Šiandien mano
akiratyje daugeliu apdovanojimų įvertintas 2007-ųjų Sean Penn režisuotas filmas
„Into the Wild“ („Atgal į gamtą“).
Filmas
pasakoja tikrą istoriją apie Christopher Johnson McCandless (vaid. Emile Hirsch); vaikiną, kuris, baigęs
koledžą geriausiais balais ir nieko nestokojantis, nusprendžia paaukoti universitetui
skirtus pinigus ($24,000) labdarai ir,
niekam nepranešęs, dingsta 1991-aisiais.
Dvejus metus
tėvai gyvena nežinioje, o Christopher, pakelyje palikęs mašiną ir sudeginęs
savo pinigus, atsisakęs bet kokio materialaus pagrindo, keliauja po Ameriką
autostopu, pėsčiomis, kanoja... O paskutinis vaikino kelionės tikslas – Aliaska.
Šios kelionės
metu Christopher sutinka įvairiausių žmonių, kuriems, visai natūraliai, kyla
smalsumas: kodėl toks jaunas vaikinas taip nekenčia visuomenės, jog nusprendžia
jos išsižadėti? Kas verčia jį taip ją niekinti? Christopher teigia, kad galia,
pinigai, daiktai, visa kas materialu ir kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, žmogų
įkalina, paverčia jį pažeidžiamu ir pilnu baimių, žmogui svarbu tampa tik
įtvirtinti savo galią prieš kitą, jis nebemoka mylėti, nebemato; toks socialus
būvis atitraukia jį nuo tikrosios gyvenimo esmės – savęs pažinimo ir tikrojo gyvenimo
atradimo, ne specialiai susikuriamos ir beprasmiškai konstruojamos gyvenimo
iliuzijos, kuri vis tiek negali patenkinti, bet Gyvenimo, kuris tiktų tau
pačiam, atradimo.
Christopher
išsako daug neigiamų minčių apie darbą, kurio nemėgstame, bet kurį dirbame, kad
įsigytume „naujų“ daiktų; jis kalba apie baimes, kurios mums trukdo gyventi,
kurios trukdo pasiekti išsilaisvinimą.
Pagrindinė mintis,
kurią mums nori pripiršti ši istorija – gyvenk gyvenimą, kuris tau patinka. Ne
tokį, kurį gyvena masės, bet savo Gyvenimą, kuris tau nuoširdžiai patiktų. Christopher
toks gyvenimas susideda iš knygų skaitymo, naujų patirčių, socialaus ir materialaus
būvio išsižadėjimo.
Bežiūrėdama filmą,
vis galvojau apie Christopher pasirinktą gyvenimo filosofiją ir priėjau
išvados, kad nors daugelis (neišskiriant ir manęs) jaučiasi taip pat kaip šis
vaikinas, bet kaži ar naujojo amžiaus karta besiryžtų spjauti į visuomenę ir
grįžti „atgal į gamtą“, kaip padarė Christopher 1992-aisiais užsidaręs Aliaskos
miškuose rastame apleistame „stebuklingame autobusėlyje“. Dabar protingieji
atrado kitą būdą „spjauti“, – gyvename taip kaip ši visuomenė nori, bet ją
kritikuojame. Tai naujasis mūsų maištas – daryti kaip daro kiti, bet nenuoširdžiai,
apgaudinėjant visus, įskaitant ir save.
„Into the Wild“
man patiko. Siūlau nepraleisti progos pamatyti šį filmą ir įsiklausyti, ką apie gyvenimą jums turi pasakyti Christopher.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą