Yra knygų, kurias rekomenduojama
perskaityti, bet yra tokių, kurias privalai. Jano Wolkerso, žymaus XX a. olandų
rašytojo, dailininko ir skulptoriaus, knyga Turkiški
saldumynai (išleid. Alma littera)
neabejotinai yra viena iš paskutiniųjų.
Jei neklystu, Turkiški saldumynai pirmoji šio,
skandalų nevengusio ir savo nuomonę drąsiai reiškusio, autoriaus knyga lietuvių
kalba; anksčiau Wolkerso romanai į mūsų kalbą versti nebuvo. Sovietiniais
metais, kaustomiems tuometinės ideologijos, toks bandymas kažin ar būtų pasisekęs,
o ir atkūrus nepriklausomybę, iki tokios kūrybos lietuviams dar reikėjo
paaugti: kaži ar vartotojiškos kultūros, sekso ir mums dar nepažinios
vakarietiškos simbolikos persmelkta Wolkerso kūryba būtų buvusi taip lengvai
suprasta ir priimta tuomet.
Turkiški saldumynai pirmiausia
yra meilės romanas. Knygos pasakotojas, neįvardytas skulptorius, pasakoja apie
savo ir Olgos, vieną žiemą kelyje sutiktos moters, santykius. Reflektuodamas
santykių pradžią, įvykusią santuoką ir bendrą gyvenimą, jis ne tik apsako savo
meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl
moteris jį paliko? Nors knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas
atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau
neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga; tai šios moters
gyvenimo dramos liudytoju ir pasakotoju jam lemta būti, dalėlė po dalelės
atskleidžiant moters, traumuotos psichologiškai, paslaptis: „raganos“ motinos
įskiepytą nevisavertiškumą, baimę pasenti, abejojimą sava kilme ir paranojišką
nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas
atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti
Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvados, kad dėl visų Olgos
santykių nesėkmių, kalta būtent ji.
Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi
dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su
visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius
ir žodingus sakinius atsveria paprasti. Nesumeluota rašytojo nuojauta leidžia
kurti tekstą, kuriuo sunku suabejoti: jis atviras, nuoširdus, turintis ne tik
ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.
Janio Wolkerso romaną įsirašau
prie tų knygų, kurios vertos garsios rekomendacijos dar vieno perskaitymo ir
išsamesnės analizės. Janas Wolkersas man kvepia Arthuro Millerio ar John Fante
darbų puslapiais, bet tuo pačiu turi savą braižą ir ne mažesnes pretenzijas,
kurios, manau, pateisinamos.
Knygos ištrauką galite rasti čia: