„With You I‘m Born Again“

Šiandien tęsiu sau duotą pažadą, aprašyti įvairias meilės balades iš praeito tūkstantmečio. Šįkart tai „With You I‘m Born Again“. Pirmą kartą daina startavo 1979-aisiais ją sudainavus Billy Preston‘ui ir Syreeta‘i Wright. Billbord‘e ji pasiekė ketvirtąją vietą, o Junktinės Karalystės sąrašuose užėmė antrąją vietą. Šią dainą taip pat galime išgirsti skambančią ir amerikietiškoje tų pačių metų komedijoje „Fast Break“.

Daina, žinoma, kaip ir priklauso, yra gan sentimentali (...with you I‘m born again...) ir šiuo atžvilgiu, net tinkama pretendentė į vestuvinių dainų sąrašus, o kaip žinome vasara yra vestuvių metas....

Na, gerai, baigiu nusišnekėti: patikėkit, karštis iš manęs baigia išsunkti paskutines druskas... Kur baigiau? A, taip. Mano pačios nuomone, daina nėra prasta, apskritai, tai vienas iš geresnių to dešimtmečio „meilės“ gabalų, todėl vasarą, pajutus nostalgiją prabėgusiems laikams, nevengiu ja pabaidyti iš medžių paukštelių, kurie pabėga vos supratę, kad jų balselis ne toks plonas kaip Syreeta.

Deja, šis įrašas paskutinis birželį - atsisveikinu su visais lygiai savaitei. Turiu atlikti pareigą sau, universitetui ir visuomenei. Tikiuosi iš ten, kur šį rytą išvažiuoju, grįšiu gyva sveika ir be didesnių traumų. Žinoma, norėčiau tikėtis, kad ir ten išpuls laisva valandėlė parašinėti ČIA, bet nesu tikra, kad rasiu galimybę prisijungti prie interneto. Esu pasiruošusi (ar bent bandau būti) ištverti savaitę be šios komunikacijos priemonės.

Taigi, palieku Jus su Billy Preston‘u ir Syreeta Wright bei pridedu kitas šios dainos versijas: Mariah Carey ir John Legend,  Lynda Carter ir Tom Jones.

Gero klausymo.

"Take This Waltz" 2012

Tik pasigyriau, kad pastaruoju metu į mano akiratį neužklysta joks įsimintinesnis filmas ir, ką tu sau nori, netikėtai pas mane atsidūręs, daugelį kino festivalių aplankęs, 2012-ųjų „Take This Waltz“ sužlugdo mano žodžius. Sarah Polley rašyta ir režisuota kanadietiška romantinė drama, kuri pasakoja apie 28-erių Margo, man buvo tikras gardumynas.

Margo (Michelle Williams) yra laisva rašytoja, kuri jau penkerius metus gyvena santuokoje su savo kulinaru vyru Lu. Tačiau lėktuve atsitiktinai susipažinusi su vienu vyru, kuris, pasirodo, yra jos kaimynas, Margo, trokšdama dėmesio ir to, ko manosi trūkstant jos santuokoje, užmezga artimus santykius su Danieliu. Nesijaudinkit, santuokinė ištikimybė nėra pažeidžiama (bent kol kas), tačiau užsimezgę ryšiai pakeičia visų gyvenimus.

Visą filmą manęs neapleido dejavu, apie ši filmo jausminį koloritą ir, bent jau man, jis turėjo milžiniškų panašumų į Flobero piešiamą „Ponios Bovari“ pasaulį. Klaidingos iliuzijos, noras, kad kasdienybė būtų nekasdieniška,  troškis kažko, būtent, KAŽKO, ko realybėje net nėra, verčia Margo ieškoti to, ko, kaip liaudis pasakytų, nepamatė.

Negalima sakyti, kad Lu ir Margo vienas kito nemyli. Visame filme pilna glaustymosi, kutaliojimosi, bučinių, pasižaidimų ir sakymų: aš tave myliu; bet tai tušti žodžiai ir veiksmai. Atrodytų, kad bent jau Margo juos naudoja nordama prikelti kažką, ko jau nebėra; galbūt, net savitaigos tikslais, bet melancholija nuo kurios jai sunkiai sekasi pabėgti, kadangi jai nėra net aiškios priežasties, ima viršų.

Keisti jos santykiai su Danieliu; ji tiesiog pire jo „prikimba“, radusi tai, ko jai reikia: dėmesio, kalbų, komplimentų, pojūčio, kad esi geidžiama, kad gali sugundyti vyrą... Danielis jai tampa ta dalimi, kurią ji manosi praradusi santuokoje. Per penkerių metų metines jiedu su vyru vargiai persimeta keliais žodžiais, ji sakosi negalinti jo sugundyti, nekintama rutina veda į nuobodulį... Danielių ji naudoja kaip pasitikrinimą ar gali atsispirti pagundai išduoti vyrą, kaip pasikalbėjimų ir laisvalaikio partnerį, kuris teikia tai, ko nebėra santuokoje. Bet jau filmo viduryje nuskamba išganinga frazė: nauji dalykai taip pat sensta.

Margo klysta, manydama, kad iškeitusi savo vyrą į kitą vyrą ji bus laimingesnė – nauji dalykai taip pat sensta. Bet klaidos ji neišvengia ir pabėga su Danieliu, o tai, ką matome vėliau, tik patirtina sakytą frazę.

Labai stipri filmo vieta buvo karosėlių scena, kai Margo ir Danielius sėdėdami jose „žaidžia“ žvilgsniais, mėgaujasi tamsa, muzika ir sukimuisi, bet staiga mechanizmas sustoja, įsijungia šviesa ir visi prašomi išlipti. Taip, tai tikrai buvo geras kadras, patvirtinantis, jog mūsų gyvenimas negali būti nesustojančios karuselės (banali tiesa apie meilę).

Ginčytina man filmo pabaiga, nes šiuose karuselės matome Margo visai vieną. Ar pritariu šiai pabaigai? Iš dalies taip, kam gyventi su žmogumi, jei nejauti laimės. Iš dalies ne – argi mes jau esame tokie egocentriški, kad mums sunku gyventi kartu (ypač tokiomis sąlygomis, kokias turėjo Margo ir Lu), kai karuselės sustoja? Visą laiką nesisuksi; pirma – tai daug kainuoja, antra – galiausiai, ir nuo taip trokštamo nesibaigiančio sukimo, jus imtų pykinti.

Filmą tikrai verta pamatyti, nes, kažkaip stebuklingai, jis turi kiek gilesnes šakneles, negu reikalautumėme iš romantinės dramos. Tikrai gera režisūra, geras scenarijus, solidūs aktoriai ir spalvinga aplinka (priešingai herojų gyvenimams) tinka tiek atgauti, tiek ir prarasti kvapą, stebint herojų veiksmus. Filmas tikrai iš tų, kuriuos pažiūrėčiau anrąkart.

"Hable con ella" 2002

Pastaruoju metu mano akiratyje maža filmų, kuriuos būtų verta aprašyti (gal čia veikia mano pačios nusiteikimas?), aplinkui vien tik banalios istorijos... Bet vakarykštė naktis buvo kiek išskirtinė. Nusprendžiau, kad pasiilgau Pedro Almodovar‘o ir belaukdama jo naujojo darbo, kuris pasirodys šią vasarą, dar kartą peržiūrėjau kažkada seniai seniai matytą jo 2002-ųjų darbą „Hable con ella“ („Pakalbėk su ja“). 2002-aisiais ši drama buvo apdovanota už geriausią scenarijų, o 2003-aisiais gavo auksinį gaublį kaip geriausias užsienio filmas. Negaliu apsakyti, kaip atsigavo dvasia stebint pro akis slenkančius filmo vaizdus. Mane visada stebina Almodovar‘o gebėjimas papasakoti nepaprastą, sunkiai įtikimą istoriją, taip, lyg tai būtų pats paprasčiausias nutikimas. Matyt, todėl man jo darbai ir patinka.

Šį kart, jo paties parašyta, istorija pasakojo apie du vyrus. Vienas yra žurnalistas, kuris įsimyli matadorę. Kitas – terapeutas, ligoninėje slaugantis komoje esančią moterį, kurią, prieš atsiduriant ligoninėje, pažinojo iš matymo. 

Abu šie vyrai vieną dieną ir susiduria klinikos erdvėje. Žurnalisto draugė – matadorė – yra sužalojama buliaus ir jos smegenis ištinka klinikinė mirtis, ji atsiduria komoje. Vyras imasi ją slaugyti ir taip susipažįsta su antruoju. Tarp jų, prižiūrint „savas“ moteris, užsimezga draugystė. Bet taip pat staiga ji ir nutrūksta, kai žurnalistas sužino, kad matadorei yra nebereikalingas, mat, pas ją sugrįžo buvęs mylimasis. O antrajam vyrui taip pat nelabai sekasi. Jis yra iki ausų įsimylėjęs savo slaugomą merginą ir ši meilė baigiasi gan tragiškai: jis ją, esančią komoje, išprievartauja.

Būtent tada, vyrų keliai vėl susikerta. Žurnalistas stengiasi padėti savo draugui, kuris dabar uždarytas kalėjime ir laukia teismo. Pirmojo mylimoji jau mirusi, o apie antrojo nėra jokių žinių, ir tai varo terapeutą iš proto...jis nenorėjo jai nieko bloga - tik mylėti.

Skaitant šias eilutes, išgirdus tokį pristatymą, labai lengva pasmerkti vieną, teisinti kitą, bet jei žiūrėsite filmą, Jūs tikrai nebebūsite tokie tikri dėl nieko. Ką reiškia mylėti? Ką reiškia būti mirusiam? Kas gali apspręsti kuris veiksmas yra moralus, o kuris ne? Kas apsprendžia, kad žmogaus psichika yra sužalota? Tokie klausimai mane apniko žiūrint vieną iš įsimintiniausių filmų, kokių tik esu mačiusi. Pedro Almodovar‘as sukūrė tikrą vyrišką dramą, balansuojančią tarp gyvenimo ir mirties meilės ir brutalumo slenksčio.

Rekomenduoju visiems, kurie jaučiais pavargę nuo kasdienybės, kuriems reikia ko nors šviežio, tokio, kas atgaivintų sielą.

Harrison Craig - australietiškas talentas

Radusi (tiksliau būtų pasidariusi) laisvą minutę žiūrinėjau 2013-ųjų australietišką „The Voice“ ir likau sužavėta bei nustebinta šiuometinio laimėtojo Harrison‘o Craig‘o. Šiam vaikinukui tik aštuoniolika, bet dainuoja jis kaip pats Sinatra, Elvis ar John‘as Gordon‘as!

Kasdieniniame gyvenime Craig‘as niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių, na, gal tik tuo, jog kenčia nuo mikčiojimo, todėl jam net savo vardą ištarti sunku. Bet dainuojant šis sutrikimas išnyksta. Va, kur muzikos galia!

Tikiuosi, kad jo svajonė tapti pasaulinio garso atlikėju, ne tik kad išsipildys, bet jau yra pakeliui. Kadangi man tikrai patiko laimėtojas, pasidalinsiu jo pasirodymais ir su Jumis.

"All Out Of Love"

Šiandien kilo tokia vasariškai pompastiška idėja, per šį ilgų dienų ir trumpų naktų laikotarpį pasistengti pristatyti kuo daugiau romantiškų baladžių, sukurtų dar prieš prasidedant naujajam tūkstantmečiui. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai man išdegs (įsipareigojimai, įsipareeeeigojimai.... problemų sinonimas), bet kol nuotaika ta, tai nedelsiant ir pradėsiu.

Manau, puiki pradžia būtų su 1980-aisiais pasirodžiusiu Air Supply hitu „All Out Of Love“ („Visa iš meilės“).  Savo gimtinėje - Amerikoje - baladė Hot 100-uke užėmė garbingą antrąją vietą. Televizijos kanalas VH1‘s dainai 2003-aisiais taip pat yra paskyręs 92-ąją vietą (iš šimto) geriausių meilės dainų sąrašiuke.

Daina sėkmingai perdainuota tapo daugelio šalių atlikėjų: jamaikiečių, anglų, australų, kinų... žodžiu, kokiai publikai bepaduosi, tokiai įtiksi.

Aš pati pirmą kartą šią dainą išgirdau, berods, būdama penkiolikos ir tuomet ji man buvo tapusi vienu iš mano mažųjų vasaros hitų. Ir iš tikrųjų, kaži ar galima ką prikišti šiai dainai, jei tik ne per plonai bliaunančius atlikėjus (kam aš nejaučiu prielankumo), bet, šiuo atveju, net ir tai įgauna savotiško žavesio. Jei reiktų apibūdinti dainą keliais suprantamais žodžiais, tai ji, sakyčiau, saldi kaip braškių uogienė valgoma su pienu ir riekele minkšto batono sėdint verandoje, vakarėjant.

Taigi, pristatau - „All Out Of Love“: orginalas, jamaikiečio Andru Donalds 1999-ųjų versija, 2006-ųjų Westlife‘o ir Deltos Goodrem sudainuotą duetą bei, tais pačiais metais pasirodžiusią, anglo Declan‘o Galbraith‘o versiją.

Saldaus pirmadienio miego.

Papasakota istorija

Norėčiau sudėti tokias eilutes, kuriomis įprasminti galėčiau, to nevertųjų dalią. Tiek pasakojimų sukasi galvoje, tiek žmonių, kuriuos pažinau, kurių veidus skaičiau ir, kurie nebuvo to verti nė lašo.

Kaip gerai pagalvoji, iš ko susideda visa būtis, jei ne iš pasakojimų, kuriuos tu išgirsti, kuriuos tu priverstas stebėti pasakojant kvailą giminės galvą, ir kuriuos imi ir sukuri tu pats – verčiamas nuobodulio ar bandydamas pabėgti. 

Kiekvienas iš šių pasakojimų nugula į mūsų vidų ir sudaro milžinišką prisiminimų albumą, todėl senatvėje tu pradedi maišyti viską. Nebežinai kas atsitiko tau, apie ką tau buvo papasakota, o ką tu tik pamatei, bet nepatyrei savo kailiu. Todėl daugelis prisiminimų nėra patikimi. Jie mus išduoda, kaip išduoda visi, kuriuos pažįstame ar kada pažinosime. Svarbiausia to priežastis, kad išgirstą pasakojimą mes paverčiame savo dalimi ir perpasakodami pridedami save "įsivaizdavimų" apie tai, koks, mes norėtume, jis būtų.

Nieko gyvenime nėra teisingo ir objektyvaus, nes žmonės patys tokie nėra. Kokio adekvatumo mes galime reikalauti iš pasaulio, jei patys, jo ir viso ant(i)žeminio pasaulio kūrėjai, tokie nesame. Kūrėjas negali nei perduoti, nei, tuo labiau, sukurti objektyvios ir nuo nieko nepriklausomos istorijos, kaip ir perpasakotojas negali perpasakoti vien tik tiesos; bet kuris įvykis bus perkoštas subjektyvių nuojautų, asmeninių išgyvenimų, intymių paslapčių.

Kiekvienas pasakojimas, tai kelionė žmogaus minčių ir regėjimų skaidulomis. Tai vargina. Tai sekina. Klausyti visada yra sunku, nes tu nesi pasakotojas – tu nesuvoki jo pasakojamos istorijos svarbos. Kai jo žodžiai plėšo krūtininę, tai tai jie daro ne tau, o jam, nes tik jis žino ir yra išmatavęs savo potyrio, istorijos gylį tikra patirtimi. Tu tesi menkas ir apgailėtinas klausytojas, kurio pareiga linksėti, galbūt truputėlį susijaudinti ar, atvirkščiai, nuobodžiauti, kol kažkas lies širdį.

Kartais tau skaudu, kad istorijos ne tavo. Kartais dėl žmonių savanaudiškumo pasakojimo metu: juk tu, egocentriškas individe, tuomet tik indas, kurį jie gali panaudoti nemastydami nei apie tavo pačio tūrį, nei apie gylį.

Bet dažniausiai skaudu dėl to, kad šios, išgirstos istorijos, taip ir liks neužrašytos, galbūt net nepasakytos antrąkart, ir tu žinosi, kad esi vienintelis galintis tai padaryti – pratęsti nevertųjų gyvavimą, atskleisti tai, ką žmogus patikėjo tik tau arba, ką tik tau pavyko suprasti. Kartais jautiesi įpareigotas, kartais pajauti pasididžiavimą dėl savo perdėm liguisto supratingumo ir pastabumo. Bet labai dažnai susimąstai, ką su šiomis istorijomis aplankančiomis mus kiekvieną dieną daryti? Sandėliuoti kuriame nors smegenų kampelyje? Užrašyti istoriją? Išsikepti pyragą? Sudėti dainą?

Vienaip ar kitaip, jos liks gyventi su tavimi. Todėl senatvė yra sunkus metas. Ji sunki, nes tavyje sukaupti pasakojimai, galiausiai užgožia tave. Vaikams po truputį tampi nesąmones tauzijančia niekų mašina, - jie dar nesupranta, - nes jiems dar toli...

Prisiminimai, istorijos; jos tave ryja tol, kol pats kažkam tampi papasakota istorija.

"Juslės ir paradoksai" - pamišęs pasaulis

Juslės ir paradoksai

Žiūrėti į šviesą,

Bet jos nenorėti.

Žiūrėti į grožį,

Bet jį atstumti.

Matyti skurdą,

Bet jo negailėti.

Matyti kančią,

Bet ja netikėti.

Girdėti klyksmą,

Bet į jį nereaguot.

Girdėti griuvimą,

Bet jo nestabdyti.

Skanauti gyvenimą,

Bet iš jo juoktis.

Skanaut malonumą,

Bet juo nepasitenkint.

Jausti pasaulį,

Bet jį atmesti.

Jausti buvimą,

Bet jį padusinti.

Būti sukurtam,

Bet kurt negalėti.

Būt mylimam,

Bet meilės nejausti.

Išnykti nekenčiamam,

Bet atsiprašyti norėti.

Išnykti nepastebėtam,

Bet pakartoti norėti.

Penktadienio atradimas - Robert Capa

Naršant po visagalio interneto platybes, mano akis, visai netikėtai, patraukė keletas gan įdomių ir, sakyčiau, kontraversiškų nuotraukų. Kaip visada, pradėjusi domėtis viskuo, kuo tikrai nereikia, sužinojau, jog mano akį patraukusios fotografijos yra darytos ne ko kito, o žymaus vengrų kilmės fotografo Andre Friedmann‘o, geriau žinomo Roberto Capos vardu.

Nors pats visą gyvenimą prisistatinėjo kaip fotožurnalistas, visgi, Capa buvo fotomenininkas, kuriam už vis svarbiau buvo pagauti „tą“ momentą. Neminint jo darbų, pasaulyje jis dar žinomas kaip vienas iš kompanijos Magnum Photos įkūrėjų.

Capa gimė 1913-aisiais Austrijos-Vengrijos imperijoje, kurią paliko 1932-aisias, kai buvo areštuotas už dalyvavimą protesto akcijoje. Išvykęs iš šalies jis atvyksta į Berlyną su svajone, tapti rašytoju, tačiau, vietoj to, įsidarbina fotografu. Būdamas žydų kilmės, Capa bijojo galimo persekiojimo, todėl į valdžią atėjus naciams jis apsigyvena Prancūzijoje, o prieš Antrąjį pasaulinį karą atsiduria Niujorke.

Per savo ne tokį jau ilgai trukusį gyvenimą Capa įamžino 5 pasaulyje vykusius karus:  Ispanijos pilietinį karą, Antrąjį Kinijos – Japonijos karą, Antrąjį pasaulinį karą, 1948 m. Arabų – Izraelio karą ir Pirmąjį Indokinijos karą. Būtent fotografuodamas paskutiniajame, jis ir mirė, karo lauke užlipęs ant minos.

Patys Capos darbai jau kalba apie jo humaniškumą, ieškojimą „to“ momento, kurį galėtų sustabdyti, kai visas jo matomas pasaulis pasimetęs karo chaose. Ieškant momento, jam ne tiek rūpėjo nuotraukos techninė pus, kiek, būtent, jausmo, minties perteikimas. Na, per daug jo kaltinti ir negalime, būnant karo lauke tikrai nepasirūpinsi viskuo, o ypač, prisiminus, kad tais laikais visa, ką jie vadino fototechnika, buvo gan ribota.

Susipažinimui - pridedu keletą jo darbų.

"Arbitrage" 2012

Pagalvojusi supratau, kad gan seniai bežiūrėjau kokį tai trilerį, todėl nieko keista, kad mano akiratyje šį kartą atsidūrė seniai bematytas Richard‘as Gere‘as su naujuoju darbu „Arbitrage“. Lietuviai vėl pranoko patys save, pritaikę filmui lietuvišką pavadinimą, kuriame biržos terminas išvirto į „Apgaulingą aistrą“. Na, ar ne gražus skambesys? O kaip atspindi filmo esmę, tai tu neklausk. Bet ką padarysi...

Filmą režisavo ir scenarijų jam rašė jaunas režisierius  Nicholas Jarecki‘s, tačiau nepaisant to, komanda matoma ekrane buvo tikrai ne iš pradedančiųjų. Pagrindinį turtuolio vaidmenį kūrė  Richard‘as Gere‘as, jo žmona tapo Susan‘a Sarandon, įtarųjį detektyvą sukūrė Tim‘as Roth‘as, o teisingąja (sąlygiškai) dukrele pabuvojo jauna, bet tikrai neprasta Brit Marling, kuriai tebejaučiu simpatiją po prieš metus išvystos „Kitos žemės“.

Filmo istorija pasakoja apie šešiasdešimties sulaukusį –onierių, kuris turi viską ko begalima norėti: gražius ir didžiulį potencialą ateityje turėsiančius vaikus, žmoną, kuri keliasi penktą rytę ir užsiima labdara ir pilatesu bei, žinoma, meilužę – jauną ir gražią prancūzę dailininkę, kuri kaip ir priklauso yra pavydi ir nesupratinga. Kas belieka turtuoliui, jei ne nuolaidžiauti tokiai ugniai, kad tik išlaikytų ją rankose. Taigi, po nevykusio barnio, dėl dėmesio stokos, vyras, kad jam būtų atleista, pasisiūlo praleisti savajai dailininkei porą dienelių jo užmiesčio name, bet čia pats likimas pakiša koją – vyrą bevažiuojant apima snaudulys ir...kitą akimirką jis jau yra apvirtusioje mašinoje, o kartu su juo nebegyva meilužė. Išspyrus duris jam pavyksta pabėgti, bet kiek galima bėgti nuo teisingumo kai ant tavo galvos pakimba ne tik meilužės gyvybė, bet ir grėsmė būti pričiuptam sukčiavus? O dar geresnis klausimas, ar galima pasirinkti bausmę, kurią atlikti tau būtų patogiau? O gal, teisingai suplanavus, pavyks išlipti sausam, bet ką tai kalbėtų apie mūsų pasaulį?

Filme puikios istorijos buvo sukurtos ir Sarandon bei Marling. Žmonos ir dukters situacijos gerai atspindėjo tai, kaip ištikimybę bei moralinius principus galima parduoti ir paaukoti, siekiant materialaus gerbūvio bei karjeros aukštumų.

- Pasaulis šaltas, - sako Gere'o personažas.

- Tada tau reikia šiltų kailinių, - atšauna žmoną vaidinanti Sarandon.

Filmas baigiasi taip netikėti ir taip šaltai, kaip ir turi baigtis tai, ką vadiname realybe. Sakyčiau epilogas puikiai atspindėjo tai, kuo teisingumo institucijos virsta, tai, ko jos labiausiai bijo ir tai, į ką jos kištis nėra per daug norios.

Pažiūrėti filmą siūlau visiems lietuviams, kurie jau senokai yra nusivylę teisėsaugos darbu, kai ši susiduria su privilegijuotaisiais. Taip pat tiems, kuriems patinka loginiai ir azartiniai žaidimai, nes šiuose svarbiausia (kad ir ką sakytų mamytės) laimėti. Bet retai kada pasitaiko, kad laimėtojas būtų absoliutus, dažnai jį pergudrauja tie, iš kurių jis mažiausiai šito tikėjosi.

"Lean On Me"

Paklauskit manęs ką veikiu pastarosiomis dienomis (kad net rašyti neberašau) ir, atvirai prisipažinsiu, laukiu kol ateis liepa. Belaukdama lydausi kaip vaisinis ledas. Karštis, vasara ir mokslai man nesisieja. Kaip reikia ką nors įsidėti į galvą, jei vienintelis jos noras, užrašomas kiekvienoje perskaitomoje eilutėje, yra užmigti. Deja, ir šito gero ji gauna per mažai. Ooooo liepa liepa...kaip aš tavęs laukiu.

Belaukiant klausausi bene vieno iš labiausiai perdainuoti mėgstamų gabalų „Lean On Me“. Šią dainą parašė ir savo albume „Still Bill“ pirmą kartą išleido Bill‘as Withers‘as 1972-aisiais.

Dainą Rolling Stone‘s žurnalas įtraukė į 500 geriausių visų laikų dainų sąrašą, kuriame ši atsidūrė aukščiau vidurio, užimdama 205-ąją vietą.

Tikriausiai ne vienam teko šią dainą išgirsti ar klausyti begales kartų, todėl nieko keista, kad daugeliui ji jau siejasi su žodžiais „banalu“, „atsibodo“, „kiek galima?“. Bet, visgi, savo lyrika tai nėra daina, kurią galėtumėme nurašyti kaip prastą. Be to, ji man patinka todėl, kad iš jos išradingi žmonės gali padaryti ką tik užsigeidę, kaip tai nutiko 1987-aisiais, kai R&B grupės „Club Nouveau“ perdainuota daina atnešė Grammy Withers‘ui, kaip geriausios metų R&B dainos teksto autoriui. Dainai teko garbė du kart pabūvoti Billbord‘o sarašo viršūnėje. Pirmą kartą ji ten užkopė sudainuota pačio Bill‘o Withers‘o, o antrąkart - „Club Nouveau“dėka. Tokia sėkmė, užkilti į pirmąją vietą Billbord‘e antrąkart ir dar perdainuotai kito atlikjo, tėra tekusi tik devynioms dainoms, taigi, verta susimąstyti.

Dainos tekstas kaip jau sako pats pavadinimas „Lean On Me“ („Pasikliauk manim“) siejasi su bendruomene, pasitikėjimu ir glaudžiais žmonių ryšiais, na, o pats autorius ją parašė išsikraustęs iš savo gimtųjų vietų Vakarų Virdžinijoje ir atvykęs gyventi į išdidųjį Los Andželą. Sėdamas savo naujame bute ir spaudydamas pianino klavišus jis ilgėjosi glaudžių savo gimtojo miestelio bendruomenės ryšių ir tada, netiktai, jam ir gimė žodžiai „lean on me“, kurie netruko užkariauti Vakarų pasaulį. 

Kiekvienam iš mūsų reikia turėti žmonių, kuriais galime pasikliauti, bet, taip pat, reikia tokiu žmogumi būti ir pačiam. Mūsų bendruomeniniai ryšiai sparčiai vysta ir ateis diena, kai gailėsimės jų nepatręšę ir neišgelbėję laiku. Neužsidarykime vienas nuo kito, bendraukime, padėkime ir pasitikėkime vienas kitu. Tik taip mes galime išsaugoti savo žmogiškumą.

Siūlau pasiklausyti keletos "Lean On Me" dainos versijų: orginalo (1972), „Club Nouveau“(1987), Michael‘io Bolton‘o (1993), Bonnie Tyler (1999) bei Jack‘o Vidgen‘o (2012). Kitaip tariant, kiekvienam dešimtmečiui po vieną versiją.

Gero gaivaus ir vasariško pirmadienio vakaro.