Marguerite Duras "Meilužis"

Šiandien apie prancūzų rašytojos Marguerite Duras autobiografinį romaną „Meilužis“ (leidykla „Vaga“, 2014), kuris pelnė Goncourt‘ų premiją ir vis dar yra vienas iš labiausiai skaitomų prancūzų literatūros kūrinių. Nenuostabu – Duras pasakojimui sunku atsispirti: nuoširdi refleksija, egzotiškas siužetas,  poetiški sakiniai, pasvertas žodis... „Meilužis“ – tai trumpas, per vakarą perskaitomas, romanas, kuris tikrai neturėtų priversti jūsų užmigti prie naktinės lempos šviesos.

Romano veiksmas nukelia į egzotišką 1930-ųjų Indokiniją, kurioje prabėgo rašytojos jaunystė. Gyvenimas šioje šalyje Duras paliko gilius įbrėžius, ir net prabėgus daugeliui metų, pamačius kitokį pasaulį, ji vis grįždavo prie prisiminimų apie šią Prancūzijos koloniją. Romano ašis –penkiolikmetės prancūzaitės romanas su kinų turtuoliu. Tik viskas daug sudėtingiau nei atrodo.

Knygoje susiduriame su savarankiška, kiek arogantiška ir anksti subrendusia Duras, besimokančia licėjuje: net nededant jokių pastangų, jai puikiai sekasi mokslai, ji žino, kad nori rašyti, tačiau jos ir motinos nuomonės apie Duras ateitį išsiskiria: „Aš noriu rašyti. Jau sakiau motinai: nieko daugiau nenoriu, tik rašyti. Iš pradžių patylėjo. Paskui paklausė: ką rašyti? Knygas, romanus, atsakiau. Tada kaip kirviu nukirto: kai laimėsi konkursą matematikos mokytojo vietai gauti, tada rašyk, jei nori, tada man nesvarbu. Ji – prieš, tai nevertas užsiėmimas, tai netgi ne darbas, o kažkoks pokštas – vėliau pasakys: vaikiškos sapalionės“ (p. 25).

Tokia mergina, kurios kūnas „liesas, beveik geibus, dar vaikiškos krūtys, blyški rožinė pudra ir raudoni lūpdažiai“ (p. 25), vieną dieną įsitaiso meilužį. Kodėl? Nes ji suvokia, kad yra paskutinė šeimos viltis išsikapstyti, susimokėti vyresniojo brolio, laiką leidžiančio opijaus rūkyklose, skolas, ir grįžti į Paryžių. Tai suvokia ne tik mergina, bet ir patys broliai, motina, kuri „leidžia mergaitei vaikščioti mažos prostitutės drabužiais. Todėl mergaitė kone viską puikiai žino ir išmano, moka pasinaudoti jai rodomu dėmesiu, supranta, kad tai gali jai atnešti pinigų“ (p.29).

Tad kai ja susidomi turtingas kinas, mergina sutinka būti jo baltąja meiluže. Ji įsitikinusi – laiką leidžianti su juo tik dėl to, kad jai reikia pinigų. Ir šiam romanui negali sutrukdyti niekas: nei licėjaus direktorė, nei šeima. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių, visiems tai naudinga.

Naudinga net pačiai merginai, kuri vyresnio meilužio glėbyje atranda ne tik malonumą, ne tik pinigų teikiamą saugumą, bet ir tylią paguodą dėl po tėvo mirties šeimą užklupusių negandų ir skurdo: „Aš sakau: tai, kas atsitiko man, – ne tik mano nelaimė. Pasakoju, kaip mums buvo sunku – maitintis, gyventi vien iš motinos atlyginimo. Man vis sunkiau ir sunkiau kalbėti. Jis klausia: o kaip jūs gyvenote? Atsakiau, kad mes gyvenome gatvėje, skurdas pagriaužė šeimos pagrindus, ir kad mes visi atsidūrėme gatvėje, ir kad kiekvienas darė, ką norėjo. Mes praradome gėdą. Štai kodėl aš čia, su tavimi <...> Aš verkiu. Jis padeda galvą man ant peties ir verkia todėl, kad aš verkiu“ (p. 51).

Tačiau romano herojė leidžia sau būti silpna ir verkti tik meilužio, kuriuo žavisi, bet nemyli, glėbyje. Kad ir kas nutiktų – namuose savo jausmų ji niekam be jo neatskleidžia. Iš vienos pusės – tai jos stiprybė, iš kitos –  atskleidžiamas begalinis jaunos moters vienišumas. Nors ir turėdama du vyresnius brolius ir motiną, ne kas kitas, o ji yra priversta savo kūnu visiems išpirkti laisvę.

Galbūt iš čia ir ta neapykanta vyresniajam broliui. Nors šeimoje labiausiai pagarbos ir meilės nusipelno dukra, tačiau motinos mylimiausias – jis. Knygoje ne kartą minima, kad mergina norėtų jį užmušti už visą skausmą, kurį jis sukelia motinai savo elgesiu: „Šitas žmogus rausdavosi spintose, turėjo uoslę, mokėjo ieškoti, surasdavo tas baltinių krūvas, kur būdavo slėptuvės. Vogė net vestuvinius žiedus, niekučius, brangenybes, maistą. Apvogė Do, tarnus, jaunesnįjį brolį. Ir mane – dar kaip! Būtų pardavęs net ją, savo motiną“ (p. 83).

Nors atrodytų, kad merginos santykiai su meilužiu ir jos nesupratimas, kaip motina gali taip besąlygiškai mylėti savo sūnų palaidūną, neturi nieko bendra, tačiau atsargiai nagrinėjant kūrinį, galėtume rasti priežastį, kodėl autorė bus pasirinkusi istoriją papasakoti būtent šitaip. Meilės nesuvaldysi. Kaip motina negalėjo nemylėti sūnaus, taip ir Duras, kad ir kiek kartų teigė, kad su savo meilužiu yra tik dėl pinigų – nemylėti jo negalėjo.

Apskritai, Duras romano siužetas, pasakojimo poetiškumas – daugiau nei galima tikėtis iš 125 puslapių kūrinio. Tai šeimos nelaimės, neapykantos, meilės ir augimo alchemija, patikima skaitytojui kaip rašytojos, kuri stebi mergaitę (save pačią) plaukiančią keltu į Saigoną, išpažintis. Ji patiks rafinuotos prancūzų literatūros mėgėjams.

Palieku su romano ištrauka:

„Dabar žinau: pačioje jaunystėje, kai man buvo aštuoniolika, penkiolika metų, mano veidas jau turėjo požymių tapti alkoholikės veidu – tokiu, kokiu jis tapo brandos metais, kai daug gėriau. Alkoholis padarė tai, ko nepadarė Dievas, jis atliko žudiko vaidmenį, norėjo mane pribaigti. Bet alkoholikės veidą aš įgijau prieš pradėdama gert. Alkoholis via tai tik išryškino. Manyje tarsi apsigyveno nuopuolis – aš tą žinojau, – bet apsigyveno stebėtinai anksti. Kaip ir geismas. Mano, penkiolikmetės, veidas buvo paženklintas geismo, bet aš jo dar nebuvau patyrusi. Ta veido išraiška labai krito į akis. Net mano motina tikriausiai ją matė. Ir broliai. Taip viskas ir prasidėjo – nuo pernelyg ryškaus, pervargusio veido, nuo įkritusių akių, prasidėjo daug anksčiau, negu tai patyriau“ (p.13).

Ir tiems, kuriems patiko romanas – vertėtų pamatyti ir 1992-ųjų šio kūrinio ekranizaciją, rezisuotą Jean-Jacques Annaud. Nors filmas iš kritikų susilaukė prieštaringų įvertinimų, "The Lover/L'Amant" tuomet lygintas su žymiąja erotikos juosta "Emmanuelle", tačiau kaži kiek ši tiesa artima... nors kino juosta neprilygsta gyliu literatūros kūriniui, tačiau nieko bloga keletą valandų pasimėgauti gana neblogu kinematografijos perlu.

Virginia Woolf "Į švyturį"

Vėl grįžtu prie literatūros. Šį kartą – prie daugiasluoksnės V. Woolf kūrybos.

Prisimenu, buvau kiek nustebusi, kai tuo pačiu metu tiek „Vagos“, tiek „Versus Aureus“ leidyklos sumanė išleisti tą patį autorės romaną „Į švyturį“ (2011). Visgi, pati pasirinkau „Vagos“ leidyklos romano leidimą. Sugundė Laimanto Jonušio vertimas, o kadangi su žodinga V. Woolf kūryba susiduriu ne pirmą kartą – rizikuoti visai nesinorėjo.

„Į švyturį“ – tai romanas, kuris pirmiausia smalsų skaitytoją gali sudominti faktu, kad jame aptinkama daug pačios autorės autobiografinių detalių. Viena mano Universiteto draugė apie taip parašė puikų tiriamąjį darbą, teigdama, kad, pasakodama apie Ramzių šeimos (bei šeimos svečių) atostogas vasarnamyje, vystydama pagrindines romano temas V. Woolf neišvengia savo pačios vaikystės prisiminimų apie savo šeimą.

Galima sakyti, kad „Į švyturį“ – tai pasakojimas apie pačios rašytojos vasaras, praleistas Sent Aivse. Atkuriamas jos tėvo (knygoje – ponas Ramzis) – mylimo, bet griežto Viktorijos laikų tirono, nuo „tikrojo“ gyvenimo nutolusio literato, kurio valiai ir sprendimams, visgi, niekas negali pasipriešinti – portretas. Įamžinamas ir motinos (knygoje – ponia Ramzi) grožis, rūpestingumas, praktiškumas ir matroniškumas – noras valdyti kitų gyvenimus ir sprendimus (juk savojo valdyti ji, aštuonių vaikų motina, jau negali).

Dėmesio verti ir kiti knygoje iškylantys personažai: visada į „stiklinę kelis lašus kažko“, t.y. opiumo, (p. 16) įsilašinusio ir dėl nelaimingos santuokos kenčiančio Augusto Karmaiklo, anksti mirusios ir tėvų numylėtos Pru bei kare gyvybės netekusio, daug žadančio matematiko Endriaus.

Ypač sudominatis Lilės Briskou portretas. Moters, kuri stengiasi tapti kūrybinga dailininke, kuri stebi viską iš šalies, kuri mąsto ir pastebi daugiau nei kiti. Lilę žeidžia vyrų despotizmas (požiūris į moterų kūrybą); paslapčia ji tarsi siekia rasti būdą iš jo išsivaduoti. Galima mąstyti, kad romane išreikštos Lilės mintys ir pasaulėžiūra artimiausia pačiai Virginijai arba jos seseriai Vanesai (taip pat dailininkei). Tiesa, romane Lilės nuotolis nuo Ramzų šeimos, feministinės mintys, susikaupimas į praeities ir realybės detales, stengiantis pro jas prasibrauti iki tikrosios esmės, man labiau priminė pačią romano autorę Woolf.

Visgi, autobiografinės detalės nėra vienintelė šio romano žinutė. „Į Švyturį“ – tai daugiasluoksnis romanas, susidedantis iš trijų skyrių. Jei pirmasis atveria langą į šviesią Ramzių šeimos praeitį, į šviesius vaikystės prisiminimus, tai antrasis skyrius tampa jo priešprieša – Ramzių vasarnamis aprašomas laikui einat, šalį siaubiant karui, šeimą niokojančių mirčių akivaizdoje. Po karo į vasarnamį grįžtama, bet prabėgęs laikas pakeitęs jo lankytojus.

„Į švyturį“ – tai nedidelis romanas, vaizduojantis Viktorijos laikotarpio šeimą, tačiau moderni temų įvairovė stebina: pasipriešinimas tironijai, neapykanta, noras valdyti laiką, grįžti amžinybėn – tai pagrindiniai mane knygos puslapiais vedę šleifai. Visgi, Woolf romanas nėra lengvai prieinamas; atrodytų – besiužetis kūrinys reikalauja rasti su juo santykį, gilintis ne į tai kas vyksta, bet į tai, kas nutylima, tad ieškantiems lengvo ir neįpareigojančio vakaro skaitinio šis romanas nebūtų geriausias pasirinkimas. Tačiau tiems, kas ieško žodingumo ir teksto gylio, polėkio – šis kūrinys kaip tik.

„Į švyturį“ – romanas, kurį skaitai kantriai: pasverdamas kiekvieną Woolf parinktą žodį, sekdamas tą pasąmonės srauto vejamą sakinį, bandydamas pagauti tą mintį, tą pagrindinę romano mintį, kuri tarsi pats švyturys – atrodo, jau pamatei švystelint jo šviesą... ji vilioja ir erzina ne tik ponią Ramzi... bet šviesa vėl dingsta... ir vėl atsiranda... Kviesdama skaitytoją ieškoti, plaukti švyturio link – dar kartą.

Palieku su romano ištrauka: 

„Štai jis priešais ją – gyvenimas. Gyvenimas: ji mąstė, bet minties neužbaigė. Pažvelgė į gyvenimą, nes aiškiai jautė jo buvimą, kažką tikra, kažką asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru. Tarp jųdviejų vyko kažkoks sandėris, kur ji buvo vienoje pusėje, o gyvenimas kitoje, ir ji visada stengėsi įveikti jį, kaip ir jis ją; o kartais jiedu aiškindavosi (kai ji sėdėdavo viena), ji prisiminė buvus puikių susitaikymo scenų; bet, nors ir kaip keista, ji turi pripažinti, kad šis dalykas, vadinamas gyvenimu, dažniausiai jai atrodo baisus, priešiškas – tik suteik jam progą, tuoj šoks ant tavęs. Tos amžinos problemos – kančia, mirtis, skurdžiai. Net ir čia visada būna kokia nors nuo vėžio mirštanti moteris. Ir vis dėlto ji sakydavo visiems savo vaikams: jūs tai atlaikysit. Ji atkakliai tą kartojo aštuoniems žmoniems (o sąskaita už šiltnamį penkiasdešimt svarų). Dėl šios priežasties, žinant, kas jų laukia – meilė ir užmojai, ir apgailėtina vienatvė nykiose vietose, – ją dažnai apimdavo jausmas: kodėl jie turi užaugti ir viso to netekti? Ir tada ji tarė sau, mosuodama kardu prieš gyvenimą: nesąmonė. Jie bus visiškai laimingi“ (p. 63).