2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Graeme Simsion "Projektas Rožė"


Skaitymų dienos tęsiasi. Šįkart sukrimtau ne per seniausiai Alma littera išleistą australų autoriaus Graeme Simsion knygą Projektas Rožė. Tai debiutinis šio autoriaus darbas, kuris, pirmiausia užgimęs kaip scenarijus, virto romanu, ir dar nespėjęs pasiekti skaitytojų materialiuoju pavidalu, jau buvo apdovanotas Australijos rašytojų sąjungos premija geriausios romantinės komedijos kategorijoje bei ministro pirmininko literatūros premija. Šiuo metu knyga jau yra išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų, o knygos gerbėjų dar turėtų pagausėti, kai (jei) išvysime jos pagrindinį herojų Doną atgimstant ir kino ekranuose. Tokia knygos sėkmė, žinoma, neapsiėjo be pulko puikios leidybininkų ir kolegų pagalbos, populiarinant knygą, tačiau negalime nuneigti ir autoriaus talento – Projektas Rožė tikrai šmaikšti ir vizuali romantinė komedija.
Istorija paprasta: trisdešimt devynerių metų universiteto profesorius Donas Tilmanas tikras vyro idealas, jei neminėsime fakto, kad dėl aspergerio sindromo jam sunku bendrauti su kitais, o dar sunkiau įgyvendinti savo sumanymą – susirasti žmoną. Kad viskas pasisektų, Donas sugalvoja projektą „Žmona“; jis paruošia klausimų paketą ir patalpina jį internete, tikėdamasis, kad taip, sutaupęs marias laiko pasimatymams, galės atsirinkti potencialias kandidates, o gal atsiras ir ta vienintelė... tačiau planus jaukia tarsi iš dangaus Dono kelyje iškritusi Rožė. Ji visiškai neatitinka Dono reikalavimų, o jos sudėtinga asmenybė turėtų trikdyti Doną kiekviename žingsnyje, tačiau Dono geraširdiškumas ir smalsumas verčia padėti merginai, kai ši išsiruošia ieškoti savo tikrojo tėvo. Sukurtas naujas projektas „Tėvas“ atitraukia Dono dėmesį nuo pirmojo, o bendravimas su Rože priverčia jį daug ką permąstyti ir daug ką atrasti...
Knygą puikiai tiks tiems, kas ne prieš pasijuokti: autorius negailestingai traukia savo herojus į nederamas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas kvailų kvailiausias situacijas, o herojų dialogai, atsidūrus jose, liejasi laisvai ir natūraliai.
Kodėl šią romantinę komediją rekomenduočiau perskaityti? Todėl, kad tai, kas šioje knygoje mums sukelia skambiausią juoką, tikrovėje atrodytų visai nekaip: niekas nesijuoktų iš Dono asocialumo ir bendravimo problemų, nepateisinamai atrodytų seniai vedusio Džino palaidumas ir noras įsiversti į lovą viso pasaulio moteris, o Rožės, augusios be motinos ir nežinančios, kas jos tėvas, istorija sukeltų graudulį. Ši knyga apie didžiules žmonių problemas, kalba šmaikščiai, juokas praplečia žvilgsnio perspektyvą ir į tas „dideles“ problemas leidžia pažvelgti kiek kitaip, arba , kaip, manau, pasakytų ir pats Donas, vaikščiodamas po Gamtos istorijos muziejų Niujorke, kas šios žmogiškos, įveikiamos, problemos, palyginti su Visata ir didžiuoju sprogimu?
Baigusi knygą likau su kvaila šypsenėlė veide, lyg ne knygą bučiau perskaičiuosi, o gerą situacijų komediją pažiūrėjusi. Kiek girdėjau, šiemet australus turi pasiekti ir knygos tęsinys (The Rosie Effect), telieka tikėtis, kad ir Lietuvoje knygos gerbėjams neilgai teks laukti jo pasirodant gimtąja kalba.

Knygos ištrauką galite rasti čia:  http://www.knyguklubas.lt/out/1/html/0/dyn_images/0/cdb_Projektas-Roze_fl.pdf

2014 m. liepos 29 d., antradienis

W. Somerset Maugham "Skustuvo ašmenys"


Karčiams neslūgstant, nelieka jėgų niekam, tik plaukiojimui ežere ir skaitymui hamake. Šiandieną užbaigiu su anglų autoriaus W. Somerset Maugham romanu Skustuvo ašmenys, kurį 2009-aisiais lietuviškai išleido leidykla Tyto Alba.
Maugham neklysdami galime laikyti vienu populiariausių XX amžiaus autorių, o žymiausias jo (autobiografinis) kūrinys Aistrų našta yra įtrauktas į ne vieną geriausių XX a. knygų šimtuką. Pats autorius buvo blaivaus proto ir puikiai suvokė savo vietą ne tik gyvenime bet ir literatūroje, – kaip ne kartą yra teigęs ji yra pirmoje antrosios klasės eilėje. Jis žinojo, kad didžiausias jo kaip rašytojo talentas pasakoti istorijas, ir šis suvokimas padėjo jam užsitikrinti finansinį nepriklausomumą ir tapti vienu brangiausiai apmokamų tuometinių autorių.
Skustuvo ašmenys pirmą kartą pasirodė 1944-aisiais ir netruko tapti viena iš populiariausių Maugham knygų. Pasinaudodamas savo pačiu didžiausiu – pasakotojo – talentu Maugham šiame romane skaitytojus nukelia į XX amžiaus 3 dešimtmetį, pasakodamas mums amerikiečių, kuriuos ambicijos, gyvenimo nesėkmės bei prasmės paieškos, atveda į senąjį pasaulį ir jo centrą – Paryžių. Maugham romano ašimis tampa amerikiečiai, tačiau ne tokie amerikiečiai, kokius jie save mato patys, o, kaip rašo autorius, „amerikiečiai anglo akimis“. Pasakojimą Maugham pradeda supažindindamas skaitovus su savo pažįstamu snobu Eliotu, kuriam, atvykusiam iš Amerikos, svarbiausia susikurti tinkamą mitą apie savo kilmę bei pelnyti svarią padėtį Europos aukštuomenėje. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, kuriuose Eliotas mato didžiausią gyvenimo prasmę, Eliotas bando sukurti tinkamą padėti savo dukterėčiai Izabelei, bandydamas įtikinti ją, kad nėra ko tekėti už jokių ambicijų neturinčio, karo paveikto, buvusio Lakūno Lario, sumaniusio ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės; jau geriau pasirinkti geriausią jo draugą Gėjų, kuris tvirtai stovi ant kojų ir supranta darbo ir pinigų svarbą visuomenėje.
Trumpai pasakius, romanas, tai galerija skirtingų charakterių ir temperamentų žmonių, kurie bando surasti (ir suprasti) tą tikrąją gyvenimo prasmę. Izabelei ta prasmė, tai finansiškai stabilus ir tvirta padėtimi bendruomenėje grįstas gyvenimas; Grėjui – pelningas kasdienis darbas, Eliotui – išskirtinė vieta visuomenėje, o Lariui – parasta žmogiška ir anonimiška laimė.
Romane rasime ne tik puikių apmastytų apie gyvenimo prasmę, prioritetus, prigimtį, geismą, moters ir vyro santykius, religiją ir tikėjimą, bet taip pat pamatysime, kaip pasirinkimai, daromi nesivadovaujant kitų galva, atneša laimę visiems romano herojams, kurie, kaip ir daugelis Maugham romanų herojų, turi prototipus realiame gyvenime.
Skustuvo ašmenys ne pirmasis autoriaus darbas, kuriuo teko pasimėgauti – paauglystės metais atrastą jo romaną Teatras skaičiau bene trejetą kartų. Jau tuomet mane sužavėjo lengva prancūziška Maupassant pasakojimo maniera parašytas tekstas bei eilutėse jaučiamas neišgyvendinamas angliškas sąmojis, privertęs įsigyti visas lietuviškai išleistas jo knygas, kad būčiau tikra, jog užėjus norui negaištant galėčiau pasinerti į autoriaus tapomus pasaulius.
Skustuvo ašmenys, manau, patiks visiems, besižavintiems Fitzgerald kūryba, jo Didžiuoju Getsbiu; linksmybių, depresijos, svajonių ir turtų amžiaus kokteiliu.

Palieku su ištrauka iš knygos:

„ – Atsimenate, kaip Jėzus atsidūrė dykumoje ir ten pasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų? Galiausiai, kai jis labai išalko, pasirodė velnias ir sako: jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona. Tačiau Jėzus atsispyrė pagundai. Tada velnias paima jį į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn. Juk angelams paskirta globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų. Tačiau Jėzus ir vėl atsispyrė. Tada velnias paima jį į labai aukštą kalną, parodo po kojų plytinčias viso pasaulio karalystes ir jų dydybę ir sako visa tai jam atiduosiąs, jei dabar parpuolęs jį pagarbins. Tačiau Jėzus atkirto: eik šalin, šėtone. Jei tikėsime geraširdžiu naivuoliu Matu, tuo istorija ir baigėsi. Bet iš tiesų buvo kitaip. Velnias, būdamas gudrus, dar kartą atėj pas Jėzų ir sako: jei sutiksi priimti nešlovę ir gėdą, kankinimus, erškėčių vainiką ir kryžiaus mirtį, išganysi visą žmonių giminę, nes didesnės meilės niekas nėra regėjęs, negu gyvybę už draugus atiduoti. Jėzus neatsispyrė. O velnias kvatojosi, net šonai plyšo, nes puikiai žinojo, kiek blogio žmonės pridarys savo atpirkėjo vardu.
Izabelė pasipiktinusi pažvelgė į mane.
- Iš kur jūs tai ištraukėte?
- Iš niekur. Ką tik pats sugalvojau.
- Mano manymu, tai silpnaprotiškas piktžodžiavimas.
- Tik norėjau jums priminti, kad savikliova – be galo stipri aistra, su kuria lyginant ir geidulys, ir alkis yra vieni niekai. Individualybės triumfo akimirką ji tarsi viesulas gena žmogų į pragaištį. Šiuo atveju tikslas nesvarbu – jis gali būti ir geras, ir visiškai niekingas. Taip neapsvaigins joks vynas, nesukrės jokia meilė, nesugundys jokia yda. Aukodamasis žmogus akimirką pasijunta didesnis už Dieva, nes kaipgi galėtų pasiaukoti Dievas, visagalis ir viską aprėpiantis? Daugių daugiausia jis gali atiduoti savo vienatinį sūnų <...> Kaip galite tikėtis paveikti Lario sveiką protą ar pažadinti jo atsargumą, kai jis apimtas tokios aistros?“

Paolo Giordano "Žmogaus kūnas"


Žinote, dėl laiko stokos (ir tinginystės) tinklaraštyje labai dažnai neaptariu nė pusės kūrinių, apie kuriuos norėčiau parašyti, todėl dažniausiai tiesiog atmetu kūrinius, kurie man nepaliko jokio įspūdžio, ir, atvirkščiai, kalbu apie palikusius. Neseniai betvarkydama knygų lentynas, užtikau knygą, kurią skaičiau rudenį ir kuri man patiko, bet dėl kažkokių priežasčių, apie ją neparašiau nė žodžio, nors knyga to tikrai verta. Taigi iš naujo pervertusi knygą nusprendžiau ištaisyti šią klaidą ir parašyti apie ją keletą tinkamų žodžių.
Žmogaus kūnas tai jauno italų rašytojo Paolo Giordano (1982) romanas, pasirodęs  po pasaulinės šlovės sulaukusio jo pirmojo darbo Pirminių skaičių vienatvė, kuris Lietuvos skaitytojų auditorijai buvo pristatytas dar 2011-aisiais. Vertėtų paminėti, kad pagal šį romaną sukurtas filmas, debiutavo ir Lietuvoje vykusiame Kino pavasario festivalyje, taigi autoriaus mūsų publikai jau yra pažystamas.
Teksto laukas: Nuotrauka iš almalittera.ltPirmasis Giordano darbas sugebėjo pritraukti mano dėmesį savo melancholijos, liūdesio ir tuštumos persmelktomis eilutėmis, - tokios sėkmės, kokios susilaukė autorius gali pavydėti visi kūrėjai, tačiau, nežinau kaip Jūs, bet aš gan įtariai žiūriu į tokias sėkmes, nes jas peršokti dažnam autoriui būna gan sudėtinga. Tokių minčių vedina, prisimenu, net neketinau į rankas imti naujojo Giordano darbo, bet, visgi, ji įkrito į mano skreitą ir negaliu sakyti, kad pasigailėjau.
Atmenant pirmojo kūrinio istoriją apie du nelaimingus paauglius, išaugusius į žmonės, kuriems nepavyksta įveikti patirtų traumų, ir jų vienatvę, šįkart nustebino autoriaus pasirinkta slidi tema – karas Afganistane. Savo išlaikytu ir tikrai išskirtiniu pasakojimo braižu, autorius pasakoja apie Gulistane vykdančius misiją karius: viršila Renė, daktaras Egiptas, Čederna, Jietris, Torsu tampa pagrindinėmis romano figūromis. Pasakodamas jų likimus autorius apsvarsto, kokios priežastys įtakoja žmonės pasirinkti karą, o ne taiką, kas vyksta žmogaus, privalančio būti nepalaužiamu, viduje, kai šiam tenka priimti sprendimus, nulemiančius gyvybę arba mirtį ne tik tau, bet ir visai kuopai.
Visgi iškiliausia figūra romane turime laikyti žmogaus kūną. Tai jam misijoje tenka sunkiausias fizinis krūvis, tai jame atsispindi tikrasis karas, kuris žaloja, traumuoja, keičia ne tik išorę – jis reaguoja ir išduoda mūsų vidines traumas, kompleksus bei siaubą, kurių atsikratyti kariams, po patirtų išgyvenimų, tampa neįmanoma.
Kūrinys turėtų nenuvilti nei masiškai perkamų romanų skaitytojų, nei tų, kas su malonumu neria į Remarko kūrybos puslapius, ypač tų, kurie žavisi jo romanu Vakarų fronte nieko naujo. Abu romanai neabejotinai turi daug bendro tematiškai (pasakojamos jaunų vyrų stojusių į karo gretas istorijos), todėl skeptikams pagrįstai gali atrodyti, kad knyga – ankstesniosios perkūrinys; tačiau knygos kvėpavimas, autoriaus rašymo stilius, savitas žvilgsnis į karą, šią istorija paverčia autorine ir prisijaukina ne ką prasčiau už patį Remarką, 

2014 m. liepos 21 d., pirmadienis

Maggie O‘Farrell "Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją"


Šiandien noriu pakalbėti apie naujausią Maggie O‘Farrell romaną Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją. Lietuvių skaitytojams šį romaną maždaug prieš metus pristatė leidykla Svajonių knygos, kuri pastaraisiais metais, kiek matau, bando išplėsti žanrines savo ribas ir leisti ne vien tik moterims skirtų meilės romanų kolekcijas, bet ir literatūrinės vertės turinčius kūrinius, ar bent jau skaitymo malonumą teikiančius romanus.
Sunku pasakyti kuriai grupei, iš anksčiau išvardytų, būtų galima priskirti Maggie O‘Farrell darbą, kurio pagrindinėmis temomis šį kartą tampa meilė, motinystė, žmogaus identiteto ir šeimos paslaptys. 2010-aisiais autorė gavo Costa Book teikiamą apdovanojimą. Kūrinys buvo išrinktas geriausiu romanų kategorijoje („Costa Novel“), deja, metų Costa metų knygos titulo susiglemžti nepavyko – ji atiteko  Jo Shapcott poezijos rinkiniui. Kad ir kaip ten, šis apdovanojimas rodo, kad jei ne literatūrinės vertės, tai bent jau skaitymo malonumo, iš šio romano neabejotinai turime laukti ir tikėtis.
Taigi aš laukiau, tikėjausi ir mano viltys neliko apviltos. Autorei pavyko susukti istoriją nuo kurios sunku atsitraukti. Knyga susideda iš dviejų istorijų, kurios mainosi skyrius po skyriaus. Pirmosios istorijos ašimi tampa Leksė Sinkler ir jos, jaunos moters, iš provincijos atvykusios į Londoną šeštajame dešimtmetyje, istorija. Čia Leksė netrunka sulaužyti visas taisykles: įsimylėti vedusį vyrą, kartu su juo apsigyventi bei dirbti liūdnai pagarsėjusiame Soho rajone; Leksė dar nežino, kad visos šios patirtys padės jai subręsti ir, nepaisant tuometinės moters aplinkos, tapti savarankiška, gyvenimo smūgius atlaikiusia ir jų nepalaužta, moterimi. Antroji istorija iš šeštojo ir septintojo menininkų, džiazo ir barų pripildytų puslapių skaitytojus nukelia į dabartį, kur jauna moteris Elina, bando atsigauti po vos jos mirtimi nesibaigusio gimdymo, negana to jai tenka pratintis prie naujo – motinos – vaidmens, tačiau, verčiant knygos puslapius, vis aiškiau suvokiame, kad ne Elinos istorija čia svarbiausia, o jos gyvenimo draugo Teo, kuris, pats tapęs tėvu ir stebėdamas savo sūnų, ima prisiminti tai, ką, atrodytų, vaiko atmintis buvo amžiams ištrynusi iš jo galvos...
Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją nebuvo pirmasis O‘Farrell darbas pakliuvęs man į rankas (prieš keletą vasarų teko skaityti gan smulkų jos romaną Kas nutiko Esmei Lenoks, kuris paliko įspūdį), tad jau žinojau (ar bent tikėjausi žinanti), ko iš šios autorės galima tikėtis. Šiame romane, kaip ir ankstesniajame, O‘Farrell stilingai, niekur neskubėdama, leisdama pačiam skaitytojui susidėlioti teisingą vaizdą, dvi iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusias istorijas sulydo į vientisą pasakojimą.
Jei paprašytumėt apibūdinti O‘Farrell rašymo stilių, kuriam, tiesą pasakius, pradedu jausti keistą prieraišumą, nedaugžodžiaučiau, – tiesiog liepčiau pasiklausyti naujojo Lanos del Rey albumo, abiejų kūryboje rasite tą patį: nostalgiją, fatališkumą, trupinėlį magijos ir, galbūt, skausmingo ilgesio, kuriuo netrunkate persisunkti patys. Šią autorę, drąsiai galime vadinti tikra rašytoja, nes ji turi tai, ko reikia: savitą stilių, pasakotojos instinktus ir pastabumą, padedantį puikiai užfiksuoti pasakojimo detales ir menkiausius virptelėjimus.
Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją nenuvylė ir suteikė skaitymo malonumą; tad jei susidomėjote, patariu nedvejoti ir griebti šią knygą.

Palieku su ištrauka iš knygos:

„Anksčiau, kai ji dar buvo nėščia, saulė žeme ritinėjosi. Ištisomis savaitėmis. Elina sėdėdavo studijos pavėsyje, įmerkusi kojas į kibirėlį šalto vandens. Rytais, kai žolė tebebūdavo drėgna nuo rasos, ji darydavo lauke jogos pratimus. Valgydavo greipfrutus, kartais sušveisdavo po tris per dieną, piešdavo skruzdėlių eskizus, bet tingiai, be jokio tikslo; žvelgdavo į savo pilvo odą, kuri vilnydavo, judėdavo kaip vanduo prieš audrą. Ji skaitydavo knygas apie natūralų gimdymą. Anglimi rašydavo vardų sąrašus ant studijos sienų.
Elina stovi prie lango, žvelgdama į lietų. Apačioje gatvėje vyras traukia šaligatviu Hampstedo Viržyno parko pusėn, paskui jį tursena šuo, Ji nepajėgia suvokti, nepajėgia įsisąmoninti, kas nutiko tai moteriai, tai Elinai, kuri anglimi rašydavo vardus, piešdavo eskizus, skaitydavo apie natūralų gimdymą, įsitaisiusi pavėsyje mirkydavo kojas kibirėlyje šalto vandens. Kaip ji tapo tokia moterimi – moterimi su dėmėta pižama, stovinčia ir virkaujančia prie lango, moterimi, kuriai dažnai tenka užgniaužti pašėlusį troškimą lėkti gatvėmis ir klykti: „Būkite geri, kas nors padėkite man, prašau!“

2014 m. liepos 14 d., pirmadienis

Nora Roberts "Kur baigiasi upė"


Žinote, gyvenime vadovaujuosi taisykle – neleisk, kad kanonai tau vadovautų. Tai nereiškia, kad reikia nerūpestingai laužyti kiekvieną kelyje pasitaikiusią taisyklę ar normą; greičiau čia noriu pasakyti, kad darant pasirinkimus, nereikėtų vadovautis tais kanonais, nes tada daug ką prarandame. Mes apribojame save tokiais žodžiais kaip galima ir negalima, priimtina ir neleistina ir prarandame pusę to gėrio, kurį galime išpešti gyvenime.
Pavyzdžiui, besimokant universitete (ypač filologinėje srityje) gali išgirsti sakant: neskaityt to (tuo dažniausiai būna įvardijami meilės romanai arba detektyvai), nes tai tik nieko neduodantis skaitalas. (???) – „Iš kur jūs žinote, ką man tas skaitalas gali duoti, o ko – ne“, – norisi paklausti jų. Todėl labai dažnai į jų žanrinius apribojimus moju ranka ir skaitau viską: vertą ir nevertą literatūrą, nes, mano nuomone, žanriniai apribojimai (čia galima kalbėti ir plačiąją prasme) nieko verti žmonių gyvenime, kai kalbame apie gebėjimą suteikti paties svarbiausio – laimės. Juk, galiausia, jaunas žmogus nepažįsta savęs taip gerai, kad galėtų laikytis kažkokių kanonų, o jei jis jų laikysis, tai niekada savęs ir nepažins; niekada nesužinos, kas jį nuvilia, o kas suteikia laimę. Bet neįsileiskime į filosofavimus...
Prieš pradėdama postringauti apie visokius kanonus, norėjau pasakyti keletą žodžių ir apie dar vieną baigtą knygą. Matote, turiu įprotį tuo pat metu skaityti ne po vieną knygą, o susistatyti visą jų popuri. Taigi, bebaiginėdama savo neseniai apžvelgtą knygą apie fiurerį, sinchroniškai baigiau ir vieną iš tiesiog fabrikantiškai gaminamų Noros Roberts romantinių detektyvų. Pamaniau, pristatysiu jį, nes dabar vasara ir daugelis žmonių (o ypač moterų) nori atsipūsti ir pailsinti savo įtemptu rėžimu dirbančias galvas.
Taigis, šiuokart suveikiau 2012-aisiais Jotemos leidyklos išleistą Noros Roberts kūrinį Kur baigiasi upė. Kažin ar romantinių knygų gerbėjoms reikia pristatinėti Noros kūrybą – tai viena perkamiausių nūdienos autorių, kuri per metus išleidžia apie 1–3 knygas, o visų jos knygų leidimų užtektų skersai padengti visai Amerikai nuo Los Angelo iki Niujorko.
Jos romane Kur baigiasi upė būsime įvelti į holivudiškos žmogžudystės užkaborius. Knygoje jauna aktorė yra žiauriai nužudoma savo vyro, o judviejų ketverių metų dukra Olivija tampa vienintele įvykio liudininke. Pasislėpusi žaislų spintoje, ji išvengia pabaisos, kol policininkas Frenkas Breidis ją suranda ir padeda įveikti patirtą šoką. Kol pareigūnai tiria bylą, mergaitė saugiai išgabenama į Vašingtono valstiją, pas savo senelius, o Olivijos tėvas, taip pat aktorius, – narkomanas ir alkoholikas – yra nuteisiamas dvidešimčiai metų už mylėtos moters žmogžudystę...
Iki dvylikos metų Olivija ramiai gyvena saugiame narvelyje, kurį jai pasistengė suręsti seneliai: mokyklą ji lanko namuose, ji neturi draugų, kurie galėtų ją atpažinti, niekas nekalba apie jos nužudytąją motiną, kol vieną dieną Olivija, užlipusi į namų palėpę, nesuranda skrynios, kurioje užrakinti prisiminimai; tuomet prieš Olivijos akis vėl iškyla kraupios to vakaro, kai buvo nužudyta mama, smulkmenos, o norėdama daugiau apie tai sužinoti, mergina pasikviečia paviešėti kadaise ją išgelbėjusio policininko šeimą. Tuokart Olivija atrakina ne tik daug paslapčių, bet sutinka ir vaikiną, kuris vėliau užrašys jos motinos ir tėvo likimus į knygą, pakeisdamas visų likimus – Frenko Breidžio sūnų Nojų...
Iš knygos nereikia tikėtis kokių nors vingrybių ar netikėtumų – visi Noros, ir ne tik jos, romantiniai trileriai sukami pagal vieną ir tą patį modelį, keičiasi tik vietos ir personažai. Tačiau jei paklaustumėt manęs, renkantis tarp gausybės lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamų Sandros Brown ir Noros Roberts knygų, visgi, siūlyčiau pasirinkti pastarąją. Niekas taip gerai nemoka papasakoti dviejų žmonių likimų, susijungiančių į vieną, kaip Nora. Ji tai daro neprilygstamai pagrįstai.
Kur baigiasi upė puikiai tinka atostogoms, ar pavargus nuo kūrinių, su kurias turi dirbti, kuriuos turi stengtis suprasti – šiame viskas aišku ir paprasta (išskyrus, galbūt, sugrįžusį žudiką), ir (grįžtant prie įžanginio filosofavimo) kartais tai gali suteikti daugiau laimės, nei galėtum tikėtis - svarbiausia neatmesti nieko, ką gali pasiūlyti gyvenimas!

Palieku su ištrauka iš knygos: 

"Po pabaisos apsilankymo viskas pasikeitė. Gražus namas su daugybe erdvių kambarių ir ištisais akrais žvilgančių grindų visiems laikams liks paženklintas pabaisos šmėklos ir sidabrinio prarastos Olivijos ramybės aido.
Mama jai sakė, kad jokių siaubūnų nėra. Juos galima tik įsivaizduoti; siaubūnai - tai negeri sapnai, tik sapnai. Bet tą naktį, kai ji matė, girdėjo, uodė tą pabaisą, mama negalėjo jos įtikinti, jog ji netikra.
Ir nebuvo kam pasėdėti prie lovos, paglostytį galvelės ir pasekti gražių pasakų, kad ji greičiau užmigtų.
Tėtis jai pasakodavo gražiausias istorijas, neįtikinamai kvailas istorijas apie rožines žirafas ir dvigalves karves. Bet jis susirgo, o susirgęs pradėjo blogai elgtis..."

2014 m. liepos 13 d., sekmadienis

Timur Vermes "Jis ir vėl čia"


Pagaliau užbaigiau nemažo populiarumo sulaukusią debiutuojančio vokiečių rašytojo Timur Vermes knygą Jis ir vėl čia, kurią neseniai išleido leidykla Alma litera.
Pirmoji Timur Vermes knyga netruko Vokietijoje tapti maža sensacija – šalyje jos pardavimai jau siekia 1,5 milijono kopijų. Taip pat, kiek teko užsiskaityti, teises į knygą jau yra nupirktos vienos vokiečių kino kompanijos, tad, telieka laukti Vermes sukurto fiurerio atgimstančio ir kino ekrane.
Na, o kol kas pakalbėkime apie pačią knygą. Kaip galima rasti parašyta ir jos anotacijoje, knyga nukelia į 2011-ųjų pavasarį Berlyne. Būtent jame, prabėgus 64 metams nuo savižudybės, ima ir atbunda pats Vokiečių tautos dievas – Hitleris. Atbudęs šis tautos vadas per daug nepanikuoja; juk fiureris gali išgyventi ir mokyti vokiečių tautą bet kokiomis sąlygomis, – net jei ta vokiečių tauta ir yra jam sunkiai beatpažįstama: visur pilna turkų, žmonės elgiasi nesuprantamai, nerodo tinkamos pagarbos, negana to, rankioja šunų išmatas į maišelius; demokratija, at/ap-laidumas ir medijos užvaldžiusios jų protus. Kas gi belieka Hitleriui, jei ne suprasti, kad atbudo jis ne be reikalo, o tam, kad išgelbėtų savo mylimą tautą nuo pražūties! Ypač, kai pats likimas pasiūlo jam antrą šansą – kalbėti sąmoningumą praradusiems tautiečiams tiesiai iš televizoriaus ekrano...
Cituodama knygą, turiu pasakyti, kad žydų tema nejuokinga ir kūrinyje nerasime linksniuojamo Hitlerio ir žydų klausimo. Nesileisiu į jo nagrinėjimus ir aš, – nors knygos herojus ir yra Hitleris, svarbiausi čia yra vokiečių tautiečiai, apie kurių būtį Hitleris rimtai susimąsto knygoje.
Apie knygą pasakysiu tik tiek, kad skaitant bus sunku sulaikyti šypsnį, stebint kaip tikrajam Hitleriui pasiūlomas dirbas televizijoje, vaidinat Hitlerį, o visiškai rimtos, ir nė maž nejuokingos, jo kalbos tautos priimamos kaip gilus humoras. Savo fiurerišku žvilgsniu ir žodžiu Hitleris negailestingai ištaršys vokiečių tautą, socialinę, politinę, ekonominę jos situacijas ir skatins daug ką permąstyti. Atsibusti!
Atrodytų, knygoje išsakomos mintys ir jos satyra labiausiai turėtų liesti vokiečių tautą, jos istoriją ir dabartinę valstybinę situaciją, – tarp eilučių išskaitome, kad šis kūrinys, tai tarsi nostalgiška giesmė tvirtam, savo nuomonės besilaikančiam vadovui, kurio šiandien yra pasigedusi Vokietija, – tačiau pažvelgus plačiau supranti, kad tai knyga apie mus visus. Juk daugelis vakarų šalių šiandien išgyvena lygiai tą patį: viena ES „valstybė“, nesibaigiančios emigracijos bangos ir globalizacija atima galią iš etninės tautos, todėl ji nustoja kovojusi už savo teises, todėl tyliai pateisina bedarbystę, politikų išsidirbinėjimus, savo apatiją... Ir kaip tik todėl (prisiminkime – žydų klausimas nejuokingas, todėl jį pamirškime) Hitleris mums atrodo toks charizmatiškas, sakantis teisybę, tvirtas vyras pačiame jėgų žydėjime, toks kuris gali pasipriešinti tam, kam nesugeba pasipriešinti pavergta tauta. Toks, kuris gali už ją pakovoti.
Timur Vermes satyra man patiko, patiko subtilus, vos ne angliškas, humoras ir sukurtas fiurerio portretas – šiurpiai tikras. Nesuabejojau nė vienu ištartu Hitlerio žodžiu, po velnių, jis tikrai būtų taip pasakęs, jei būtų atsidūręs nūdienoje! Žodžiu smagiai pasijuokiau iš tikrų dalykų – knyga buvo puikus startas vasaros atostogoms.
Manau, neturėtumėte likti nuvilti šios knygos, jei nuspręsite ją perskaityti; domitės ar nesidomite istoriniais faktais ir įvykiais, visiškai nesvarbu: Hitleris šioje knygoje nėra istorinė asmenybė, o gyvas žmogus, taigi ir jums nebus nuobodu leistis į nuotykį ir kartu su fiureriu apžvelgti šiandieną. Apskritai, jei reikėtų Timur Vermes Hitlerį įvardinti, tai mieliau pirštųsi ne istorinės asmenybės, o ikonos pavadinimas. Vermes buvo svarbu prikelti ne patį Hitlerį, o ikoną. Ikoną, kurios pasigendama.

Palieku su Hitlerio mintimis iš kūrinio apie ES:

„Šalis valdantys pajacai kiekviena proga puola vienas kitam ant kaklo ir saikstosi daugiau niekada nesikivirčysiantis kaip tikri vyrai. Šį tvirtą siekį įkūnijo Europos Sąjunga, panaši į kartais susimetančių neapsiplunksnavusių mokinukų gaują. Ta gauja daugiausia laiko aiškinosi, kas turi būti vadas ir kiek kas turi atsinešti saldumynų. <...> Kas čia per fokusas? <...> Vienintelė viešpataujanti ideologija tapo visiškai nevaržomas tos vaikiškos sąjungos plėtimasis, jis privedė prie to, kad joje atsidūrė faktiškai visi, net menkai išeivysčių Europos pašalių gyventojai. Narystė joje jau nelabai ką reiškė. Kas toje sąjungoje norėjo gauti privilegijų, turėjo jos viduje įkurti naują sąjungą.“