Artėja Kalėdos. Pagalvoju: apie ką
žmonės mąsto? Bėga į parduotuves, nesąmoningai griebia dovanas, darbužius,
maistą viską, kas tik pažymėta tuo stebuklingu žodeliu „akcija“. Ar kada grįžę
iš parduotuvės paklausėte savęs kam jum viso to? Kam tų bereikalingų daiktų,
kurių šiandien prisipirkote gyvą tuntą? Sakote šventės?
Juk tai absurdas, kad leidžiamės
suviliojami tų spalvų margumyno, tos bereikalingos pirkimo manijos.
Pagalvokite, kokios kvailystės yra daromos tik, kad jūs ką nors nupirktumėt,
kad neišeitumėt tuščiomis. Parduotuvei jau nebeužtenka tiesiog pardavinėti. Tolydžio
stiprėjant mūsų valiai, jos taip pat stiprėja: „Akropolis“, „Mega“, „Saulės
miestas“...ir mes įveikti gausos, spalvų, patogios be orientyrų architektūros,
kuri verčia mus sukiotis ratais... įvairiausios strategijos (atkreipkite į šį
žodį dėmesį, nes viskas ima panašėti į karą) yra panaudojamos prieš mus, mums
patiems to nesuvokiant- štai naujoji jų
užduotis: numalšinti, kad ir trumpam, mūsų suvokimą ir priversti
galvoti, jog šio daikto mums tikrai reikia. Erdvė, neisbaigiančios eilės
lentynų, prekių gausa, lėta muzika- viskas sukoncentruotai į tai, kad pirktum. Taip sunkiai (o gal nesunkiai?) uždirbamus
pinigus, mes išleidžiame į orą vien todėl, kad leidžiamės mulkinami ir
neatsispiriame tiems žodelyčiams „akcija“, toms spalvingoms reklamoms ir
iškaboms, kurios kabinamos mums po akimis- atsispirk arba pasiduok, bet nuo
mūsų nepabėgsi. Tapome vartotojų visuomene (naujas priklausomybę pažymintis
terminas pakeitęs baudžiavą), paklūstančia pardavimams. Klausiate kokia mūsų
užduotis šioje karuselėje? Paprasta. Dirbk, pirk, mirk.
Bet šita reali pirkimo
manija tik niekai, išorinis tikrosios problemos sluoksnis. Svarbiausia, kas
iškyla, kai pasikapstai giliau....
Teigiama, jog žmonės tapo
priklausomi ne tiek nuo pačių daiktų, bet nuo paties norėjimo juos gauti. Kokie
teisingi žodžiai! Juk taip malonu kažko laukti, svarstyti ar tikrai aš jo
noriu, ar tikrai... ir tada mums nebetinka parduotuvės.
Ne, ten negalime diena iš dienos
stovėti ir norėti (pardavėja pagalvotų, kad mums pasimaišė), todėl mes
perkeliame savo apsipirkimą į internetinę erdvę, kuri dirba ištisas 24 val. Va, ten tai galime valandų valandas norėti ir svarstyti ar mums to daikto reikia, o
gal pigiau ten, o gal dar palaukti- viskas tampa priklausomybės žaidimu.
Norėjimas mus džiugina, o daikto įsigijimas nuvilia. Sutrikę mes spoksome prieš
save „o ko dabar norėti?“, klausiate. Tikrai, o ko dabar norėti? Negalėdami
pakęsti šios tuščios ertmės jūs greit išsprendžiate problemą- vėl užsinorite,
kad pasijustumėte geriau.
Zygmunt‘ as Bauman‘as savo knygoje
„Vartojamas gyvenimas“, net sako, jog mes patys tapome prekėmis. Iš tikrųjų,
juk mes prekės ir pirkėjai viename. Mes parduodame save socialiniuose, pažinčių
tinklapiuose ir taip pat naiviai tikimės, kad galėsime pagal savo norus ir sudarytus
„pirkinių sąrašo“ punktus nusipirkti kitą. Mes nebebendraujame akis į akį,
kadangi jau įpratome apžiūrinėti „prekes“, bet kad jos imtų apžiūrinėti mus?
Galbūt todėl dabar jūs sėdite savo
kompiuterio kėdėje ir skaitote šias eilutes, nes jums patinka stebėti,
apžiūrinėti, bet kaži ar patiktų jei šios eilutės vizualizuotųsi ir prieš jus
staiga išdykčiau savo fiziniu pavidalu. Greičiausiai, bent akimirkos dalelę, pasiustumėt
taip, lyg aš būčiau įsibrovusi į jūsų asmeninę erdvę- juk jūs norėjote vartoti,
o ne būti vartojamais.
Blogiausi, jog ši „prekės/pirkėjo“
ekonomika iš prekybos centrų, internetinių puslapių ir dar bala žino kokių -ų
persikelia į mūsų asmeninius santykius. Mes norime vartoti kitą žmogų, bet
nenorime būti vartojamais, egocentriškumas tampa pagrindine vertybe ir tai, ko
jokiais būdais nenorime atsisakyti, o gal nebegalime?
Viešpatėėėėliau, na ir dinamiškas tekstas.
Pradėjau nuo prekybos centrų, o baigiau asmeniniais santykiais (reikia kartais
ir nerišliai pašnekėti). Bet ką visu tuo norėjau pasakyti?
Artėja šventės,
naujieji. Ar ne laikas būtų baigti švaistyti laiką pirkiniams, bevertėmis
dovanomis ir sugrįžti į realų gyvenimą? Ryt šeštadienis prieš šventes. Tie kas
ketinate pasiduoti manijai susilaikykite- jums to nereikia, geriau pabūkite
namie su šeima ir baikite tampyti vaikus į tą „Akropolį“, po kurį vaikščiodami jie panašūs į vaikystės syvų netekusius zombius. Tie, kurie vartote
internetinius pažinčių portalus, tikėdamiesi „įsigyti“- nustokite, žmogus ne
prekė, geriau nueikite į tikrą klubą ar kavinę ir pabandykite su kuo nors
susipažinti. O tie, kurie negali nustoti norėti...galbūt, kai sakė A. Hepburn,
pagalbos jums reikėtų ieškoti ten, kur baigiasi jūsų ranka, užsinorėkite ne
prekės, užsinorėkite savo žmogaus, apkabinkite artimą, sutvarkykite nesveikai išlerūsį savo norėjimo mechanizmą, kad iš naujo galėtumėte
atrasti pusiausvyrą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą