Moters diena ir ko mes nekenčiam

Ko vienodai nekenčia moterys ir silpni vyrai? Aišku stiprių moterų. Tų, kurios žino, kad jos – moterys.

Savo gyvenime turiu ne vieną stiprios moters pavyzdį. Jos kryptingai siekia savo tikslo, žino, kiek yra vertos, ir neparsiduoda pigiau. Joms sekasi, o kartais – nesiseka. Bet jos niekada neišduoda savęs. Ir niekada savęs neapgaudinėja. Tokios moterys žvelgia realiu žvilgsniu į tai, ką mato priešais, ir nepagražindamos sako tiesą.

Jos niekada nemeluoja sau, kad, jei gyvena tikrame š..., tas š.... stebuklingais virs brangakmeniais. Jos geba įvertinti tašką, kuriame stovi ir nesigėdindamos pripažinti, jei jis nėra tas taškas, kuriame nori būti. Stiprios moterys supranta, kad yra laisvos kurti savo gyvenimą pačios, nebūtina laukti ar tikėtis, kad kas nors tai padarys už jas, kad atsiras „baltasis riteris“, kad sėkmė nukris iš dangaus vien todėl, kad jos bus paklusnios ir puoselės savo odą, plaukų spalvą bei natūralų dantų baltumą.

Jos žino, kad išoriniai privalumai yra laikini, bet tai nereiškia, kad nemoka jais pasinaudoti savo naudai. Negana to, jos siekia išsilavinimo, o su juo gauna išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą nuo tradicijos, nuo tabu, nuo primetamos vyrų galios ir nuo trumparegystės. Tokios moterys suvokia, kad yra nepriklausomos savarankiškai funkcionuojančios asmenybės, o ne kažkokia (viršesnio) objekto dalis, kuri be jo negali egzistuoti. Ji laisva spręsti ir daryti pasirinkimus. Ji laisva trenkti durimis, jei su ja nėra elgiamasi pagarbiai, jei jai draudžiama pildyti savo svajones, jei jos sparnus kažkas bando savavališkai nukirpti ir pasisavinti, kad pats galėtų skristi. Stipri moteris gali išeiti, jei ji nėra vertinama. Jei ji nėra mylima. Nes ji žino, ko yra verta. Žino, kad yra moteris.

Ji geba mėgautis gyvenimu. O ypač tuo, ką pavyksta pasiekti pačiai. Taip pat ji žino, kad reikia tausoti savo jėgas ir kad viskas turi ribas. Supranta, kad vertinama yra tik tai, kas nėra parduodama pigiai, todėl nesiaukoja ir nedirba viršvalandžių. Ji vertina savo laiką ir kam jį skiria.

Tai nereiškia, kad stipriai moteriai viskas yra lengva: lengva pasirinkti, daryti sprendimus, lengva išeiti arba likti. Daugeliu atvejų, jų gyvenimas yra sudėtingesnis, nei paprastos moters, kuri geba prisitaikyti, geba susitaikyti ir negalvoti apie tai, kas yra ji pati (be pietų stalo, be mylimo vyro ir vaikų), – galbūt jai tai net nerūpi. Bet stipri moteris turi atsakyti į ją kankinančius klausimus, turi suvokti kas ji yra, kad jos nebekankintų abejonės ir ji galėtų tapti tuo, kuo nori tapti.

Stipri moteris turi didelę širdį ir geba stipriai jausti. Negana to, ji gerai pažįsta žmonės. Ir atsiveria tik tiems, kurie laiko ją lygiaverte drauge, varžove, partnere, mylimąją. Jos pasitikėjimo ir meilės reikia nusipelnyti – tada ir jums bus atsilyginta tuo pačiu.

O svarbiausia, stipri moteris tiek sėkmę, tiek nesėkmę geba sutikti vienodai garbingai. Ji geba pripažinti savo klaidas, bet niekada nemenkina ir negniuždo savęs, nes ji yra viskas, ką turi pati ir ką gali dovanoti.

Ką vienodai gerbia moterys ir stiprūs vyrai? Aišku, stiprias moteris. Tad moters dienos proga linkiu visoms atrasti savo stiprybę, jos siekti ir niekada nemanyti, kad esame kažkam per prastos, kad kažkas su mumis blogai, kad nenusipelnome sėkmės, meilės, pagarbos, – jei taip galvojame, tai tik reiškia, jog stovime ne tame taške ir ne su tais žmonėmis, kuriame turėtume. Būkime tokios stiprios, kad ryžtumėmės pripažinti kas blogai, o tada – išpildyti savo svajones. Būkime tos, kurios suvokia, kas yra – moterys.

Spektaklis "Dibukas"

Sakyčiau, kad teatre metuose kartą turi apsilankyti kiekvienas save gerbiantis ir inteligentu besivadinantis žmogus. Teatras vieta, kuri ne tik kuria, bet ir skleidžia bei apjungia vienin kultūrą: pjesė, muzika, choreografija, vaidinimas – viskas susitinka spektaklyje.

Taip galvodama, visada stengiuosi neapeiti dramos teatro ir, radusi kas patraukė akį ir mintį, visada ten užsukti (kad ir krapštydama paskutinius banknotus) nusitemdama ir artimus.

Neišimtis ir vakarykštis vakaras, kai pirmiesiems šalčiams spaudžiant skubinomės patekti į, pasirodo, ne ką šiltesnę Šiaulių dramos teatro salę, kurioje šiauliečių laukė premjerinė mistinė muzikinė dviejų dalių drama „Dibukas“.

 

 

Spektaklis – Simono Anskio 1916 m. Vilniuje jidiš kalba parašytos pjesės interpretacija, pristatyta rusų kalba kuriančio žydų kilmės rašytojo Alekso Tarno; na, o į mūsų sceną kūrinį atnešė žymus lietuviško kino bei teatro režisierius Raimundas Banionis (filmai: „Mano mažytė žmona“ (1985); „Vaikai iš „Amerikos“ viežbučio“ (1990); spektakliai: „Ratas“,  „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kt.).

Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, kas tas dibukas ir su kuo jis valgomas, taigi trumpai: legenda apie dibuką (mylimojo kūne apsigyvenusią kito sielą) žydų folklore aptinkama nuo XVI a., tačiau autentiškas tekstas nėra išlikęs; padavimai apie jį, matyt, bus atgiję paties Anskio pjesės dėka. Šios pjesės herojus Chonenas po dviejų metų grįžęs į gimtąjį miestą sužino, kad jo mylimoji, turtingo pirklio dukra, Lėja, tėvo nurodymu, sulaužant jaunystės draugui duotą pažadą, ištekinama už kito vyro. Įvaldęs mistines Kabalos galias, Chonenas imasi veiksmų ir įkalba mylinčią Lėją likti su juo, kad ir kitokiomis sąlygomis...

 

 

Šiaulių dramos teatro scenoje įsikūręs „Dibukas“ paliko visai neblogą įspūdį. Pirmiausia scenografija: atlikėjams virš galvų kabantys žydų antkapiai, daugiafunkcinė spinta-kambarys, laiku ir vietoje išnyrančios skaidrės – visa turėjo racijos ir, sakyčiau, padėjo iškęsti ne vieną akimirką, kai žiūrėti žydiško humoro krislų prisigėrusią dramą buvo kiek sunkoka, vis tikintis, kad įvyks kas nors daugiau, negu vyksta.

Neslėpsiu, pirmoji spektaklio dalis man pasirodė kiek nuobodoka, bet prasidėjus antrajai reikalai pradėjo taisytis: daugiau veiksmo, daugiau estetikos vaizduose, o kur dar choreografiniai sprendimai bei angeliškas Lėjos kostiumas, atlikę ne ką prastesnius vaidmenis.

 

 

Vaidybiniai sprendimai didesnio įspūdžio spektaklyje man nepaliko. Atrodo lyg aktoriai paprasčiausiai nuskendo vykusioje scenografijoje, Fausto Latėno muzikoje, choreografijoje ir kostiumuose. Ir nors be aktorių šie daiktai yra tik daiktai, visgi, apie vaidybą nėra ko daug pasakyti. Aktoriai tiesiog atliko savo darbą – profesionaliai įkūnijo personažus; nors per daug dvasios, bent jau aš, sėdėdama salės viduryje, jų vaidmenyse, nepajaučiau. Išmintį daryčiau tik Ingai Jarkovai, atlikusiai Lėjos vaidmenį – tai aktorė, kuria tikrai lemta ja būti.

Nors spektaklio programėlėje teigiama, kad drama „gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą“, pati taip drąsiai šito neteigčiau ir susilaikyčiau nuo tokių sunkiai išpildomų pretenzijų. Šiuokart „Dibuko“ koziriai tebūna (ne)klasikinė romantika (+ bolivudo/indijos prieskoniai) puikius apipavidalinimas ir į madą XXI amžiuje atėjęs žydų tautos klausimas ir susidomėjimas ja.

Trumpai drūtai: nesigailiu, kad pamačiau „Dibuką“, bet negaliu sakyti, jog pasitaikius progai grįžčiau jo pamatyti dar kartą. Matyt, tai tiesiog ne mano kūrinys.

O kad sužinotumėt kaip ten iš tikrųjų – teks pamatyti patiems J.

 

Serialas "Svetimšalė" ("Outlander")

Vakar startavo naujas serialas, kuriamas pagal to paties pavadinimo populiarią D. Gabaldon knygų seriją, "Svetimšalė" ("Outlander"). Serialas, kaip ir knyga, sukasi apie moterį, Klerę Randal, kuri, pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, su savo vyru atotostogaudama Škotijoje atsiduria akmenų rate ant Kraig na Duno kalvos; palietusi vieną iš akmenų Klerė, staiga, atsiduria vienui viena XVIII a. Škotijoje. Čia, 1743-aisiais, vis dar egzistuojant klanams, o fone bręstant juos pražudysiančiam Jakobinų sukiklimui, Klerės laukia kitas, nuotykių ir meilės nestokojantis, gyvenimas.

Kadangi pati skaičiau porą D. Gabaldon "Svetimšalės" knygų, pamaniau, nieko nelauksiu, ir sužiūrėjau pirmąją seriją.  Ką galiu pasakyti? Manau, po ilgo, berods trejus metus trukusio, laukimo, knygos gerbėjai neturėtų likti nuvilti. Bent jau aš, ir ištikima šios knygos gerbėja - mama, tikrai nelikome nuviltos. Mano akimi, pagrindinių vaidmenų atlikėjų pasirinkimu, net neverta abejoti – jie puikūs. Prisimenu, kaip vienas iš serialo kūrėjų D. R. Moor viename interviu sakė, jog filmavimo komanda maniusi, jog lengviausia aktorę rasti bus Klerės personažui, o sunkiausia, vyrų vyro - Džeimio, bet pasirodė, kad jie klydo; vyrų vyrą rasti buvo ne taip jau ir sunku: vienas iš pirmųjų prie serialo aktorių prisidėjo Džeimį vaidinantis Sam Heughan, o Klerės paieškos truko gan ilgiau, kol galiausiai buvo nuspręsta rolę patikėti Caitriona Balfe. Klerės vyro bei žymiojo anglų piktadario Džonatano Randalo vaidmuo, tuo tarpu, buvo patikėtas, geriausiai iš „Sostų karų“ lietuviams jau pažįstamam, Tobias Menzies.

Manau, kad kaip meilės-nuotykių-fantastinio romano ekranizacijai, kurio auditoriją neabejotinai didžiąja dalimi sudaro ir sudarys moterys, serialo kokybė, kiek galime apie ją kalbėti, tikrai nebloga ir turėtų nepadaryti gėdos prieš kitus tokio žanro kūrinius, nei nuliūdinti ištikimus knygos gerbėjus. Taigi, jei ieškote kuo užpildyti trumpėjančius vasaros ir rudens vakarus, manau, kad valanda „Svetimšalės“ pasaulyje, neturėtų pamaišyti.

Mito apie rašytojo bloką įveikimas: kai nesirašo - rašyk...

Kad ir ką beprašyčiau – argi tai nebus parašyta anksčiau? Argi dar liko bent viena tamsi ir nepaliesta sielos kertelė, kurios neužmatė, praleido pro akis, Dostojevskis; argi Stendhalis nespėjo detaliai aprašyti įvairiausių psichologinių niuansų, iki tol laikytų nesvarbiomis, detalių? Argi Balzacas nedemaskavo mūsų, o Woolf neparodė kelio į švyturį?

Štai kodėl aš negaliu rašyti. Todėl, jog, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas – taip, pažvelkime teisybei į akis, niekas romantiškai nebebarškina spausdinimo mašinėle, ar neslapsto savo ranka prirašytų memuarų po čiužiniais, rašymas dabar tapo visiems prieinamu užsiėmimu, tereikia kantrybės ir... - taigi, vos tik prieš mano akis atsiveria švarus Word‘o lapas, negaliu rašyti, nes visi literatūros istorijos didvyriai sustoja man už nugaros. Vieni – kaip eruditas Joyceas – nenustoja juoktis iš mano niekam tikusių bandymų, kiti, pavyzdžiui Virginia, žvelgia per petį su raukšle kaktoje, rodančia, kad ji susikaupusi, nors, iš tikrųjų, ta įsirėžusi raukšlė skirta net ne man, o jos knygų puslapių gyventojams, negalintiems palikti jos galvos.

Dabartiniai tyrėjai mėgsta teigti, jog šiuolaikinė visuomenė, tai save apmąstanti visuomenė. Ir iš tikrųjų, ką daugiau darysi, jei nemąstysi kas jau padaryta, ko pasiekta. Nieko daugiau nebelieka. Bent jau ne žodžio kūrėjui. Kartodamas sena dar kažką gali išspausti, tapti madingu mėgdžiojant. Visi tai ir darome. Net pati Lady GaGa.

Tačiau čia vėl atsimušame į sieną: kaip prilygti mėgdžiojamiems pirmtakams? Kas skaitys tai, ką jau seniai pasakė Tas ir Tas? Ir pasakė nepalyginamai geriau, vien dėl to, nes pasakė tai Pirmas. Štai dar vienas neatmušamas argumentas, kurio dėka mano Word‘o lapas lieka tuščias.

Kad ir kokių turėčiau ambicijų, manau, kad taip ir nugyvensiu gyvenimą nieko neparašiusi. Ir nesvarbu kaip mane bekankintų troškimas ką nors sukurti. Kas nors vieną dieną ras mano kompiuterio atmintyje šiuos užrašus apie tai, kad turiu pretenzijų vadinti save rašytoja, bet negaliu parašyti net vieno apgailėtino ir rišlaus teksto. Apie tai bus prašytas straipsnis „Rašytoja, kuri mirė nieko neparašiusi“, apmastantis spaudimą, kuris šiais laikais tenka pradedančiajam rašytojui. Tik tiek.

Taigis. Įdomus tas gyvenimas, nes, nepaisant to, jog man šitaip mąstant, o už nugaros lūkuriuojant visiems neprilygstamiems dievaičiams, vis tiek bandau rašyti. Gyvenimas – tai kova. Ne su tais dievaičiais, o su savimi. Mane rašyti veda troškimas ne aplenkti kitus kūrėjus, bet įrodyti, jog aš galiu nugalėti savo baimes. Nugalėti tą save, kuri bijo tuščio lapo, kuri negali popieriaus lape (kad ir skaitmeninio) sukurti dviejų personažų, galinčių natūraliai ir nuoširdžiais pasišnekėti. Kaip tik todėl, kol drąsa neišgaravo, skubiai sukuriu savo lape du personažus: Save-gyvenančią ir Save-esančią.

Dažnai žmogus nemato skirtumo tarp šių dviejų pusių, bet skirtumas yra didelis. Aš-gyvenanti yra ta, kurią tu matai, su kuria šnekiesi dienomis, nes aš to noriu, nes ji tokia yra – ryški, iššaukianti, pastebima, o Aš-esanti – stebėtoja, gyvenanti savo gyvenimą, jai nerūpi paviršiai, tai ta, su kuria tu negali pasišnekėti, nes ji slepiasi ir nesirodo; bet ji nori būti demaskuota, todėl kartais gali ją pajusti - esant.

Šios dvi mano pusės skirtingos kaip diena ir naktis, bet jas sieja vienas ir tas pats, paprasčių paprasčiausias, troškimas – jos abi nori būti priimtos. Tik sunku rasti žmonių, kurie būtų pakankamai drąsūs ir tvirti, jog pažabotų vieną pusę ir ištrauktų kitą, kad lygiai vienodai mylėtų jas abi. Mane gyvenančią ir mane esančią.

Yra žmonių, kurių jų gyvenantis ir esantis poliai panašūs. Jiems labiau pasisekė. Jis-gyvenantis dažniausiai yra nuobodus, o Jis-esantis per daug nereikalauja. O štai man, šiuo atžvilgiu, kaip galima matyti, visiškai nepasisekė, nes kuo labiau skiriasi gyventi ir esanti pusė, tuo žmogų sunkiau pažinti. O visi šiais laikais tik to ir tenori – paprastumo, įminimo. Jie netiki magija, saugosi paslapčių. Saugosi vilionės, kuri gali per ilgai užlaikyti jų dėmesį. Mėgstamiausias jų užsiėmimas, greitai bėgti nuo vienos pagundos, prie kitos. Jei esi paprastas ir greitai įmenamas, prie tavęs sustos, tavimi susidomės, tu tapsi trumpalaikio geismo objektu ir įkaitu. Galbūt tau net pasiseks tiek, kad jie nuspręs tave pasilaikyti, nes netrukdai jiems toliau geisti, neverti jų susirūpinti klausimais, nepasiglemži per daug dėmesio. Jei atvirkščiai, tu sunkiai įmenamas, teks nusivilti, – kad ir kaip norėtum, niekada netapsi jų mylimuoju. Tavęs bijos, nelaikys draugu, šalinsis, vos tik supras, kad keli per daug klausimų, į kuriuos jiems norisi gauti atsakymus. Jiems jų nereikia, bet dar labiau nereikia, kad tu juos sukeltum. Jie nori judėti pirmyn. Jiems nereikia problemų.

Štai tokiu būdų aš lieku visuomenės paribiuose. Ne visada tai buvo, ir ne visada tai buvo dėl šios priežasties, bet ta priežastis, kol jos nepanaikinsiu, neleis man judėti pirmyn, kaip norėtų ši visuomenė.

Bet žinot ką pasakysiu? Nereikia man tos sumautos visuomenės. Aš-gyvenanti per daug principinga, kad leistų pasiduoti nevisavertiškai mano-esančiai. Geriau visą gyvenimą praleisti vienai, negu pasiduoti, nulenkti galvą ir leisti, kad tave pažabotų ir įkainotų, ne pagal tavo vertę.

Geriau gulti vienai su iliuzijomis, kurios nebuvo išpildytos, negu gulti dviese, kai visos tavo svajonės pamintos, negrįžtamai sutryptos, ir žinoti, kad tai padarė patys artimiausi. Kad tai padarei TU, nes pasidavei, ir leidaisi jų pasiglemžiama, jų pavergiama. Ir visa tai dėl baimės. Dėl klaidinančios vienišumo baimės. Ne kas kita, o ta baimė priverčia tave pamiršti savo vertę ir bėgti, bėgti tiesiai į rankas, kurios nėra vertos...

Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį nebijoti vienišumo ir laimėsi bet kokią kovą. Laimėsi laisvę.

Žinoma, visa turi savo kainą. Tu kentėsi. Kentėsi žiūrėdamas į šimtus veidų, kurie atrodo artimi. Sėdėdami vienas šalia kito, apsikabinę. Besijuokiantis būrys. Atrodo. Bet tada vėl, pamatysi tiesą. Pamatysi tiesą, pažvelgęs į jų tuščias akis. Tas žvilgsnis,  iššvaistytas nesiliaunančių ieškojimų, nesiliaunančių geismų – ne tik kūniškų – labirintuose, negali suteikti laimės niekam. Tik ne tos, už kurią sutiktume mokėti bet kokią kainą. Mes nebenorime mokėti, nes žinome, kad būsime apgauti. Tik vieni tai supranta, kiti – ne.

Išmokyk Savo-gyvenantį ir Savo-esantį atpažinti melą ir apgaulę, nes tada neabejosi laime, kurią nešiojiesi, kurią gauni. Geriau žinoti tiesą, nei spėlioti, skęsti nežinioje – tų kvailų ramunėlių jūroje.

Tada galėsi spjauti į tą apsimetėlių visuomenę – jai nepatinka tikra laimė. Tu nebesijausi vienišas, nebesijausi nelaimingas. Nebenorėsi parduoti savęs už nevertą kainą. Iš vis nenorėsi savęs įkainoti. Ir svarbiausia – nenorėsi būti paprastu ir greitai įmenamu, kokiu jie nori tave matyti. Nesitenkinsi vieta ant lentynos, šalia kitų geismų objektų.

Nepamink savo asmenybės, savo laisvės, svajonių, apgaudinėjamas baimės ir apgaulingos laimės, kuri tėra suvaidinta vienišumo baimės pasekmė. Norėk būti neįmenama paslaptimi. Norėk, kad prie tavęs grįžtų, kad tu keltum klausimus, norėk žvilgsnio, kuris nebūtų tuščias ir iššvaistytas. Norėk rankų, kurios būtų vertos...

Nemanyk, kad dėl kažko turi aukoti svarbiausius dalykus savo gyvenime. Nemanyk, kad turi aukoti save – tai apgaulė. Jei būtų tikra, niekas nebandytų tavęs pavergti, o mylėtų be išlygų...

Nepasiduok savo baimėms, kurios trukdo siekti ir svajoti.  Štai, ir aš, spjoviau į jas, spjoviau į tai, kas ką mano, ir užpildžiau savo Word'o lapą. Proceso metu ir literatūros dievaičiai išsibėgiojo (darosi vėlu). Tikslas pasiektas, nesvarbu, kad ne toks, kokio daugelis tikėtųsi (kad parašysiu ką nors rišlaus ir suprantamo), svarbu kad toks, kokį aš buvau užsibrėžusi (užpildyti tuščią lapą).

Nemiga. (BE)prasmybė. Mekas.

Pastaruoju metu: apie ką turėčiau parašyti? Neparašyčiau nieko naujo, ko nebūtų jau parašyta, kas jau nebūtų išgyventa, ko dar nebūtumėt girdėję kur nors kitur. Visa yra be prasmės... pala, kur tai girdėta... A, taip. Labai panašiai rašė Mekas.

Tiesa pasakius, jis skaitė mano mintis ir užrašė jas juoda balta ant popieriaus. Pala... O gal aš įsikalbėjau šitas mintis iš Meko? Gal tik jis kaltas, kad nėra prasmės. Kad nematau prasmės? Tik jis kaltas, kad žinau, kas yra, kai nėra prasmės? Tada gyveni vien tik iš inercijos ir trečią ryto guli atmerktom akim, kaip visa šita [birželio] naktis. Jei jis nebūtų to parašęs, galbūt aš būčiau laiminga ir nemastyčiau apie (be)prasmybę dvyliktą valandą nakties. Galbūt aš galėčiau ramiai gyventi: atsikelti, gaminti maistą, užmigti, negalvoti.

Bet ne. (Mekas stengėsi matyti prasmę.) Tai skaitymo kaltė. Aš galėjau neskaityti. Galėjau neskaityti Meko ir daugelio kitų... tada net ir maisto gaminime, net ir nemąstyme, matyčiau prasmę. O gal ir tai čia nieko dėta, galbūt dėl visko kalta aš pati. Niekam tikęs gyvenimo durnelis. Neliečiamoji. Kitokia. Per daug įsimąstanti...

Nemąstymas – štai naujojo amžiaus tikslas, kurį reikia pasiekti, jei nori matyti prasmę gyvenant. Tada matysi prasmę pirkti, gaminti, tuoktis. Mąstantys jos nebemato, nes per daug mato.

Bet užteks. Geriau pasiklausykime Meko, kuris skaito mano mintis:

Viskas man yra be prasmės

Viskas man yra be prasmės

ir viskas

nereikalinga –

aš gvenu tik iš inercijos

iš įsibėgėjimo

prisiversdamas ir

įsikalbėdamas

kad viskas yra

gražu ir kad šitas gyvenimas

yra vertass gyvenimo.

Dabar yra trečia

ryto

ir visi miega ir yra

pati naktis.

Guliu atmerktom akim. Žinau,

gulėsiu taip

iki pat ryto

atvirom akim

taip kaip visa šita

naktis. –

Conchita Wurst „Rise Like A Phoenix“

Šiandien džiaugiuosi Conchitos Wurst pergale Eurovizijoje. Nesu nesuvaldoma šios muzikinės olimpiados gerbėja, nes visos ten pasirodančios dainos dažniausiai būna paprasčiausi kičai (apie vieną ir tą patį – nieką), todėl visų dainų klausau tik transliuojamų pusfinalių metu. Ir kai to pusfinalio metu išgirdau Conchitą atliekant „Rise Like A Phoenix“ nekilo abejonių, jog tai daina nugalėtoja.

Nervinausi tik dėl žmonių požiūrio. Kas jiems svarbiau – menas ir gera daina, ar tai, jog Conchita neatitinka nė vieno fakto, kuris mums buvo diegtas nuo vaikystės apie lyčių skirtumus... vyras apsirengęs moterimi, o ta moteris dar ir su barzda...

Iš vienos pusės Conchitos pergale Eurovizijoje netikėjau (ar bent bandžiau save įtikinti, kad ji nelaimės), būtent dėl jos visas klišė laužančios išvaizdos, iš kitos tikėjau, nes europiečiai mėgsta staigmenas.

Na, Wurst laimėjimas tikrai įeis į Eurovizijos istoriją, juk Conchita – pirmasis transvestitas laimėjęs šį šou. O už šou ribų laimėjimas taip pat daug reiškia; ypač homoseksualų mažumoms, jų lygiateisiškumui bei tolerancijos Europoje ugdymui, kurios, kai kuriose šalyse, vis dar, oi, kaip trūksta.

Pabaigai pasinaudosiu pačios Conchitos žodžiais apie Euroviziją ir dalyvavimą joje, man nesvarbu ar aš patinku ar ne, sakė ji, svarbu ar mano pasirodymas sukelia diskusijų ir abejonių. Pritariu jos požiūriui – diskusija, tai variklis, kuris traukia pasaulį priekin ir neleidžia užsistovėti vienoje vietoje su vienu koloritu ir vadovaujantis viena tiesa.

Džiaugiuosi, kad Euroviziją laimėjo žmogiškumas, žinia pasauliui, o ne tuščia ir bereikšmė daina su tokiu pat tuščiu ir bereikšmiu atlikėju, kurį prabėgus metams vargiai beatmename. Nemanau, kad toks likimas lauktų ir Conchitos; gal ir pamiršime jos dainą, bet ne pačią Conchitą.

Dar kartą Rise Like A Phoenix su Conchita Wurst...

Radiniai: laiškas Hitklifui

Įdomių dalykų kartais atrandi besiknaisiodamas senuose užrašuose... Štai, kad ir paauglystės metų laiškutį rašytą Emily Brontë liūdnajam knygos "Vėtrų kalnas" herojui Hitklifui. Tokių laiškų literatūriniams personažams mokykloje buvau sukūrusi ne vieną, tačiau visi kažkur pražuvę. Galbūt, bus metas - atsiras. 

O dabar, keista, prisiminti...

Hitklifai,

Ketė buvo kvaila. Ji nesuprato, ką daro, ir prasižudė. Naktimis jai šalta dėl to. Dėl to tu jos nerandi. Dėl to naktyje staugia vėjai.

Keisčiausias dalykas pasauly yra meilė. Reikmė, kurios tu negali valdyti. Ketė bandė pažaboti tavo jausmus. Tikėjos, kad visi klausys jos tuštybės, dangstomos gerais tikslais. Ji norėjo suvaldyti dvi karietas vienu metu; užsėsti du balnus vienukart, jojant į ateitį. Ji galvojo turėsianti viską viešai, ir turėsianti tave slaptai. Tu nesutikai būti slaptai. Būti išlaikytas. Tu negalėjai pasitenkinti jos aistros atliekomis ir dviveidiškumu. Todėl dingai. Ji įžeidė tavo išdidumą.

O Ketės klystantis naivumas, nuvedė ją per toli – nebebuvo kur bėgti, juk pačios paliepimu buvo pakinkyta karieta. Ji leido kitam suprasti, kad jis gali tikėtis, nors nemylėjo... nors mylėti tikėjosi...

Ir tada baisiausias jos košmaras pranešė jai apie save: tu lėtai prisėdai jos svetainėje; gundei ją nusidėti, gundei ją pamesti protą. Ir ji tai padarė. Ji tapo priklausoma nuo tavęs. Nors vidus liepė jai bėgti. Ji nujautė pražūtį, kurią jai paruošei. Bet ar buvo kur bėgti?

Tu buvai jos. O tada tapai kitos. Išsitraukęs Ketės peilį sau iš paširdžių, juo pats pasmeigei ją. Ji nebuvo stipri. Ji pametė protą. Ir tada išsipildė tavo kerštas.

Ji per vėlai suprato, ką padarė. Tu supratai, ką padarei, bet per vėlai. Stovėjai prie jos langų ir daužei galvą į medį. Už nemokančią atleisti aistrą. Už išdidumą. Už abiejų naivumą, sumokėjot beprotiškom mirtim. Pirma ji. Tada tu. 

Tik taip galėjot išsilaisvinti...

Spektaklis "Laisvi drugeliai"

 „Prašau tik būti laisvu. Drugeliai yra laisvi. Žmonija neatims iš manęs to, ką gamta suteikė drugeliams...“ Šįvakar Šiaulių dramos teatre skraidė drugeliai, atvežti Juozo Miltinio teatro, o frazė iš Dikenso romano tapo spektaklio „Laisvi drugeliai“ devizu.

Laisvi drugeliai“ pasaulio scenai buvo pristatyti 1969-aisiais Brodvėjuje. Spektaklis iš karto rado kelią į žiūrovų širdis – Brodvėjuje jis praleido tris sezonus ir buvo parodytas 1100 kartų. Jo autorius, niujorkietis Leonardas Geršas – žinomas dramaturgas bei scenaristas. Žymiausiu Geršo darbu yra laikomas jo spektaklis „Funny Face“, kuris autoriui pelnė Amerikos rašytojų Gildijos apdovanojimą, o ekranizuotame Holivudo miuzikle, sutiko vaidinti visų laikų kino žvaigždė – Audrey Hepburn.

„Laisvi drugeliai“ taip pat yra susilaukęs ekranizacijos; 1972-aisiais pasirodžiusiame kino filme pagrindinius vaidmenis sukūrė Goldie Hawn ir Edward Albert. Geršo pjesė remiasi tikra aklo teisininko Haroldo Krentso gyvenimo „komedija“. Draugystė su laisvų pažiūrų kaimyne, svajonė tapti profesionaliu dainininku bei visa komplikuojantys santykiai su kontroliuoti ir prižiūrėti mėgstančia motina, sudaro jaunuolio kasdienybę.

Ne veltui, jaunystės metai įvardijami, kaip maištų bei karo su aplinkiniu pasauliu metais; tačiau jie yra ir karas su savimi pačiu, saviais šešėliais, – manau, tai puikia atsiskleidžia spektaklio metu.

Lietuvių publikai šį spektaklį dar 2012-aisiais pristatė režisierius Dainius Kazlausakas, nepabijojęs pagrindiniam Donaldo Beikerio vaidmeniui pasikviesti naująjį Tadą Blindą – Mantą Jankavičių. Prisipažinsiu, į šį spektaklį ėjau, ne tik geros istorijos pamatyti, bet ir smalsumo vedama: kaip pavyks sukurti vaidmenį neprofesionaliam aktoriui? Turiu pasakyti, kad žodis „neprofesionaliam“ čia nelabai tinka – Manto vaidyba labai įtikinama; spektaklio kulminacijoje net šiurpuliukai bėgiojo. O Inga Jarkova, įkūnijusi Donio kaimynę, buvo tikras basos laisvės, nesivaržymo ir gėlių vaikų simbolis, kurios naivi gyvenimo filosofija privertė ne kartą nusišypsoti – žavėjo šios aktorės organiška ir natūrali vaidyba. Motinos, kuriai, kaip sako pats Donis, labai patinka vadovauti ir ruoštis isterijos priepuoliams, vaidmuo atiteko Astai Preidytei; nors, mano akimis, motina pjesėje pavaizduota labai jau tipiškai ir, žinoma, iš jaunimo žiūros taško (atseit, tu kvaila, nes ne mano „eros“), todėl kaži, ar visas aktorės meistriškumas galėjo atsiskleisti šiame vaidmenyje...

Labai labai norisi pagirti visus scenografus, tiek apšvietėjus, tiek butaforininkus ir dekoratorius – tai jų dėka Donio butas atrodo taip įspūdingai. Ir žinoma nereikia pamiršti muzikantų ir paties Manto, kurie spektaklį praturtino gyva muzika.

Laisvi drugeliai“, tai spektaklis apie meilę, jaunų žmonių kelią į brandą ir nugalėjimą tų šešėlių, kurie mums trukdo pasiekti tikrąją laisvę. Tai į populiariosios kultūros rūbą įvilktas nenuobodus, prisodrintas lengvo humoro ir vizualiai stiprus spektaklis, į kurį, patarčiau nueiti atviriems ir spalvingiems žmoniems; tiems, kurie neprieš atitrūkti nuo lietingų ir apniukusių lietuviškų orų, kiek paišdykauti ir pasijuokti su pjesės herojais ir truputėlį dėl jų (ir su jais) paliūdėti...

Zygmunt Bauman "Vartojamas gyvenimas"

Pastarąsias keletą dienų buvau panirusi ne į grožinės literatūros, kaip man įprasta, bet į Zygmunt Bauman veikalą „Vartojamas gyvenimas“ (2011). Šios knygos autorius – vienas  žinomiausių pasaulyje socialinių teoretikų bei modernybės ir postmodernizmo interpretatorių. Pradėjęs savo karjerą Lenkijos universitete, greitai dėl politinių priežasčių jis turėjo mesti darbą ir palikti šalį. Kurį laiką dėstytojavo Tel Avive ir Haifoje Izraelyje, o vėliau persikėlė į Jungtinė Karalystė ir čia, Lydso universitete, įkūręs Sociologijos katedrą, pats ėmėsi dėstyti.

„Vartojamas gyvenimas“ ne pirmas šio mąstytojo veikalas išverstas į mūsų kalbą. Prieš tai lietuviškai pasirodė jo darbai „Likvidi meilė. Apie žmonių ryšių trapumą“ bei „Globalizacija. Pasekmės žmogui“, kuriuose autorius gilinasi į nūdienos visuomenėje vykstančius procesus

Savo naujausiame veikale lietuvių kalba „Vartojamas gyvenimas“ taip pat neatitrūksta nuo moderniosios visuomenės nagrinėjimų. Šiuo veikalu Baumanas nagrinėdamas visuomenės bei kultūros reiškinius gilinasi į tai, kaip prekių rinka persikelia į mūsų asmeninius gyvenimus, kaip veikia tarpusavio ryšius, privatų gyvenimą ir tapatybės formavimąsi. Jis kalba apie puantilistinį laiką kaip nudienos gyvenimo formą, kuris pilnas pertrūkių ir protrūkių, nenuoseklumo ir ekstazių, skirtų masiniai liaudžiai, taip pat apie grožio ir jaunystės kultą, tampantį sėkmės (savęs pardavimo) principu; autorius pastebi dar XX a. pr. prasidėjusį bendrystės, viešojo gyvenimo kaip tokio nykimą, kurio vieton dabartinėje visuomenėje stoja privačių sektorių garbinimas. Vartotojų visuomenėje nyksta visokie –centrizmai, ir objektyvi tikrovė, dalykai, kurie amžius varė į priekį anksresniąsias visuomenes.

„Vartojamame gyvenime“ atskleidžia kaip vartotojų visuomenės sindromas, nukariavęs gamintojų visuomenę, dabar giliai įsišaknyja mūsų kasdieniniame gyvenime; autorius prieina išvados (kurią jau koduoja ir pats knygos pavadinimas), kad ne tik vartojame gyvenimą: prekes, laiką, paslaugas, kultūrinius reiškinius ir pan., bet ir patys esame vartojami – patys esame prekės, kadangi šis, vartojimo, ratas reikalauja abipusio ryšio: vartodamas ir tu tampi vartojamu. Baumano žodžiais, viskas nūdienos visuomenėje tampa preke, visuotinis suprekinimas, vartotojų suprekinimas, tampa dažnai sutinkamomis ir apmąstomomis sąvokomis.

„Vartojamas gyvenimas“ į mus kreipiasi lengva, nenuobodžia ir suprantama kalba, todėl skaitymas neprailgsta. Savo studiją Baumanas paremia kitų tyrinėtojų darbų ištraukomis, teorijomis, pereidamas prie laikraščių, televizijos, kino ir reklamos kalbos nagrinėjimų ir čia pat įterpdamas savą patirtį ir nukaldamas naujas ir taiklias sąvokas, nūdienos gyvenimo procesams. Jis aprašo dabartyje vykstančius reiškinius labai vaizdžiai ir taikliai; žinome, kokio pastabumo ir analitinių gabumų reikalauja toks darbas, juk nieko sunkiau nėra rašyti apie tai, kuo tenka gyventi ir kvėpuoti kasdien. Leonidas Donskis įrašo labai taiklias eilutes, rašydamas apie Baumaną: 

„Suvokti reiškinį jo kontekste ir dar aprašyti jį jo kalba yra ne tik didžiulės patirties, bet ir reto egzistencinio bei moralinio jautrumo ir teorinės meistrystės reikalaujanti hermeneutika.“ 

Veikale Baumanui pavyksta sulieti privataus ir viešo gyvenimo patirtis, jų teorijas ir egzistencines interpretacijas, todėl veikalas įgauna ne tik kalbančios apie nūdieną statusą, bet ir pats tampa nūdienos dalimi savo kalba, įvairių diskursų samplaikomis, drąsa ir aktualumu.

Knygą ne tik verta, bet, manau, ir privaloma perskaityti visiems tiems, kuriems nepatinka vaikščioti po visuomenę užrištomis akimis, kurie domisi joje vykstančiais ir gimstančiais reiškiniais bei triukais, prekėmis ir žaidimais, kuriais labai dažnai esame suviliojami, ir net nepamąstę sutinkame jais tikėti ir pirkti: netikrumą už netikrą kainą.

Šį saulėtą rytą palieju Jus su gan įdomia ir pasvarstymų verta mintimi: greitas ir besaikis vartojimas = vienišumas?

"Žvelgdami atgal, galime įtarti, jog tai, kas išlaikė šeimynos narius susirinkusius prie vieno šeimos stalo bei pavertė šį stalą šeimos integracijos įrankiu, nuolat patvirtinančiu jos išliekančius saitus, nemaža dalimi buvo produktyvusis vartojimo elementas. Maistas paruoštas valgymui pasirodydavo ant šeimos stalo ir niekur kitur: susirinkimas prie bendro pietų stalo buvo paskutinioji (pasisikirstymo) pakopa ilgame gamybiniame procese, prasidėjusiame virtuvėje ir net už jos ribų, šeimos turėtuose laukuose ar dirbtuvėse. Tai, kas jungė pietaujančiuosius į grupę, buvo įvykęs ar tikėtinas bendradarbiavimas gamybinio darbo procese, o iš čia kilo bendras to, kas pagaminta, vartojimas. Galime tarti, jog "greto maisto", "maisto išsinešimui" ar "vakarienės su TV" "nenumatytas padarinys" (ar veikiau jų "latentinė funkcija", tikroji jų nesustabdomai augančio populiarumo priežastis) yra arba tai, kad susirinkimai prie šeimos stalo darosi nebereikalingi, taip panaikinant vartojimo bendrumą; arba tai, kad simboliškai pritariama, jog išnyks bendras valgymas, vartojimas kieno nors draugijoje ir su tuo susijęs varginantis ryšių mezgimas ir palaikymas, - tos ypatybės, kurias bendras valgymas kadaise turėjo ir kurios takiosios modernybės vartotojų visuomenėje tapo nereleventiškos ar net nepageidaujamos. "Greitas maistas" egzistuoja tam, kad apsaugotų vienišo vartotojo vienatvę." 

Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!

Sveikas, žmogau, kuris nesustojai!

Prisimenu, buvo piko metas. Mes važiavome ilga miesto gatve ir pamatėme jį gulint. Gulėjo tiesiai ant perėjos, – kelio viduryje, – balzganų drabužių, apsitrynusių dėl prabėgusio laiko ir besimainančio oro, maišas. Iš pradžių tikrai pamaniau, kad maišas, kol nesupratau, jog žmogus. Jis nejudėjo.

Šviesofore užsidegus žaliai šviesai, automobiliai skubėdami pasispyrė priekin, apvažiuodami gulintį: sudėtingi manevrai, kai tiek iš dešinės, tiek iš kairės, gali susidurti su kita mašina, kitu, piktu ir skubančiu, vairuotoju. Bet niekas nesustojo. Niekas net nemanė patraukti „kliūties“ iš kelio, galbūt taip išvengiant didesnės nelaimės. Nė vienas iš tų prabangių BMW, Mercedes ar Wolkswagen, vairuotojų nesustojo pažiūrėti, įsitikinti: galbūt, jie važiuoja pro mirusį žmogų; o gal, gulinčiajam infarktas, insultas, epilepsijos priepuolis, - dar dievai žino kas, - gal jam reikia skubios Tavo, kuris nesustojai, pagalbos.

Jau turėtų nebestebinti, bet nesusilaikiau: vėl nustebino žmonių nejautrumas. Mechaniškumas. Smalsiai nužvelgti gulintį laiko visiems užteko. Laiko užteko ir pasijuokti. Bet ne sustoti.

Kur skubi žmogau? Taip, tu. Kas jei kurį kartą pats gulėsi ant gatvės, kas jei ten gulės tavo sūnus, motina? Nejau nenorėsi, kad tau ar jiems kas nors, susizgribęs, padėtų? Tikrai norėsi. Tad kodėl nesustoji? Kur skubi, net tada, kai, galbūt, susidūrei akis į akį su mirtimi, akis į akį su artimo nelaime? Kas gali būti svarbiau žmogui, už pagalbą kitam žmogui? Bažnyčios sekmadieniais pripildytos, ir tai atsakymas kodėl. Neitum ten, jei neturėtum ką išpažinti, jei nesijaustum nusidėjęs ir susitepęs. Žmogau, tu, ne žmogus, jei gali brolį palikti niekieno valioj.

Ar tu turi vaikų? Ar taip elgdamasis – nepadėdamas gulinčiam ir pakilt negalinčiam – apie juos pagalvoji? Ar pagalvoji, kad jei nesustojai tu, tai reikiamu momentu, nesustos ir jie, – netgi tau. Kratai galvą: neturi vaikų. Bet turi motiną, kuriai reikia žvelgti į akis. Ar neiškils tau tas, gulinčiojo gatvėje ir tavo palikto, vaizdas žvelgiant į savo vis silpstančią motiną? Ar negėda bus: juk ne to ji tave mokė, maitindama iš savo rankų.

Tu nesustojai. Nesustojai prie gulinčio žmogaus ir jo nepakėlei; nepaklausei ar jam nereikia pagalbos. Tau liko nežinoma, jis gyvas, ar miręs, - galbūt, tavo stabtelėjimas ir pagalba būtų jį išgelbėję. Išgelbėję jo gyvybę.

Nesakysiu tau, kaip ši istorija baigėsi. Tegul lieka šitai gulėti ant tavo sąžinės. Tu niekada nesužinosi, kas nutiko tam žmogui; tam pasyviajam šios istorijos herojui. Tu niekada nesužinosi. Nes nesustojai.

Mano fotografijos II. Šios žiemos atspindžiai

Esu pastebėjusi, kad per pasivaikščiojimus mėgstu sustoti ir užfiksuoti pasaulio atspindžius vandenyje. Vakarą leidžiu peržiūrinėdama šios žiemos nuotraukas ir, matau, jog savo „aistros“ neišvengiau ir šįmet: radau tuntą vaizdų su atspindžiais vandenyje.

Nežinau kas mane sugundo tai užfiksuoti: įžvelgiama galimybė, šio pasaulio paralelė, žaidimas formomis ir kūlversčiais, - tikriausiai, visa. Bet daugiausia tai, jog žvelgdamas į tą atspindžio nuotrauką, akimirką, gal tik trumpesnę negu trunka sekundė, tu pasimeti tarp tikro ir ano, tarp realybės ir fikcijos. Atrodo, jog atspindys talpina visa. O kartais – jis grynesnis nei realybė... 

Ta atvirkščia tikrovė, kai nekyla net klausimo, kodėl debesys vandeny, o trobų pamatai aukštielninki...

Sapnų fotografijos. Zdzisław Beksiński

Pastaruoju metu vis peržvelginėju lenkų dailininko, fotografo ir skulptoriaus Zdzisław Beksiński (1929-2005) darbus ir negaliu atsistebėti jų magija. Keista, kaip kažkas, taip neseniai buvę visiškai svetima, pasidaro taip pažįstama. Būtent taip jaučiuosi ir apžiūrinėdama jo darbus.

Beksiński universitete buvo baigęs architektūros studijas, visgi, tolesniame kelyje, nepasirinko su ja susijusio darbo. Susidomėjęs fotografija, skulptūra ir tapyba, vyras žingsnis po žingsnio įsiliejo ir praturtino ne tik į lenkų šiuolaikinį meno pasaulį; jo darbais žavisi prancūzai, japonai ir didžioji dalis Vakarų Europos žmonių.

Zdzisław Beksiński garsėjo savo kūrybiniu procesu, kuris retai vykdavo neskambant klasikinei muzikai, kurią šis labai žavėjosi. Vyras neturėjo jokio formalaus išsilavinimo susijusio su daile, jos pasauliu, ir tai, mano nuomone, geras dalykas, kadangi kūrėjas išvengė „štampavimo“, o jo darbai išlaikė tik jiems būdingą originalumą. Autorius savo kūrybą apibrėžė ir priskyrė, kaip pats sakė, „barokinei“ ar „gotikinei“ manierai. Pirmąją manierą galime aptikti smarkiai besireiškiančią jo ankstyvuosiuose darbuose, kitaip vadinamuose fantastinio realizmo kūriniais, kuriuose vyrauja post-apokaliptiniai vaizdai su kaukolėmis, dykumomis, iškreiptomis formomis. Tuo tarpu antroji – gotikinė – maniera pirmuoju smuiku groja jo vėlyvuosiuose kūriniuose, kurie tampa labiau abstraktesni, ir priklausomi nuo formų.

Kaip ir ne vienas kūrėjas, taip ir Beksiński neišvengė to, jog ne visada jo darbai būdavo suprantami deramai. Dažnai žmonės šio autoriaus darbus priima kaip pesimistinius vaizdinius, tačiau pats jis nebuvo linkęs šių taip apibūdinti, savo kūrybą jis laikė optimistine ar net humoristine. Beksiński  nedomino jo kuriamų darbų prasmė ar galimos interpretacijos; apie tai kalba ir tai, jog nė vienam savo darbai jis nesuteikė pavadinimo.

„Noriu tapyti taip, tarsi fotografuočiau sapnus.“ – kažkada yra sakęs dailininkas. Ir, manau, tiksliau pasakyti, vargiai bebūtų galima. Jo darbai tikrai kaip sapnai: vieni aiškūs, kiti migloti, treti koncentruoti, tačiau visus juos jungia tas pats autoriaus rankos braižas, tas pats paslaptingumas, mistika, mirties, griuvimo ar eižėjimo nuotaikos; sapnų vaizdiniai, kurie mus aplanko neramiomis naktimis, ar puola iš pašalių ramiomis.

Pridedu keletą autoriaus darbų:

Kava su pienu

...Kava su pienu.

Šią naktį galiu pasakyti tik viena: negerkite kavos su pienu. Tai gėrimas paradoksas. Paradoksas. Pusė turinio tave verčia dirbti, kita pusė liepia eiti miegoti. Ir galiausiai, kai naktis baigiasi, tu supranti, kad taip ir likai neapsisprendęs – dirbti ar smigti?

Kava su pienu...

Nostalgija ir Dante Gabriel Rossetti

Vakar per literatūros paskaitą dėstytojas, apkalbėdamas prerafaelitų broliją, po auditoriją panešiojo keletą Dante Gabriel Rossetti darbų, ir visai netikėtai priminė, kaip aš paauglystėje žavėjausi šio dailininko darbais. Taigi, pamaniau, kad pasiduosiu nostalgijai ir trumpai su šiuo dailininku supažindinsiu ir Jus.

Rossetti (1828 – 1882) gimė emigrantų iš Italijos šeimoje, Londone. Dar besimokydamas mokykloje, kaip ir brolis bei seserys, Rossetti, svajojo siekti poeto karjeros, bet, taip pat, jį žavėjo ir dailininko profesija. Studijuodamas Karališkojoje Akademijoje Rosseti susižavėjo Viduramžių Italijos menu. Šis susižavėjimas Rossetti atvedė iki to, kad, kartu su savo draugu, taip pat tapytoju, Ford Madox Brown, jis prisidėjo prie prerafaelitų brolijos, kuriems būdingas ypatingas susižavėjimas viduramžių menu.

Prerafaelitai teigė, kad iki Rafaelio laikų, kiekvienas baldas buvo – meno kūrinys, nes stalius gebėjo suteikti baldui meno kategoriją, o nuo romantizmo pradėjus kurtis fabrikams, kurie perėmė baldų gaminimą ir juos atpigino, baldai ir menas tapo atskirti, kadangi baldai gaminami vienodi, laikantis standartų – jie praranda savo individualumą.

Iš prerafaelitų dailinikų Rossetti darbai mane labiausiai traukia, nors negalėčiau tikslai įvardyti priežasties.

Visuose jo nutapytuose portretuose pirmiausia į akis krenta centrinė modelio figūra, kuri būna tokia tobula ir hipnotizuojanti, kad dažnai gali pražiopsoti vien tik į ją, pamiršęs, kad darbas turi ir ne ką prastesnį foną!  Man patinka spalvos, jo pasirenkama perspektyva bei modeliai, ypač darbai, kuriuose jam pozuoja Jane Morris – jo draugo žmona, su kuria šis, kaip ir su daugeliu savo modelių, turėjo meilės intrigą – bei Elizabeth Siddal.

Su paskutiniąją labiausiai žavintis Rossetti darbas man yra „Beata Beatrix“ (iliustruojama Dantės, kuriuo autorius be galo žavėjosi, „Pragaro“ tematika: laukianti Beatričė), o mėgiamiausią darbą su Jane, net sunku išrinkti, kadangi ji pozavo nemažai daliai dailininko kūrinių. Visgi didelį įspūdį palieka „Pia de' Tolomei“, „The Blue Silk Dress“, „Whater Willow“ ir „The Day Dream“.

Dar vienas modelis, su kuriuo autorius pasiekė nuostabių rezultatų buvo Alexa Wilding. Su šiąja išskirčiau tokius autoriaus tapytus darbus kaip „Veronica Veronese“ ir „La Ghirlandata“.

Jei kalbėsime apie autoriaus įtaką tolesniam menui, vertėtų paminėti, jog jo darbai – tiek tapyba, tiek rašytos poemos – turėjo nemažos įtakos Europos simbolistų kūrybai. Taip pat Rossetti darbai minimi ir kalbant apie estetizmo ištakas kaip vieni iš tų, kurie ir davė paskatas kurtis minėtojo meno krypčiai.

Prieš palikdama Jus su Rossetti darbais, turiu pastebėti, kad tapytinė jo kūryba nėra vientisa – pirmieji autoriaus darbai yra tapyti kiek kitokia maniera ir naudojant kiek blankesnius spalvų derinius, todėl manęs jie tiek netraukia, kiek vėlesnieji, kuriuos – jau anksčiau pavardintus – jums ir siūlau peržiūrėti.

„Beata Beatrix“

„Pia de' Tolomei“

 „Whater Willow“

 „The Blue Silk Dress“

„The Day Dream“

 „Veronica Veronese“

„La Ghirlandata“

Dar vienas žavintis darbas, šį kart pozuojant Marie Ford:

"The Beloved"

Ir keletas ankstyvojo periodo kūrinių, kad pajustumėte tapybos skirtumą, apie kurį kalbėjau:

"The Wedding of St George and the Princess Sabra"

"Ecce Ancilla Domini!"

"The Girlhood of Mary Virgin"

"Hanging the Mistletoe"