Gaidžių peštynės –
nėra teisių
Visuomenėj gyvenant dviejų dalykų reik atsisakyti, kurie
Ydomis jau tapę – sąžinę ir širdį nudvasinki ir padaryk,
žmogau,
Tai kuo greičiau. Dabar gyvenant tik per galvas reikia
lipti, šuoliuoti
Kaip žirgui iš šachmatų, ar politikui monopolio be ūsų, bet
kaip gi
Tai darysi, mielas, jei jausi tu, žmogau, kaip skauda po
tavim
Pamintąjam, netekusiam ir rankų, kojų, - laisvo judėjimo tų
šalininkių.
Žinodamas, kad darbas tavo tai, - žalot dvasias ir kūnus, -
kaži ar su
Sąžine toli nueitum, bet kitaip, jei jos atsisakei ir
perkamas tapai.
Dabar gyvent lengviau tau pasidarė, svajones savas, tu,
pildai ir naudoji
Žmones lyg figūrėles žaidimo, kuris turės atnešti
savanaudžiui dar
Didesnę sėkmę. Greitai ėmei tu tukti ir pagurklį įgijai nuo
kepintų aliejuje
Lašišų ir brangiųjų „rojaus“ austrių sumuštinukų, - keista,
kad
Svajonės tavo pasirodė tokios mažos ir apribojai jas tik
maistu ir pinigais.
Tik, argi, namas, pinigai, kelionės tikrai patenkina tau
širdį; ypač kai
Žinai kas paslėpta ir užkasta po jais? Ah, tiesa, juk ir
širdies
Atsisakai, kad nepasitenkinimas būtimi ir neviltis tavęs tik
neužpultų
Kur kada, supratus, jog gyvenime nedavei sau nieko,
nepadarei
„kažko“, o tik persivalgei vargšų dirbančiųjų bei alkanųjų
sąskaita.
Keistas tas gyvenimas, žmogau, kurį gyvent pradėjom tik
Dėl maisto, valdžios ir nutukimo. Nebereikia jį gyvenant nei
kūrėjo,
Kuris atsimerkt mus verstų prieš save pačius, pabust iš
Savavališkos hipnozės. Nebereikia čia ir mokytojo, kurį
vaikai jau
Laisvai vargeta vadina (dėkokim sau patiem), - juk dundukų
Minioje plojimai skamba garsesni Cinoberiui, kurs, deja, Cachesas
buvo.
Niekas nebenori dirbti sunkiai iš idėjos ar iš pašaukimo, o
Renkasi ir trokšta profesijų lengviausių, kur reikalavimai
tik du yra:
Sąžinės, širdies atsisakyki ir tada palaimingai pildyti
galėsi
Ribotus sąrašus svajonių, šuoliuodamas ir žalodamas (o ką
žinai)
Galvas drąsiai, atimdamas paskutinį kąsnį. Visa tai tave
prie „dievo“ artins
Greitai per trumpalaikių daiktų perviršį bei maistą ir
klozeto tvaiką.
Tiesa, lieka dar pasirinkimas vietoj Cinoberio būti minioje dundukų,
Bet šitų svajonės juk tos pačios – pinigai, kelionės,
maistas ir, gal, seksas.
Nuo tavęs jie skiriasi tik tuo, jog juodadarbiai, nesiekia
jie valdžios,
Bet laukia, kad tu pasiimtum diržą ir nemokytinus juos
Plaktum, jog turėtų šie kuo skųstis. Neturi jie daug proto,
todėl
Nesuprantama dirbtinė tavo erudicija dundukams ir nekenčia
jie tų
Žodžių, kuriems išversti reik žodyną pasiimti. Todėl dažnai
stebime vieni
Kitus kartu besipešant gaidžių ringe ir suprantame, kad nėra
jau
Sąjungininkų, kurie padėtų saugot sąžinę ir širdį – visi sušvinkę
tapom.