2015 m. birželio 24 d., trečiadienis

„Nightcrawler“ 2014



Šiandien viso mano dėmesio nusipelnė 2014-ųjų filmas „Nightcrawler“ („Nakties klajūnas“) – režisūrinis Dan Gilroy debiutas. Tiesa, prisvilusiu blynu šis darbas nė iš tolo nekvepia: stilingas, įtraukiantis, turintis ką pranešti ir vyriškai stoiškas debiutas suveikia lyg šaltas stiklas dar šaltesnės vodkos po bukinančios darbo dienos.
Filmo istorija sukasi apie Luisą (akt. Jake Gyllenhaal), jauną vyrą Los Andžele, kuris įvairiais būdais bando išgyventi šiame žiaurios komercijos ir ryšių valdomame mieste. Būtį jam apsunkina ir tai, kad jis neturi jokio išsilavinimo, o baigti internetiniai kursai darbdaviams pasitikėjimo nekelia, dargi, žinant, kad jis – moralės neturintis vagis.
Tačiau vieną vakarą, gabiam Luisui pasitaiko galimybė susipažinti su tamsiąja žurnalistikos puse – laisvai samdomo žinių reporterio darbas jam pasirodo lengvas kelias į sėkmę, tad nusipirkęs kamerą ir policijos raciją vyras imasi naujo darbo. O dėl sėkmės ir garbės Luisas pasirengęs žaisti nepaisydamas jokių taisyklių.
Prie filmo sėkmės neabejotinai prisidėjo Jake Gyllenhaal, kurio sukurtas sociopato Luiso vaidmuo verčia pristabdyti kvėpavimą. Net drįsčiau teigti, kad Luiso vaidmuo – geriausias aktoriaus pasirodymas didžiuosiuose ekranuose: akimirką malonus, ramus ir smalsus vaikinas netrunka tapti amoraliu šaltakraujišku įsakinėtoju. Gyllenhaal kuria vaidmenį laisvai, nestokodamas charizmos, drąsos, užtikrintumo ir šaltakraujiškumo; lygiai taip Luisas filmuoja avarijų ir žudynių aukas.
„Nightcrawler“ – tai nepatogus kinas, verčiantis permąstyti posakį „žurnalistikos džiunglės“. Kas ir kodėl kuria naujienas? Kodėl žinių metu populiarėja smurtas? Kodėl mes jį perkame pusryčiams? Dar svarbiau – kiek žmogus gali padaryti, kad patenkintų paklausą. Smurtas – naujoji mūsų pramoga, apie kurią kalbame dienos metu, net nesusimąstydami, kad žmogus, suteikęs šią pramogą mums, pažeidė visas moralės normas. Ir dar daugiau – užsikąsdami pietus smurtu Jūs elgiatės taip pat.
Šis trileris, tiems, kurie liko sužavėti filmų „Drive“ ir klasika tapusio Roberto De Niro „Taxi Driver“. „Nightcrawler“ rasime tą pačią dar iš 1950-1960-ųjų metų filmų atklydusią tamsą, ramiai tekančią aukštą įtampą ir fatališką pagrindį herojų, kuris įrodo, kad pragaro nereikia ieškoti - jis yra čia.




2015 m. birželio 23 d., antradienis

"That God is crying"



That God is crying

at the longest day of the year
no light hasn't appeared
-
today
for someone
that God is crying

2015 m. birželio 13 d., šeštadienis

Vasara, pabandom iš naujo nemirti




Ne visada miršti amžinai. Kartais Mirtis sustoja, pasibaido, atšoka nuo tavęs ir tu vėl – gyvas. Tik tai ne atsitiktinumas. Kad nemirtum, reikia milžiniškų pastangų: susitaikymo su savimi,  dozės C vitamino, vieno konfiskuoto arbūzo, kartais – braškių, skęstančių šampane, kvapo, tinkamos melodijos, kartais – besijuokiančių draugų, vienatvės, tylos, didelio miesto triukšmo, sekso, pamišimo, namų... nieko...

Kad nemirčiau reikia vasaros ir laisvės. Reikia jai ritmą mušančių kompiuterio klavišų, sveikų abiejų rankų pirštų. Reikia stipraus išbudinančio vėjo, besiveržiančio pro žiemos nepraleidžiantį plastiko langą. Reikia jūroje skęstančios ir miško žalumoje prisikeliančios saulės, reikia spalvotos padangės. Reikia miško tylos, dviračio ir delnuose netyčiomis traiškomų uogų kvapo. Reikia muzikos ir neatsakingumo. Knygos ir kitų istorijų, pasaulio. Reikia paties savęs. Ryto rasos ir puodelio arbatos. Minčių. Pokalbio. Tavęs. Dialogo.

Tiek daug reikia, kad galėtum kurti, kvėpuoti, kad galėtum nemirti. Kad galėtum verkti. Mylėti. Gyventi. Bet tik tiek... tad, kodėl didžiąją dalį gyvenimo mes renkamės mirti?