2014 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

"Vakarų tema", arba grįžimas


Vakarų tema

***

Atrodo palikau ten kažką;
ten – vakaruos – kur prasiskyrę
debesys saulės šviesą skandina; –
juk ne veltui grįžtu.

***

Ji nenorėjo palikti dangaus:
taip stipriai stengėsi nenusileisti, jog
šviesaistrės spindulių blukinami
debesys traukės atgalios. –
Ar ir tau taip bus?

2014 m. rugsėjo 20 d., šeštadienis

"Tuštybės pirkiniai", arba neturiu ko slėpti


Tuštybės pirkiniai

Aš neturiu ko slėpti ir
slepiu tai gerai: taip
smarkiai šypsaus, kad
nematyti – kokia pilka ir
žvarbi tuštuma manyje.

Ar tik nebus klaida, jog
Tuštybių mugėje nieko
nepirkau sau? – tik tą
šypseną plačią, gaulingą?
Kad tave apgavau:
prekijui preke sumokėjau.

2014 m. rugsėjo 16 d., antradienis

"Svetimos dainos", arba iškeliauju, draugai


Svetimos dainos

Aš iškeliauju, - o kur
keliauju, draugai?
Gyvenimas tapo perviršiu
čia, - nebėra dėl ko
aušint burnos.

Visos dienos prabėga
kitų kurtose dainose; -
niekas nė nesiklauso
manęs – iškeliauju
negirdėtas.

Tauziju niekus; bandau
atsakymą rasti svetimose
dainose: išsirinkti ar yra
teisingas, - čia neparodys
niekas kelio.

Iškeliauju, sakyčiau,
draugai, - bet ar esti tokių?

Nuo scenos žvelgiu į
neužsėstas kėdes. Visos
dienos prabėga laukiant, kol
sugrįšit iš dainų svetimų. -
Per vėlai jūs užsėsit
tuščiąsias kėdes.

2014 m. rugsėjo 12 d., penktadienis

"Kėdė", arba rudens vaizdelis



Kėdė

Kėdė ant kurios augta,
padengta keliais
emalės sluoksniais:
pro rudens pūdomo
klevo lapo spalvą
šviečia šūdas, o po jais
laikus, kai tavęs nebuvo,
 mena tikroji pušis. –
Tą kėdę, tokią mažą,
senelio tvirtintą nekartą,
matai liūčiai nuėjus;
tuščioj dirvoj, tarsi
ten būtų išaugus:
nuo drėgmės ir
iš žemės kylančio šalčio
atsiplaudę dažai, dažno sėdesio
nugludinti nelygumai.
Tiek darbų
ant jos nudirbta sėdint:
nuimti burokai,
nuvalyti kopūstai,
išižyti žirniai ir pupos.
Bet kodėl pamiršta ji 
darbus nudirbus?

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Jan Wolkers "Turkiški saldumynai"


Yra knygų, kurias rekomenduojama perskaityti, bet yra tokių, kurias privalai. Jano Wolkerso, žymaus XX a. olandų rašytojo, dailininko ir skulptoriaus, knyga Turkiški saldumynai (išleid. Alma littera) neabejotinai yra viena iš paskutiniųjų.
Jei neklystu, Turkiški saldumynai pirmoji šio, skandalų nevengusio ir savo nuomonę drąsiai reiškusio, autoriaus knyga lietuvių kalba; anksčiau Wolkerso romanai į mūsų kalbą versti nebuvo. Sovietiniais metais, kaustomiems tuometinės ideologijos, toks bandymas kažin ar būtų pasisekęs, o ir atkūrus nepriklausomybę, iki tokios kūrybos lietuviams dar reikėjo paaugti: kaži ar vartotojiškos kultūros, sekso ir mums dar nepažinios vakarietiškos simbolikos persmelkta Wolkerso kūryba būtų buvusi taip lengvai suprasta ir priimta tuomet.
Turkiški saldumynai  pirmiausia yra meilės romanas. Knygos pasakotojas, neįvardytas skulptorius, pasakoja apie savo ir Olgos, vieną žiemą kelyje sutiktos moters, santykius. Reflektuodamas santykių pradžią, įvykusią santuoką ir bendrą gyvenimą, jis ne tik apsako savo meilės ir aistros Olgai istoriją, bet ir tarsi bando išsiaiškinti, kodėl moteris jį paliko? Nors knygoje ryški pasakotojo asmeninė drama (bandymas atsigauti po sugriuvusios santuokos, menininko kelias, vienišumas), tačiau neapleidžia mintis, jog svarbiausia knygoje lieka Olga; tai šios moters gyvenimo dramos liudytoju ir pasakotoju jam lemta būti, dalėlė po dalelės atskleidžiant moters, traumuotos psichologiškai, paslaptis: „raganos“ motinos įskiepytą nevisavertiškumą, baimę pasenti, abejojimą sava kilme ir paranojišką nenorą pačiai tapti motina. Apžvelgdamas Olgos tėvų santykius, pasakotojas atkreipia dėmesį į motinos svarbą – teigdamas, kad jos valioje buvo priversti Olgą pasirinkti vienaip ar kitai, jis prieina išvados, kad dėl visų Olgos santykių nesėkmių, kalta būtent ji.
Turkiški saldumynai – daugiasluoksnis romanas, jame vis mainosi dabarties ir praeities, gyvybės ir mirties vaizdiniai: prieš akis jie lekia su visomis smulkmenomis, kurias parinkti Janui Wolkersui nekyla sunkumų; puošnius ir žodingus sakinius atsveria paprasti. Nesumeluota rašytojo nuojauta leidžia kurti tekstą, kuriuo sunku suabejoti: jis atviras, nuoširdus, turintis ne tik ironijos, bet ir juodojo humoro, šviesus, humaniškas, bet nevengiantis ir brutalumo.
Janio Wolkerso romaną įsirašau prie tų knygų, kurios vertos garsios rekomendacijos dar vieno perskaitymo ir išsamesnės analizės. Janas Wolkersas man kvepia Arthuro Millerio ar John Fante darbų puslapiais, bet tuo pačiu turi savą braižą ir ne mažesnes pretenzijas, kurios, manau, pateisinamos.

Knygos ištrauką galite rasti čia: