2013 m. rugsėjo 29 d., sekmadienis

"Turtingas - vargšas, kas nuspręs?" Arba kodėl turėtų?



Turtingas – vargšas, kas nuspręs?

Kas nuspręs, ką apibrėžt būdvardžiais tokiais pavyduolių
Pamėgtais kaip „turtingas“ ir, žinom gi, „vargšas“. Ar
Turtingas tas, kurs viską turi; o vargšu tada vadinsim tą,
Kurį turėjimas aplenkia? Iš kur žinoti, pasakyk, kaip nustatyt,
Tą „viską“? Sakysi, nuo visuomenės ir tavų akių priklauso;
Taip, galbūt. Tada ką? – turtingu laikom žmogystą su pūstom
Kišenėm ir spindinčiais nuo juodo vakso batais, kurių tasai
Nevalo grįžęs vonioje, o pasitelkia paslaugas samdinių antrų.
O gal tą laikysim turtingu, kuris giriasi pirktu namu didžiausiu?
Dėja, nusipirkęs nešveitė tenai nė vieno kampo savo rankom,
Nesialino jis darbu, kad paverstų jį namais savoms atžaloms
Mažomis ir išlepusiomis galvutėms, - lengviau ir šitai patikėti
Mokamiem specialistam. „Turtingas“, tai tikriausiai tas, kurį
(Gal kartą) kostiumu pasipuošusį pavyks sutikti maisto prekių
Parduotuvėje, susirgus jo pelenžmonei; eilėje, kurioje už jo
Stovėsi, girdėsi, kaip jis ginčysis dėl keletos monetų įžeidinėdamas
Kasos merginą taip, lyg ši būtų kalta dėl viso pasaulio infliacijos.
Ar tikrai, pavyduoliai, šiuos žmonės pavadintumėt turtingais. Jūs?
Tokius, kur neplauna savo batų, todėl negalinčius žinoti, kur
Įlipo, - tai žino tik svetimi. Toks, mūsų laikomas „turtingu“,
Gyvens gražiausiuose apartamentuose, tik niekada nesijaus
Juose savu, nes nebus patyręs malonumo, bent kartelį, iššveisti
Kvadratūrą pačiam skersai-išilgai. Dažniausiai, tas, „turtingas“,
Bus irzlus, nes vienintelė jo saugoma vertybė, dėl kurios pasiruošęs
Aukoti, kad ir savo žmoną, yra beverčiai popieriniai pinigai. Ir
Jei iš džiaugsmų turtingųjų, pažvelgus, telieka trupiniai, tai
Kas begali likti, klausit Jūs, pavyduoliai, vargšams? Juk kasdien
Jie turi plaut savas kurpaites, ir matyti, kaip dažnai jos skęsta
Rudoj masėj mėšlo; jie patys turi šveist namų kertes ir brūžint
Svilstančias ant dujinės keptuves. Išsirėkt ar paspaust, svetimų
Jie negali, kaip Tie, todėl mušas tarpe savų ir rėkia ant vaikų
Vakarais; ne visada iš pykčio – griežtai, - o norėdami jiems to,
Ko patys neragauja – turtingųjų dalios, apie kurią, deja, jie
Žino tiek, kiek Jūs apie mane. Tik nesibaiminkit, draugai –
Nebaigsiu tuo, kad viskas šiam gyvenime išvirkščiai, atseit,
Turtingas – tai vargšas, o vargšas – turtingas. Juk tos kategorijos
Iš viso bereikšmės, nes niekas negali nuspręsti ir įsakyti; tik
Savo viduje pajusi: kas turtingas siela, o kas vargšas širdimi.

2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis

"The Place Beyond The Pines" 2012



Ką galime pavadinti didvyriu? Ar tinka juo vadinti policininką, kuris nušovė nusikaltėlį? Priklauso nuo situacijos. Ir nuo mūsų humanistinių įsitikinimų stiprumo. Vienam blogio sunaikinimas svarbiau, negu žmogaus gyvybė, o kitas gali rasti ir kitų priemonių tam blogiui pažaboti, ne vien tik gyvybės atėmimą. Juk, galiausiai, tam ir įkūrėme teisinę instituciją, kuri turi nuspręsti, ką su šiuo daryti. Bet ko ji verta, jei policininkas, iš tos baimės, šauna į nusikaltėlį pirmas, net jo teisių neišdėjęs.
Kodėl prakalbau apie štai tokią situaciją? Kaip visada – geras kinas priverčia apie daug ką pamąstyti. Šį kart tokio kino vaidmenyje pabuvo „Niujorko šešėlyje“ („The Place Beyond The Pines“), juostą susuko mums iš „Liūdnojo Valentinadienio“ („Blue Valentine“) jau pažįstamas Derek Cianfrance, kurio naujoji juosta taip pat verta ne mažesnio dėmesio.


„Niujorko šešėlyje“ viena iš 2012-aisiais susuktų juostų su Ryan Gosling, kuris ekranuose tikrai netinginiauja. Šiame filme jam, taip pat, netrūko parako, įkūnijant moto-kaskadininką Luką, kuris meta darbą, sužinojęs, kad buvusi mergina paslapčia augina jo vaiką. Vyras nori, ne taip kaip jo tėvas, savo vaikui ką nors duoti ir būti jo gyvenime, tačiau žavinga buvusioji, kurią įkūnijo Eva Mendes, jau turi kitą, kurs aprūpina tiek ją, tiek vaiką bei jos motiną. Lukui žūtbūt reikia pinigų, bet iš kur jų gauti? Čia kaip visada atsiranda nelegali išeitis: apvogti banką. Tačiau po kelių sėkmingų reidų Lukui viskas baigiasi, kai jo kelyje pasimaišo pradedantis policininkas. Šį įspūdingai įkūnijo Bradley Cooper, kurio herojus po reido tampa didvyriu, tačiau kokia kaina? Melo, apgaulės, išdavystės, nutylėjimų...


Taip prabėga penkiolika metų ir ekranuose mes išvystame šių vyrų vaikus, žmogžudžio ir nusikaltėlio atžalas, susiduriančius akis į akį. Abu vaikai pasiklydę: vienas turi viską ir nemano, kad tai reikėtų saugoti, kitas jaučiasi autsaideriu, nes nieko nežino apie savo paties tėvą. Bet tiesa, anksčiau ar vėliau, visada randa kelią ir pasibeldžia į mūsų duris. Tik ar tiesa atneša teisybę? Ne, ne tokiame pasaulyje mes gyvename. Nėra atpildo, kurį kažkas mums galėtų išrašyti, nėra tokio keršto, kuris galėtų atpirkti praeitį. Už savo sprendimus atkenčiame čia ir dabar – šiame gyvenime; paskutinės filmo minutės puikiai tai patvirtina.

Tikriausiai tokio turinio filmai mane sužavi labiausiai, tokie, kuriuose iškeliamos labai slidžios problemos; tokios, kurios slepiasi šešėliuose, ir kurių niekas nenori spręsti. Policininkai, kurie „konfiskuoja“ nelegalius pinigus iš po vaiko lovelės ir dalijasi grobiu per daug nesusimąstydami, sūnūs, kurie naudojasi tėvų užnugariu siekdami patogios karjeros, vaikai, kurie auga nepalaikydami tvirto ryšio su gimdytojais, vyrai iš paskutiniųjų besistengiantys ką nors duoti atžaloms, nesvarbu kokiomis priemonėmis ir teisingumas, kuris leidžia tiesai nugrimzti, vardan savo gero vardo. 


Daugelis žiūrovų ir kritikų giria tiek Cooper, tiek Gosling pasirodymą šioje juostoje, ir šie aktoriai tikrai nusipelno penkių žvaigždučių, bet ne ką silpnesni čia buvo ir jaunesniosios kartos atstovavai  ypač man įspūdį paliko Luko sūnų vaidinęs Dane DeHaan (tikai, bent šiame filme, savo vaidybiniais akcentais man turėjęs nemaža panašumų į jaunąjį DiCaprio) bei sparčiai kylantis Emory Cohen, suvaidinęs didvyrio-policininko sūnų AJ.


„Niujorko šešėlyje“, manau, patiks ir tiems, kam nepatiko ankstesnysis Cianfrance bandymas ir tiems, kurie mėgsta šią dramą. Režisierius išlaikė savo pasakojimo manierą: truputį buitišką, truputį slegiančią, dalimi tamsią ir tylią; tik šį kart įbėrė daugiau dar daugiau aplinkos gniuždomųjų veiksnių; čia daugiau smurto ir agresijos, bet gausu ir viduje kaupiamų emocijų, kurios vieną dieną su didele jėga išsilieja per kraštus; yra čia ir neteisybės ir tikros, apnuogintos kasdienės būties; šioje žmonių gyvenimai lieka priklausomi ir valdomi tamsių skersgatvių ir akligatvių šešėlių, kurie tysta nuo „padorių“ pastatų ir institucijų. Šį kart Cianfrance papasakojo ne tik stulbinančią asmeninę santykių dramą, - jis nusitaikė į visą visuomenę apėmusį pinigų ir neteisybės liūną, treštantį pačiose teisingiausiose sferose bei iškėlė svarbų klausimą - ką laikyti - ką mes laikome - didvyriu, o ką nusikaltėliu?

2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Išgyventi ar gyventi? Mirti ar atsiverti?




Ir tu praėjai.
Praėjai.
Kaip praeina gripas, kaip nuslūgsta karščiavimas, kaip iš Nemuno išplaukia ledynai, kaip išdega ugnis ir kaip išteka kraujas iš gyslų - negrįžtamai. Ir telaimina aukštybės, mane, kuri galėjo tavo kelionę stebėti iš šalies.
O tu net neįtarei. Užsidegęs buvai.
Telaimina mane, kurios nepaveikė ta infekcija,  tas karštis, kurios nenunešė tėkmė, kuri nesudegė ir kuri nemirė, kai tu ėjai per ją.
Telaimina tą, kuri išgyveno.
Išgyveno.
Kad Tu nusiviltum savo galia, kad nebemylėtum savo atvaizdo, kad pasijustum nestabilus, kaip kiti iki šiol, - nors Tau nesvarbu. Išgyvenau, kad tapčiau įrodymu – išgyventi po Tavęs galima, savęs neatvėrus.
...Išgyvenau, kad pasijusčiau negyva.
Reikėjo ryžtis būti keliautoja, o ne stebėtoja. Žinau, būčiau sunaikinta, bet argi trumputė akimirka, kurioje būčiau gyva, nėra verta pražūties?
Kaip gaila dabar, žiežirboms nuo medžių krintant, tos liepsnos, kuria nepasinaudojau, į kurią neįpuoliau atvira, tik todėl, kad išgyvenčiau...
Ir kodėl išgyventi ir gyventi nesutampa?
Išgyveni, kad gyventum miręs.
Gyveni, kad mirtum.



Celine Dion "Loved Me Back To Life"




Geriausia pasaulio atlikėja tituluojama Celine Dion, po beveik septynerių metų pertraukos – tiek laiko praėjo nuo paskutinio jos albumo anglų kalba išleidimo, - vėl beldžiasi į mūsų duris. Jos naujas albumas pasirodys jau lapkričio pradžioje, o kol kas galime pasimėgauti pirmuoju šio albumo singlu „Loved Me Back To Life“. Bepasirodąs Celine albumas vadinsis taip pat.
Vos išgirstame Celine Dion vardą prieš akis mums pradėda šmėžuoti vaizdai iš „Titaniko“, prisimename „Becouse You Loved Me“ ar „I‘m Alive“ ir, sutikime, tai nėra dainos, kurias gali lengvai imti ir prašokti. Didžiulė grėsmė, kad kažkada sėkmę pasiekęs žmogus ir įstrigs tame „kažkada“, taip ir nesukūręs nieko naujo ar įsimintino. Prieš kelias savaites Dion dalyvavo garsioje Amerikoje Ellen pokalbių laidoje, kurioje pasakojo apie tokią save persekiojančią grėsmę su kuria tenka kovoti laužant galvas, ką čia naujo besugalvojus.
Dion nebūtų Dion, jei nepralenktų savęs pačios, man ji tarsi moteriška James‘o Cameron‘o versija, kuri pasiekusi viską, vėl lipa pati per save, ir sakau tai ne iš blogosios pusės. Reikia vertinti žmonės, kurie sugeba sunkiai ir profesionaliai dirbti, nes tokių mūsuose vis mažėja, mažėja...
Naujasis dainininkės singlas man tikrai paliko įspūdį, tad, manyčiau, jai nėra ko stresuoti dėl įstrigimo „kažkada“ metuose, nes ji eina į priekį. Man patiko skambesys, o ir taip, jau buvau pasiilgusi šios balso muzikos korifėjuose. Jei ir likusios albumo dainos bus bent per pus tokios, kaip singlas, sugrįžimas bus vertas šampano.
Taigi, daug neaušinusi klaviatūros-burnos, palieku Jus su „Loved Me Back To Life“.


2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

"Ponia Bovari" 2000



Madame Bovary image, image 1 of 1

Kaip prabėgo savaitgalis? Man kaip nebuvęs, turint omenyje darbus, kurių nė kiek nesumažinau (aukštesnės jėgos iš manęs juokiasi). Kad ir kaip ten bebuvę, buvo per jį ir šio to gero. Vienas iš to „gero“ - 2000-ųjų, BBC kurta, G. Flobert‘o „Ponios Bovari“ ekranizacija.
Kalbant apie knygą, tikiu, daugeliui ji buvo įtraukta į mokyklinių skaitinių sąrašus, todėl, jei ir neskaitėte visos knygos, tai bent nuogirdos apie ją iš mokytojos lūpų tikrai turėjo pasiekti Jūsų nesusidomėjusias ir išsiblaškiusias ausis.
Ponia Bovari“ yra skaitomiausia Flaubert‘o parašyta istorija, kurios dėka rašytojas mielai yra statomas į gretas su tokiais rašytojais kaip Tolstojus, Stendalis ar Dostojevskis. Kartu su šiuo kūriniu iš literatūros pasitraukia realistinė kryptis ir Faubert‘as pradeda mus plukdyti link netrukus suvešėsiančios natūralistinės pasakojimo manieros, kurioje išnyksta autorius, palikdamas mus su savo herojais vienus; Flaubert‘as yra sakęs, kad ponia Bovari, tai jis pats, tarsi norėdamas pabrėžti autoriaus nuomonės, minčių, literatūroje išnykimą, joms susitapatinus, įaugus į pagrindinį herojų, paliekant viską jam ir skaitytojui. Tokio sprendimo, bent jau šiuo atvėju, tikrai negalima kritikuoti, kadangi iš jo gimė vienas ryškiausių literatūros darbų.


Ponia Bovari“, tai istorija apie jauną moterį, auklėtą vienuolyno pensione, prisiskaičiusią romantinių novelių apie riterius ir damas; jai grįžus gyventi pas tėvą, dienos bėga taip pat nuobodžiai kaip visada, vis tikintis, norint, kad jos gyvenime kas nors nutiktų. Ir vieną dieną tikrai nutinka: ji sutinka našlį daktarą, su kuriuo susieja visas romantiškas mintis, svajones apie nuotykių pilną rytojų ir laimingą gyvenimą; to vedina ji išteka, bet, deja, greitai jos romantiškos mąstysenos prikištas ir suklaidintas protas nusivilia. Jos gyvenimas tampa nesibaigiančia ir vienoda rutina, pro langą stebint tą patį miestelio vaizdą, žinant, kad niekas tolesneme gyvenime nepasikeis, nieko jame nenutiks. Visas pasaulis, kurį mes matome Bovari akimis, tarsi padengtas pelenais, nejudantis, sustingęs ir merdintis. Stengdamasi išsigelbėti nuo depresijos Bovari netrunka pasinerti į meilės nuotykius ir moteriškų smulkmenų pirkimus, tačiau tai, taip pat, nėra išsigelbėjimas, nes jos kelyje pasitaikę vyrai ja tik naudojasi, o ji, pati nepajunta, kaip priartėja prie žlugimo ribos. O šią pasiekus lieka tik vienas pasirinkimas...


Kalbant apie kūrinio ekranizacijas, pradedant jau nuo praeito amžiaus ketvirto dešimtmečio, jų būta tikrai nemaža. Pati, prieš šį, 2000-ųjų, kūrinio į TV ekraną perkėlimą, buvau mačiusi 1991-ųjų knygos ekranizaciją, skirtą didiesiems ekranams. 1991-ųjų Bovari ekranizavo, nemaža darbų ekranams pateikęs, prancūzų režisierius Claude Chabrol, o pagrindinį vaidmenį atlikusi Isabelle Huppert man paliko gilų įspūdį.
Na, o 2000-ųjų BBC „Ponios Bovari“ mini serialo versija nusipelno pagarbos už tikslią kūrinio ekranizaciją, nors, iš kitos pusės, tam ir laiko duota nemaža – dvi su puse valandos. (Įdomus faktas, kad ir didiesiems ekranams skirta, anksčiau minėtoji, Bovari versija užėmė beveik tokį pat laiko intervalą.) BBC naujajam ponios Bovari įkūnijimui pasirinko australų aktorę Frances O'Connor ir neapsiriko, nes ši atliko savo darbą taip gerai, kad net buvo nominuota „Auksiniam Gaubliui“ už geriausią pasirodymą mini seriale ar TV filme. Taip pat 2000-ųjų „Ponia Bovari“ Britų Akademijos Televizijos Apdovanojimuose buvo nominuota už geriausią kostiumų bei šukuosenų dizainą.


Jei jau čia nusprendžiau aprašyti šią, savaitgalį matytą, Bovari versiją, tai galite nuspėti, kad ji surinko užtektinai žvaigždučių, jog nusipelnytų atsidurti mano menkučiuose, raštiniuose pamąstymuose. Tai kūrinys (nesvarbu knygos ar filmo forma perteiktas) apie kurį verta kalbėti ir diskutuoti ir netikėtai pamąstyti, ar dabartyje kas nors pasikeitė? O gal, vis dar, gyvename ten, kur esame klaidinami; kur mūsų viltims, svajonėms ir vizijoms leidžiama vešėti, nors ir žinant, kad jos yra neteisingos ir neišpildomos realybėje? Ir, galbūt mes dažniau negu norėtume, jaučiame savyje gyvenančią  Emos Bovari dalelę, kuri, gyvenimui bėgant prieš akis, staiga pasijaučia viskuo nusivylusi, kai supranta, jog tai, ko tikėjosi iš ateities, yra paprasčiausiai neišpildoma, nes realybėje tas TAI neegzistuoja.


P.S. Negaliu nepridėti, jog kitąmet į mūsų didžiuosius ekranus turėtų užklysti naujoji „Ponios Bovari“ versija, kurioje Emos vaidmenį kurs gerai pažįstama (ir vėl australė!) Mia Wasikowska, jau turinti nemaža patirties kostiuminėse dramose. Jos meilužio, jaunojo Leono, vaidmuo yra patikėtas Ezra Miller, dėl kurio profesionalumo man dar neteko abejoti. . Apskritai, bent jau pažvelgus į pagrindinių aktorių sąrašą, nusimato „jauna“ (jei galima taip pasakyti) ekranizacija. Belaukiant telieka laikyti špygas, kad „jauna“ neišvirstų į „nepribrendusią“.

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Newton Faulkner "Studio Zoo"



Sveiki. Kažkaip pastaruoju metu nebespėju nei vienur nei kitur, matyt, dar nepripratau prie naujo ritmo, pasibaigus vasarai. Atsispindi tai ir šioje erdvėje, kadangi į ją užsuku vis rečiau ir rečiau, nes, nors yra pilnos saujos apie ką kalbėti, tačiau, rankos rašyti nenori kilti ir viskas...
Šiandien pajūryje nuostabi rudens diena, todėl ir dabar mąstau, kodėl apatiškai sėdžiu kambaryje, vietoj to, kad ja pasimėgaučiau? Tikrai keista. Kad ir kaip bebūtų nežadu pasiduoti šiam kolapsui ir pasiėmusi tuoj keliausi fiksuoti besikeičiančios gamtos. O kol galinėsiuosi su savimi bandydama prisikelti naujai pradžiai, siūlau šią saulėtą popietę praleisti su Newton‘o Faulkner‘io naujuoju, prieš nepilną mėnesį pasirodžiusiu, albumu „Studio Zoo“, kurio garsai taip maloniai vibruoja iš mano kolonėlių.
Tai ketvirtasis šio anglų atlikėjo albumas, kurį jis įrašinėjo savo namų studijoje. Newton‘o studijoje buvo sumontuotos keturios kameros, kurios leido visą įrašinėjimo procesą, ištisas dvidešimt keturias valandas per parą, stebėti visiems norintiems internete gyvai; kaip sakė jis pats, „Studio Zoo“, tai gyvos muzikos dokumentika, ir būtent dėl tokios idėjos albumu gali susidomėti tiek profesionaliai atliekamos muzikos gerbėjai, tiek visada visur nosį mėgstantys kaišioti smalsuoliai.
Albumas UK topuose debiutavo ir užėmė 10 vietą, kiek žemesnę, negu jo pirmtakai, bet tai nereiškia, kad šis albumas yra prastesnis, negu ankstesnieji. Sakyčiau „Studio Zoo“, greičiau, kitoks albumas, ne toks, kokio reikėtų komerciniams topams.
Taigi, palieku Jus su Newton‘u Faulkner‘iu ir jo „Studio Zoo“ singlu „Losing Graund“ bei „Waiting On You“ ir „Plastic Hearts“.



2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

"Kelio dangos skirtumai" arba: kodėl jie yra?



Kelio dangos skirtumai

Kelias nėra vienodas: iš miestelio asfaltas
Geresnis; į jį – duobėtas labiau. Ką tuo norima
Pasakyti? Galbūt ir nieko, sakysite Jūs, o aš
Galbūt ir sutiksiu, kad nieko, - galbūt. Bet
Iš tiesų, kodėl taip yra? Ar tai reiškia, kad
Į miestelį daugiau atvažiuojama, negu
Išvažiuojama? Ne, nes tada kur tie žmonės
Prapuola? Galbūt iš miestelio geresnis kelias, nes
Nėra kam iš jo išvažinėti dienomis? Nėra žmonių –
Nėra mašinų? Bet juk aš ir tu čia gyvename
Ir mirštam. Tai kodėl yra taip, kaip yra? Tinkamiausias
Paaiškinimas kvaileliui: kam gi remontuoti
Kelią į seną lietuvišką kaimą, jei valstybė kelia
Šiam ištaigingai ir senokai jau grandiozinę budynę?
Štai, kodėl skylės kaišomos tik keliuose, kurie
Veda „iš“. Tie keliai veda mus „iš“ po vienišą vieną,
Todėl nedažnai juos tenka remontuot kuprą sulenkus -
Baigia jau išvesti amžinai. Nebėr kam ir kur grįžt
Todėl dūla kelias „į“ ir niekam jo nereik – užpustys
Jį laiko smiltys ir neberasim kelio gražią dieną
Mes pas tėvus, pamiršim jų užžėlusius kapus.
Nebežinosim žodžio mes gimtinė, nes visi
Būsim iš TeNiekur šalies; iš ten, kur visų daug,
Bet savo nė vieno, net abi rankas ištiesus į šalis.
Kartais pagailsta, kad pasiduodamam ir puikiasniem
Keliam atsiduodam, kartais suskausta, kad liks
Tik vienas didžiulis „iš“, kurį taip pat pamiršim, -
Nes panaudojam jį tik vieną vienintelį kartą. Ir kas
Iš mūsų, po vieną išvestų, beliks? Tik išardyti
Asfato gabalėliai, iš kurių kelio atgal „į“ sudėt nebeis –
Per daug paskirų dalių, per daug turėtojų, kurie
Manos, kad turi viską, o iš tiesų tik kišenės pilnos.

2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis

LeAnn Rimes "Spitfire"




Na ką, ruduo jau Lietuvoje. Pradėjom-tęsiam savo darbus taip, jog atrodo, kad vasaros nė nebuvo. Tai verčia kiek suirzti – kaip greit geri dalykai pasimiršta...
Kad ir kaip bebūtų, reikia judėti į priekį ir šią rudens popietę aš tai darau su šįmet pasirodžiusiu LeAnn Rimes albumu „Spitfire“. Jei prisimenate, šią žiemą pristačiau jos 2011-ųjų albumą „Lady & Gentelman“, tačiau jame buvo surinkti kitų atlikėjų kantri hitai, o šiame, po nemažos pertraukos, ir vėl susiduriame su pačios Rimes kūryba – daugelis dainų parašytos būtent jos.
Spitfire“ pasisekimo susilaukė tiek Australijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, tiesa, Amerikoje jam sekėsi kiek prasčiau. Kritikų nuomonė dėl šio albumo nėra vienareikšmė: vieniems tai vienas geriausių Rimes darbų, kiti linkę jį kritikuoti dėl LeAnn subjektyvių eilučių. Jei kas sekate geltonosios spaudos puslapius, tai žinote, jog prieš keletą metų visa Amerika buvo pastačiusi ausis dėl Rimes ir Eddie Cibrian romano, kuris užsimezgė abiems filmuojantis 2009-ųjų Noros Roberts romano ekranizacijoje „Northern Lights“. Tuomet jie abu buvo nelaisvi: LeAnn susituokusi, taip pat ir Eddie, kuris su žmona augino du vaikus. Eddie ir LeAnn ryšiui peraugus į rimtus santykius griuvo abi šeimos ir, juk pažystame žmonės, visi buvo greiti smerkti, kištis ir apkalbinėti. Visas to meto asmenines ir intymias patirtis bei išgyvenimus LeAnn ir sudėjo į albumą. Ypač tai atsispindi klausantis tokių albumo dainų kaip „What Have I Done“ ar „Borrowed“.
LeAnn vokalo visada malonu pasiklausyti, todėl, nepaisant miksuotų nuomonių, man albumas patinka. Žinoma, dėl skonio nesiginčijama, Jums ji gali nepatikti, gali nepatikti jos stilius ar dainų lyrika, bet vieno nenuneigsim – LeAnn yra apdovanota puikiu, stipriu ir gerai išdirbtu vokalu bei puikia dainos kolorito jausena, todėl jos įrašytos dainos atgyja ir tu gali jas atrasti iš naujo, pajusti šalia savęs.
Taigi, vakarėjant palieku Jus su trejais „Spitfire“ singlais: :What Have I Done“, „Borrowed“ bei „Spitfire“. Nesusilaikysiu ir pridėsiu LeAnn įdainuotą Missy Higgins „Wher I Stood“, kad suprastumėte, ką turiu omenyje kalbėdama apie dainos pajautą bei atgijimą. Ir, kadangi šios dainos nėra pačios linksmiausios nuotaikai pakelti pridedu: „Gasoline & Matches“, kurią LeAnn įrašė kartu su Rob Thomas bei Jeff Beck gitara.
Gražaus, vis dar žalio, bet jau geltonuoti besiruošiančio, vakaro;)






2013 m. rugsėjo 1 d., sekmadienis

"Nesurinktos šukės" arba kas ir kaip, kai dūžta širdis


Nesurinktos šukės

Sudaužyti kažkam širdį. Ką tai reiškia? Ar tai reiškia kažkam
Neduoti, ko tas nori; o gal sudėtingiau: neduoti ko jis nori,
Net žinant, kad jis nori? Kuris variantas skaudina labiau –
Aklas ar surežisuotas? Gal sudaužyti širdį reiškia atimti, tačiau
Ką atimti: kūną, sielą, protą, idėją – kas suplėšytų į gabalėlius tave?
Galbūt sudaužyti širdį, reiškia nepastebėti kito – to, kuris turi
Rūpėti, kurį turi mylėti ir tavo trumparegystė kamuoja kitą tiek,
Kol jo širdis ima dusti nepastebėta; nuo pastangų – paradoksas!
Būti pastebėta, ir miršta iš troškulio, išsunkta nepatenkinusio ilgesio.
Kaip turi jaustis žmogus, su sudaužyta ir į gabalus sutrinta
Širdimi? Ar jam reikia rengtis juodai? Nešioti gedulą, kad visi
Pastebėtų jo netektį – ar dužimas yra negrįžtama ko nors netektis?
O gal galime atsiklaupti ant kelių (tik neatgailaukim) ir, surinkus
Duženas, jas suklijuoti; gausime tą pačia formą, tik ne tokią lygią.
Ne, tokiam žmogui su sudaužyta širdimi, kurią galima suklijuoti,
Netinka melagingai nešioti gedulo spalvos. Tada gal jam tinka jausti
Gėdą? Kodėl gi ne. Gėda – puikus jausmas, verčiantis viską tau
Vienam ant kupros; menkink save ir giminėms bei aplinkiniams
Nereikės aiškinti kas tau nutiko – visi žinos, kad dužo širdis ir klijavai.
Gėda geras jausmas, kol klijai sulimpa ir sukietėja – vyksta
Reabilitacijos procesas. Tačiau ar tikrai tai jaučia sudaužytaširdis?
Gal tikriau jis jaučia kaltę ir mielai vadina save ožiu ir dar paglosto.
Kaltė visai realu: pats kaltas, kad jautei tam, kuris nebuvo vertas.
Apmaudas taip pat gerai, mūsų tautelė mėgsta gręžiotis praeitin,
Tačiau ar turėjom kuomet nors iš to naudos: gailėtis – duota
Silpnavaliams, kurie nepripratę prie naujos „klijuotos“ širdutėlės
Vis prisimena kokią turėjo jie prieš tai, ir slegia juos tai amžinai.
Bet tas su duženom prie kojų, juk gali jaustis ir kitaip: džiūgauti, kad
Praregėt pavyko ir kainos to nesigailėti; jis gali duženas susiklijuoti be
Didesnio vargo ir pradėt iš naujo savo dieną – priprast prie rando dar ne
Vieno ir sumušt rekordą pavertus dužimus olimpine šaka.
Taigi, ką reiškia sudaužyti širdį? Tai reiškia visa, ką aš pasakiau, bet ko
Nesitikiu išpildyt, tai reiškia melą ir tokius pat beverčius pažadus, kuriais
Tu patikėsi. Ką jaučia sudaužytaširdis? Visa, kas rodosi jam patogu:
Vienas kaltint mėgsta, kitas džiaugtis – svarbu klijuoti, retušuoti ir
Reabilituot išmokti, kad galėtumei toliau judėti, o ne žengti žingsnį, kai
Kojų padai negailestingai sminga į dužusios širdies šukes.