"Hotel California"

Paaagaliau turiu šildytuvą ir mano butukas, tiek ištroškus šilumos, virto tikra krosnim... (Žmogiškas nesusivaldymas.) Vakare atsigulus su dviem kaldrom ir dviem pledais, ryte jaučiuosi kaip iškepusi bandelė... (Tiesa, tiek to džiaugsmo su šildytuvu, nes ir šildymą įjungė – kai gerai, tai gerai.)

Šiandien vakarojant tvarkausi namus ir stebiu krentančius ir nukritusius lapus – geltonu sniegu padengtas parkas, nejudrios mašinos ir keliai. Kai tokia ramybė tvyro lauke, nenorėjau jos teršti ir pas save, todėl pradėjau knisti savo „kietąją“ muzikinę dėžę, ieškodama ramesnių muzikinių takelių...

Apsistojau ties vienu iš geriausių amerikiečių roko grupės „The Eagles“ kūrinių – „Hotel California“.

„Hotel California“ pasirodė kaip singlas, grupės 1977-ųjų metų albume, tokiu pat pavadinimu. Naujas singlas netruko užkopti į hitų sąrašus ir, vos per tris mėnesius  tapti auksiniu, kai jo pardavimai viršijo vieną milijoną kopijų. Už šią dainą 1977-ųjų Grammy apdovanojimuose grupė pelnė metų įrašo apdovanojimą. Taip pat, vienas garsiausių pasaulio žurnalų, Rolling Stone savo sudarytame 500 visų laikų geriausių dainų sąraše „Hotel California“ skyrė 49-ąją vietą.

Jau ketvirtą dešimtį skaičiuojanti daina, dabar yra tapusi, tarsi, grupės štampu, be kurio apsieina retas Eagles‘ų koncertas. Tokios sėkmės dainai (ir grupei) gali pavydėti daugelis atlikėjų. Teigiamai ją vertina tiek klausytojai, tiek ir muzikos kritikai savo kalbose, tiesa, kad ir kaip ji bebūtų vertinama, vis dar yra svarstoma, apie ką ši daina yra iš tikrųjų, nes jos eilutės ne vienoje vietoje gali kelti klaustukų. Neišsiplečiant šia tema, geriausia atsakyti taip, kaip atsakė pats grupės lyderis ir pagrindinis vokalistas Don'as Henley, kuris viename interviu pasakė, jog daina yra apie kelionę nuo nekaltybės iki patirties, ir tai būsią viskas.  

Daina puikiai tinka tiek tamsiam rudens vakarui, tiek tyliai ir saulės nutviekstai sekmadienio popietei. Man pačiai ji asocijuojasi, būtent, su paskutiniu vaizdiniu. Tai patraukianti ir prikaustanti daina, kurią tokia paverčia nuostabus gitaros skambesys (beje, gitaros darbas taip pat neliko neįvertintas: Guitare Magazine, savo sudarytame geriausių gitarų solo sąrašiuke, paskyrė 8-ąją vietą) bei ramus Don‘o Henley vokalas. Tiesiog klausyk ir klausyk...

Būtent to daryti ir paliksiu šį sutemusį rudens vakarą.