"Mano bambos mėnuo"

Mano bambos mėnuo

savo bambos mėnesy radau šviesos židinį

koks keistas šis nedylantis mėnulis

dangstomas tuzinais audinių ir tik kartais

jam leidžiama nušviesti asfaltą arba

išvysti jūrą atsimušant smėlėtoj pakrantėj

jo spindesys traukia praeivių žvilgsnius

prie manęs sustoja augalotas ne vienas

ir kodėl menuli tu manas toks išdavikas

kam vilioji jaunais pažadais manęs nepaklausęs

-

savo bambos mėnesy radau nemeilės židinį

mano mėnuo išdavikiškai manęs neklauso

Pessoa [apimtas ūmaus susierzinimo]

Pessoa [apimtas ūmaus susierzinimo]

auginu poeto vaiką

sielos viduje prisiplojusį prie

plaučių

dievo sutvertų

o gal tai...

[dievas tėvas yra mano

tėvo sūnus

nekenčiu hipotezių

kvailų]

... interpretacijų

interpretacijos:

apie dievą

grožį ir

niekingus viešpaties

sliekus

trukdančius sukaupti

išblaškytas mintis

[bet jei nebūtų jų

apie ką rašyt

kuo skųstis

nusimovus kojines

reikėtų]

nekenčiu sliekų viešpaties

grožio dievo interpretacijų

savo tėvo dievo ir

poeto vaiko

siurbiančio mano orą

traukiančio myriop

link milošo dangaus –

argi jis ne čia?

argi tai ne tas kvapas

užuodžiamas

nusimovus kojines?

"Lapkričio jūra", arba ką tu galvoji

Lapkričio jūra

kabo lapkričio jūra

virš mūsų galvų –

netrinktų, pleiskanotų

kabo lapkričio jūra

sekmadienį, ketvirtą –

banguoja lėtai

kabo lapkričio jūra

virš mūsų galvų –

niekingų, melancholiškų

kabo lapkričio jūra

tuščia, pamiršta –

vandenyno išduota

kabo lapkričio jūra

virš mūsų galvų –

kvailų ir bemeilių

kabo lapkričio jūra

be žuvų, be gyvybės –

pilka ir plika lietuvos

„Matyk“, arba pabėgsiu

„Matyk“

matyk

matyk mane

sugriebk

aš bėgu slėptis

per dažnai

aš miegu

po trim kaldrom

ir prausiuosi

per dažnai

kad likčiau

 ta pati

matyk

sustabdyk

aš pabėgsiu

 pasislėpsiu

išnyksiu

kaip lengva

bėgti

niekas nesustabdo

sugriebk

neleisk man

paslėpti savęs

galybė uždangalų

galybė

kvapų nesavų

manyje

matyk

Moterys ir aktorystės pranašumai...

Manau, kad moterys visada buvo ir bus geresnės aktorės. Kodėl? Todėl, kad mes apsimetinėjame kiekvieną dieną. Ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Kaip kitaip mes išgyvenome tūkstantmečius, jei ne apsimesdamos, kad mums viskas gerai, kad esame laimingos, kad esame tikros. Tokios, kokių tikisi mūsų tėvai, vyrai, vaikai. Empatija ir į(si)tikinimo menas – štai kaip mes išgyvename.

Aš leidžiu laiką su žmonėmis, kuriais netikiu ir sakau dalykus, kuriais netikiu. Aš žinau, ko aplinkiniai tikisi ir duodu jiems tai. Kartais tai vaidyba, o kartais – nesuvoktas veiksmas. Vaidybą paversti išgyvenimo menu – štai kaip toli mes nuėjome.

Man elgesys – nuolatinis apsimetinėjimas. Kartais net nežinau, kodėl tai darau. Kasmet pasirenku rolę ir mano tikslas kuo geriau ją išpildyti. Kartais pasiseka geriau, kartais prasčiau. Buvo metų, kai visais susimoviau.

Kodėl tai darau? Nežinau. Galbūt per tiek tūkstantmečių pas moteris nebeliko nieko tikro. Galbūt mūsų kūnuose nėra mūsų esaties. Galbūt ten tik tuščia neapdirbta erdvė, kurią jaučiame pareigą užpildyti pagal kažkieno pareikalavimą ar naudingumą. Geras vaidmens įkūnijimas, kuris patiks tam, kam jis skirtas, atneš sėkmę ir mums.

Taigi aš apsimetinėju. Kuriu tūkstančius vaidmenų, keičiu save pagal tai, kaip mane norėtų matyti kiti. Negaliu suvaldyti šio proceso – jis valdo mane. Net nebežinau, kur tikroji aš – ar tokia egzistuoja?

Savo tikrumą gyvenime moteris praranda dėl vaidmenų gausos. Vaidmenų. O kur tikroji aš? Išsibarsčiusi tarp jų visų. Tikras vaidmuo tampa tik tuomet, kai į jį lyg valerijono į vandenį įlašini lašą tikrosios savęs.

Tačiau aš nebesijaučiu tikra. Nesijaučiu vientisa.

Todėl draugu galėčiau pavadinti tik tą, kuris kiekviename mano vaidmenyje atpažintų tikrąją manęs dalį. Ir bent taip, sudėliojęs tikrosios manęs išmėtytą mozaiką, suteiktų tikrumo mano esačiai. Tačiau kiek tokių draugų gali sutikti savo gyvenime? Ir kodėl sutikę dažniau jų saugomės ir bijome, negu pripažįstame, kad esame demaskuotos...

„Neišlydėjo“, arba tavo dainos

„Neišlydėjo“

paskerstas žalas vanduo

kilo aukštyn

lietumi 

-

pasaulės neapvertę

įdubo 

nelepūs kalnai 

-

visa paskendo

raudony 

-

dusinančioj vakardienio

šviesoj

aš grįžau

į geltony

-

neišlydėjo 

tavo dainos 

tikėjimo

- 

žadėjai neištesėjai

ir nustojai

"Moters...", arba ša!

Moters...

aš

?

pacifistė ar karingoji

stiklinė ar iš molio drėbtoji

mylimoji ar barbarų pagrobtoji

svajotoja ar mašinos įtrenktoji

ypatinga ar tik šiaip pratampyta

?

pasakyk, esu aš tau

?

taigi sakau

ša! 

"Rašymo ypatumai", arba melas tiesą kuria

Rašymo ypatumai

mano dailė

mano muzika

mano šokis

rašymas

tušinukas

ritmiškai

juda

melas

kurdamas

tiesą

vakarus paverčia

pusryčiais

rytus

vakariene

aš parašysiu

ir būgnysi tu

ir šoksi

popieriaus lape

ar liksi

vienišas

laike

paryčių

"Spring, Summer, Fall, Winter... and Spring" 2003

Įkvėpta 3-iron (2004), nutariau grįžti prie Kim Ki-duk kūrybos ir dar kartą peržiūrėti bene žymiausią jo darbą – 2003-ųjų kino juostą Spring, Summer, Fall, Winter... and Spring (liet. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir pavasaris) .

Kim Ki-duk juostoms poetikos tikrai netrūksta, tačiau ši juosta režisieriaus ir scenaristo sąraše išsiskiria šviesa ir paprastumu, kuris atveria jai kelią būti pamatytai ne tik kino snobų, bet ir masinio vartojimo apsėstai publikai.

Tai juosta apie nuošaliame ežere plaukiojančią Budistų šventyklą ir joje gyvenantį vienuolį, su kuriuo šventykloje gyvena ir auga jaunas berniukas, besimokantis tapti vienuoliu.

Filmas, sekant pavadinimą, suskirstytas į penkias dalis; kiekviena jų atspindi tam tikrą metų laiką ir žmogaus būseną šiame laike. Pavasaris – tai vaikystė ir tyri džiaugsmai. Vasara – jaunystė, geidulys ir nekantrumas. Ruduo – klaidos, pyktis ir stabilumo paieškos. Žiema – tai sielos ramybė, tikrumas ir supratimas.

Kitaip tariant – Kim Ki-duk grąžina mus prie mūsų ištakų ir primena apie žmogaus ir gamtos ryšį. Mūsų gyvenimas teka kaip ir keičiasi gamtos ciklai ir niekas negali to sulaikyti. Žmogus bręsta taip, kaip ir gamta. Po pavasario niekada neateis žiema, kaip ir mes neišvengsime paklydimų. Toks yra kelias. Nueinamas kiekvieno ir pasikartojantis kiekvienais metais, kiekvienoje kartoje.

Spring, Summer, Fall, Winter... and Spring visiems ieškantiems ir klausiantiems primena atsakymą, kurį ir taip žinojome, tik buvome pamiršę.

Pabaigai, įstrigusi citata iš filmo:

„Geismas pažadina troškimą valdyti. O šis pažadina troškimą žudyti.“

"3-iron" 2004

Šiandien apie Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duk per keletą savaičių 2004-aisiais nufilmuotą romantinę dramą 3-Iron (liet. Tušti namai), pelniusią ne vieną reikšmingą kino apdovanojimą. Gal juosta ir nėra pats geriausias režisieriaus darbas, kaip teigia kritikai, tačiau vis vien geresnis už daugelį į mūsų akiratį pakliūvančių eilinių ir nieko originalaus nepasakančių kino juostų. Pamatyti jį verta vien dėl originalaus ir interpretacijoms atviro scenarijaus.

Pats filmo pavadinimas 3-Iron reiškia apleistą golfo aikštyną, kuriame niekas nebenori žaisti. Apleistumo metafora juostoje išauga: apleistos čia tampa ne tik namų erdvės, bet ir juose gyvenantys žmonės.

Tai istorija apie gyvenamosios vietos neturintį jaunuolį, kuris laikinai apsigyvena nepažįstamų žmonių namuose, kai šių šeimininkai yra išvykę. Taip vieną vakarą jis atsiduria turtingo verslininko namuose, tačiau greitai supranta, kad name yra ne vienas. Tarp dažnai į komandiruotes išvykstančio vyro žmonos ir jaunuolio užsimezga tyli draugystė ir abipusis supratimas.

Kai iš komandiruotės grįžęs vyras pabando išprievartauti žmoną, jaunuolis panaudoja prieš šeimininką jėgą ir išsiveda žmoną su savimi. Dabar jie kartu važinėja po miestą ieškodami tuščių namų prisiglausti. Tačiau jaunuolius greitai pagauna policija. Kadangi nei vienas, nei kitas, policijai neprataria nė žodžio, žmona yra grąžinama vyrui kaip pagrobimo auka, o vaikinas uždaromas į kalėjimą, kuriame mokosi... pradingti... tapti vaiduokliu.

Šis filmas nėra tradicinė romantinė drama, kadangi veikėjai vienas kitam neištaria nė žodžio. Negana to, čia svarbus ne tik ryšys tarp dviejų asmenų, tačiau ir tai, kas vyksta kiekvieno iš jų viduje – kaip jie vienas kitą paveikia.

Iš tiesų, tai istorija ne tik apie meilę, bet ir apie egzistenciją: kas yra tikra, kas yra tik fantazija? – tarsi klausia filmo autorius. Tą akcentuoja ir filmo pabaigoje pasirodantis užrašas: „Sunku pasakyti ar pasaulis, kuriame gyvename, yra realybė ar sapnas.“ Tačiau viena aišku – sveria jis tik tada, kai esame nelaimingi.

Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės"

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?

Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man ši knyga buvo apie tai.

Vienturčius Hadžime ir Šimomoto mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta – pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje. Gaivinant šalį demografiškai, tuometinėms šeimoms buvo įprasta auginti du ar net tris vaikus, tad, galima sakyti, Hadžime ir Šimomotai nepasisekė – jie gimė ne tuo laiku ir liko nesuprasti.

„ – Klausyk – pasakė – kaip manai, ar tiesa, kad vieną vaiką teturintys tėvai nekaip sutaria? <...>

- Iš kur tai ištraukei?

- Man kažkas pasakė. Labai seniai. Kad tėvai blogai sutaria ir todėl turi tik vieną vaiką. Kai tai išgirdau, labai nusiminiau.“

Jausdamiesi paribių subjektais, knygos herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Tačiau šis jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečius vaikus išskiria gyvenimas. Įdomus ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas – lytinio brendimo pradžia, kurios metu žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodas ir baltas.

Iš knygos pasakotojo Hadžime istorijos suprantame, kaip stipriai tolesniame gyvenime jį paveikia išsiskyrimas su Šimomoto. Net ir sukūręs šeimą jis nepamiršta Šimamoto. Jo idiliškams prisiminimams niekas nepadaro galo – jie lieka nesuteršti. Ir kai prabėgus dvidešimčiai metų ji vėl pasirodo vyro gyvenime, kelio atgal nebėra...

Tik Haruki Murakami gali kurti knygą apie du įsimylėjėlius besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat kalbėti apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime – šiame ar aname pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje? Ar tik ne mūsų fantazija tuos pasaulius maitina? Ir visgi, Hadžime teigia Šimomoto, kad jo egzistencija be jos - niekinė:

„Šimamoto, žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja, džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi. Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau išbadėjęs, ištroškęs.“

Ypatingo dėmesio Hadžiume atveju nusipelnytų vandens simbolika. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimus su Šimamto taip pat visada lydi lietus: ji ateina pas jį tik kai lyja, jis girdo ją sniego vandeniu, kartu jie keliauja prie upės įtekančios į jūrą išbarstyti Šimamoto kūdikio pelenų. Vanduo, kaip teigia Gaston‘as Bachelard‘as knygoje Svajonių džiaugsmas, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie tyrą meilę, tiek apie mirtį – kas tinka Hadžime ir Šimomoto atveju. Tačiau Hadžiume turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimomoto. Tik kaip tai padaryti, jei be jos jis nevisas? Haruki Murakami šį atsakymą pateikia labai subtiliai, teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįsta; jis primena Hadžiume apie jo pirmąją išduotą ir paliktą merginą Izumoto. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimomoto – tai iliuzija, tai narcizistinė fantazija iš praeities sugrįštanti su lietumi, o Iziumo veidas, kurį pro lango stiklą išvysta Hadžiumo – tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties: netekusio iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje:

„Kurį laiką net nesuvokiau, kas aš esu. Jaučiau, tarsi mano kūno kontūrai išsisklaido ir aš virstu klampiu skysčiu. Neturėdamas laiko nė pagalvoti, aš nesąmoningai ištiesiau ranką ir priliečiau tą langą. <...> Ką šis veiksmas reiškė, nė pats nesupratau. <...> Lėtai glosčiau anapus stiklo esantį veidą, kuris nebebuvo Izumi veidas.“

Po susitikimo su Izumi Šimamoto vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi, jis pajunta, kad kažkas jame išnyksta (labai panašiai, kaip ir Mylimosios Sputnik veikėjas). Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą, jis turi sugrįžti gyventi į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais. Tačiau auštant kitai dienai, jis mąsto apie lietų jūroje. Vėl pacituosiu Bachelard‘ą: „Mąstyti vandenį – reiškia išsisklaidyti, ištirpti – reiškia mirti.“ Tad ar toks Hadžime likimas? Mirus jį palaikiusioms svajonėms, mirti pačiam?

Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės patarčiau į rankas paimti jauniems, nestabiliems ir nusiraminimo nerandantiems – jis suteiks peno apmąstymams ir ramybės sielai.

O čia tiems, kurie nori išgirsti keletą knygoje skambančių dainų:  

Nat King Cole Pretend: 

Duke Ellington Star-crossed lovers: 

Illinois Jacquet & His All Stars Robin's Nest:  

Clifford Brown Embraceable You:

Haruki Murakami "Mylimoji Sputnik"

Šiandien apie pirmąją pažintį su Haruki Murakami. Pradėjau ją nuo po ranka pasimaišiusio romano Mylimoji Sputnik (Baltos lankos, 2009). Ką galiu pasakyti. Pažintis: greita, žavinti ir įtraukianti.

Nors Murakami Japonijoje ir susilaukia kritikos (savo šalyje pranašu nebūsi) dėl nuotolio nuo tradicinės japonų kūrybos ir vakarietiškos kultūros propagavimo, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), jo knygos pasaulyje muša skaitomumo rekordus, apie jas plačiai diskutuojama: kokiam žanrui priskirti jo kūrybą? Ir kas ji – išmanus triukas, ar vis dar įminimo laukianti kafkidostojevskiška literatūrinė misterija?

Knygoje susiduria trys veikėjai: knygos pasakotojas, jaunas mokytojas, tylomis mylintis savo draugę, jauną, balso niekaip negalinčią rasti, rašytoją Sumirę ir merginos darbdavė, per naktį pražilusi, Miū. Sumaištis jaunuolių gyvenime kyla tuomet, kai Sumirė kartu su Miū, kuriai jaučia fizinę trauką, išvyksta į Graikijos salą. Ir dingsta palikusi viską.

Romano pasakotojas stengiasi fiksuoti Sumirės gyvenimo istoriją objektyviai, nors ir negali atsiriboti nuo savo jausmų Sumirei. Tiesą pasakius, skaitant manęs neapleido jausmas, kad kažkur šį pasakotoją jau būsiu sutikusi; – ar galėjo tai būti Nikas Keravėjus iš neprilygstamojo F. S. Fitzgeraldo Didžiojo Getsbio? Tiek Niką, tiek Mylimosios Sputnik pasakotoją kankina susižavėjimas pagrindiniu knygos herojumi. Būtent pažintis su juo inspiruoja pokyčius jų asmeniniuose gyvenimuose: priverčia susimąstyti, dvasiškai ir morališkai subręsti; taip iki šiol buvęs tik istorijos pasakotojas atsiskleidžia kaip romano protagonistas.

Romano Mylimoji Sputnik veiksmą vienija meilės trikampis ir detektyvinė istorija – dažnai sutinkamos populiariosios literatūros priemonės siužetui ritinti, – tačiau sunkiai pavadinčiau knygą lengvais ir neįpareigojančiais savaitgalio skaitiniais. Nors rašytojo vaizdingi sakiniai ir slysta lyg per sviestą, tačiau jis moka ir sustoti, neįkyriai paaiškindamas ir išryškindamas svarbiausią – tereikia kartu sustoti ir įsiklausyti. Tiek meilės trikampis, tiek detektyvinė istorija autoriui nerūpi. Jam nerūpi atsakyti į klausimą kur dingo Sumirė, kas iš tiesų atsitiko. Susidarė įspūdis, kad svarbus tik pats įvykis ir tai, kaip jis paveikia ir keičia pagrindinį pasakotoją.

Mylimoji Sputnik romanas apie jaunystės svajones ir realybę. Apie sapno ir tikrovės, šiapusybės ir anapusybės, dvasios ir kūno susidūrimą. Tai knyga apie draugystę, meilę ir vienišumą. Apie netektis ir nusivylimą, kuris tampa akstinu gyventi toliau. Iš tiesų, tai romanas apie mus. Apie mus jaunus. Jaunus ir gyvenančius, tampančius, suvokiančius, ir susitaikančius.

Palieku su ištrauka:

„Po to, kai netekau Sumirės, aiškiai pamačiau nebeturįs viduje daugelio dalykų.Nelyginant atslūgus potvyniui nuo kranto pranyksta kai kurie daiktai. Ten liko man jokios prasmės nebeteikiantis sudarkytas ir tuščias pasaulis. Šaltas apytamsis pasaulis. Šitame naujame pasaulyje jau nebenutiks dalykai, nutikdavę tarp manęs ir Sumirės. Man tai buvo aišku.

Kiekvienas žmogus turi ypatingų dalykų, kuriuos gali gauti tik tam tikru gyvenimo metu. Tai it maža liepsnelė. Atidus ir laimingas žmogus ją stropiai saugo, tausoja ir gali gyventi ja kaip žibintu pasišviesdamas sau kelią. Bet kai ta liepsnelė užgęsta, jos jau nebesugrąžinsi. Aš netekau ne vien Sumirės. Kartu su ja praradau ir tą brangiąją liepsnelę.“

Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė"

Milano Kunderos romanas Nepakeliama būties lengvybė (Tyto Alba, 2010) – knyga, kurią drąsiai galima įrašyti tarp garsiausių XX a. veikalų. Tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai nepatingi teigiamai atsiliepti apie kūrinį, tvirtindami, kad tai stipriausias rašytojo darbas.

Pati negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto, kadangi tai pirmasis perskaitytas Kunderos romanas. Visgi kitų skaitovų atgarsių negirdėti sunku, tad prieš pradedant skaityti kūrinį, neišvengiamai mano mintyse jau buvo sukurta šiokia tokia lūkesčių lentelė, kurią, maniau, romanas turės pateisinti.

Nors knygos anotacija teigia, kad romanas yra apie meilę, man tai buvo romanas, kuriame keliamas vienas pagrindinis klausimas: kaip (teisingai) gyventi savo gyvenimą? Kokį kelią pasirinkti? Meile pasinaudojama tik kaip forma, atskleidžiant turinį.

Atsakymo į klausimą variantus randame pateiktus pagrindinių knygos herojų portretuose: chirurgo pašaukimą svetimaujant realizuojančio Tomo, jo mylimosios, sunkumo ir praeities persekiojamos Terezos ir jųdviejų rutiną pamėgusio šuns Karenino; amžinosios meilužės ir lengvybės šalininkės Sabinos ir jos vaizdinį sudievinusio Franko. Rašytojas užduotis – papasakoti istoriją iš kiekvieno veikėjo perspektyvos taško, realizuojant galimybes atsakyti į kankinantį klausimą.

Pats rašytojas teigė, kad Nepakeliama būties lengvybė – knyga, kurioje ieškoma atsakymo į 25-erius metus jį kankinusį klausimą. Tai knyga sudurtytą iš dviejų prieštaravimų: Nyčės „sunkiausios naštos“ ir amžinojo sugrįžimo idėjos, kuriai priešpastatoma Parmenino idėja apie „lengvybę“ pasaulyje. Tad kurį kelią, kurią būti po saule pasirinkti? Kaip gyventi? Kaip žinoti, ar nesuklydai?

Visi šie egzistenciniai klausimai pateikiami dramatiškoje istorinėje perspektyvoje – per ir po 1968-ųjų įvykių Čekijoje. Svarstoma apie Dievą, apie istorinę tiesą, apie Sovietų Sąjungą, apie kičą, prisimenant ir jo metafizinę prasmę. Nors socialinės kritikos grūdų, skirtų sovietams, knygoje galime rasti, tačiau pagrindinis autoriaus tikslas ne ką nors pasmerkti, bet priversti vaduotis iš mus užvaldančių kičų.

Visgi, galiausiai, paaiškėja, kad, nors klausimas užduotas, o atsakymo variantai pateikti, teisingo atsakymo nėra ir negali būti - yra tik pasirinkimas, kurį padarome. Visa pasaulyje yra pasmerkta vienkartiniam laikinumui:

„Einmal ist keinmal. Kas nutinka tiktai kartą, tai lyg ir visai nenutinka. <...> Kiekvienoje situacijoje galime rinktis tik vieną kartą, nes mums neduotas antras, trečias, ketvirtas gyvenimas, kad galėtume palyginti įvairius apsisprendimus. Ir istorijoje egzistuoja tie patys dėsniai kaip individo gyvenime. Čekija turi tiktai vieną istoriją. Kurią nors dieną jinai vėl baigsis, kaip baigsis Tomo gyvenimas, ir jos jau nebebus galima pakartoti.“

Nepakelia būties lengvybė melancholiškas mūsų laikinos būties įprasminimas. Su prancūzišku  stiliaus ir formos lengvumu perteikiamas žmonių, pasmerktų būties sunkybei, likimas. Romaną sulyginčiau su lėtai žemyn ant akmens besileidžiančia balta plunksna; akmuo sunkus, plunksna jo neslegia, bet, visgi, ji ten.

Mano rekomendacijos: skaityti verta. Kūrinys pateisina savo legendą.

„Nightcrawler“ 2014

Šiandien viso mano dėmesio nusipelnė 2014-ųjų filmas „Nightcrawler“ („Nakties klajūnas“) – režisūrinis Dan Gilroy debiutas. Tiesa, prisvilusiu blynu šis darbas nė iš tolo nekvepia: stilingas, įtraukiantis, turintis ką pranešti ir vyriškai stoiškas debiutas suveikia lyg šaltas stiklas dar šaltesnės vodkos po bukinančios darbo dienos.

Filmo istorija sukasi apie Luisą (akt. Jake Gyllenhaal), jauną vyrą Los Andžele, kuris įvairiais būdais bando išgyventi šiame žiaurios komercijos ir ryšių valdomame mieste. Būtį jam apsunkina ir tai, kad jis neturi jokio išsilavinimo, o baigti internetiniai kursai darbdaviams pasitikėjimo nekelia, dargi, žinant, kad jis – moralės neturintis vagis.

Tačiau vieną vakarą, gabiam Luisui pasitaiko galimybė susipažinti su tamsiąja žurnalistikos puse – laisvai samdomo žinių reporterio darbas jam pasirodo lengvas kelias į sėkmę, tad nusipirkęs kamerą ir policijos raciją vyras imasi naujo darbo. O dėl sėkmės ir garbės Luisas pasirengęs žaisti nepaisydamas jokių taisyklių.

Prie filmo sėkmės neabejotinai prisidėjo Jake Gyllenhaal, kurio sukurtas sociopato Luiso vaidmuo verčia pristabdyti kvėpavimą. Net drįsčiau teigti, kad Luiso vaidmuo – geriausias aktoriaus pasirodymas didžiuosiuose ekranuose: akimirką malonus, ramus ir smalsus vaikinas netrunka tapti amoraliu šaltakraujišku įsakinėtoju. Gyllenhaal kuria vaidmenį laisvai, nestokodamas charizmos, drąsos, užtikrintumo ir šaltakraujiškumo; lygiai taip Luisas filmuoja avarijų ir žudynių aukas.

„Nightcrawler“ – tai nepatogus kinas, verčiantis permąstyti posakį „žurnalistikos džiunglės“. Kas ir kodėl kuria naujienas? Kodėl žinių metu populiarėja smurtas? Kodėl mes jį perkame pusryčiams? Dar svarbiau – kiek žmogus gali padaryti, kad patenkintų paklausą. Smurtas – naujoji mūsų pramoga, apie kurią kalbame dienos metu, net nesusimąstydami, kad žmogus, suteikęs šią pramogą mums, pažeidė visas moralės normas. Ir dar daugiau – užsikąsdami pietus smurtu Jūs elgiatės taip pat.

Šis trileris, tiems, kurie liko sužavėti filmų „Drive“ ir klasika tapusio Roberto De Niro „Taxi Driver“. „Nightcrawler“ rasime tą pačią dar iš 1950-1960-ųjų metų filmų atklydusią tamsą, ramiai tekančią aukštą įtampą ir fatališką pagrindį herojų, kuris įrodo, kad pragaro nereikia ieškoti - jis yra čia.

"That God is crying"

That God is crying

at the longest day of the year

no light hasn't appeared

-

today

for someone

that God is crying

Vasara, pabandom iš naujo nemirti

Ne visada miršti amžinai. Kartais Mirtis sustoja, pasibaido, atšoka nuo tavęs ir tu vėl – gyvas. Tik tai ne atsitiktinumas. Kad nemirtum, reikia milžiniškų pastangų: susitaikymo su savimi,  dozės C vitamino, vieno konfiskuoto arbūzo, kartais – braškių, skęstančių šampane, kvapo, tinkamos melodijos, kartais – besijuokiančių draugų, vienatvės, tylos, didelio miesto triukšmo, sekso, pamišimo, namų... nieko...

Kad nemirčiau reikia vasaros ir laisvės. Reikia jai ritmą mušančių kompiuterio klavišų, sveikų abiejų rankų pirštų. Reikia stipraus išbudinančio vėjo, besiveržiančio pro žiemos nepraleidžiantį plastiko langą. Reikia jūroje skęstančios ir miško žalumoje prisikeliančios saulės, reikia spalvotos padangės. Reikia miško tylos, dviračio ir delnuose netyčiomis traiškomų uogų kvapo. Reikia muzikos ir neatsakingumo. Knygos ir kitų istorijų, pasaulio. Reikia paties savęs. Ryto rasos ir puodelio arbatos. Minčių. Pokalbio. Tavęs. Dialogo.

Tiek daug reikia, kad galėtum kurti, kvėpuoti, kad galėtum nemirti. Kad galėtum verkti. Mylėti. Gyventi. Bet tik tiek... tad, kodėl didžiąją dalį gyvenimo mes renkamės mirti?

"Alkogyventojo išpažintis", arba tiesa apie visuomenę

Alkogyventojo išpažintis

Apatija.

Apatija!

Alkoholis?

Apatija?

Alkoholis!

Džiaugsmas!

Alkoholis =

džiaugsmas!

Apatija…

Blaivumas =

apatija.