Sakyčiau, kad teatre metuose kartą
turi apsilankyti kiekvienas save gerbiantis ir inteligentu besivadinantis
žmogus. Teatras vieta, kuri ne tik kuria, bet ir skleidžia bei apjungia vienin
kultūrą: pjesė, muzika, choreografija, vaidinimas – viskas susitinka
spektaklyje.
Taip galvodama, visada stengiuosi
neapeiti dramos teatro ir, radusi kas patraukė akį ir mintį, visada ten užsukti
(kad ir krapštydama paskutinius banknotus) nusitemdama ir artimus.
Neišimtis ir vakarykštis vakaras,
kai pirmiesiems šalčiams spaudžiant skubinomės patekti į, pasirodo, ne ką šiltesnę
Šiaulių dramos teatro salę, kurioje šiauliečių laukė premjerinė mistinė muzikinė
dviejų dalių drama „Dibukas“.
Spektaklis – Simono Anskio 1916 m.
Vilniuje jidiš kalba parašytos pjesės interpretacija, pristatyta rusų kalba
kuriančio žydų kilmės rašytojo Alekso Tarno; na, o į mūsų sceną kūrinį atnešė žymus
lietuviško kino bei teatro režisierius Raimundas Banionis (filmai: „Mano mažytė
žmona“ (1985); „Vaikai iš „Amerikos“ viežbučio“ (1990); spektakliai: „Ratas“, „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kt.).
Daugeliui tikriausiai kyla klausimas,
kas tas dibukas ir su kuo jis valgomas, taigi trumpai: legenda apie dibuką
(mylimojo kūne apsigyvenusią kito sielą) žydų folklore aptinkama nuo XVI a.,
tačiau autentiškas tekstas nėra išlikęs; padavimai apie jį, matyt, bus atgiję
paties Anskio pjesės dėka. Šios pjesės herojus Chonenas po dviejų metų grįžęs į
gimtąjį miestą sužino, kad jo mylimoji, turtingo pirklio dukra, Lėja, tėvo
nurodymu, sulaužant jaunystės draugui duotą pažadą, ištekinama už kito vyro. Įvaldęs
mistines Kabalos galias, Chonenas imasi veiksmų ir įkalba mylinčią Lėją likti
su juo, kad ir kitokiomis sąlygomis...
Šiaulių dramos teatro scenoje
įsikūręs „Dibukas“ paliko visai neblogą įspūdį. Pirmiausia scenografija:
atlikėjams virš galvų kabantys žydų antkapiai, daugiafunkcinė spinta-kambarys,
laiku ir vietoje išnyrančios skaidrės – visa turėjo racijos ir, sakyčiau,
padėjo iškęsti ne vieną akimirką, kai žiūrėti žydiško humoro krislų
prisigėrusią dramą buvo kiek sunkoka, vis tikintis, kad įvyks kas nors daugiau,
negu vyksta.
Neslėpsiu, pirmoji spektaklio
dalis man pasirodė kiek nuobodoka, bet prasidėjus antrajai reikalai pradėjo
taisytis: daugiau veiksmo, daugiau estetikos vaizduose, o kur dar
choreografiniai sprendimai bei angeliškas Lėjos kostiumas, atlikę ne ką
prastesnius vaidmenis.
Vaidybiniai sprendimai didesnio
įspūdžio spektaklyje man nepaliko. Atrodo lyg aktoriai paprasčiausiai nuskendo
vykusioje scenografijoje, Fausto Latėno muzikoje, choreografijoje ir
kostiumuose. Ir nors be aktorių šie daiktai yra tik daiktai, visgi, apie
vaidybą nėra ko daug pasakyti. Aktoriai tiesiog atliko savo darbą – profesionaliai
įkūnijo personažus; nors per daug dvasios, bent jau aš, sėdėdama salės
viduryje, jų vaidmenyse, nepajaučiau. Išmintį daryčiau tik Ingai Jarkovai,
atlikusiai Lėjos vaidmenį – tai aktorė, kuria tikrai lemta ja būti.
Nors spektaklio programėlėje
teigiama, kad drama „gali pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir
dabarties ryšio sampratą“, pati taip drąsiai šito neteigčiau ir susilaikyčiau
nuo tokių sunkiai išpildomų pretenzijų. Šiuokart „Dibuko“ koziriai tebūna (ne)klasikinė
romantika (+ bolivudo/indijos prieskoniai) puikius apipavidalinimas ir į
madą XXI amžiuje atėjęs žydų tautos klausimas ir susidomėjimas ja.
Trumpai drūtai: nesigailiu, kad
pamačiau „Dibuką“, bet negaliu sakyti, jog pasitaikius progai grįžčiau jo
pamatyti dar kartą. Matyt, tai tiesiog ne mano kūrinys.
O kad sužinotumėt kaip ten iš
tikrųjų – teks pamatyti patiems J.