"Hick" 2011

Kas laukia trylikametes merginos, gimtadienio proga gavusios dovanų pistoletą, eilinį kartą paliktos paleistuvės motinos ir girtuokliaujančio tėvo?

Taip, būtent taip, ir prasideda Luli (Chloë Grace Moretz) kelionė, palikus už nugaros tuščius, sujauktus ir nemielus namus, kuriuose ji rūpi tik vieninteliam svečiui- vienatvei. Įsimetusi rankinėn pistoletą, užsimovusi šortus ir raudonus sandalus ji pėstute patraukia ten, kur traukia kiekvienas sudaužytaširdis- į Las Vegasą. Beeidama Luli autostopu susistabdo pirmą pasitaikiusią mašiną, kurios vairuotojas pasirodo besąs simpatiškas ir kiek kategoriškas Edis (Eddie Redmayne). Nedvejodama ši įsėda mašinon ir jos kelionė įgauna pagreitį...

„Hick“ („Prasčiokas“) tai 2011 metais Toronto kino festivalyje debiutavęs filmas, kurį režisavo  Derick Martini, žinomas tokiais darbais kaip „Smiling Fish and Goat on Fire“ (2000) ar „Lymelife“ (2009). „Hick“ sukurtas remiantis Andrea Portes romanu man pasirodė...na, kaip čia pasakius... Kad jis keistas nekyla net abejonių, bet taip pat jis savyje talpiną kažkokią neįprastą simpatijos gyslelę.

Kiekviena tokio turinio istorija, turėtų mums pasirodyti maždaug šitokia: „vargšė mergaitė, priversta taip gyventi“... „ir kokie tėvai gali šitaip pasielgti su dukterimi“...ir t.t. Bet į ką jau į ką, bet į sentimentalią ašarų pakalnės istoriją šis filmas nepretenduoja. Visa, kas ten parodoma, parodoma objektyviai: kameros darbas nei palaiko, nei teisia, nei iškelia kažkokias tai puses- jis tiesiog seka mums istoriją, šaltai, apskaičiuotai ir tvirtai.

Visą filmą taip ramiai ir prakeliavau: keitėsi žmonės, atsiskleidė charakteriai...visiškai natūraliai lyg neatitraukiant akių stebėtum kaip skleidžiasi rožė.

Apie vaidybą nėra ko daug ir skalyti, kad ir kaip bebūtų banalu- pavardės filmo plakate kalba pačios už save. Už Moretz sunkiai rasčiau tinkamesnę aktorę įkūnyti Luli, o Redmayne sukūrė tokį personažą, kuriam sunku likti abejingam, net ir žinat kas jis iš tikrųjų.

Apskritai, merginos bebaimė autostopinė kelionė (atsižvelgiant į šių dienų „saugumą“) man paliko tokį įspūdį, kurį raidėmis sunku išreikšti raidėmis; ženklais jis atrodytų maždaug taip: J (nepamirštant trupinėlio ironijos).

Rekomenduoju...kam? ai, bet kam, kam patinka istorijos sugebančios materializuotis, Amerikos Vakarai, avantiūros ir fone skambančios- priešingos visam vyksmui- vylingos ir romantiškos kantri melodijos.