Pagaliau galime pasakyti – žiema
ant medžių prisnigo. Ir ačiū dievui, nes nekenčiu juodos spalvos:D
Šaltukui maloniai žnaibantis
lauke, klausausi ir šildausi su Amos Lee balsu ir jo naujuoju, praeitą rudenį
pasirodžiusiu, albumu „Mountains of
Sorrow, Rivers of Song“.
Tai penktasis atlikėjo albumas, pasirodęs po labai
sėkmingo 2011-ųjų „Mission Bell“.
Pastarasis buvo pirmas Billbord‘o 200.
Daug ko apie „Mountains of Sorrow, Rivers of Song“ pasakyti
negaliu, tik tiek, kad tai kiek lyriškas, šiltas, gerai nuteikiantis albumas,
kurį sudaro dvylika dainų, o deliux
versijoje – penkiolika.
Amos Lee stilius albume, kaip ir
kituose jo kūriniuose, svyruoja ties soul,
rock, folk ribomis, keistai apimdamas ir sujungdamas šiuos muzikinius
stilius, kurie susilieja savotiškuose ir mieluose kūriniuose.
„Mountains of Sorrow, Rivers of Song“, kitaip negu pirmtakai, buvo
įrašinėjamas kantri sostinėje, Našvilyje, todėl neturėtų būti keista, jei Lee
mylimai Filadelfijai būdingą soul ir rock liniją, kai kur, kiek papildė
Amerikos šaknų, lengvas, kantri prieskonis.
Kaip ir sakiau, albumas tikrai
mielas, neką prastesnis už pirmtaką, ir vertas būti klausomas pavakariais, kai
aplinkiniuose namuose lėtai įsižiebia šviesos.
Palieku su keletu kūrinių iš albumo: "Mountains of Sorrow", "Stranger", "The Man Who Wants You", "Johnson Blvd", "Chill In the Air".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą