patenkina tau širdį; ypač kai
Žinai kas paslėpta ir užkasta po jais? Ah, tiesa, juk ir širdies
Atsisakai, kad nepasitenkinimas būtimi ir neviltis tavęs tik neužpultų
Kur kada, supratus, jog gyvenime nedavei sau nieko, nepadarei
„kažko“, o tik persivalgei vargšų dirbančiųjų bei alkanųjų sąskaita.
Keistas tas gyvenimas, žmogau, kurį gyvent pradėjom tik
Dėl maisto, valdžios ir nutukimo. Nebereikia jį gyvenant nei kūrėjo,
Kuris atsimerkt mus verstų prieš save pačius, pabust iš
Savavališkos hipnozės. Nebereikia čia ir mokytojo, kurį vaikai jau
Laisvai vargeta vadina (dėkokim sau patiem), - juk dundukų
Minioje plojimai skamba garsesni Cinoberiui, kurs, deja, Cachesas buvo.
Niekas nebenori dirbti sunkiai iš idėjos ar iš pašaukimo, o
Renkasi ir trokšta profesijų lengviausių, kur reikalavimai tik du yra:
Sąžinės, širdies atsisakyki ir tada palaimingai pildyti galėsi
Ribotus sąrašus svajonių, šuoliuodamas ir žalodamas (o ką žinai)
Galvas drąsiai, atimdamas paskutinį kąsnį. Visa tai tave prie „dievo“ artins
Greitai per trumpalaikių daiktų perviršį bei maistą ir klozeto tvaiką.
Tiesa, lieka dar pasirinkimas vietoj Cinoberio būti minioje dundukų,
Bet šitų svajonės juk tos pačios – pinigai, kelionės, maistas ir, gal, seksas.
Nuo tavęs jie skiriasi tik tuo, jog juodadarbiai, nesiekia jie valdžios,
Bet laukia, kad tu pasiimtum diržą ir nemokytinus juos
Plaktum, jog turėtų šie kuo skųstis. Neturi jie daug proto, todėl
Nesuprantama dirbtinė tavo erudicija dundukams ir nekenčia jie tų
Žodžių, kuriems išversti reik žodyną pasiimti. Todėl dažnai stebime vieni
Kitus kartu besipešant gaidžių ringe ir suprantame, kad nėra jau
Sąjungininkų, kurie padėtų saugot sąžinę ir širdį – visi sušvinkę tapom.

2013 m. liepos 11 d., ketvirtadienis

"We've Got Tonight"



Ar pas Jus šiandiena lietinga? Pas mane ką tik pylė kaip iš kibiro, bet, kai pro langą veržiasi gaivūs šviežio oro gūsiai, žmogus, negali skųstis oru. Pamaniau, visai neblogai būtų vėl grįšti prie savo nevykusio sumanymo apie senus gerus duetus bei balades, daužančias (arba klijuojančias) širdis.
Taigi, nakčiai artėjant, pas mane groja 1978-ųjų Bob‘o Seger‘io parašyta baladė „We‘ve Got Tonight“. Pirmiausia daina pasirodė jo paties albume „Stranger in Town“ ir buvo atlikta kaip solo kūrinys. Vos išleistas hitas tikrai nespinduliavo sėkme, tačiau jį perleidus 1995-aisiais situacija Bob‘ui tapo palankesnė. Tiesa, reikia paminėti, jog orginale daina nebuvo pavadinta „We‘ve Got Tonight“ („Mes turim šiąnakt“), o vadinosi „We‘ve Got Tonite“, kiek žinau, tonite yra sprogstamoji medžiaga, ar kažkas panašaus, taigi, verčiant būtų kažkas panašaus į „mes turim sprogmenų“ (cha, cha, cha).
Kur gi aš nuklydau...A, taip. Visgi, didžiausios sėkmės Amerikoje daina buvo susilaukusi 1983-aisiais, kai ją sudainavo ir savo albumą taip pavadino Kenny Rogers; šią dainą kantri romantikas sudainavo su pop žvaigždute Sheena Easton ir kūrinys tuomet pasiekė pirmąją vietą Billbord‘o kantri singlų lentelėje.
2002-aisiais „We‘ve Got Tonight“ vėl atgimė, tik šį kart jau už Atlanto; ją kartu su Lulu sudainavo Ronan‘as Keating‘as, visiems gerai pažystamas, jei ne kaip solo atlikėjas, tai kaip vienas iš „Boyzone“ vyrukų. Šiųdviejų versija tapo tarptautiniu hitu: Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Australijoje, Anglijoje ir t.t. Tik ne visur daina buvo atliekama kartu su Lulu. Kartu su šia atlikėja įdainuotas įrašas buvo išleistas Jungtinėje Karalystėje; su Jeanette Biedermann - Vokietijoje, o Italijoje jas dvi pakeitė Giorgia.
Ką galiu apie šią dainą pasakyti pati, nenupildinėdama sausų faktų? Hmmm... Jei jau nusprendžiau apie ją parašyti čia, tai tikrai nemanau apie ją nieko blogo. Tai geras kūrinys (ypač jei priimsime jį originaliu pavadinimu).
Kaip įprasta, pridedu visas kūrinio versijas, apie kurias papostringavau. Pati lieku prie Rogers ir Easton versijos, o Jūs?




2013 m. liepos 9 d., antradienis

Lars Kepler "Hipnotizuotojas"


Jei kas dar prisimena praeitą vasarą knygynų lentynos buvo ja užrioglintos ir pirkėjus traukė tamsaus fono „Obuolio“ leidyklos išleista knyga „Hipnotizuotojas“, kurią parašė sutuoktinių pora (Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai), prisidengianti slapyvardžiu Lars Kepler. Ši knyga visur, kur tik buvo išleista, tapo bestseleriu, na, o ko kito tikėtis iš originaliai suregztos detektyvinės istorijos, kurios teikiamas malonumas prieinamas daugeliui.
Knyga kaip ir visi detektyvai prasideda nuo nužudymo. Šįkart autoriai nusprendžia išskersti visą šeimą: tėvą, motiną ir du vaikus. Kadangi šioje byloje daug kas įtartina, ją apsiima tirti komisaras Jonas Lina, bandydamas išsiaiškinti, kas per velnias nutiko šiai šeimai, ypač kai turi liudininką, kuris gali pagelbėti Šis liūdininkas. tai „išskerstosios“ šeimos penkiolikmetis sūnus Josefas Ekas, kuris dabar paguldytas į ligoninę dėl sunkių kūno sužalojimų. Jis gali ne tik padėti surasti žudiką, bet taip pat ir nurodyti, kur rasti jo vyresniąją seserį, kurios pėdsakų policijai nepavyksta aptikti. Komisarui brangi kiekviena minutė, todėl išsikvietęs Eriką Mariją Braką, buvusi žymų hipnotizuotoją, Jonas prašo jam pagelbėti ir savo pasiekia, nors Erikas ir buvo prisiekęs, kad daugiau nepraktikuos hipnozės.
Nė vienas iš šių vyrų net negalėjo pagalvoti, kad toks judviejų sprendimas – užhipnotizuoti vaiką, kuris negali net atsisakyti – sukels tikrą ažiotažą ir tuoj pat atskleis ne tik tikrąjį žudiką, bet ir sukels grėsmę Barko šeimai, kuri pas vyrą sugrįš po dešimtmečio pertraukos.
Nesinori apie knygos turinį ką nors dar postringauti, kadangi tada nebeliktų jokios intrigos kas? kur? kaip? kada? Todėl apsiribosiu tik keletu abstrakčių pastabų apie nieką.
Jei kas prieš keletą vasarų buvote įklimpę ir nunešti „Merginos su drakono tatuiruote“ liūno, tai Jus neabejotinai įtrauks ir ši istorija, kurioje susilieja dvi viena už kitą stipresnės detektyvinės linijos. Tiesa, šių ašis sudaro, deja, ne taip kaip Millennium‘o trilogijoje, vyrai, naudojantys galią prieš moterį, bet kaip tik priešingai – blogiukai čia pačios silpniausios socialios grandys: vaikai, moterys ir žmonės su sužalota psichika. Manau, kad šis faktas tikrai turėjo įtakos knygai skinantis kelią į bestselerių viršūnes tarptautinėje rinkoje, juk ko nesugundytų toks netikėtas skriaudikų pasirinkimas.
Apskritai, man knyga patiko, žinoma „Millennium“ serijai neprilygo, bet tam kas mėgsta geras detektyvines istorijas patarčiau ją įsigyti namų bibliotekai. Kiekviena pora jaučiasi, kad knyga rašyta su tikslingu užmoju sudominti kuo platesnę auditoriją (negalėčiau sakyti, kad tai blogai turint būtent tokį tikslą), todėl joje matome ne tik sausą nusikaltimo narpliojimą, bet ir herojų asmeninių santykių paletę, kuri, mano manymu, turėtų įtraukti ir moteriškosios lyties atstoves.
 Ką dar galėčiau pridurti? Galėčiau pridurti nemažai, bet tada, vienaip ar kitaip, neskaičiusiems atskleisčiau tolesnę kūrinio eigą, o šito daryti nesinorėtų, todėl šiandien paliksiu Jus nežinioje, linkėdama gaivaus liepos vakaro. Palinkėsiu ryt, per septynis brolius miegančius, nesulaukti lietaus, nes tada tektų juo grožėtis septynias savaites iš eilės, kaip teigia mūsų senovės prietarai...

Sveikas rytojau! - "Alzhaimeris lauktai"


Alzhaimeris lauktai


Mes lyg nekalti kaliniai sudribę vaikštom -
Gatvėm ir alėjom stumiamės priverstinai.
Bet vietoj liekam tarsi įkalti, - nereikia apsimest,
Kad judame į priekį sparčiai.

Įkūrėme visuomenę – ir žvelgiame į ją naujai,
Tarsi būtų tai ne mūsų kūrinys vėlyvo būvio.
Ir bijom jos, ir vengiam jos, todėl paklūstame aklai
Kūriniui, kurį pamiršome valdyt kasdien.

Mašina, kurios nevaldo niekas, visagalė tampa,
Nebereikia konstitucijos ir teisių - tvarka styguojama gatvinė.
Bet, nors galvojame antraip, teisiami teisingai esam
Už tai, kad alzhaimeriu susirgome lauktai.


2013 m. liepos 8 d., pirmadienis

"Paying For Keeps" 2012



Prieš keletą vakarų į mano akiratį buvo pakliuvusi romantinė komedija „Playing for Keeps“ pasirodžiusi praeitų metų pabaigoje. Tai naujas Gabriele Muccino („Ieškantys laimės“, „Septynios sielos“) režisūrinis darbas, kuriame netrūksta Holivudo gražuolių. Filme vaidina tokios įžymybės kaip  Jessica BielGerard ButlerJudy Greer, Catherine Zeta-Jones, Uma Thurman bei Dennis Quaid.


Filmas pasakoja apie buvusį futbolininką, kurio šlovės dienos liko seniai praeityje. Dabar jis vargiai begali save išlaikyti nuomodamasis „kamurkę“ indo namuose. Baigęs sportininko karjerą Džordžas nori tapti sporto komentatoriumi, tačiau sėkmė jam nenori šypsotis (o ir kam neturint ryšių bei rekomendacijų ji šypsosi). Negana to Džordžas bando pataisyti gan šlubuojančius, po įvykusių skyrybų bei jo išnykimo, santykius su sūnumi. Pradėjęs dažniau su juo matytis Džordžas vieno apsilankymo stadione, kur treniruojasi jo sūnus, metu neištvėręs ima mokyti vaikus futbolo subtilybių ir štai – vaikų futbolo komandos trenerio darbas jo rankose. Tačiau čia ir prasideda visa komedija – gavus darbą jo pašonėje ima sukiotis įvairiausių mamyčių su įvairiausiomis problemomis bei pasiūlymais jo naudai...O kur dar nenuslopę jausmai savo buvusiai žmonai ir jo vaiko motinai, kuri rengiasi tekėti antrą kartą...


Nors filmo istorija ir nepasako nieko naujo, o yra gan schematiška, kaip tokio žanro filmams ir pritinka, tačiau ji nebuvo toks blogas bandymas kurti komediją, ypač jei palyginsiu ją su neseniai matytu „Milijonieriumi ir Blondine“ („Gambit“), apie kurį net ranka nekilo parašyti čia, nes jis man visiškai nepatiko. Tokio turinio filmas reikia ugnelės, cinko, o kitaip jie nueina šuniui ant uodegos. Atvirai pasakius, nežinau kodėl šis filmas yra vertinamas kiek žemiau nei „Milijonierius ir Blondinė“, nes mano asmeninis vertinimas būtų visai atvirkščiais tiek ir dėl "cinko" tiek ir dėl humoro, į kurį pirmajame ne visi gali įkuopti, jei nepagauna užlėptų-perkeltų reikšmių.


"Playing for Keeps" ("Širdžių ėdikas"????? - lietuviai...) puikiai tiks tiems, kurie tiki tikra meile bei šeimos ryšiu, sentimentų mėgėjams ir absoliutiesiems romantikams; tiems (ar greičiau toms), kurie nieko prieš žiūrėti kaip susimoliavai grįžta į teisingą kelią bei kiek dėl to paašaroti neatmetant ir galimybės beveik dvi valandas grožėtis išpuoselėtais holivudiniais veideliais. Filmo istorija gal ir nedvėkuoja tikroviškumu ar realumu, bet kartais visai gerai, taip sakant, l'art pour l'art, kuris padeda nustumti kasdienius rūpesčius ir negalvoti apie banalią kasdienybę, kurioje taip maža saldumo. Tam ir yra Holivudas, kad jo mum suteiktų.


2013 m. liepos 5 d., penktadienis

"Anarchija Žirmūnuose" 2010



Kaip bėga vasara? Man tai karštligiškai greitai. To pasekoje, net teko vytis miegą, kurio pastaruoju metu trūko, todėl dvi dienas išmiegojau kaip koks perkepęs lokys urve. Bet, matyt, to reikėjo ir kaži ko jaučiasi, kad dar nebaigiau visų „miego“ procedūrų...
Šiandien trumpai apie 2010-aisiais pasirodžiusį lietuvišką filmą „Anarchija Žirmūnuose“. Taip, pastaruoju metu į mano akiratį patenka labai daug anarchijos ir tai gali pasirodyti gan keista, ypač kai specialiai tuo nesidomiu.
Tačiau šiuokart lietuviškajame kine fiksuojamą anarchijos žodį, mano supratimu, galime pakeisti bet kuriuo kitu; tai filmas ne tiek apie anarchiją, kiek apie savo gyvenimo būdo ir veiksmų teisinimą prisidengiant ideologija, visai nesvarbu kokia, ir ar iš vis ideologija.


Filmo istorija pasakojo apie provincialę Vilę atvykusią studijuoti sostinėn. Čia ji apsistoja pas savo tetą, kuri jau nuo seno ne per geriausiai sutaria su Vilės mama. Nenorėdama jaustis skolinga ir priklausoma Vilė imasi ieškotis sau buto ir randą jį. Nusikabinusi stotelėje rastą skelbimą apie išnuomojamą vieno kambario butą Vilė atsiduria Žirmūnų rajone ir susiduria su Sandra iš kurios ir išsinuomoja butą. Ši mergina lengva ranka žongliruoja anarchijos simboliu, gyvena iš brolio siunčiamų pinigų, nedirba ir stengiasi ginti silpnuosius, nors pati mielai naudoja galią savo tikslais. Sandra sudėtinga asmenybė ir būtent tuo patraukia Vilę. Tarp judviejų užsimezga keista draugystė, kuri galiausiai ir atveda mus prie filmo pabaigos.


Pati filmo istorija nėra sudėtinga, tačiau man kaži ko nesinorėjo jo žiūrėti kaip paprastos istorijos. Jau visur naudojama (bet neteisingai) anarchijos simbolika skatino ieškoti prasmių ir fiksuoti veikėjų dialogus, stengiantis atkapstyti ką norėta pasakyti šiuo kūriniu: tik „lietuviškąją“ statistiką atskleidžiantis tetos televizorius, pinigų akcentavimas, uogienių stiklainiai, vis atsirišantis bato raištelis ir vienpusiškai klaidingai suvokiama (specialiai?) anarchija vertė pamąstyti apie dabartines mūsų problemas, požiūrį vienas į kitą bei stereotipus, kuriuos kaži ar kada įveiksime.
Kas mane pažįsta, tas žino, kad lietuvių kūrybos nelabai mėgstu ir ne per stipriai linkstu ją girti, tačiau ši kino juosta tikrai paliko įspūdį. Bet kaip visada turiu ir priekaištų, nes žiūrint juostą neapleido jausmas, kad aktoriai (bent jau didžioji dalis antraeilių) mąsto ne apie savo vaidmenį ir kaip į jį geriau įsijausti, atskleisti, o apie personažo SUVAIDINIMĄ. Nežinau ar tai vien aktorių problema ar jau tokia ta mūsų maniera, bet, kad ir iš kur tai kiltų, - man tai nepatinka.


Kad ir toks minusas, bet man jis tikrai nenumušė pačios istorijos vertės. Čia vertėtų paminėti ir tai, jog Kanų kino festivalyje Sauliaus Drungos parašytas filmo scenarijus buvo apdovanotas  "MEDIA New Talent" prizu, taigi, šia prasme tai tikrai stiprus filmas. Be to, man labai patiko gan naujo man veido - Severijos Janušauskaitės ir, jau televizijos veterane tapusios "Svetimų" žvaigždės, Tomos Vaškevičiūtės kurti  Sandros ir Vilės vaidmenys; jiems netrūko įtikimumo bei realumo.
Kam siūlau pažiūrėti „Anarchiją Žirmūnuose“? Visiems, kurių nežavi „Valentinas vienas“ ir tiems, kurie kreipia dėmesį į socialines problemas vešiančias mūsų mažoje šalyje ir kiekvieno žmogaus viduje.


2013 m. liepos 1 d., pirmadienis

Emma Goldman "Anarchizmas ir kitos esė"



Ir kas galėjo pamanyti...PAGALIAU AŠ NAMUOSE!!!!! Vėl galiu rašyti, vėl galiu naudotis internetu, vėl galiu miegoti kiek širdis geidžia, vėl galiu mėgautis gamta, vėl galiu gulėti hamake ir skaityti, skaityti, kol pradės lietis eilutės...ahh, nieko nėra tokio gero KAIP atostogos, kurių laukei.
Taigi, sugrįžau. Ir sugrįžau ne šiaip sau. Vakar bevažiuodama traukiniu per visą Lietuvėlę namų link spėjau sukrimsti leidyklos „Kitos Knygos“ neseniai pasirodžiusią Emmos Goldman knygą „Anarchizmas ir kitos esė“.
Tai pirmasis stambus autorės darbas ir pirmoji jos knygą išversta lietuvių kalba. Nusipirkau ją dėl kelių priežasčių, pirmiausia, nes sudomino patys knygos skyriai ir jų keliamos problemos, antra, - nes norėjosi daugiau sužinoti apie šią prieštaringų vertinimų susilaukiančią ir utopija vadinamą ideologiją.
Knyga kirtosi lengvai ir suprantamai, todėl skaityti nebuvo sunku, juoba, kad autorės keliamos mintys, nors kūrinys pasirodė jau prieš šimtmetį, aktualios nūdienoje ir liečia ne tik Ameriką ir jos santvarką. Tas pats, prieš ką kovoja Emma, rado galią savo laiku pasireikšti daugelyje šalių ir kai kurios problemos liko gajos net šiandien. Kapitalizmas, išnaudojimas, vargšų ir turtingųjų skirtis, moterų emancipacijos klausimas, institucijų įtaka žmogui – visa tai aktyviai aptarinėjama ir šiandien, nors šių problemų turinio ingridijentai kiek pakito.
Knygoje Goldman trumpai ir aiškiai supažindina mus su anarchizmu, savo pažiūromis ir dalykais, kuriems nepritaria ir kritikuoja: bažnyčia, kalėjimai, patriotizmas, moterų teisė balsuoti, valdžia, masių filosofija ir t.t.
Amerikoje litvakų kilmės Emma Goldman tapo tikra sensacija, kuri nenutildama skelbė apie tai, kuo tikėjo ir ko siekė socialinėje neteisybėje paskendusiems gyventojams ir darbininkams. Perskaičiusi knygą supratau, kad Goldman buvo jautrios širdies, empatišką asmenybė, bet tas jos jautrumas ir širdies pažeidžiamumas padėjo jai tapti nenugalimai prieš tuometinė valdžią. Tiek tuomet, tiek dabar, valdžia stengiasi nutildyti kalbančius ir mąstančius taip, kaip Goldman ir jos kolegos, todėl jie veikia tyliai, o kai ateina laikas pokyčiams padeda jiems įvykti (už bolševikų revoliucijos slėpėsi būtent anarchistai su savo finansais).
Pamaniau, kad šią knygą reikėtų perskaityti viskuo nusivylusiems lietuviams, galbūt Emmos mintys įkvėptų juos veikti, politikus daug ką apmąstyti? Galbūt jau laikas, kad nepasitenkinimą reiškiančios mažumos imtųsi aktyvesnių veiksmų? Bet tai utopija. Priimkime šį Goldman darbą kaip neblogą sociologinį veikalą, kuris taikliai apmąsto hierarchinius ryšius ir galios naudojimą prieš vienas kitą. Labiausiai jis kirbina ne politikus ar santvarkas, bet paties žmogaus požiūrį į save, jis kviečia pagaliau atverti akis ir tapti sąmoningai mąstančiais individais, o ne nuo įvairių mūsus valdančių institucijų ir jų skleidžiamų „tiesų“ priklausomais kvaileliais už kuriuos mąstoma.
Pabaigai pateikiu keletą citatų:
„Žmogų vergovėje laiko ir jos patiriamus siaubus kursto šie mūrai: religija – tai žmogaus proto kontrolė, nuosavybė – tai žmogaus poreikų kontrolė, valdžia – tai žmogaus elgesio kontrolė.<...> Religija supančiojo žmogaus protą, nuosavybė ir daiktų monopolija užvaldė ir uždusino žmogaus poreikius, o valstybė pavergė jo dvasią kvėpuodama į nugarą vos žmogui pajudėjus.“
„Niekada nepripažinsiu daugumos kaip kūrybingos jėgos ne todėl, kad man nerūpi engiamieji ar vargetos, ne todėl, kad nežinočiau apie gėdą, siaubą, pažeminimą, kuriuos daugelis patiria diena iš dienos. Ne, ne! Kalbu taip, nes puikiai žinau, kad užspeista masė niekuomet nepasisakė už teisingumą ir lygybę.“
„metų metus pro kalėjimo pragaro vartus į pasaulį grįžta išsekinta, deformuota, bevalė, nusivylusi žmonijos dalis su ant kaktos įspaustu Kaino ženklu – jų viltys sužlugdytos, jų prigimtis iškreipta. Kadangi juos pasitinka alkis ir nežmoniškumas, šios aukos akimirksniu vėl grįžta prie nusikaltimų, kaip vienintelio išgyvenimo būdo.“
„Moralės sargui prostitucija rūpi ne todėl, kad moteris parduoda savo kūną, o todėl, kad ji parsiduoda už santuokos ribų. Tai nėra vien žodžiai, nes tuoktis dėl pinigų visiškai priimtina – tą leidžia įstatymas, o visuomenė tai palaimina, tačiau bet kokia kitokia sąjunga tarp žmonių yra psmerkiama ir nepripažįstama. Bet juk prostitutė, jei apibrėžtume tiksliai, tėra „asmuo, kuriam pajamos svarbiau nei seksualinis santykis“.
„Didžiausia moters bėda nėra tai, kad ji nepajėgia dirbti kaip vyras, o tai, kad ji ištisus šimtmečius švaisto savo gyvenimą mėgindama jį pranokti ir todėl fiziškai nebegali jo pasivyti.“
„Dalinė moters emancipacija taps visišku ir tikru išsilaisvinimu, kai bus atsikratyta paikos nuostatos, kad mylėti, būti mylimąja ir motina yra tas pats, kas būti verge ar pavaldine.“