Jostein Gaarder "Cirko direktoriaus duktė"

Šiandien apie norvegų rašytojo Jostein Gaarder romaną Cirko direktoriaus duktė (Alma litera, 2007). Skaitymo laikotarpiu, kai kas nors paklausdavo ką skaitau ir man tekdavo atsakyti, supratau, kad rašytoją visi gerai pažįsta dėl romano Sofijos pasaulis. Deja, mano rankų jo garsusis darbas dar nespėjo pasiekti, bet, turiu pasakyti, kad perskaičiusi Cirko direktoriaus dukterį negalėčiau abejoti, jog verta suskubti perskaityti ir Sofijos pasaulį.

Tiesą pasakius, ši knyga mano lentynoje išgulėjo ne vieną žiemą, kol atėjo „tinkamas“ laikas ją atversti. Ilgo gaišimo priežastis, matyt, buvo susijusi ir su šios knygos – klaidinančiu! –  pavadinimu. Atsiversdama knygą tikėjausi istorijos apie cirko direktoriaus dukterį Paniną Maniną, bet, pasirodo, gavau katiną maiše :D

Parašyta pirmuoju asmeniu, knyga pasakoja Peterio – rašytojų pasaulyje žinomo kaip „Voras“ – gyvenimo istoriją. Dar būdamas mažas Peteris pradėjo kurti istorijas, tačiau niekada neplanavo tapti rašytoju, argumentuodamas, jog:

„Vis vien niekada nebūčiau įstengęs parašyti romano, man visuomet kildavo per daug minčių. Kai sėdėdavau mąstydamas ir rašinėdavau, įkvėpimas būdavo toks didžiulis, jog mane nuolat pertraukdavo mano paties mintys, nes tolydžio atsirasdavo visiškai naujų ir neretai kur kas geresnių idėjų ne tos, nuo kurių būdavau pradėjęs.“

Taigi Peteris, turėdamas neišsemiamus (ir nuolat augančius) siužetų ir apmatų klodus, bet neturėdamas jokio tikro pašaukimo tapti rašytoju, nusprendžia užsidirbti pardavinėdamas savo sumanymus „tikriems“ rašytojams; tiems, kurie įstrigo po pirmosios knygos, tiems, kurie nebeturi ką pasakyti, ar tiems, kurie nori būti rašytojais, tik nežino nuo ko pradėti.

Laikui bėgant Peterio sukurtas Rašytojų paramos ratas taip išsiplečia, jog paties Peterio gyvybei iškyla nemenkas pavojus: jis priverstas bėgti. Būtent užsidaręs nuošaliame viešbutyje netoli Neapolio, kuriame kažkada pats Ibsenas rašė Lėlių namus, Peteris ima užrašinėti savo memuarus, pradėdamas nuo vaikystės. Jis pasakoja apie sekmadienius apsilankymus cirke su tėvu, apie jo sapnuose vis pasirodantį žmogeliuką, kuris vieną dieną nusprendžia nebegyventi sapnuose ir atsikrausto pas Peterį, apie moteris, kurios sutikdavo žaisti.

Tačiau ypač svarbi knygoje Peterio meilė – Marija; moteris kurią jis sutinka būdamas devyniolikos. Mintys apie tuomet sutiktą dešimtmečiu vyresnę moterį, kuri atvirai sudarė su juo sandėrį, paprašydama tapti jos vaiko tėvu, Peterio, kaip pasirodė vėliau, neapleido visą gyvenimą. Mariją ir Aukselį – savo dukterį – gyvenime jis matė tik kartą ir kaip tik tą kartą papasakojo jai vieną iš pirmųjų savo siužetų apie cirko direktoriaus dukterį...

Bet Peteriui laimė pamesti galvą nusišypso dar kartą – būdamas viešbutyje jis susipažįsta su daug jaunesne moterimi Beata, jie įsimyli, bet idilė trunka neilgai, Peterio kuriamam siužetui netikėtai sukant link pabaigos, arba pradžios: kodėl jis toks, koks yra, kodėl netapo rašytoju, – kokia tikroji to priežastis? Kodėl jis neprisiėmė savo kūrybos vaisių, net kai šie – jo paties dukra? Ir kokios likimo anonimu pasekmės?

Cirko direktoriaus dukters siužetas – vienas didelis skaitymo malonumas. Pyragaitis, kuriuo su nieko nesidalintum, nes tik tu žinai, jog jo viduje slepiasi įdaras, apie kurį niekas nežino, – tokia yra ši knyga. Ji pasižymi tuo, kuo turėtų pasižymėti puikus XXI a. post-modernus romanas: retroperspektyva, savirefleksija, kriminalinė istorija, filosofija, psichologizmai, – visa susiduria viename talentingai parašytame kūrinyje, kurį nenuobodu skaityti, o baigus mielai gali pasakyti: „Taip, skaityčiau (žaisčiau) dar kartą“.

Palieku su Peterio apmąstymais:

"Visa tai rašydamas suvokiu, kad Marija mane apmovė. Tam tikra prasme net pralenkė mane cinizmu. Žinojo, kad nebegalėsiu mylėti jokios kitos moters, ir dar pasistengė, kad neliktų kelio atgal. Kažką įterpė tarp mūsų.

Pirmą kartą šitaip galvojau apie Mariją. Pats nustebau. Toks įspūdis, jog tik dabar pradedu atsigauti po mamos mirties. Tėvas pasimirė prieš metus. Matyt, labiau mylėjau mamą.

Manęs neapleidžia jausmas, kad esu pamiršęs kai ką svarbaus. Rodos, visą gyvenimą stengiuosi prisiminti kažką, kas įvyko man mažam būnant. Bet tai dar visai neišnyko, tebeplūduriuoja tamsioje gelmėje po plonu ledu, ant kurio šoku. Vos tik atsipalaiduoju ir pamėginu prisiminti, ką bandau išstumti, man į galvą ateina gera mintis ir aš pradedu kurti naują pasakojimą.

Vis dažniau išsigąstu savo sąmonės. Ji kaip mano valiai nepaklūstanti šmėkla.

Mariją taip pat baugino mano vaizduotė. Ji ir žavėjo ją, ir gąsdino."