Nukirpti plaukai
Ruduo, bet vasaros dejonių atgarsiai pavakariais dar iškyla mintyse. Kvapas. Žemė prisigėrusi drėgmės, ir
menanti kadais sugertą kraują. Vanduo tyliai srūva man po kojom, – be priedangos,
nuoga, slenku drenažo grioviu, – nejaučiu sąvasties, esu tuščia ir pilna tuopat
metu. Kokios tik panorėsi. Esu laisva, bet tai tik iliuzija, keliama sutemų. Įbridusi
lyg nebūtoji – nepaliekati esamybės pėdsakų – slenku, kol prieinu dirvas. Neseniai
nukirpti plaukai... ir mano, ir jų – žmonės tuo pasirūpino. Nukirpo kiekvieną
ataugą, išrovė su šaknim, su syvais... Man gaila dirvose subrandintų syvų. Kai
dėsim juos burnon, kramtysim, užliesim seilėm, tikėsimės amžinybės pažado savo
suteptam, švinkstančiam kūnui, jūs lauksit... Žiūriu į dirvą, kuri visa mena:
pradžią, Adomo sėklą, brolystės karą, savęs išdavystę ir pasimetimą... nukirpti
plaukai... Išlipusi iš pavandenėjusio griovio atsistoju plikoje dirvoje.
Įrausiu pėdas į žemę. Jos aplimpa juodais žemės gumulais, - jie tarsi raupai,
ataugos – iš tavęs, o tu iš jų. Įaugu. Išskečiu drėgmės sustingdytus pirštus.
Krentu į žemę, delnais sugriebiu josios kūną. Pasilaidoju. Užplūsta
neišpasakytas lengvumas. Akimirką paskiri vaizdai mano galvoje vėl įgauna
suvokimo prasmę. Matau, prieš mane atsiveria pasimigloję dangūs; po manimi –
plūsta esaties tikruma. Susijungus su dirva, manęs neberanda vėjai. Garsai nuo
kurių bėgau – aš nematoma pasaulio horizonte. Pasilaidojusi. Įsiliejusi. Aš esu
– manęs nėra – aš nesvarbi. Mano kūnas nyksta, į save jį priima motina. Atsiduodu
savo valia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą