2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

"Šiaulių-Lietuvos bulvaras", arba grįžtant iš turgaus


 
Šiaulių-Lietuvos bulvaras
 
rytą matau
išaušus
bulvaro medžiai
lyg pasidavę
nusikaltėlai
kaip ginklus
numetė lapus
pernakt šąla
grindinys
po kojom slysta
veliasi kritę
ginklai po kiniškų
batų kulnais
atsimuša laikas
einant atgal
nuo turgaus
pasigirsta žmogus
„išvežė mus gyvuliniuose“
su šluota rėkia
kur moters stovėta
parduota
„juk buvo tuomet geriau“
traukiant priekin   
prasilenkia pikti
žvilgsniai lediniai
merginos kalba
„kodėl nepirkai?“
atsako
„dar tūsintis reiks“
ir vaikai kvailioja
spjaudos gatvėj
ant kits kito
„anas gėjus“
pasirodo
paskubėkim
už kampo
neduok dieve
tiek infekcijų
tik prasidedant
žiemai.

2014 m. spalio 21 d., antradienis

„Only Lovers Left Alive“ 2013

 
Su filmais pastaruoju metu sugyvenu prastai. Arba jie pasirodo per lėkšti ir apie juos nerašau, nes nemėgstu viešai skalbti baltinių (skepticizmo ir taip pakanka), arba su jais viskas būna gerai, bet neturiu ką apie juos pasakyti.
Atvirai pasakius, taip dabar man su viskuo, todėl labai sunku prisiversti parašyti net apie tai, kas patiko.
Bet 2013-aisiais metais Kanų kino festivalyje debiutavęs ir Palmės šakelei nominuotas režisieriaus Jim Jarmusch („Kava ir cigaretės“, „Negyvėlis“) filmas „Only Lovers Left Alive“ ("Išgyvens tik mylintys"), mano akimis, nusipelno būti paminėtas.
 
 
Filmas prasideda nuo dviejų vedusių vampyrų, Adomo ir Ievos, kurie nubunda nakčiai. Vienas apsuptas muzikinių instrumentų Detroite, kita knygų – Tanžere. Besikalbėdama telefonu su jautriu ir sunkiai gyvenimo būtį išgyvenančiu, nuo pasaulio, kuriame gyvena „zombiai“, besislapstančiu Adomu, Ieva supranta, kad turi keliauti į Detroitą, kad padėtų mylimajam įveikti beprasidedančią depresiją, tokią, kuria jau sirgta viduramžiais. Atvykusi Ieva bando atvesti į protą Adomą, o šis aprodo jai savo pasaulį, tokį kokį pats mato. Bet lyg to būtų negana, čia dar reikalus pasunkina sapnuose apie savo atvykimą pranešanti Ievos sesuo Eva...
Filmo siužetinė linija nepretenzinga ir, iš pirmo žvilgsnio, super duper paprasta (todėl filmą galima žiūrėti „penktadienio“ filmo formatu, kaip vampyrišką istoriją), tačiau aliuzijos, metaforos, simboliai, miestų pasirintis ir net nutylėjimai man tiesiog badyte badė akis, norėdami, kad juos perskaityčiau: nuo pateikiamų kultūros interpretacijų (Biblijos, Šekspyro, literatūros ir simfonijų, istorijos), įkomponuotų globalių problemų (užterštumo, ekonominio nuosmukio ir kt.) iki vartotojiškumo kritikos.
Apie kiekvieną iš šių, tarp eilučių kabinamų, problemų ir neatsakytų klausimų galėtume daug šnekėti ir vieningo atsakymo nerastume: tai kaip atrodė ta Rojaus gyvatė, sugundžiusi Adomą? Ar egzistavo Šekspyras? Kokie dievai įkvėpė didžiuosius meno ir mokslo darbus? Kodėl gyvename dekadanse – kas už tai atsakingas?
 
 
„Only Lovers Left Alive“ buvo mano filmas, kurį žiūrėčiau dar kartą. Aukšto lygio scenarijus ir režisūra, dar vienas puikius Tilda Swinton bei neprastesnis Tom Hiddleston pasirodymas ir, žinoma, vaizdai, vaizdai, vaizdai – kiekvieną akimirką gali sustabdyti filmo juostą ir turėsi tobulą fotografiją.
Negalima neapkalbėti ir svarbų vaidmenį filme kūrusios muzikos. Muzika, tai dievų kūrinys, tiesioginis bendravimas su jais, tad nenuostabu, kad ši meno rūšis buvo akcentuota juostoje; juk ją kuriantis Adomas – Dievo kūrinys, trokštąs pilnatvės ir laimės, besiškaukiantis prarasto ryšio su dieviškuoju pradu.
Atskirų pasvarstymų reikalautų ir Adomo ir Ievos dabartinė būklė – vampyrai. Aišku, kad autorius juos pasirinko ne mados vedinas. Bet ką jis tuo norėjo pasakyti, telieka atvira interpretacijoms, kaip ir visas filmas...
Jei yra tokių, kurie iš kino reikalauja full package, „Only Lovers Left Alive“ bus kaip tik Jums: patenkintas protas, kuriam leidžiama ne tik estetiškai pasitenkinti, bet ir interpretuoti bei ieškoti savų tiesų.

2014 m. spalio 19 d., sekmadienis

Spektaklis "Dibukas"


Sakyčiau, kad teatre metuose kartą turi apsilankyti kiekvienas save gerbiantis ir inteligentu besivadinantis žmogus. Teatras vieta, kuri ne tik kuria, bet ir skleidžia bei apjungia vienin kultūrą: pjesė, muzika, choreografija, vaidinimas – viskas susitinka spektaklyje.
Taip galvodama, visada stengiuosi neapeiti dramos teatro ir, radusi kas patraukė akį ir mintį, visada ten užsukti (kad ir krapštydama paskutinius banknotus) nusitemdama ir artimus.
Neišimtis ir vakarykštis vakaras, kai pirmiesiems šalčiams spaudžiant skubinomės patekti į, pasirodo, ne ką šiltesnę Šiaulių dramos teatro salę, kurioje šiauliečių laukė premjerinė mistinė muzikinė dviejų dalių drama „Dibukas“.
 
 
Spektaklis – Simono Anskio 1916 m. Vilniuje jidiš kalba parašytos pjesės interpretacija, pristatyta rusų kalba kuriančio žydų kilmės rašytojo Alekso Tarno; na, o į mūsų sceną kūrinį atnešė žymus lietuviško kino bei teatro režisierius Raimundas Banionis (filmai: „Mano mažytė žmona“ (1985); „Vaikai iš „Amerikos“ viežbučio“ (1990); spektakliai: „Ratas“,  „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kt.).
Daugeliui tikriausiai kyla klausimas, kas tas dibukas ir su kuo jis valgomas, taigi trumpai: legenda apie dibuką (mylimojo kūne apsigyvenusią kito sielą) žydų folklore aptinkama nuo XVI a., tačiau autentiškas tekstas nėra išlikęs; padavimai apie jį, matyt, bus atgiję paties Anskio pjesės dėka. Šios pjesės herojus Chonenas po dviejų metų grįžęs į gimtąjį miestą sužino, kad jo mylimoji, turtingo pirklio dukra, Lėja, tėvo nurodymu, sulaužant jaunystės draugui duotą pažadą, ištekinama už kito vyro. Įvaldęs mistines Kabalos galias, Chonenas imasi veiksmų ir įkalba mylinčią Lėją likti su juo, kad ir kitokiomis sąlygomis...
 
 
Šiaulių dramos teatro scenoje įsikūręs „Dibukas“ paliko visai neblogą įspūdį. Pirmiausia scenografija: atlikėjams virš galvų kabantys žydų antkapiai, daugiafunkcinė spinta-kambarys, laiku ir vietoje išnyrančios skaidrės – visa turėjo racijos ir, sakyčiau, padėjo iškęsti ne vieną akimirką, kai žiūrėti žydiško humoro krislų prisigėrusią dramą buvo kiek sunkoka, vis tikintis, kad įvyks kas nors daugiau, negu vyksta.
Neslėpsiu, pirmoji spektaklio dalis man pasirodė kiek nuobodoka, bet prasidėjus antrajai reikalai pradėjo taisytis: daugiau veiksmo, daugiau estetikos vaizduose, o kur dar choreografiniai sprendimai bei angeliškas Lėjos kostiumas, atlikę ne ką prastesnius vaidmenis.
 
 
Vaidybiniai sprendimai didesnio įspūdžio spektaklyje man nepaliko. Atrodo lyg aktoriai paprasčiausiai nuskendo vykusioje scenografijoje, Fausto Latėno muzikoje, choreografijoje ir kostiumuose. Ir nors be aktorių šie daiktai yra tik daiktai, visgi, apie vaidybą nėra ko daug pasakyti. Aktoriai tiesiog atliko savo darbą – profesionaliai įkūnijo personažus; nors per daug dvasios, bent jau aš, sėdėdama salės viduryje, jų vaidmenyse, nepajaučiau. Išmintį daryčiau tik Ingai Jarkovai, atlikusiai Lėjos vaidmenį – tai aktorė, kuria tikrai lemta ja būti.
Nors spektaklio programėlėje teigiama, kad drama „gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą“, pati taip drąsiai šito neteigčiau ir susilaikyčiau nuo tokių sunkiai išpildomų pretenzijų. Šiuokart „Dibuko“ koziriai tebūna (ne)klasikinė romantika (+ bolivudo/indijos prieskoniai) puikius apipavidalinimas ir į madą XXI amžiuje atėjęs žydų tautos klausimas ir susidomėjimas ja.
Trumpai drūtai: nesigailiu, kad pamačiau „Dibuką“, bet negaliu sakyti, jog pasitaikius progai grįžčiau jo pamatyti dar kartą. Matyt, tai tiesiog ne mano kūrinys.
O kad sužinotumėt kaip ten iš tikrųjų – teks pamatyti patiems J.
 

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

"Užilsio valanda", arba dalia


Užilsio valanda

Raibuliuoju – be pradžios
Ar pabaigos; dėl to kaltas tu.
Nešu bangas per save tau
Paliepus – pirmyn ar atgal.

Užliūliuota randu save ramią,
Plūduriuojančią šalty; ir
pasigendu tavęs, – toje
trumpoje užilsio valandoje.