2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

"Don Jon" 2013


Vėl naktelė, kai neima miegas, taigi žiūriu filmus. Šįkart pirmuoju mano sąraše tapo 2013-ųjų „Don Jon“ (Donžuanas). Filmas debiutavo Sundance‘o kino festivalyje ir susilaukė gan neblogų įvertinimų. Juosta – tai, visiems filmų mėgėjams jau gerai žinomo, Joseph Gordon-Levitt režisūrinis debiutas. Negana to, jaunas aktorius pats parašė filmo scenarijų ir dar sukūrė jame pagrindinį vaidmenį. Šventoji Trejybė viename asmenyje?
Taigis, apie patį „Don Jon“. Istorija paprasta ir, bent jau šiuolaikiniams lietuviams, suprantama: įsivaizduokit, tipo, pasportavęs kauniečio tipažo berniukas gyvena sau laimingas: butas, ratai, klubai, merginos, bažnyčia ir... porno.


Viename iš klubų Džonas sutinka rimtą ir karštą riešutėlį – Barbarą ( Scarlett Johansson), kuri visai nesiruošia greitai pulti į jo patalus, o pareikalauja ilgalaikės draugystės: pirmiausia pažinti vienas kitą, tada vienas kito draugus, tėvus ir tik tada...
Barbara sujaukia Džono viengungio gyvenimą, priverčia jį lankyti vakarinius tobulinimosi kursus, žiūrėti romantinius filmus ir, svarbiausia, uždraudžia jam žiūrėti porno. Atrodytų, dvejais trečdaliais ideali mergina. Tačiau tas vienas trečdalis kaip tik ir neramina Džoną, kadangi jis negali nustoti žiūrėjęs porno, kol, galiausiai, Barbara jį pričiumpa ir išsinešdina.
Vaikinas neliūdi. Grįžta į savo viengungio rutiną, kurią pertraukia tik vakariniuose kursuose sutikta vidutinio amžiaus moteris (Julianne Moore). Tai jai Džonas išsipasakoja ir tarp jų užsimezga abipusė draugystė.


Filmas jau pirmąją minutę sugebėjo pritraukti mano dėmesį ir prajuokinti atviru pagrindinio herojaus monologu, kuriame išpažįstama, kas jam gyvenime rūpi (jei gerai prisimenu): mano kūnas, mano butas, mano ratai, mano šeima, mano bažnyčia, mano berniukai, mano mergaitės, mano porno. Lengvas, optimistiškos gaidelės filmas yra apgavikas, nes jame užgaunama gan stiprios narcisizmo ir tikros meilės stygos . Kuo narcisizmas susijęs su porno? O kuo jis trukdo tikriems santykiams? Ir jei santykiai tikri, paremti abipusiu supratingumu, ar jiems gali sutrukdyti naivus narcisizmas ir porno? Argi nenusisekusiuose santykiuose būna kalta tik viena pusė? Ir svarbiausia – kas šiame filme tikrasis narcizas?
Sakyčiau, ne kiekvienam pirmasis filmas taip nusiseka, kaip „Don Jon“ nusisekė Joseph Gordon-Levitt. Savo ale romantine komedija jis kaip tikras Amūras šovė tiesiai į viduriuką: gazuota, gaivu ir šviežia.
Rekomenduoju „Don Jon“: lengvam kino vakaro diskursui;)

2014 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

"Aš žmogum – kartais", arba tinkama savižudybė


Aš žmogum - kartais

Aš esu žmogum
Kartais.
Kartai trumpi lyg -
Kartų nurijus.
Negaliu žiūrėt į
Veidrodinį žmogų:
Negaliu pakęst jo
Neišsipildymų, baimės
Nerimo snukio.
Nepatinka.
Noris, nutvilkytą
Gerklę vynu praskalaut.
Nepadeda.
Vis daugini, ir taip padedi
Sau pasitaisyt.
Kad nebebūtum žmogum
Kartais.
Prasideda sukimas –
Karuselėje.
Žmogiškumo barus keičia
Spirituotų gėrimų
Pastogės.
Ištvirkimų Akropoliai:

Atsitiktinės sueitys,
Atsitiktinės išdavystės,
Atsitiktiniai atsiprašymai,
Atsitiktinės netektys,
Atsitiktinės savižudybės.

Aš nebesu žmogum
Kartais.
Kartai nebeaplanko –
Tik gyvulys nepažįsta savęs
Veidrody.
Tik jis puola save kaip
Priešą.

2014 m. balandžio 21 d., pirmadienis

"Tapsmas"


Tapsmas

Sėdėjau ir kartu su tavim
Tapau vakaru.
Girdėjau, kaip genami
Iš darbų grįžta žmonės –
Mašinos.
Žiūrėjau, kaip užsidega
Ir prietemoje ryškėja
Šviesos.
Kaip įgyvinti siluetai
Juoduoja languose:
Pykstasi ir riejasi, rečiau –
Apsikabina.
Sėdėjau ir kartu su tavim
Tapau naktim.
Pasklidi garsai iš gretimo
Buto.
Nurimęs vėjas ir save
Apmąstanti tyla –
Gaudžianti toluma.
Sėdėjau ir kartu su tavim
Tapau Kita.
Jaučiau Save: ji buvo kažkur
Toje tapsmo Kita
Dalyje.
Niekada laiku –
Nepamatyta.

2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Virginia Woolf "Savas kambarys"


Šiandien, mėgaudamasi rytine arbata, noriu persimesti keliais žodžiais apie neseniai baigtą skaityti Virginia Woolf eseistikos knygą Savas kambarys. V. Woolf persona lietuviams jau turi būti žinoma, esame sulaukę net keleto autorės darbų leidimų ir perleidimų; tiesa, širdyje norėtųsi, kad ne tik Ponia Delovėj, Orlando ar Į Švyturį nusipelnytų lietuvių leidėjų dėmesio, bet ir kiti V. Woolf – ne ką mažiau garsūs ir svarbūs – darbai. Bet, kaip sakoma, matyt, viskam savas laikas...
Savą kambarį V. Woolf visuomenės akims pravėrė 1929-aisiais. Eseistikos knygą V. Woolf rašė remdamasi dvejais savo skaitytais pranešimais Niuhemo Meno draugijoje ir Odtaa bendruomenei Girtone 1928-ųjų spalį; pranešimai buvo per ilgi skaityti vienukart, todėl, vėliau, pataisyti ir papildyti, pasirodė įgavę knygos pavidalą. Trumpoje, vos šimtą puslapių siekiančioje, knygoje V. Woolf kalba apie moteris ir literatūrą. Pasirinkusi nagrinėti Viktorijos laikų situaciją šalyje, ji klausia: kodėl moterys skursta? kodėl moteris negalėjo rašyti Šekspyro laikais? kodėl jos pradeda rašyti, bet bijo? kodėl vienų iš jų kūryboje randame velkantis lyties engimo šleifą, o kitų – ne? kuri, šiuo atveju, bus geresnė rašytoja? kodėl moterys rašo romanus, o ne poeziją? Kiek rašymas priklauso nuo lyties, o kiek nuo androgeniškumo?
Kas žingsnelis išsikėlusi sau po krūvelę klausimų V. Woolf, bando į juos atsakyti. Štai, pasiremdama Charlotte Brontë ir Jane Austen pavyzdžiais, ji iškelia gan įdomią hipotezę, jog Jane Austen, nors nebuvusi tokia gera rašytoja, kaip Charlotte, visgi, pastarąją pralenkė, nes sugebėjo rašydama atitrūkti nuo savo lyčiai skirtų negandų, kas, deja, nepavyko Charlottei – apie tą byloja pačios Džeinės Eir eilutės apie nedėkingą moterų dalią. Niekada negalvojau, kad ateis diena, jog pritarsiu minčiai, kad Jane Austen geresnė už Charlotte, bet, kaip matome, niekada nesakyk niekada. Nepaisant to, kad Austen rašė provinciškus ir pletkiškus (kaip daugelis mėgsta juos apibūdinti) romanus, čia nerasime apgailestavimo, kad ji yra moteris, ne vyras. Štai ką apie Austen rašo pati V. Woolf:

Lyginant Shakespeare‘ą ir Jane Austen galima pasakyti, kad jų abiejų dvasia ištirpdė savyje visas kliūtis; <...> Jei Jane Austen kiek nors ir kentėjo nuo savo gyvenimo sąlygų, tai nebent nuo įvairiausių suvaržymų: moteris viena negalėdavo niekur išeiti. <...> Tačiau Jane Austen iš prigimties, regis, nė negeidė to, ko neturėjo. Jos talentas ir gyvenimo sąlygos puikiai atitiko vienas kitą. Tačiau vargu ar galima taip pasakyti apie Charlotte Brontë, pagalvojau imdama Džeinę Eir ir dėdama ją ant stalo greta Puikybės ir prietarų.“

Tik nepagalvokite, kad šiomis dvejomis moterimis ir teapsiriboja V. Woolf moterų ir literatūros studija – į dienos šviesą teiškėliau vieną iš rašytojos teiginių, dėl kurio labai susimąsčiau (dar iki galo nesu juo įtikinta).
Kad ir kaip ten bebūtų su teiginių teisumu ar ne – visa gerai, kas įplieskia diskusiją – V. Woolf darbas kaži ar kada praras aktualumą ir šie pamąstymai dar nekartą bus panaudoti kitų moterų (ir vyrų) darbuose kalbant literatūros ir moterų tema, nes, pasiremiant pačia (post)moderniste Woolf, – visa kas nauja, nebūtų atsiradę be savo pirmtakų. V. Woolf tikrai nusipelno dėmesio sava kalba (net negaliu parašyti rašymu, nes tikrai kalba!) grakščia, sąmojinga ir žaisminga. Darbe ji nieko nesmerkia, o, kaip tik, palikusi praeitį praeičiai kalba apie ateitį. V. Woolf teigia, kad tuomet egzistavusiuose nevykusiuose moterų ir literatūros santykiuose nėra vieno kalto, nors dažna moteris linkusi kaltinti patriarchatą. Štai ką šiuo klausimu sako W. Woolf: 

„...jei norime dėl viso to ką nors apkaltinti, tai reikia kaltinti abi lytis, o ne vieną. Dėl to kalti visi abiejų lyčių gundytojai ir reformatoriai <...> Kalti visi, kurie sąmoningai skatino žmonės suvokti savo lytį. Būtent dėl jų kaltės aš esu priversta peno savo dvasiai ieškoti tame laimingame amžiuje, kai panelė Davies ir panelė Clough dar nebuvo gimusios ir rašytojai po lygiai rėmėsi abiem savo sielos pusėmis. Tenka vėl gręžtis į Shakespeare‘ą, nes jis buvo androginiškas...“

 Apmąsčiusi sudėtingus lyčių literatūroje santykius, V. Woolf prieina kuriozišką, bet teisingą ir racionalią išvadą, - kurią dabar matome išsipildžiusią praktikoje: kad moteris pradėtų rašyti jai reikia nuosavo kambario, tinkamų pajamų ir asmeninės laisvės.
Savame kambaryje randame pasakyta daug tiesos, bet daug, žvelgiant iš ten, kur stovime, ir abejoti verčiančių teiginių, kurie ir turi versti abejoti: moters ir literatūros tema visada bus prieštaringa, kol mes pačios vadinsime ją moterų ir literatūros problema, akcentuodami lytį.
Paliksiu jus su dar vienu ir, mano nuomone, pačiu svarbiausiu bei teisingiausiu V. Woolf teiginiu apie moteris ir literatūrą: 

„...kiekvienam rašytojui pražūtinga galvoti apie savo lytį. Pražūtinga būti tik vyru ar vien tik moterimi: kiekvienas turime būti moteriškai vyriškas ar vyriškai moteriška. Moteriai pražūtinga pabrėžti bet kokį savo sielvartą ar imtis ginti kokias nors savo teises, tegu ir visai pagrįstas, žodžiu, kaip nors sąmoningai pasirodyti esant moterimi. <...> Kad įvyktų kūrybos aktas, rašytojo sieloje turi vienaip ar kitaip bendradarbiauti vyras ir moteris. Turi būti sudaryta tam tikra priešybių sąjunga.“

2014 m. balandžio 11 d., penktadienis

"Jeigu mirčiau krikščionybėj", arba atgailauk, moterie!


Jeigu mirčiau krikščionybėj

Jeigu mirčiau krikščionybėj –
tai tik klūpėdama ant kelių.
Taip nudžiuginčiau pagimdžiusias
mane ir parklūpojusias gyvenimus
„be nuodėmės“.
Jos išmokė ir mane klūpot –
prieš pusnuogį kūną savo sūnaus.
Vertė klūpėt ir pačios klūpojo
Menkindamos savo galias ir kūnus;
garbindamos valdovą, ir čia pat
už savo kvailumą atgailaudamos –
kaip patogu.
 Jos leidosi parklupdomos maldai
ir pripažino to, prieš kurį suklupo
bučiuot kojų, viršenybę.
Nieko nereiškiantis
mechaninis burnos ir liežuvio darbas:
maldos žodžius kartoja užsivedusios –
taip ir reikia savo giminės nusidėjėlėms.
Nenorėčiau mirti krikščionybėj –
ji leidžia išsipirkti saugų būvį klūpant,
Ji leidžia ir Magdaliete būt,
bet ne patirti dėl to malonumą.
Atgailauk, moterie!

2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

"Nymphomaniac. Volume: I, II" 2014

Šiandien apie naują skandalingo ir originalaus režisieriaus Lars von Trier („Melancholia“ 2011, „Dogville“ 2003, „Dancer in the Dark“ 2000) darbą „Nimfomanė“, kuris debiutavo šiuometiniame Berlyno kino festivalyje. Lietuvoje neapsieita be ilgų diskusijų ir nepritarimo pliūpsnių, prieštaraujant, jog filmas būtų rodomas šalies kino teatruose, visgi, pirma juostos dalis, pasiekė kino ekranus praeito savaitgalio metu; o antroji bus pradėta rodyti jau Velykinio savaitgalio metu.
Drama Lars von Trier žiūrovus įtraukia pasakodamas Džo, moters nimfomanės, gyvenimo istoriją. Vieną žiemos vakarą eidamas namo geraširdis vyras, Seligmanas, užtinka tuščioje gatvėje gulinčią sumuštą Džo. Vyras parsiveda ją namo, o moteris ima pasakoti jam savo gyvenimo istoriją nuo pat jaunų dienų iki 50-ųjų gyvenimo metų: seksualumo atradimas, pirmosios seksualinės patirtys ir pasitenkinimas (I dalis), kuris vieną dieną ima ir dingsta, stimuliatorių paieškos, bandymai gydytis bei susitaikymas su savo lemtimi (II) – visą šią turtingą moters patirčių virtinę von Trier sėkmingai įamžina naujausioje kino juostoje.
„Nimfomanė“ tai, neslepiant kortų, ne tik stipriausias šio danų režisieriaus darbas, bet apskritai, stipriausias kada nors pasirodęs filmas, pasakojąs apie moters seksualinį gyvenimą, nimfomaniją. Jis neabejotinai nepatiks tiems, kas visada nori įsižeisti - davatkoms, ir daug diskusijų sukels atviro žvilgsnio auditorijoje. Šįkart Lars von Trier pateikia atvirą, šiandienos pasaulyje gyvenančios ir savojo identiteto ieškančios, jį pažinti bandančios, moters paveikslą, kuris nesitaiko prie žiūrovų akių, o priverčia tai daryti patį žiūrovą. „Nimfomanė“, tai kūrinys, kuris, net neabejoju, paliks žymę kino istorijoje.

Pagyrų nusipelno visa kūrybinė grupė, bet, pasakysiu, kad viskuo galėjau patikėti, tik ne tuo, kad jaunąją Džo suvaidinusiai Stacy Martin, tai buvo pirmas vaidmuo. Visi žinome, ką geba tokie filme pasirodę aktoriai kaip Uma Thurman, Jamie Bell, Willem Dafoe ar vyresnę Džo įkūnijusi Charlotte Gainsbourg, tačiau, kad šių pavardžių jūroje nenuskęstų jauna, dar niekam negirdėta, pavardė – retas nutikimas. Stacy Martin – kaip tik tas retas nutikimas. Telieka tikėtis, kad ir ateityje jos projektai bus tokie pat sėkmingi.
Taigis, kaip čia viską trumpai susumojus... Filmas puikus, nors pati istorija tematiškai nėra kažkas naujo kino ekranuose (prisiminkime, kad ir 2008-ųjų „Nimfomanės užrašus“), bet pirmą kartą tokia istorija, apie moterį priklausomą nuo sekso, – ar kaip mane pataisytų Džo, – apie moterį nimfomanę, yra papasakota kokybiškai, atvirai, neklijuojant štampų ir nepaliekant jokių tabu. 

2014 m. balandžio 9 d., trečiadienis

Spektaklis "Laisvi drugeliai"


 „Prašau tik būti laisvu. Drugeliai yra laisvi. Žmonija neatims iš manęs to, ką gamta suteikė drugeliams...“ Šįvakar Šiaulių dramos teatre skraidė drugeliai, atvežti Juozo Miltinio teatro, o frazė iš Dikenso romano tapo spektaklio „Laisvi drugeliai“ devizu.
Laisvi drugeliai“ pasaulio scenai buvo pristatyti 1969-aisiais Brodvėjuje. Spektaklis iš karto rado kelią į žiūrovų širdis – Brodvėjuje jis praleido tris sezonus ir buvo parodytas 1100 kartų. Jo autorius, niujorkietis Leonardas Geršas – žinomas dramaturgas bei scenaristas. Žymiausiu Geršo darbu yra laikomas jo spektaklis „Funny Face“, kuris autoriui pelnė Amerikos rašytojų Gildijos apdovanojimą, o ekranizuotame Holivudo miuzikle, sutiko vaidinti visų laikų kino žvaigždė – Audrey Hepburn.
„Laisvi drugeliai“ taip pat yra susilaukęs ekranizacijos; 1972-aisiais pasirodžiusiame kino filme pagrindinius vaidmenis sukūrė Goldie Hawn ir Edward Albert. Geršo pjesė remiasi tikra aklo teisininko Haroldo Krentso gyvenimo „komedija“. Draugystė su laisvų pažiūrų kaimyne, svajonė tapti profesionaliu dainininku bei visa komplikuojantys santykiai su kontroliuoti ir prižiūrėti mėgstančia motina, sudaro jaunuolio kasdienybę.
Ne veltui, jaunystės metai įvardijami, kaip maištų bei karo su aplinkiniu pasauliu metais; tačiau jie yra ir karas su savimi pačiu, saviais šešėliais, – manau, tai puikia atsiskleidžia spektaklio metu.
Lietuvių publikai šį spektaklį dar 2012-aisiais pristatė režisierius Dainius Kazlausakas, nepabijojęs pagrindiniam Donaldo Beikerio vaidmeniui pasikviesti naująjį Tadą Blindą – Mantą Jankavičių. Prisipažinsiu, į šį spektaklį ėjau, ne tik geros istorijos pamatyti, bet ir smalsumo vedama: kaip pavyks sukurti vaidmenį neprofesionaliam aktoriui? Turiu pasakyti, kad žodis „neprofesionaliam“ čia nelabai tinka – Manto vaidyba labai įtikinama; spektaklio kulminacijoje net šiurpuliukai bėgiojo. O Inga Jarkova, įkūnijusi Donio kaimynę, buvo tikras basos laisvės, nesivaržymo ir gėlių vaikų simbolis, kurios naivi gyvenimo filosofija privertė ne kartą nusišypsoti – žavėjo šios aktorės organiška ir natūrali vaidyba. Motinos, kuriai, kaip sako pats Donis, labai patinka vadovauti ir ruoštis isterijos priepuoliams, vaidmuo atiteko Astai Preidytei; nors, mano akimis, motina pjesėje pavaizduota labai jau tipiškai ir, žinoma, iš jaunimo žiūros taško (atseit, tu kvaila, nes ne mano „eros“), todėl kaži, ar visas aktorės meistriškumas galėjo atsiskleisti šiame vaidmenyje...
Labai labai norisi pagirti visus scenografus, tiek apšvietėjus, tiek butaforininkus ir dekoratorius – tai jų dėka Donio butas atrodo taip įspūdingai. Ir žinoma nereikia pamiršti muzikantų ir paties Manto, kurie spektaklį praturtino gyva muzika.
Laisvi drugeliai“, tai spektaklis apie meilę, jaunų žmonių kelią į brandą ir nugalėjimą tų šešėlių, kurie mums trukdo pasiekti tikrąją laisvę. Tai į populiariosios kultūros rūbą įvilktas nenuobodus, prisodrintas lengvo humoro ir vizualiai stiprus spektaklis, į kurį, patarčiau nueiti atviriems ir spalvingiems žmoniems; tiems, kurie neprieš atitrūkti nuo lietingų ir apniukusių lietuviškų orų, kiek paišdykauti ir pasijuokti su pjesės herojais ir truputėlį dėl jų (ir su jais) paliūdėti...

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

"Sommersby" 1993


Vakar, o gal, reikėtų sakyti, šiandien naktį manęs visiškai netraukė pagalvė ir saldus miegas. Tad, vietoj beprasmių bandymų užmigti, nusprendžiau pasinerti į kino pasaulį. Išnaršiusi ir atmetusi šimtus variantų, galiausiai, nusprendžiau suteikti šansą 1993-ųjų metų filmui „Sommersby“ (Somersbis). Juostą režisavo anglų režisierius Jon Amiel; negalėčiau pasakyti, kad jo darbais žaviuosi, ne taip kaip, pavyzdžiui, Richard GereJodie FosterBill Pullman – būtent jų, o ne režisieriaus, pavardės nulėmė, kad filmas pakliuvo į mano akiratį.
Nuskambės kvailai, bet vis tiek nesusilaikysiu nepasakiusi: juosta remiasi prancūzų 1982-ųjų kino juosta (Le Retour de Martin Guerre), kuri remiasi tikra istorija apie XVI a. gyvenusio Guerre dingimą. Po šio dingimo prabėgus keletui metų, jo žmonos namuose atsiranda svetimas vyras, prisistatantis dingusiu vyru (sakyčiau, gan įdomi istorija, tad kas domitės įvairiais keistumėlais, siūlyčiau apie ją daugiau pasiskaitinėti).
Tiesa, Holivudas šią istoriją, visai nenustebindamas tokiu pasirinkimu, kūrė, kaip jam įprasta, pasiremdamas ne pirminiu šaltiniu, bet pagal tai sukurtu filmu. Ir dar ne viskas – filmų industrijos karalius puikiai adaptavo istoriją savo rinkai. XVI a. ir Prancūziją, 1993-ųjų filmo versijoje, keičia Amerika bei restauracijos po Pilietinio karo laikotarpis.


Taigi, kai Džekas Somersbis (Richard Gere) prabėgus šešeriems metams, grįžta namo, miestelėnams nekyla net menkiausio įtarimo, kad vyras gali būti ne tas pats jų „subinių spardytojas“ Somersbis: jis visus pažįsta, žino visų istorijas. Įtarimas kyla tik jo žmonai (Jodie Foster) bei jų kaimynui (Bill Pullman), kuris turėjo vilčių tapti naujuoju ponios Somersbi vyru.
Grįžęs Somersbis imasi gaivinti apleisto ūkio, apsodina medvilės nualintas dirvas tabaku ir tampa tobulu vyru, kokiu tikrasis Somersbis niekada nebūtų buvęs. Atrodo viskas gerai, bet praeitis visada randa būdą sugrįžti ir viską sugriauti...
Filmo istorija tikrai neprasta, vaidyba taip pat atitinka XX a. Holivudą. Puiki „chemija“ tarp pagrindinių atlikėjų (...ir Geeeeereeee...KĄ? – Aš moteris :D) Bet, visgi, visą filmą manęs neapleido keistas jausmas, kad iš šios istorijos režisierius neišspaudė visko, ką buvo galima išspausti. Kad ir pati filmo pabaiga – ji turėtų būti labai efektinga, priversti sentimentalias moteris ir visus jautruolius pasiėmus nosines rypauti; ir rypauti dar ilgai pasibaigus filmui, bet nemanau, kad toks efektas filme buvo pasiektas. Nors ir nepavadinčiau savęs jautruole, tačiau dėl tokios filmo pabaigos tikrai būčiau nubraukusi ašarą, o dabar – nieko.
Viską susumavus, „Sommersby“ įvertinimų skalėje lieka kažkur per vidurį, gal kiek aukščiau. Juosta patiks romantikams, istorinių dramų ir, tiesiog, gerų melodraminių istorijų mėgėjams.


2014 m. balandžio 3 d., ketvirtadienis

...daug manęs ten, kur manęs nėra...


Šiandien galvoju: kiek daug manęs ten, kur manęs nėra. Šešėlis iškirstame vaikystės miške. Kaži ką apie jį galvoja mano vaikystės vaikystė? Jei jie susitiktų, ar jis jai patiktų? Ar ji norėtų su tuo šešėliu pasikalbėti, kartu išgerti arbatos ir pasijuokti? Ar, kaip tik, pabūgtų ir spruktų?
Kaži ką ji pasakytų apie mišką be medžių? Niekada nesužinosiu. Sėdžiu ant nupjautos pušies kamieno, vietoj ėjusi senelio išvaikščiotais ir uogautojų pramintais takais ir, tikiuosi, kad jai plynas miškas nepatiktų. Nes jei atvirkščiai, tai reikštų, kad jos prisiminimas mane išdavė.
Ką apie šį mišką pasakys šešėlis? – sužinosiu, kai ateis rytojus. Bet viliuosi, kad jam taip pat nepatiks.
Kad ir kur būčiau, nenoriu būti be geriausio žaislo - širdies.