Įkvėpta
3-iron (2004), nutariau grįžti prie Kim
Ki-duk kūrybos ir dar kartą peržiūrėti bene žymiausią jodarbą – 2003-ųjų kino
juostą Spring, Summer, Fall, Winter...
and Spring (liet. Pavasaris, vasara,
ruduo, žiema... ir pavasaris) .
Kim
Ki-duk juostoms poetikos tikrai netrūksta, tačiau ši juosta režisieriaus ir
scenaristo sąraše išsiskiria šviesa ir paprastumu, kuris atveria jai kelią
būti pamatytai ne tik kino snobų, bet ir masinio vartojimo apsėstai publikai.
Tai
juosta apie nuošaliame ežere plaukiojančią Budistų šventyklą ir joje gyvenantį
vienuolį, su kuriuo šventykloje gyvena ir auga jaunas berniukas, besimokantis
tapti vienuoliu.
Filmas,
sekant pavadinimą, suskirstytas į penkias dalis; kiekviena jų atspindi tam tikrą
metų laiką ir žmogaus būseną šiame laike. Pavasaris – tai vaikystė ir tyri
džiaugsmai. Vasara – jaunystė, geidulys ir nekantrumas. Ruduo – klaidos, pyktis
ir stabilumo paieškos. Žiema – tai sielos ramybė, tikrumas ir supratimas.
Kitaip
tariant – Kim Ki-duk grąžina mus prie mūsų ištakų ir primena apie žmogaus ir
gamtos ryšį. Mūsų gyvenimas teka kaip ir keičiasi gamtos ciklai ir niekas negali
to sulaikyti. Žmogus bręsta taip, kaip ir gamta. Po pavasario niekada neateis
žiema, kaip ir mes neišvengsime paklydimų. Toks yra kelias. Nueinamas kiekvieno
ir pasikartojantis kiekvienais metais, kiekvienoje kartoje.
Spring, Summer, Fall,
Winter... and Spring visiems ieškantiems ir klausiantiems primena
atsakymą, kurį ir taip žinojome, tik buvome pamiršę.
Pabaigai,
įstrigusi citata iš filmo:
„Geismas
pažadina troškimą valdyti. O šis pažadina troškimą žudyti.“
Šiandien apie Pietų Korėjos režisieriaus
Kim Ki-duk
per keletą savaičių 2004-aisiais nufilmuotą romantinę dramą 3-Iron (liet. Tušti namai), pelniusią ne vieną reikšmingą
kino apdovanojimą. Gal juosta ir nėra pats geriausias režisieriaus darbas, kaip
teigia kritikai, tačiau vis vien geresnis už daugelį į mūsų akiratį
pakliūvančių eilinių ir nieko originalaus nepasakančių kino juostų. Pamatyti jį
verta vien dėl originalaus ir interpretacijoms atviro scenarijaus.
Pats filmo pavadinimas 3-Iron reiškia apleistą golfo aikštyną,
kuriame niekas nebenori žaisti. Apleistumo metafora juostoje išauga: apleistos
čia tampa ne tik namų erdvės, bet ir juose gyvenantys žmonės.
Tai istorija apie gyvenamosios vietos
neturintį jaunuolį, kuris laikinai apsigyvena nepažįstamų žmonių namuose, kai
šių šeimininkai yra išvykę. Taip vieną vakarą jis atsiduria turtingo
verslininko namuose, tačiau greitai supranta, kad name yra ne vienas. Tarp
dažnai į komandiruotes išvykstančio vyro žmonos ir jaunuolio užsimezga tyli
draugystė ir abipusis supratimas.
Kai iš komandiruotės grįžęs vyras
pabando išprievartauti žmoną, jaunuolis panaudoja prieš šeimininką jėgą ir
išsiveda žmoną su savimi. Dabar jie kartu važinėja po miestą ieškodami tuščių
namų prisiglausti. Tačiau jaunuolius greitai pagauna policija. Kadangi nei
vienas, nei kitas, policijai neprataria nė žodžio, žmona yra grąžinama vyrui
kaip pagrobimo auka, o vaikinas uždaromas į kalėjimą, kuriame mokosi...
pradingti... tapti vaiduokliu.
Šis filmas nėra tradicinė romantinė
drama, kadangi veikėjai vienas kitam neištaria nė žodžio. Negana to, čia
svarbus ne tik ryšys tarp dviejų asmenų, tačiau ir tai, kas vyksta kiekvieno iš
jų viduje – kaip jie vienas kitą paveikia.
Iš tiesų, tai istorija ne tik apie
meilę, bet ir apie egzistenciją: kas yra tikra, kas yra tik fantazija? – tarsi klausia
filmo autorius. Tą akcentuoja ir filmo pabaigoje pasirodantis užrašas: „Sunku
pasakyti ar pasaulis, kuriame gyvename, yra realybė ar sapnas.“ Tačiau viena
aišku – sveria jis tik tada, kai esame nelaimingi.
Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas
iš Nat King Coul dainos Sauth of the
border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?
Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia
rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai
istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų
apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man
ši knyga buvo apie tai.
Vienturčius Hadžime ir Šimomoto
mokykloje suvienija vienišumas. Kaip teigia pats Hadžime, būti vienturčiu
tuomet reiškė būti nepritapėliu. Ir viskas dėl politikos. 1951-ųjų karta –
pirmoji pokarinė karta karo nusiaubtoje Japonijoje. Gaivinant šalį demografiškai,
tuometinėms šeimoms buvo įprasta auginti du ar net tris vaikus, tad, galima
sakyti, Hadžime ir Šimomotai nepasisekė – jie gimė ne tuo laiku ir liko
nesuprasti.
„
– Klausyk – pasakė – kaip manai, ar tiesa, kad vieną vaiką teturintys tėvai
nekaip sutaria? <...>
-
Iš kur tai ištraukei?
-
Man kažkas pasakė. Labai seniai. Kad tėvai blogai sutaria ir todėl turi tik
vieną vaiką. Kai tai išgirdau, labai nusiminiau.“
Jausdamiesi paribių subjektais, knygos
herojai tik būdami kartu pasijaučia ypatingi ir normalūs. Vientisi. Tačiau šis
jausmas netrunka išblėsti, kai dvylikamečius vaikus išskiria gyvenimas. Įdomus
ir reikšmingas pats išsiskyrimo laikas – lytinio brendimo pradžia, kurios metu
žmogaus dualumas ypač ryškus: siela suvokia turinti kūną. Geismai pradeda valdyti
mūsų pasirinkimus. Gyvenimas tampa ne tik juodas ir baltas.
Iš knygos pasakotojo Hadžime istorijos
suprantame, kaip stipriai tolesniame gyvenime jį paveikia išsiskyrimas su
Šimomoto. Net ir sukūręs šeimą jis nepamiršta Šimamoto. Jo idiliškams
prisiminimams niekas nepadaro galo – jie lieka nesuteršti. Ir kai prabėgus
dvidešimčiai metų ji vėl pasirodo vyro gyvenime, kelio atgal nebėra...
Tik Haruki Murakami gali kurti knygą
apie du įsimylėjėlius besiklausančius „Star-crossed lovers“ ir tuo pat kalbėti
apie visą mūsų egzistenciją. Kur savo gyvenimą gyvena Hadžime – šiame ar aname
pasaulyje? O gal visi pasauliai yra mūsų viduje? Ar tik ne mūsų fantazija tuos
pasaulius maitina? Ir visgi, Hadžime teigia Šimomoto, kad jo egzistencija be
jos - niekinė:
„Šimamoto,
žinok, didžiausia bėda ta, kad man kažko trūksta. Man, kaip žmogui, mano
gyvenimui, kažko trūksta. Kažkas yra prarasta. Ir ta dalis visąlaik badauja,
džiūsta. Tos dalies užpildyti negali nei žmona, nei vaikai. Tą padaryti gali
pasaulyje tik tu vienintelė. Kai esu su tavimi, jaučiu, kaip ta dalis pildosi.
Ir kai ji prisipildė, aš pirmą kartą supratau, kaip per ilgus metus buvau
išbadėjęs, ištroškęs.“
Ypatingo dėmesio Hadžiume atveju nusipelnytų
vandens simbolika. Vyras dažnai plaukioja baseine, susitikimus su Šimamto taip
pat visada lydi lietus: ji ateina pas jį tik kai lyja, jis girdo ją sniego
vandeniu, kartu jie keliauja prie upės įtekančios į jūrą išbarstyti Šimamoto kūdikio
pelenų. Vanduo, kaip teigia Gaston‘as Bachelard‘as knygoje Svajonių džiaugsmas, skatina nesibaigiančias svajones: tiek apie
tyrą meilę, tiek apie mirtį – kas tinka Hadžime ir Šimomoto atveju. Tačiau Hadžiume
turi gyventi viduryje, kurio nepažįsta Šimomoto. Tik kaip tai padaryti, jei be
jos jis nevisas? Haruki Murakami šį atsakymą pateikia labai subtiliai,
teigdamas, kad kai kurie dalykai atgal nebegrįsta; jis primena Hadžiume apie jo
pirmąją išduotą ir paliktą merginą Izumoto. Tai jo realybė ir tikrovė, kuriai pasirodžius
vaizduotė bliūkšta paliesta tuštumos. Šimomoto – tai iliuzija, tai narcizistinė
fantazija iš praeities sugrįštanti su lietumi, o Iziumo veidas, kurį pro lango
stiklą išvysta Hadžiumo – tai tuštumos veidas, tai veidas jo paties: netekusio
iliuzijų, priversto gyventi tuštumoje:
„Kurį
laiką net nesuvokiau, kas aš esu. Jaučiau, tarsi mano kūno kontūrai išsisklaido
ir aš virstu klampiu skysčiu. Neturėdamas laiko nė pagalvoti, aš nesąmoningai
ištiesiau ranką ir priliečiau tą langą. <...> Ką šis veiksmas reiškė, nė
pats nesupratau. <...> Lėtai glosčiau anapus stiklo esantį veidą, kuris
nebebuvo Izumi veidas.“
Po susitikimo su Izumi Šimamoto
vaizdinys apleidžia Hadžime. Nustojęs vaikščioti mėnulio paviršiumi, jis
pajunta, kad kažkas jame išnyksta (labai panašiai, kaip ir Mylimosios Sputnik
veikėjas). Atrodo, vyras turi pradėti naują savo gyvenimo etapą, jis turi
sugrįžti gyventi į šeimą, turi eiti į darbą ir rūpintis vaikais. Tačiau auštant
kitai dienai, jis mąsto apie lietų jūroje. Vėl pacituosiu Bachelard‘ą: „Mąstyti vandenį – reiškia išsisklaidyti,
ištirpti – reiškia mirti.“ Tad ar toks Hadžime likimas? Mirus jį palaikiusioms
svajonėms, mirti pačiam?
Į
pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės patarčiau į rankas
paimti jauniems, nestabiliems ir nusiraminimo nerandantiems – jis suteiks peno
apmąstymams ir ramybės sielai.
O čia tiems, kurie nori išgirsti keletą knygoje skambančių dainų:
