"Sielonešė" 2013

Didysis šeštadienis. Pajūryje sninga. Ryte atsibudusi, jei kalendorius neprimintų teisingai, pagalvočiau, jog Kalėdos jau netoli. Taigi, tokios bus tos ankstyvos ir baltos lietuviškos Velykos...

Bet, kad ir koks tas oras bebūtų, depresija manęs nepaims!

Ypač kai vakar vakare teko taip skaniai pasijuokti prisimenant paauglystės metus, kuriuose, kaip žinoma, mūsų karta neapsiėjo be Stephenie Meyer įtakos. Taip taip...pasaulį užkariavusios vampyrų sagos apie kurią geros ir blogos nuomonės leidosi ir kilo lyg važinėjantis amerikietiškaisiais kalneliais, autorės. Bet šį kartą ne vampyrus turiu omenyje kalbėdama apie ją, o kitą Meyer kūrinį – „Sielonešę“. Knyga lietuvių kalba pasirodė 2010 metais, vos baigus leisti vampyrų seriją, o dabar, štai, sulaukėme ir kūrinio ekranizacijos kine.

Jau beveik penkerius metus pasaulio paaugliai nerimo, laukdami dar vieno filmo, paremto jų literatūros „idol‘u“: jie kūrė fanų puslapius, internete dažnai atsirasdavo pačių sumontuotų plakatų, anonsų ir kt., belaukiant kol sielonešė Klajoklė atmerks akis.

Ir štai ji atsimerkė. Ir atsimerkė ne šiaip sau, o talentingosios Saoirse Ronan, kūne. O kur dar kiti aktoriai: Max Irons. Diane Kruger, Williams Hurt, epiloge sušmėžuojanti Emily Browning bei, kol kas dar jaunas atradimas, Chandler Canterbury. Ir visus šiuos varžtus sutepa ne tik Andrew Niccol („Karo dievas“, „Įkalinti laike“) plunksna, bet ir režisūra.

Filmas mus nukelia į pasaulį, kuriame žmonių rasė yra užvaldoma „sielų“; jos įsikuria mūsų kūne, jį užvaldo ir, tokiu būdu, daro mūsų pasaulį geresnį, - tai jų pagrindinė misija.

Įsikūrusi žmogaus kūne „siela“ nepripažįsta smurto, nemoka meluoti ir šventai tiki viskuo, ką jai pasako jos gentainiai. Tačiau šitokia infiltracija į žmogaus kūnus ne visada apsieina nesukėlusi problemų. Ne visada žmogus, jo esatis, taip lengvai užleidžia savo kūną „sielai“. Taigi, atsitinka taip, jog viename žmogaus kūne talpinasi dvi atskiros būtybės: jis pats ir jį valdanti „siela“. Taip nutinka ir Melani, kuri vieną naktį užklumpama „ieškotojų“ ir į ją įsodinama „siela“. Prabudusi ji jau ne Melani, o Klajoklė, pirmiausia turinti informuoti „ieškotojus“ apie savo kaip žmogaus gyvenimą: kur slapstėsi, su kuo slapstėsi, kaip vertėsi? Pirmiausia Klajoklė mielai bendradarbiauja su gentainiais, bet vėliau, pajutusi savyje Melani, pajutusi tai, ką jautė jauna, besislapstanti mergina, Klajoklė nusprendžia palikti jos kūną, tačiau tam reikia pasirūpinti, kad kai ji iškeliaus Melani, vėl virtusi žmogumi, liktų sveika. Todėl Klajoklė, vedama Melani, ryžtasi laužyti taisykles ir bėga, kaip pati manosi, pas daktarą, kuris gali joms padėti, tačiau jos kūne sustiprėjusi Melani turi kitų planų...

Taip Klajoklė, atvesta Melani, atsiduria besislapstančių žmonių bendruomenėje, kurioje sutinka Melani dėdę, jos vaikiną, brolį ir daug kitų žmonių. Vieni jos nekenčia, nes yra sielonešė, kiti tiki, kad jos viduje dar gyva Melani. Dėl šios vienintelės priežasties Klajoklė ir lieka nenužudyta.

Taip prasideda jos gyvenimas besislapstant milžiniškoje oloje: pirmiausia kaip įkaitės, vėliau kaip pritapėlės. Čia ji susiduria su stipriais Melani jausmais jos vaikinui Džeradui bei broliui ir išgyvena pirmąją sudėtingą žmogiškąją meilę humanistiškajam Janui. Bet kiek ilgai du gyvi sutvėrimai gali dalintis vienu kūnu? Ir kaip ilgai Klajoklė gali likti nesurasta maniakiškos „ieškotojos“?

Suprantu, žiūrint paprastu žvilgsniu, tai tik dar viena fantastinė nesąmonė, kurių pastaruoju metu mėtosi ant kiekvieno kampo, tačiau šis filmas tikrai nėra prastas. Su „Saulėlydžio“ saga nėra ir ko lyginti, nors ir čia dominuos keistųjų akių atstovai. Bet tai tik vienintelis panašumas. Istorija nėra banali, o kapstantis giliau jos struktūroje, galime atrasti apie ką ir padiskutuoti. Pavyzdžiui apie taiką. Kiek ilgai ji gali nešti gėrį, kiek tokia nesavanaudiška sistema yra naudinga ir ar iš vis įmanoma gyventi taikiai ir, kaip komunistai sakė, lygiai? Kiek ilgai tokia santvarka gali išsilaikyti nesugriauta? Kiek ilgai neatsiras perbėgėlių, apgavikų, kurie nebetiki net tuo, ką atstovauja? Taigi, realių pavyzdžių turime į valias.

Filmo ekranizacija man patiko, nors ir nedėjau į ją jokių per didelių vilčių ir apskritai, ėjau į ją tik todėl, kad kažkada perskaičiau Meyer knygą, - kaip gi, dabar nepamatysi į ką ji virto?

Pamatyti ar nepamatyt šį filmą? Jei skaitėte knygą, vienareikšmiškai sakau pamatykite, nenusivilsite. Jei neskaitėte, bet patiko „Bado žaidynės“, nueikite. Neikite, jei negalite „atsijungti“ nuo pasaulio, kuriame gyvenate. Neikite ir tada, jei esate iš anksto nusistatę prieš Meyer kūrybą. Ta2iau mano nuomone apie nieką negalima susidaryti išankstinės nuomonės, nieko negalima kritikuoti, kol pats neįsigilinai į šį dalyką.