Vis labiau pavasarėjant, baigiau
skaityti Metų knyga išrinktą Rasos Aškinytės romaną Žmogus, kuriam nieko nereikėjo.
Ir iš karto turiu įspėti: tai ne vieną
kartą skaitomas kūrinys. Taip teigdama, nenoriu pasakyti nieko bloga apie
knygą, tiesiog manau, kad antrą kartą skaitant prielaidos, kurias pasidarėte
pirmą kartą bus arba sumaltos į miltus, arba patvirtintos, arba atsiras naujų
prielaidų, kodėl taip, o ne kitaip; nors pats pagrindinis knygos herojus
teigia, kad atsakymas į klausimą kodėl
jo niekuomet nedomino. Tad galbūt neturėtų dominti ir mūsų?
Palikime šį klausimą retorikai. Nors ir
man pačiai, kažkodėl kalbant apie šią knygą, nesinori per daug gilintis į kodėl: kodėl toks pasaulis, kodėl toks herojus,
kodėl tokia istorija. Todėl. Todėl, kad mums to reikia. Todėl, kad vieta ir
laikas tinkami. Tiesiog todėl.
Autorės knyga – nuoširdus pasakojimas
apie žmogų, kuriam nieko nereikėjo. Arba, kaip knygą perskaičiau aš, apie
žmogų, kurio niekam nereikėjo. Man tai iš tiesų buvo istorija apie nelaimingą
vaiką, virtusį nelaimingu žmogumi. (Visgi, ne taip kaip pagrindinis herojus,
mėgstu kodėl). Augdamas, pirmiausia nepilnoje
šeimoje, o tada, mamai susiradus kitą vyrą ir susilaukus dar vieno vaiko, herojus
pradeda jaustis nepilnavertiškas. Pirmiausia jis palygina save ir brolį, kuris
pažinojo savo tėvą:
“Tik
tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė
savo teorijas, vienas panašesnes į kitą, o aš netilpau nė į veną iš jų. Aš iš
savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei
drąsos, nei meilės sau. Nieko.” (119 p.)
Dar vieną traumą jis patiria nugirdęs, motinos
ir kaimynės pokalbį virtuvėje, kurio metu motina pratrūksta ir išrėkia tiesą
apie jo atsiradimą:
„Aš
tiesiog jo nenorėjau! Be jokios priežasties! Nenorėjau ir tiek. Neturiu
tam jokio paaiškinimo. Net aiškinti nieko nenoriu. Nenorėjau, ir viskas.
Nenorėjau nei tada, kai laukiausi, nei kai gimė. Vienintelis dalykas, ką
galėjau galvoti visus tuos devynis mėnesius – aš nenoriu to vaiko.” (15 p.)
Tokie štai
prisiminimai iš laimingos vaikystės lydį herojų knygos puslapiuose. Taip ir
eina jis per gyvenimą “vienodas,
vientisas, paprastas ir visų mylimas.” ( 15 p.) O kai esi mylimas visų
– reiškia tikrai nesi mylimas niekieno. Jį myli daugelis moterų, bet visos tos
meilės – savanaudiškos, arba kūniškos. Tai tik trumpos (naktinės) priebėgos,
situacijos, kurių neišvengsi ir į kurias įsivelsi bandydamas gyventi. Visa
bėda, kad herojus paties savęs per daug nevertina, todėl rimti santykiai, jų
palaikymas, jam - problema:
“Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik,
skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau saves apgauti.
<…> Gyvenau tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. <…> “Visada
maniau, kad visus įvykius sukelia protingieji, ne tokie vėplos ir
minkštakiaušiai kaip aš.” (29–30 p.)
Žinoma, saves,
kaip nieko, suvokimas netrukdo reikštis (su nemaža ironijos bei humoro sauja)
herojaus tuštybei ir narcizizmui: “Buvau
gražus, sėkmės lydimas vyras. Pasivaliau nuo šlaunies sudžiuvusią spermą. Net
mano kojų pirštai, ir tie buvo gražūs.” (63 p.) Knygoje atsirandanti
autoironija tarsi pažymi mūsų (nes šis herojus ir yra niekam nereikalingi mes) apsimetinėjimą; apsimetinėjimą ne
tik prieš kitus, bet ir prieš save. Mes dangstomės laimės paklodėmis, sėkmės
šydais ir gyvenimo blizgučiais, tikindami visus (tame tarpe ir save), jog mums
viskas gerai, jog mes sesame kažkas,
o tada, kai nebegalime pakelti tų šydų, paklodžių ir blizgučių netikrumo,
užsidarome ir verkiame, verkiame, nes žinome tiesą, kuri turi likti už tų blizgučių.
Ne kitaip elgiasi ir knygos herojus, kai jį ištinga isterijos priepuolis.
Užsidaręs vienas, jis verkia, kandžioja sau lūpas ir gnaibo save, o tada
linksmas, grįžta žaisti netikrovės su Silvijos draugėmis.
Skaitant man už akių užkliuvo keistas herojaus
pomėgis: daiktų, kurie yra nereikalingi, kurie neturi šeimininkų
kolekcionavimas („Jei kam nors ko nors nereikia, duokit man, pasakiau.“
(110 p.). Tą keistą pomėgį, man norisi kildinti iš to, jog herojus
jaučiasi kaip tie daiktai – nereikalingas ir nenorimas, nors to (slapčia)
labiausiai trokšta; trokšta priklausyti, būti įvertintas ir tai jam pavyksta
radus Silviją:
„Man
patinka žinoti, kad moteris manęs nori. Truputį baisu, bet malonu. <...>
Ji buvo mano, aš – jos. <...> Mano kūnas norėjo jos kūno, ir aš nieko
negalėjau padaryti, negalėjau jam uždrausti. Mane pirmą kartą užvaldė protu
nesuvokiama meilė. <...> Turėjau aibę moterų, buvau tikrai geras
meilužis: puikūs fiziniai bei anatominiai duomenys, žinojau daug būdų moteris
patenkinti. Atrodo, visos jos buvo laimingos. Tačiau tik su Silvija jaučiausi
tikru vyru. Ji mokėjo parodyti, kad aš geriausias, kad jai reikia manęs, kad
tik aš galiu padaryti ją laimingą. Parodyti taip, kad aš patikėčiau.“(127 p.)
R. Aškinytės kūrinys – mūsų būties Biblija, kurioje visai nesvarbios kasdienybės detalės: (neįvardijama, nei
kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), dėmesį sutelkiant į pagrindinio
herojaus (į mūsų) mintis. Tai nuoširdi jo (mūsų) išpažintis. Išpažintis ir
pažintis su savimi. Visais intertekstais (užrašai ant herojaus marškinėlių,
knygos dalių pavadinimasi), visomis situacijomis (sakau situacijos, nes tai
tikrai nepanašu į nieką kitą) į kurias savo herojų sąmoningai įtraukia autorė, norima
perduoti žinią. Neatsitiktinai herojus keičia darbus (pirmiausia pardavinėja
orą, tada tampa aktoriumi (vaidinančiu kiaušinį), vėliau – vairuoja (kad ir
trumpai ir nesėkmingai) sunkvežimį). Kiekvienas darbas, žymi ir vis naują etapą
herojaus gyvenime:
„Nė
kiek nesigailėjau tų laikų, kai buvau kiaušinis – sieros, anglies, azoto,
fosforo, vandenilio ir deguonies junginys. Perėjau į naują etapą, naują
vystymosi stadiją, naują fazę. Didžiavausi savimi.“
(161 p.)
O paskutinysis – parako sunkvežimio
vairuotojo darbas, tampa ir jo iniciacijos ritualu: kelyje sutikdamas
atitinkamus žmonės, herojus apmąsto savo būtį ir supranta, ko nori – nori
Silvijos, nori nebebijoti mylėti, nori būti savimi:
„Buvau pavargęs meluoti, apsimetinėti,
pavargęs būti ne savimi. Papasakojau jai visą savo gyvenimą. Silvija nieko
nesakė, tik glostė man plaukus, veidą, akis. Kalbėjau ir kalbėjau, negalėdamas
sustoti, lyg tai būtų pirma ir paskutinė galimybė. <...> Va kaip
atsitinka, kai nebijai, kai leidi sau mylėti.“
(191 p.)
Žmogus,
kuriam nieko nereikėjo – kūrinys vertas skaitymo. Sunku
juo nesižavėti. Mane pakerėjo nuoširdus (ir žaviai atgrasus) pagrindinio
herojaus portretas, ne kartą prajuokino jo požiūris į pasaulį ir „išvedinėjamos“
teorijos. Tai tikrai knyga apie žmogų kuriam nereikėjo, bet jau pats pavadinime
pavartotas būtasis laikas, nurodo, kad nebūtinai taip turi ir likti.