2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

"Brolystė", arba bemintiška vienatvės baimė


Brolystė

Kodėl tu nori brolystės?
Geriau aš kalbėsiu
Vienatvėj, nei tylėsiu
Tavo kalbos
Bemintystėj.

Geriau jau mylėsiu
Savivaizduotę, nei atsiduosiu
Tavo realijų gausmui
Ir fetišų
Bausmei.

Geriau tu pergalvok,
Ar manęs tau reikia, ar
Tik nevienatvės,
Garsų delegacijos,
Chebrai pasigirt...

Juk gyvenimas lengvas:
Sunkiasvorė tik mano dūšia,
Pakirsta cherubinų valdžios
Leitmotyvo
Skardaus.

2015 m. kovo 27 d., penktadienis

Rasa Aškinytė "Žmogus, kuriam nieko nereikėjo"



Vis labiau pavasarėjant, baigiau skaityti Metų knyga išrinktą Rasos Aškinytės romaną Žmogus, kuriam nieko nereikėjo.
Ir iš karto turiu įspėti: tai ne vieną kartą skaitomas kūrinys. Taip teigdama, nenoriu pasakyti nieko bloga apie knygą, tiesiog manau, kad antrą kartą skaitant prielaidos, kurias pasidarėte pirmą kartą bus arba sumaltos į miltus, arba patvirtintos, arba atsiras naujų prielaidų, kodėl taip, o ne kitaip; nors pats pagrindinis knygos herojus teigia, kad atsakymas į klausimą kodėl jo niekuomet nedomino. Tad galbūt neturėtų dominti ir mūsų?
Palikime šį klausimą retorikai. Nors ir man pačiai, kažkodėl kalbant apie šią knygą, nesinori per daug gilintis į kodėl: kodėl toks pasaulis, kodėl toks herojus, kodėl tokia istorija. Todėl. Todėl, kad mums to reikia. Todėl, kad vieta ir laikas tinkami. Tiesiog todėl.
Autorės knyga – nuoširdus pasakojimas apie žmogų, kuriam nieko nereikėjo. Arba, kaip knygą perskaičiau aš, apie žmogų, kurio niekam nereikėjo. Man tai iš tiesų buvo istorija apie nelaimingą vaiką, virtusį nelaimingu žmogumi. (Visgi, ne taip kaip pagrindinis herojus, mėgstu kodėl). Augdamas, pirmiausia nepilnoje šeimoje, o tada, mamai susiradus kitą vyrą ir susilaukus dar vieno vaiko, herojus pradeda jaustis nepilnavertiškas. Pirmiausia jis palygina save ir brolį, kuris pažinojo savo tėvą:

“Tik tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė savo teorijas, vienas panašesnes į kitą, o aš netilpau nė į veną iš jų. Aš iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko.” (119 p.)

Dar vieną traumą jis patiria nugirdęs, motinos ir kaimynės pokalbį virtuvėje, kurio metu motina pratrūksta ir išrėkia tiesą apie jo atsiradimą:

„Aš tiesiog jo nenorėjau! Be jokios priežasties! Nenorėjau ir tiek. Neturiu tam jokio paaiškinimo. Net aiškinti nieko nenoriu. Nenorėjau, ir viskas. Nenorėjau nei tada, kai laukiausi, nei kai gimė. Vienintelis dalykas, ką galėjau galvoti visus tuos devynis mėnesius – aš nenoriu to vaiko.” (15 p.)

Tokie štai prisiminimai iš laimingos vaikystės lydį herojų knygos puslapiuose. Taip ir eina jis per gyvenimą “vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas.” ( 15 p.) O kai esi mylimas visų – reiškia tikrai nesi mylimas niekieno. Jį myli daugelis moterų, bet visos tos meilės – savanaudiškos, arba kūniškos. Tai tik trumpos (naktinės) priebėgos, situacijos, kurių neišvengsi ir į kurias įsivelsi bandydamas gyventi. Visa bėda, kad herojus paties savęs per daug nevertina, todėl rimti santykiai, jų palaikymas, jam - problema:

“Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau saves apgauti. <…> Gyvenau tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. <…> “Visada maniau, kad visus įvykius sukelia protingieji, ne tokie vėplos ir minkštakiaušiai kaip aš.” (29–30 p.)

Žinoma, saves, kaip nieko, suvokimas netrukdo reikštis (su nemaža ironijos bei humoro sauja) herojaus tuštybei ir narcizizmui: “Buvau gražus, sėkmės lydimas vyras. Pasivaliau nuo šlaunies sudžiuvusią spermą. Net mano kojų pirštai, ir tie buvo gražūs.” (63 p.) Knygoje atsirandanti autoironija tarsi pažymi mūsų (nes šis herojus ir yra niekam nereikalingi mes) apsimetinėjimą; apsimetinėjimą ne tik prieš kitus, bet ir prieš save. Mes dangstomės laimės paklodėmis, sėkmės šydais ir gyvenimo blizgučiais, tikindami visus (tame tarpe ir save), jog mums viskas gerai, jog mes sesame kažkas, o tada, kai nebegalime pakelti tų šydų, paklodžių ir blizgučių netikrumo, užsidarome ir verkiame, verkiame, nes žinome tiesą, kuri turi likti už tų blizgučių. Ne kitaip elgiasi ir knygos herojus, kai jį ištinga isterijos priepuolis. Užsidaręs vienas, jis verkia, kandžioja sau lūpas ir gnaibo save, o tada linksmas, grįžta žaisti netikrovės su Silvijos draugėmis.
Skaitant man už akių užkliuvo keistas herojaus pomėgis: daiktų, kurie yra nereikalingi, kurie neturi šeimininkų kolekcionavimas („Jei kam nors ko nors nereikia, duokit man, pasakiau.“ (110 p.). Tą keistą pomėgį, man norisi kildinti iš to, jog herojus jaučiasi kaip tie daiktai – nereikalingas ir nenorimas, nors to (slapčia) labiausiai trokšta; trokšta priklausyti, būti įvertintas ir tai jam pavyksta radus Silviją:

„Man patinka žinoti, kad moteris manęs nori. Truputį baisu, bet malonu. <...> Ji buvo mano, aš – jos. <...> Mano kūnas norėjo jos kūno, ir aš nieko negalėjau padaryti, negalėjau jam uždrausti. Mane pirmą kartą užvaldė protu nesuvokiama meilė. <...> Turėjau aibę moterų, buvau tikrai geras meilužis: puikūs fiziniai bei anatominiai duomenys, žinojau daug būdų moteris patenkinti. Atrodo, visos jos buvo laimingos. Tačiau tik su Silvija jaučiausi tikru vyru. Ji mokėjo parodyti, kad aš geriausias, kad jai reikia manęs, kad tik aš galiu padaryti ją laimingą. Parodyti taip, kad aš patikėčiau.“(127 p.)

R. Aškinytės kūrinys – mūsų būties Biblija, kurioje visai nesvarbios kasdienybės detalės: (neįvardijama, nei kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), dėmesį sutelkiant į pagrindinio herojaus (į mūsų) mintis. Tai nuoširdi jo (mūsų) išpažintis. Išpažintis ir pažintis su savimi. Visais intertekstais (užrašai ant herojaus marškinėlių, knygos dalių pavadinimasi), visomis situacijomis (sakau situacijos, nes tai tikrai nepanašu į nieką kitą) į kurias savo herojų sąmoningai įtraukia autorė, norima perduoti žinią. Neatsitiktinai herojus keičia darbus (pirmiausia pardavinėja orą, tada tampa aktoriumi (vaidinančiu kiaušinį), vėliau – vairuoja (kad ir trumpai ir nesėkmingai) sunkvežimį). Kiekvienas darbas, žymi ir vis naują etapą herojaus gyvenime:

„Nė kiek nesigailėjau tų laikų, kai buvau kiaušinis – sieros, anglies, azoto, fosforo, vandenilio ir deguonies junginys. Perėjau į naują etapą, naują vystymosi stadiją, naują fazę. Didžiavausi savimi.“ (161 p.)

O paskutinysis – parako sunkvežimio vairuotojo darbas, tampa ir jo iniciacijos ritualu: kelyje sutikdamas atitinkamus žmonės, herojus apmąsto savo būtį ir supranta, ko nori – nori Silvijos, nori nebebijoti mylėti, nori būti savimi:

 „Buvau pavargęs meluoti, apsimetinėti, pavargęs būti ne savimi. Papasakojau jai visą savo gyvenimą. Silvija nieko nesakė, tik glostė man plaukus, veidą, akis. Kalbėjau ir kalbėjau, negalėdamas sustoti, lyg tai būtų pirma ir paskutinė galimybė. <...> Va kaip atsitinka, kai nebijai, kai leidi sau mylėti.“ (191 p.)
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo – kūrinys vertas skaitymo. Sunku juo nesižavėti. Mane pakerėjo nuoširdus (ir žaviai atgrasus) pagrindinio herojaus portretas, ne kartą prajuokino jo požiūris į pasaulį ir „išvedinėjamos“ teorijos. Tai tikrai knyga apie žmogų kuriam nereikėjo, bet jau pats pavadinime pavartotas būtasis laikas, nurodo, kad nebūtinai taip turi ir likti.

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

Vilnius, arba kirsti reikia


Vilnius

Vilnius –
pasikoręs savo didybės
bokštuose
Vilnius –
istorinė atmintis išmainyta
bankų stiklams ir fabrikų
laidams
Vilnius –
grožis stelbiamas
skubos
Vilnius –
gyvulinių vagonų miestas
tiek studentų renkasi
tremtį
Vilnius –
akropolių akropoliai
vienišumo
Vilnius –
jo tuneliuose garbė būt
paskerstam
Vilnius –
tos didelės atminties liepos
argi vieta joms čia
iškirskit

2015 m. kovo 8 d., sekmadienis

„Sound Of My Voice“ 2011


Šiandien apie tokį kiną, kokį mėgstu.
Noriu pristatyti 2011-aisiais pasirodžiusį  Zal Batmanglij režisuotą psichologinį trilerį „Sound Of My Voice“ („Balsas iš ateities“), kuriam scenarijų rašė jis pats kartu su, sakyčiau, vienu talentingiausiu jaunosios kartos kino balsų, Brit Marling.
Filmas pasakoja apie jauną porą – mokytoją Piterį (vaid.  Christopher Denham) ir jo merginą (praktikuojančią rašytoją) Lorną (vaid. Nicole Vicius), kurie, siekdami gyvenime kažko daugiau (ieškodami prasmės), nusprendžia  kurti dokumentį filmą apie paslaptingo kulto lyderę Megę (vaid. Brit Marling): moterį, tvirtinančią, kad atkeliavo į dabartį iš 2054-ųjų. Peteris ir Lorna, siekdami demaskuoti apsimetėle laikomą Megę, tyrimo tikslais patys įsijungia į kultą.


Į seansus jie atvežami užrištomis akimis, o prieš leidžiantis į paslaptingą rūsį, visi dalyviai turi apsivalyti (nusiprausti) nuo išorinio pasaulio, taip apvalydami ne tik save, bet ir apsaugodami sergančią ir iš rūsio išeiti dėl silpnos imuninės sistemos negalinčią Megę.
Maža grupė praktikuojančių seansų metu ne tik klausosi Megės mokymų apie (iš)gyvenimą ateityje, bet ir atranda, susitaiko su savimi. Megė ruošia juos įvykiams, kurie pakeis ne tik ateitį, bet ir pasaulį, leisdama suprasti, kad laukia pilietinis karas. Tik ar ji nemeluoja? Kas ji? Balsas iš ateities? Ar apsimetėlė, kurios siekius dar reikia atskleisti? Tai ir stengiasi išsiaiškinti Peteris su Lorna, kol abu nepatenka skirtingoms įtakoms. Peteris įtiki Megės mokymu, o Lorna (daugiausia vedina pavydo) sutinka ją išduoti. Tačiau kiekvienam tiesą ir atsakymą reikia rasti patiems: kai kurių dalykų neįmanoma paaiškinti, reikia tik jais tikėti, arba ne.


Tačiau „Sound Of My Voice“ įdomus ne tik savo turiniu, bet ir struktūra. Tarsi koks Dikenso romanas, filmas suskirstytas į dešimt skyrių. Apie tokio pateikimo pasirinkimą viename iš interviu Zal Batmanglij teigė, kad visi žmonės mėgsta knygas, kurių puslapius norisi versti vis tolyn (page turner), tačiau kodėl filmas negalėtų būti toks pats – nekantriai norėtųsi sužinoti kas vyks toliau.
Ši kino juosta, susukta prieš ketvertą metų tik pradedančių kino versle suktis veidų, kurie dargi neturi jokio specialaus kinematografinio išsilavinimo (Batmanglij yra baigęs antropologijos ir anglų studijas, Marling – ekonomiką), nusipelno dėmesio ir kaip vėliau pasirodžiusio ir didelio populiarumo pasaulyje susilaukusio kito Marling ir Batmanglij darbo „The East“ pirmtakė.
„Sound Of My Voice“ – filmas mąstantiems ir ieškantiems atsakymų: jis nepateiks atsakymų, tačiau privers klausti ir susimąstyti apie tai, kur juda (ir gali judėti) mūsų kuriama civilizacija. O tarp eilučių visada įskaitysime pagrindinį klausimą: ar (ir kuo) tu tiki?


Moters diena ir ko mes nekenčiam


Ko vienodai nekenčia moterys ir silpni vyrai? Aišku stiprių moterų. Tų, kurios žino, kad jos – moterys.
Savo gyvenime turiu ne vieną stiprios moters pavyzdį. Jos kryptingai siekia savo tikslo, žino, kiek yra vertos, ir neparsiduoda pigiau. Joms sekasi, o kartais – nesiseka. Bet jos niekada neišduoda savęs. Ir niekada savęs neapgaudinėja. Tokios moterys žvelgia realiu žvilgsniu į tai, ką mato priešais, ir nepagražindamos sako tiesą.
Jos niekada nemeluoja sau, kad, jei gyvena tikrame š..., tas š.... stebuklingais virs brangakmeniais. Jos geba įvertinti tašką, kuriame stovi ir nesigėdindamos pripažinti, jei jis nėra tas taškas, kuriame nori būti. Stiprios moterys supranta, kad yra laisvos kurti savo gyvenimą pačios, nebūtina laukti ar tikėtis, kad kas nors tai padarys už jas, kad atsiras „baltasis riteris“, kad sėkmė nukris iš dangaus vien todėl, kad jos bus paklusnios ir puoselės savo odą, plaukų spalvą bei natūralų dantų baltumą.
Jos žino, kad išoriniai privalumai yra laikini, bet tai nereiškia, kad nemoka jais pasinaudoti savo naudai. Negana to, jos siekia išsilavinimo, o su juo gauna išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą nuo tradicijos, nuo tabu, nuo primetamos vyrų galios ir nuo trumparegystės. Tokios moterys suvokia, kad yra nepriklausomos savarankiškai funkcionuojančios asmenybės, o ne kažkokia (viršesnio) objekto dalis, kuri be jo negali egzistuoti. Ji laisva spręsti ir daryti pasirinkimus. Ji laisva trenkti durimis, jei su ja nėra elgiamasi pagarbiai, jei jai draudžiama pildyti savo svajones, jei jos sparnus kažkas bando savavališkai nukirpti ir pasisavinti, kad pats galėtų skristi. Stipri moteris gali išeiti, jei ji nėra vertinama. Jei ji nėra mylima. Nes ji žino, ko yra verta. Žino, kad yra moteris.
Ji geba mėgautis gyvenimu. O ypač tuo, ką pavyksta pasiekti pačiai. Taip pat ji žino, kad reikia tausoti savo jėgas ir kad viskas turi ribas. Supranta, kad vertinama yra tik tai, kas nėra parduodama pigiai, todėl nesiaukoja ir nedirba viršvalandžių. Ji vertina savo laiką ir kam jį skiria.
Tai nereiškia, kad stipriai moteriai viskas yra lengva: lengva pasirinkti, daryti sprendimus, lengva išeiti arba likti. Daugeliu atvejų, jų gyvenimas yra sudėtingesnis, nei paprastos moters, kuri geba prisitaikyti, geba susitaikyti ir negalvoti apie tai, kas yra ji pati (be pietų stalo, be mylimo vyro ir vaikų), – galbūt jai tai net nerūpi. Bet stipri moteris turi atsakyti į ją kankinančius klausimus, turi suvokti kas ji yra, kad jos nebekankintų abejonės ir ji galėtų tapti tuo, kuo nori tapti.
Stipri moteris turi didelę širdį ir geba stipriai jausti. Negana to, ji gerai pažįsta žmonės. Ir atsiveria tik tiems, kurie laiko ją lygiaverte drauge, varžove, partnere, mylimąją. Jos pasitikėjimo ir meilės reikia nusipelnyti – tada ir jums bus atsilyginta tuo pačiu.
O svarbiausia, stipri moteris tiek sėkmę, tiek nesėkmę geba sutikti vienodai garbingai. Ji geba pripažinti savo klaidas, bet niekada nemenkina ir negniuždo savęs, nes ji yra viskas, ką turi pati ir ką gali dovanoti.
Ką vienodai gerbia moterys ir stiprūs vyrai? Aišku, stiprias moteris. Tad moters dienos proga linkiu visoms atrasti savo stiprybę, jos siekti ir niekada nemanyti, kad esame kažkam per prastos, kad kažkas su mumis blogai, kad nenusipelnome sėkmės, meilės, pagarbos, – jei taip galvojame, tai tik reiškia, jog stovime ne tame taške ir ne su tais žmonėmis, kuriame turėtume. Būkime tokios stiprios, kad ryžtumėmės pripažinti kas blogai, o tada – išpildyti savo svajones. Būkime tos, kurios suvokia, kas yra – moterys.

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris"


Jau savaitę nekantrauju ir pagaliau turi laisvą minutę pakalbėti (ar bent jau pabandyti) apie Ričardo Gavelio Vilniaus pokerį. Romanas dienos šviesą išvydo 1989 metais – kai bruzdėjimai prieš sovietų valdžią jau buvo pasiekę apogėjų. Perskaičiusi knygą, galiu patikinti – visos pagyros, kurios apie šį kūrinį yra (ar bus) parašytos – yra visiška tiesa. Tai vienas iš tų kurinių, kurie gali tapti gyvenimo palydovais, skaitomais (ir atrandamais) vis iš naujo.
Vilniaus pokeris – postmodernus romanas, kuriame pirmaisiais balsais savo mintis, istorijas ir jų versijas, papasakoja keturi pagrindiniai veikėjai: Vytautas Vargalis, Gedminas Riauba, Martynas Poška ir Stefanija Monkevičiūtė. Keturios skirtingos istorijos susikryžiuoja Vilniuje, kai yra nužudoma (ar nusižudo) Vytauto Vargalio mylimoji Lolita. Kiekvieno veikėjo balsas apmąsto ne tik jos mirties faktą, bet ir pateikia begalę asmeninių praeities istorijų variacijų, versdamas skaitytoją žaisti kartu: kuo tikėti? Ar iš viso reikia tai pasirinkti? O gal tiesiog turime daryti tai, į ką ir nurodo pats knygos pavadinimas – žaisti Vilniaus pokerį, neieškodami atsakymų, nes jie paprasčiausiai neegzistuoja; yra tik žaidimas:
„Beprasmis ir betikslis bepročių žaidimas: paskutinysis, likęs prie stalo, anaiptol neišloš banko. Bankas prapuls, prapuls ir pačios kortos, visi šitai žino, tačiau krauna į banką vis daugiau ir daugiau, nors ten ir taip kūpso krūvelė lavonų, bemiegių naktų, isteriškų ašarų, savižudžių ir žmogžudžių. .. Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“
Vilniaus pokerio negalėtume pavadinti siužetiniu romanu, nors jis ir turi siužetą, tačiau juo, visą laiką yra žaidžiama: veikėjų istorijos, jų tapatybės nuolat kinta, o įvykiai prisimenami vis kitaip. Šiame kintančių, mirties apimtų, formų pasaulyje lieka viena nekintanti konstanta – Niekas:
„Tad kas žino tikrąją teisybę? Manau niekas. Apie žmogų pavojinga bet ką griežtai teigti. Žmogus kur kas platesnis už bet kokius teiginius. Gal apie jį dera šnekėti vien neiginiais? Lolitos Banytės-Žilienės tėvas nebuvo batsiuvys. Ji nebuvo nuplikusi, nebuvo šluba, ji niekada nebuvo berniukas. Šitaip gali tęsti iki begalybės. O tikrųjų atsakymų vis vien nebus, nes juos težino Niekas.“
Vilniaus pokeris – genialus kūrinys, kurio aktualumas neišnyksta net laisvoje Lietuvoje. Sakyčiau atvirkščiai, įžengus į naują tūkstantmetį R. Gavelio mintys apie Vytautą Vargalį persekiojančius JUOS (kurie taip ir lieka romano mįsle, nes niekada nėra įvardijami) įgauna dar daugiau atspalvių. Kas jie š tikrųjų? Komunistai? Šuniški (padlaižiaujantys ir sugebantys apsiprasti net kariami) žmonės? Idealai? Filosofai?..
Apskritai, turiu pasakyti, jog apie Vilniaus pokerį negalima rašyti, – (šis įrašas taip pat yra klaida) bent jau tol, kol žaidimo pažadintas adrenalinas vis dar pulsuoja tavo gyslomis, kadangi susikaupti ir papasakoti kažką rišlaus labai sunku. Tai romanas, kurio turinį ir mintis galima aptarinėti metų metus, o tyrinėjant viskas imtų ne aiškėti, bet atsirastų tik dar daugiau interpretacijų ir žaidimo galimybių: postmodernumas, mitologija, tradicijos, filosofija, literatūra – romano intertekstų spektras labai platus, taip išplečiant interpretacijų ir romano supratimo lauką iki begalybių.
Vilniaus pokeris – romanas slibinas. Jis turi devynias galvas, žvelgiančias į skirtingas puses; tos galvos visos skirtingos, visos kalba kitomis kalbomis apie skirtingus dalykus, tačiau jas vienija kūnas – egzotiškas, bet kartu skaudžiai pažįstamas. Tai kūnas, kurį pažinti  turi kiekvienas save gerbiantis medžiotojas (skaitovas).

Palieku su Gedmino pamąstymais apie lietuvius ir Lietuvą:


„-... Nykus siaubas: lietuviai amžių amžius gyveno ant jūros kranto ir niekad nepanoro nuplaukt į svečias šalis, atrast ką nors visai nežinoma, bent susapnuot anuos krantus. Vien žvejojo pakrantėm. Net Lietuvos galvą atkirto Nemuno srovė. Vis ta pati mitologiška judančios vandens galia... Tauta pati sau nusikirto galvą. Taip, taip, kiekvienas kraštas turi galvą, liemenį, rankas ir kojas – kaip dogonų namas. Nemuno srautas atkirto nuo mūsų Prūsiją ir prūsus. O kaip tik ten buvo Lietuvos galva ir smegenys: religija ir šventyklos, kultūros užuomazgos ir filosofijos pradmenys. Ten buvo viskas. Net pati žemė ten magiška: vokiečiai išgalabijo ir asimiliavo prūsus, bet savo valstybei jėgų sėmėsi kaip tik Prūsijoj... Net po šimtmečių lietuvių kultūra lindo iš ten. Net nukirstos šaknys leido atžalas... Ir viskas buvo prarasta laisva valia. Niekas nesikovė dėl Prūsijos, niekas nepanoro perplaukt per srovę, į kitą krantą... Paaiškink man, kuriems galams reikėjo valdyt milijonus gudų ir rusų, dešimt kartų prarast ir vėl atkariaut kokį Vitebską, kėpestuot ligi pat Maskvos ir imt iš jos duoklę, vaikytis po stepes totorius, tukint ir taip pertukusį kūną, tuo pat metu netenkant galvos... Štai taip: mes – begalvė tauta. Jau penki šimtai metų. Piktosios jėgos apgavo mus ir pasiglemžė mūsų smegenis. O besmegenį kraštą pavergt labai paprasta... Lai kiekviena nacija, kiekvienas kraštas gerai išsiaiškina, kur jo galva, ir tesaugo ją.“ 

2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Melody Gardot „The Absence“


Už lango – pirmoji pavasario diena. Sekmadienis. O pas mane – kosulys ir arbatos.
Kadangi nelinksma visai sergant ir žvelgiant pro langą į pravirus šiukšlių konteinerius bei bandant rašyti kursinį darbą, tematiškai, turiu pasakyti, nelabai nutolusį nuo tuose konteineriuose esančio  turinio, pagalbos šaukiuosi muzikoje.
Šį kartą ją randu amerikiečių džiazo atlikėjos Melody Gardot 2012-aisiais pasirodžiusiame albume „The Absence“.
Albumas – trečiasis autorės darbas. Jis turi daugiau šviesos ir gyvybės, negu jo pirmtakai ir, nors nesu gerai susipažinusi su amerikiečių džiazo tradicijomis, tačiau iš to, ką žinau, esu linkusi teigti, jog šis darbas netaiko į tradicijos rėmus. Jame atliepia prancūziška džiazo maniera („So We Meet Again My Heartache“, „Impossible Love“), ir kaži ko mintyse iškyla brazilų muzikos atgarsiai („Iemanja“, „Mira“).
Albumo kūriniai – manieringa atgaiva nuo buvimo pavargusiam protui. Jie tarsi nebūties prieskoniai, kurių kartais taip pasigendame esamybės kasdienybėje.


Palieku su labiausiai mane žavinčia albumo daina: „So We Meet Again My Heartache“